Gal kam pasirodys ir nuobodokas įrašas 😉 apie lotyniškus augalų pavadinimus. Bet patikėkite, reikalingas, bent jau bendram išsilavinimui. O taip pat jei dirbate su augalais, ir norite atrodyti profesionaliai. Taip, kaip specialistas rašo vieno ar kito augalo pavadinimą man akimirksniu parodo jo kompetenciją botanikos srityje, nes augalų nomenklatūra yra botanikos ABC.
Prisipažįstu – aš jaučiu silpnybę lotynų kalbai. Taip, vienai iš nedaugelio mirusių kalbų, kuri iki šios dienos yra naudojama kai kuriose profesijose. Ir man kliūna, kai ji naudojama neteisingai 🙂 Nežinau, gal aš tiesiog nuoboda 😀 bet man užkliūna, kai net profesionalai painiojasi, rašydami lotyniškus augalų pavadinimus. O dar geriau, bando išvis jų išvengti.
Šį rašinį seniai jau esu užmaniusi, pagaliau prisiruošiau. Iškart perspėju, kad tai yra gana paviršutiniškos gairės tiems, kam lotyniški pavadinimai aktualūs bent minimaliai. Tad, studentai, jei ruošiatės rašyti kursinį darbą, geriau remkitės rimtesniais šaltiniais 🙂
Tad kam dabar reikalingi tie tikslūs augalų pavadinimai, ypatingai lotyniški, paklausite? Atsakysiu klausimu – o kas jums yra ‘jovaras’? Kaip sakant, never mind lotyniškai, bet lietuviškai bent? Pasak Wikipedia, ‘…Jovaru šnekamojoje arba senesnių raštų kalboje vadinama keletas plačialapių medžių : juodoji tuopa; platanalapis klevas; paprastasis skroblas; gudobelė; platanas.’ Painoka, ar ne? Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas, kai skirtinguose Lietuvos kraštuose tas pats augalas gali turėti skirtingus pavadinimus.
O užsiimant profesija, susijusia su augalais, darbinėse diskusijose su užsieniečiais labai greitai supranti, kad lotyniškas pavadinimas yra vienintelė gija, pagal kurią galima atsekti, apie kokius augalus konkrečiai kalbame (ačiū dievui taip pat už išmaniuosius telefonus bei Google). Kaip kitaip įmanoma būtų atsirinkti, kas yra вейник, дербенник ar подкопытник ?
Tas pats ir su augalų pavadinimais anglų kalboje. Pvz., Rose of Sharon (biblinis terminas, beje) gali reikšti ir jonažolę (Hypericum calycinum), ir keletą skirtingų kinrožės (Hibiscus) rūšių. O žinote, kas per augalas yra Molly-the-Witch (angl. ragana Moli)? Ogi bijūnas, Paeonia mlokosewitschii, kurio rūšies pavadinimas pasirodė perdaug sudėtingas, kad jį prisimintų paprastas žmogus, tad introdukavus šią rūšį Anglijoje, jos pavadinimas greituoju būdu tapo labiau user friendly (angl. draugiškas naudotojui).
Aišku, čia atsiranda dar vienas kliūčių ruožas – net jei anglakalbiai žino augalų pavadinimus lotyniškai, jie būtinai juos tars angliška maniera. Štai šitai mane dar labiau nervina 😀 bet gyvenimas parodė, kad atsidūrus jų apsuptyje, geriau yra tiesiog persijungti į jų madą, nes kitaip pokalbis vyksta labai labai lėtai. Na, pavyzdžiui, realus pavyzdys iš kažkadais matytos vienos TV laidos… tiek įstrigo, kad iki šiol pamenu. Kalba ėjo apie plaštakinį klevą, Acer palmatum ‘Atropurpureum Dissectum’ . Mums , lietuviams, labai nesunku ištarti, kadangi didžiąja dalimi lotynu kalba tariasi taip, kaip rašosi. Bet o ne, anglakalbis tai tars maždaug taip – ‘…eisė palmeitem ėtrėpėpėreum daisektum’ 😀 Ir taip su visai pavadinimais. Bet čia jau aš nuklydau…
Taip, dirbti su augalais ir kalbėti apie juos paprasčiau, kai žinai jų pavadinimus. Ir kad sumažinti visą įmanomą painiavą (bent jau kažkiek, nes jos dar yra sočiai), švedų biologas Karlas Linėjus (1707–1778) pasiūlė naudotis binarine nomenklatūra (lot. binarius – dvigubas + nomenclāre – duoti vardą) – kur kiekvienos augalų ir gyvūnų rūšies pavadinimas yra sudarytas iš genties (rašoma didžiąja raide) ir rūšies vardo (rašoma mažąja raide), kuris užrašomas lotynų kalba.
Kaip pavyzdį paimkime stambiavaisę nakvišą, Oenothera macrocarpa. Šiuo atveju:
Gentis – nakviša, Oenothera;
Rūšis – stambiavaisė, macrocarpa.
Atkreipkite dėmesį – lietuvių kalboje tiek gentis, tiek rūšis rašomos mažąja raide, nebent tai būtų sakinio pradžioje. Lotyniškuose pavadinimuose visuomet gentis rašoma didžiąja, o rūšis mažąja. Net jei tas pavadinimas atsidūria sakinio viduryje, gentis visvien rašoma didžiąja raide, o rūšs – mažąja. Mano nuomone, tai viena iš dažniausiai daromų klaidų, tiek mėgėjų, tiek ir profesionalų, naudojant lotyniškus augalų ar gyvūnų pavadinimus.
Taip pat pastebėkite – lotyniškai rašoma gentis + rūšis, o štai lietuviškai atvirkščiai, rūšis + gentis.
Taigi: ‘… alpinariume auga stambiavaisė nakviša, Oenothera macrocarpa…’ Kaip matote, jokių kabučių, niekur niekada. Gana įprasta lotynišką pavadinimą išskirti italic šriftu ar skliausteliais, bet jokių kabučių jokiomis aplinkybėmis. Tikrai esu mačiusi “Salix fragilis“ ir panašių grožybių. Ne, ne ir ne…
Kartais rūšies viduje įvairių faktorių įtakoje atsiranda tokia įvairovė, kad atskiri individai tampa tokie skirtingi, kad juos specialistai išskiria į atskirus porūšius ar varietetus. Todėl kartais prie augalo ar gyvūno pavadinimo matome prirašytą ssp. (porūšis) ar var. (varietetas).
Štai tinkamas pavyzdys nuotraukoje. Abu augalai yra stambiavaisės nakvišos (Oenother macrocarpa) atskiri porūšiai (kai kurių šaltinių kartais įvardijami, kaip varietetai). Labai skirtingos išvaizdos augalai, ir visgi tos pačios genties ir rūšies. Tačiau abi formos paplitę skirtingose vietovėse Šiaurės Amerikoje, ko pasekoje evoliucionavo į ganėtinai nepanašius augalus. Jei ir toliau vystysis į skirtingas puses, teoriškai, ilgainiui jos galėtų tapti netgi atskiromis rūšimis.
O.macrocarpa ssp.incana “Silver Blade’ bei O.macrocarpa ssp.freemontii ‘Silver Wings’
Ir dar – jei tekste augalo pavadinimas pasirodo ne pirmą kartą, jo gentis gali būti trumpinama iki pirmos raidės, O.macrocarpa.
Dar viena neretai sutinkama klaida – painiojama rūšis ir veislė. Tai šiuo atveju veislė yra ‘Silver Wings’ ir ‘Silver Blade’. Ir atkreipkite dėmesį – kabutėse 🙂
Tai štai kur jos dedamos!!! O dėl abiejų didžiųjų raidžių veislės pavadinime, tai čia tiesiog anglų kalbos specifika. Pavadinimuose ar vietovardžiuose anglų kalboje dažniausiai visi žodžiai bus pradedami didžiąja raide. Pvz., melsvė, Hosta ‘Pineapple Upsidedown Cake’.
O.macrocarpa ssp.freemontii ‘Silver Wings’
Tai štai, išsiliejau 🙂 Išdėsčiau viską gana schematiškai, tačiau tiek pakanka, kad raštingai naudoti lotyniškus augalų pavadinimus darbe. Na, o jei kam norėsis labiau pasigilinti į nomenklatūrą, tai ten yra kas veikti 🙂 Pvz. neretai prie pavadinimų matomos pavardžių santrumpos ir metai (kas augalą priskyrė konkrečiai rūšiai, ir kada). Kai kurie augalai turi keletą sinonimų, pvz. ta pati Oenothera macrocarpa sutinkamai ir kaip O.missouriensis, misūrinė nakviša. Kai kurios gentys nuolat pervadinamos, ar išskaidomos į atskiras gentis – viena iš tokių nelaimingų genčių yra rūgtis, Persicaria / Polygonum/ Aconogonon / Bistorta 😀
O štai astrai (Aster) ne ypatingai senai buvo išskirti į Almutaster, Canadanthus, Doellingeria, Eucephalus, Eurybia, Ionactis, Oligoneuron, Oreostemma, Sericocarpus bei Symphyotrichum 🙂 Naujai pervadintos ir juodžolės (buvo Cimicifuga, blakėžudė, dabar Actaea). Draika buvo Gillenia, tapo Portheranthus, o Eupatorium dabar jau Eutrochium. Kuo toliau į mišką… Bet o ką, puiki atminties mankšta bei Alzhaimerio profilaktika, ar ne? 😀
Aišku, galima sakyti – o koks gi esminis skirtumas, kam tos taisyklės? Ir vėlgi atsakysiu klausimu – o kodėl mes rašome Jonas Jonaitis, o ne jonas jonaitis, arba Jonas jonaitis? Tai čia kažkaip panašiai…
Ir beje, abi aukščiau minimos nakvišos formos yra fantastiški ilgaamžiai augalai itin sausringoms, kepinamoms vietoms. Abi pas mane auga tujų gyvatvorės papėdėje, šalia betoninio borto, visiškoje saulėkaitoje, be jokio papildomo laistymo ar kitokio palepinimo… o abiems jau gal ir dešimtmetis stuktelėjo 🙂 Šiemet tikiuosi turėti asortimente.
