Apie augalų nomenklatūrą

Gal kam pasirodys ir nuobodokas įrašas 😉 apie lotyniškus augalų pavadinimus. Bet patikėkite, reikalingas, bent jau bendram išsilavinimui. O taip pat jei dirbate su augalais, ir norite atrodyti profesionaliai. Taip, kaip specialistas rašo vieno ar kito augalo pavadinimą man akimirksniu parodo jo kompetenciją botanikos srityje, nes augalų nomenklatūra yra botanikos ABC.

Prisipažįstu – aš jaučiu silpnybę lotynų kalbai. Taip, vienai iš nedaugelio mirusių kalbų, kuri iki šios dienos yra naudojama kai kuriose profesijose. Ir man kliūna, kai ji naudojama neteisingai 🙂 Nežinau, gal aš tiesiog nuoboda 😀 bet man užkliūna, kai net profesionalai painiojasi, rašydami lotyniškus augalų pavadinimus. O dar geriau, bando išvis jų išvengti.

13syee

Šį rašinį seniai jau esu užmaniusi, pagaliau prisiruošiau. Iškart perspėju, kad tai yra gana paviršutiniškos gairės tiems, kam lotyniški pavadinimai aktualūs bent minimaliai. Tad, studentai, jei ruošiatės rašyti kursinį darbą, geriau remkitės rimtesniais šaltiniais 🙂

Tad kam dabar reikalingi tie tikslūs augalų pavadinimai, ypatingai lotyniški, paklausite? Atsakysiu klausimu – o kas jums yra ‘jovaras’? Kaip sakant, never mind lotyniškai, bet lietuviškai bent? Pasak Wikipedia, ‘…Jovaru šnekamojoje arba senesnių raštų kalboje vadinama keletas plačialapių medžių : juodoji tuopa; platanalapis klevas; paprastasis skroblas; gudobelė; platanas.’ Painoka, ar ne? Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas, kai skirtinguose Lietuvos kraštuose tas pats augalas gali turėti skirtingus pavadinimus.

O užsiimant profesija, susijusia su augalais, darbinėse diskusijose su užsieniečiais labai greitai supranti, kad lotyniškas pavadinimas yra vienintelė gija, pagal kurią galima atsekti, apie kokius augalus konkrečiai kalbame (ačiū dievui taip pat už išmaniuosius telefonus bei Google). Kaip kitaip įmanoma būtų atsirinkti, kas yra вейник, дербенник ar подкопытник ?

Tas pats ir su augalų pavadinimais anglų kalboje. Pvz., Rose of Sharon (biblinis terminas, beje) gali reikšti ir jonažolę (Hypericum calycinum), ir keletą skirtingų kinrožės (Hibiscus) rūšių. O žinote, kas per augalas yra Molly-the-Witch (angl. ragana Moli)? Ogi bijūnas, Paeonia mlokosewitschii, kurio rūšies pavadinimas pasirodė perdaug sudėtingas, kad  jį prisimintų paprastas žmogus, tad introdukavus šią rūšį Anglijoje, jos pavadinimas greituoju būdu tapo labiau user friendly (angl. draugiškas naudotojui).

Aišku, čia atsiranda dar vienas kliūčių ruožas – net jei anglakalbiai žino augalų pavadinimus lotyniškai, jie būtinai juos tars angliška maniera. Štai šitai mane dar labiau nervina 😀 bet gyvenimas parodė, kad atsidūrus jų apsuptyje, geriau yra tiesiog persijungti į jų madą, nes kitaip pokalbis vyksta labai labai lėtai. Na, pavyzdžiui, realus pavyzdys iš kažkadais matytos vienos TV laidos… tiek įstrigo, kad iki šiol pamenu. Kalba ėjo apie plaštakinį klevą, Acer palmatum ‘Atropurpureum Dissectum’ . Mums , lietuviams, labai nesunku ištarti, kadangi didžiąja dalimi lotynu kalba tariasi taip, kaip rašosi. Bet o ne, anglakalbis tai tars maždaug taip – ‘…eisė palmeitem ėtrėpėpėreum daisektum’ 😀 Ir taip su visai pavadinimais. Bet čia jau aš nuklydau…

Taip, dirbti su augalais ir kalbėti apie juos paprasčiau, kai žinai jų pavadinimus. Ir kad sumažinti visą įmanomą painiavą (bent jau kažkiek, nes jos dar yra sočiai), švedų biologas Karlas Linėjus (1707–1778) pasiūlė naudotis binarine nomenklatūra (lot. binarius – dvigubas + nomenclāre – duoti vardą) – kur kiekvienos augalų ir gyvūnų rūšies pavadinimas yra sudarytas iš genties (rašoma didžiąja raide) ir rūšies vardo (rašoma mažąja raide), kuris užrašomas lotynų kalba.

Kaip pavyzdį paimkime stambiavaisę nakvišą, Oenothera macrocarpa. Šiuo atveju:

Gentis – nakviša, Oenothera;

Rūšis – stambiavaisė, macrocarpa.

Atkreipkite dėmesį – lietuvių kalboje tiek gentis, tiek rūšis rašomos mažąja raide, nebent tai būtų sakinio pradžioje. Lotyniškuose pavadinimuose visuomet gentis rašoma didžiąja, o rūšis mažąja. Net jei tas pavadinimas atsidūria sakinio viduryje, gentis visvien rašoma didžiąja raide, o rūšs – mažąja. Mano nuomone, tai viena iš dažniausiai daromų klaidų, tiek mėgėjų, tiek ir profesionalų, naudojant lotyniškus augalų ar gyvūnų pavadinimus.

Taip pat pastebėkite – lotyniškai rašoma gentis + rūšis, o štai lietuviškai atvirkščiai, rūšis + gentis.

Taigi: ‘… alpinariume auga stambiavaisė nakviša, Oenothera macrocarpa…’ Kaip matote, jokių kabučių, niekur niekada. Gana įprasta lotynišką pavadinimą išskirti italic šriftu ar skliausteliais, bet jokių kabučių jokiomis aplinkybėmis. Tikrai esu mačiusi “Salix fragilis“ ir panašių grožybių. Ne, ne ir ne…

Kartais rūšies viduje įvairių faktorių įtakoje atsiranda tokia įvairovė, kad atskiri individai tampa tokie skirtingi, kad juos specialistai išskiria į atskirus porūšius ar varietetus. Todėl kartais prie augalo ar gyvūno pavadinimo matome prirašytą ssp. (porūšis) ar var. (varietetas).

Štai tinkamas pavyzdys nuotraukoje. Abu augalai yra stambiavaisės nakvišos (Oenother macrocarpa) atskiri porūšiai (kai kurių šaltinių kartais įvardijami, kaip varietetai). Labai skirtingos išvaizdos augalai, ir visgi tos pačios genties ir rūšies. Tačiau abi formos paplitę skirtingose vietovėse Šiaurės Amerikoje, ko pasekoje evoliucionavo į ganėtinai nepanašius augalus. Jei ir toliau vystysis į skirtingas puses, teoriškai, ilgainiui jos galėtų tapti netgi atskiromis rūšimis.

IMG_0136 - Copy

O.macrocarpa ssp.incana “Silver Blade’ bei O.macrocarpa ssp.freemontii ‘Silver Wings’

Ir dar – jei tekste augalo pavadinimas pasirodo ne pirmą kartą, jo gentis gali būti trumpinama iki pirmos raidės, O.macrocarpa.

Dar viena neretai sutinkama klaida – painiojama rūšis ir veislė. Tai šiuo atveju veislė yra ‘Silver Wings’ ir ‘Silver Blade’. Ir atkreipkite dėmesį – kabutėse 🙂

Tai štai kur jos dedamos!!! O dėl abiejų didžiųjų raidžių veislės pavadinime, tai čia tiesiog anglų kalbos specifika. Pavadinimuose ar vietovardžiuose anglų kalboje dažniausiai visi žodžiai bus pradedami didžiąja raide. Pvz., melsvė, Hosta ‘Pineapple Upsidedown Cake’.

IMG_0125 - Copy

O.macrocarpa ssp.freemontii ‘Silver Wings’

Tai štai, išsiliejau 🙂 Išdėsčiau viską gana schematiškai, tačiau tiek pakanka, kad raštingai naudoti lotyniškus augalų pavadinimus darbe. Na, o jei kam norėsis labiau pasigilinti į nomenklatūrą, tai ten yra kas veikti 🙂 Pvz. neretai prie pavadinimų matomos pavardžių santrumpos ir metai (kas augalą priskyrė konkrečiai rūšiai, ir kada). Kai kurie augalai turi keletą sinonimų, pvz. ta pati Oenothera macrocarpa sutinkamai ir kaip O.missouriensis, misūrinė nakviša. Kai kurios gentys nuolat pervadinamos, ar išskaidomos į atskiras gentis – viena iš tokių nelaimingų genčių yra rūgtis, Persicaria / Polygonum/ Aconogonon / Bistorta 😀

O štai astrai (Aster) ne ypatingai senai buvo išskirti į Almutaster, Canadanthus, Doellingeria, Eucephalus, Eurybia, Ionactis, Oligoneuron, Oreostemma, Sericocarpus bei Symphyotrichum 🙂  Naujai pervadintos ir juodžolės (buvo Cimicifuga, blakėžudė, dabar Actaea). Draika buvo Gillenia, tapo Portheranthus, o Eupatorium dabar jau Eutrochium. Kuo toliau į mišką… Bet o ką, puiki atminties mankšta bei Alzhaimerio profilaktika, ar ne? 😀

Aišku, galima sakyti – o koks gi esminis skirtumas, kam tos taisyklės? Ir vėlgi atsakysiu klausimu – o kodėl mes rašome Jonas Jonaitis, o ne jonas jonaitis, arba Jonas jonaitis? Tai čia kažkaip panašiai…

Ir beje, abi aukščiau minimos nakvišos formos yra fantastiški ilgaamžiai augalai itin sausringoms, kepinamoms vietoms. Abi pas mane auga tujų gyvatvorės papėdėje, šalia betoninio borto, visiškoje saulėkaitoje, be jokio papildomo laistymo ar kitokio palepinimo… o abiems jau gal ir dešimtmetis stuktelėjo 🙂 Šiemet tikiuosi turėti asortimente.

 

Reklama

MO muziejaus sodas: plautė (Pulmonaria) BLUE ENSIGN

Bene mažiausiai populiari – bent jau Lietuvoje – plautė. O nepopuliari ji būtent dėl tos pačios priežasties, kodėl aš ją vertinu.

Pulmonaria 'Blue Ensign' (2)

Plautė (Pulmonaria) BLUE ENSIGN

Paprastumas. Vienspalviai tamsiai žali lapai ir gana stambūs ir švariai mėlyni žiedai, kuriais augalas apsipila pavasarį. Ir tiek – nei mažiau, nei daugiau. Nieko daugiau ir nereikia.

Pulmonaria Blue Ensign

Šios veislės žiedai pasižymi dydžiu bei ryškia mėlyna spalva

Plautės – idealūs pavėsio augalai. Nereiklios, gerai ir greitai augančios, nors mieliausia joms trąši, drėgna dirva.

Pavasarį jos sudaro puikią kompaniją spalvingai žydintiems ankstyviems pavėsio augalams bei svogūniniams augalams… O pavasariniam benefisui pasibaigus, eina sau ramiai augti kažkur penktame plane, tyliai laukdamos kito pavasario, kai vėl apsipils safyrų mėlynumo žiedais.

IMG_9980

Dar jaunas, kelių mėnesių augalėlis MO sode

MO muziejaus sodas: skėstašakis astras (Aster divaricatus)

Na gerai gerai, iš tikro turėtų būti Eurybia divaricata 🙂 Augalų nomenklatūros kariauna nesnaudžia, ir kartas nuo karto perkrikštija kokį augalą, iki skausmo mums pažįstamą. Taip atsitiko ir astrui – dabar Aster gentis subyrėjo į – pasiruošę? – Almutaster, Canadanthus, Doellingeria, Eucephalus, Eurybia, Ionactis, Oligoneuron, Oreostemma, Sericocarpus, Symphyotrichum 😀 Greičiausiai, dar kokia viena kita gentis liko nepaminėta. Yra kas veikti, ar ne?

43275611_1988462371239968_6664149957454331904_n

Skėstašakis astras – tobulas augalas pavėsio gėlynui, gražiai praskaidrinantis tamsių lapų bei faktūrų gobeleną

Kad ir kaip mėgstu tikslią lotynišką nomenklatūrą, taikyti ją astrams man nelabai sekasi… tai ir toliau kalbėsiu apie astrą, skėstašakį astrą (Aster divaricatus / Eurybia divaricata).

Aster divaricats

Skėstašakis astras (Aster divaricatus)

Tai vienas iš mėgstamesnių mano augalų. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, niekuo neypatingas augalas – žiedukai balti, smulkūs, lapija tokia irgi ne kažin kas. O bet tačiau… Pasisodinkite jį ir pamatysite, augalėlis atidirba kaip bėris, nieko mainais nereikalaudamas.

IMG_8030 - Copy

MO sode jo pasodinta ne tiek ir daug, viso labo kelios dešimtys pavėsiniame želdyne palei sieną. Ir kaip smagu buvo stebėti, kad rudeniop tai buvo augalas sulaukęs bene daugiausia susižavėjimo iš lankytojų. Už augalą širdis džiaugiasi 🙂 nes paprastai žiūrovų simpatijas laimi stambūs žiedai ar spalvinga lapija.

IMG_0021 (2)

Po kelių metų šie skėstašakio astro kerai išsiplės tarp kitų daugiamečių. Nepakankamai agresyviai, kad nustelbtų kitus, bet pakankamai efektyviai, kad viską sumegztų į vieną audinį

Ar daug žinote astrų, kurie gali augti pavėsyje? Taigi, nelabai… O šis vienas iš kelių galinčių. Štai kokie šio astro sąžalynai gali vešėti netgi didelių medžių pomedžiuose.

IMG_9528 - Copy

Sėstašakio astro (Aster divaricatus) ir pensilvaninės viksvos (Carex pensylvanica) kilimas pavėsiui. Piktžolėmis ir mulčiu pasirūpinta 🙂

Ir taip pat nuotraukoje galima pastebėti, kad šis astras želia visai nemenkais sąžalynais. Dar vienas pliusas augalui – besiplėsdamas atžalomis (ir visai neagresyviai), ilgainiui jis užpildo tarpus tarp augalų kompaktiškais kerais, taip sumegzdamas viską į vieną kilimą. Daugiau apie šį derinį galite paskaityti čia.

Dar būtina paminėti šio astro dekoratyvumą ir nežydint – atkreipkite dėmesį į beveik juodus stiebelius. Argi ne žavi detalė? – nors ir tenka pasilenkti, kad pastebėtum tokį subtilumą.

IMG_9049 (2)

Kaip ir visi astrai, mėgsta trąšią, drėgmę sulaikančią dirvą. Miltlige, daugelio astrų ‘rykšte’, niekuomet neserga, kenkėjų ar apgraužtų lapų nesu mačiusi. Užauga iki 40-60cm aukščio – iš pradžių auga stačiai, tačiau, kraunant žiedus, siluetas darosi puresnis, o vėliau ima gracingai svirti.

Visomis prasmėmis tai augalas, kuris patvirtiną seną, gerai žinomą tiesą – genialumas slypi paprstume 🙂

 

 

 

Piet Oudolf: SGD apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus

Trumpa žinutė, trumpas video 🙂

,

Piet Oudolf (stop kadras iš SGD video)

Savaitgalį Londone praūžusioje SGD (Society of Garden Designers) apdovanojimų ceremonijoje Piet Oudolf apdovanotas už gyvenimo pasiekimus bei nuopelnus kraštovaizdžio dizaino srityje. Ta proga trumpas, bet gražus filmukas apie maestro.

MO muziejaus sodas: astrancija (Astrantia) SUPERSTAR

Na, o šiandien – apie bene didžiausią MO sodo žvaigždę, tikrą superstar – astrancija (Astrantia) SUPERSTAR. Ta pati veislė yra sutinkama ir kitu pavadinimu – WHITE GIANT. Ir abu pavadinimai puikiai tinka atspindi šios veislės savybes – ji tikra superžvaigždė tarp astrancijų, ir tikrai milžiniška. Tokia astrancija ‘ant steroidų’ 🙂

O kad jau tokia žvaigždė, tai ir MO želdyne jų nemažai. Viso 202 vnt., 20 procentų pavėsinio gėlyno palei muziejaus sieną (ir vienas kitas egzempliorius, įbėgęs į melvenių bei didžiosios hakonės masyvus).

img_0118-copy

SUPERSTAR (aka WHITE GIANT) – astrancija ‘ant steroidų’

SUPERSTAR yra mano mėgstamiausia astrancija, hands down Gražios jos man visos, tačiau bent jau mano priesmėlyje jokia kita veislė nežydi taip ilgai, ypač jei vasara negaili drėgmės. Kaip pradeda gegužį, taip ir tęsiasi visą vasarą, su nedidelėmis pertraukėlėmis, o spalio mėnesį ji vis dar bando spausti vieną kitą naują žiedą.  Apskritai tarp daugiamečių žolinių augalų nėra daug tokių, kurie įstengia taip ilgai žydėti. Be abejonės, astrancijos mėgsta ir vandenį, ir trąšesnę dirvą, bet aš tikrai žaviuosi šios veislės sugebėjimu taip ilgai žydėti posausėmis sąlygomis, kadangi savo gėlynų aš nelaistau niekuomet.

img_0016

202 astrancijos SUPERSTAR, paėmę žemą startą MO muziejaus sode 🙂

Drėgnesnę vasarą augalas žydėdamas drąsiai gali pasiekti beveik metro aukštį, o pirmųjų žiedų skersmuo gali būti 3-4 cm. Vėliau žiedai kiek smulkėja, bet vėlgi, jei drėgmės pakaks, jie tikrai nebus smulkučiai.

img_7763-copy

Vasaros pradžioje SUPERSTAR žydi itin gausiai, ypač jei netrūksta drėgmės

Kaip ir pridera tokio dydžio astrancijai, lapus ji užaugina irgi kaip salotas 🙂  Jie ankstyvi, labai stambūs, gražūs, blizgūs. Net ir nežydėdama, ši astrancija tikrai puošia gėlyną, o stambia lapija užskleisdama dirvą, mažina drėgmės išgarinimą ir neleidžia laisvai augti piktžolėms.

img_9923-copy

Besiskleisdami astrancijų lapai turi tokį gaivų, kiek gelsvą atspalvį – labai džiugina akį ta sveika šviežuma

O štai šioje nuotraukoje galima daugmaž įsivaizduoti ‘Superstar’ lapų bei kero dydį. Beje, ši astrancija ir didžioji hakonė (Hakonechloa macra), mano akimis, marriage made in heaven 🙂  labai tinkama pora, ypatingai kiek pavėsingai vietai.  Puikus faktūrinis kontrastas, abi mėgsta pavalgyti ir atsigerti. Įmeskite dar kokią dailią melsvę, ir štai jums receptukas stilingam pavėsio želdyno sprendimui.

img_9994

Štai koks šviežių lapų keras suaugo per keletą mėnesių nuo pasodinimo (su reguliariu laistymu)

Galvoju, kokį dar čia trūkumą sugalvoti 😀 Juk negali būti augalas visuo tobulas, ar ne? Hmm… sunkiai, sunkiai. Tiesa, būtent ši veislė pas mane sėjasi, tai čia kažkam gal ir pasirodytų trūkumas. Bet sėjinukai beveik identiški ‘mamai’, tai aš tik džiaugiuosiu – kuo astrancijų daugiau želdyne, tuo gražiau.

img_9117-copy

Astrantia SUPERSTAR / Hakonechloa macra

Idealios sąlygos augti būtų pavėsyje, bet pas mane ji auga visur, na, gal ne visai parodo savo potencialą (papildomai nelaistau ir netręšiu).  Tad kaip su daugeliu puspavėsio/ pavėsio augalų – gali augti ir saulėje, tačiau tuomet gerai būtų pasirūpinti, kad netrūktų drėgmės (kartais laistyti, mulčiuoti)

img_1618-copy

Ir pabaigai – štai kokios astrancijos buvo praeitų metų lapkričio 16d. 🙂 Nuostabios nuotraukos, darytos Oksanos Dukhonchenko (kas esate FB, pasižiūrėkite, kokio grožio jos nuotraukos …) Tačiau teisybės dėlei pasakysiu – taip, tokiu metu jos dar gali augti ir net žydėti, tačiau gal ne tiek gausiai. Čia pirmų metų fenomenas, kadangi, pasodintos birželį, jos jau užsiauginę pakankamai galingą šaknų sistemą, tad ir gamina tuos žiedus. Vėlesniais metais rudeninis žydėjimas nebus toks gausus. Na, bet visvien, augalas darbštuolis 🙂

46381715_1157459857740728_4352750050833596416_n

Lapkričio 16d. MO muziejaus sode. Nuotr. aut. Oksana Dukhonchenko

Tiesa, jau girdžiu klausimą – o tai ką daryti, jei negaunu įsigyti tos ‘Superstar’? Ir tikrai, ši veislė gana retai kažkodėl sutinkama. Dažniau galima aptikti veislę SNOWSTAR. Irgi nebloga, tačiau jau gerokai saikingesnio aukščio. Yra atsiradusi visa serija astrancijų ‘Star of…’, matau, yra ir baltų. Tačiau aš asmeniškai labai įtariai žiūriu į augalus, kurie introdukuojami serijomis. Su kai kuriomis išimtimis, tai nieko gero nereiškia, ir dažnai tai nebūna patys geriausi savo genties atstovai. Tad aš laikausi įsitvėrusi savo laiko išbandytų astrancijų, ir jas sodinu, esant reikiamai užduočiai.

46350751_1157459894407391_6387752783138783232_n

Lapkričio 16d. MO muziejaus sode. Nuotr. aut. Oksana Dukhonchenko

MO muziejaus sodas: arunkas (Aruncus) HORATIO

Tie, kas yra buvę mano kursuose ar seminaruose, žino – želdyną pradedame konstruoti nuo struktūrinių augalų. Tad ir dekonstruoti, manau, nuo jų ir pradėkime 🙂

MO sode kaip struktūriniai augalai tarnauja medžiai (apie kuriuos parašysiu vėliau) ir dar vienas ypatingas žolinis augalas. Per praeitą vasarą želdynai gerokai paaugo, suvešėjo… tačiau augalo, apie kurį dabar rašau, niekas dorai nė nematė. Išoriškai jis beveik nepaaugo. Ir kiekis jo palyginti nedidelis – viso 35 augalai želdyno dalyje palei muziejaus sieną.

img_8029

Aruncus HORATIO lapija

Taip kam tokį sodinti, klausiate? Štai jums dar viena svarbi formuluotė: auga greitai – miršta greitai, auga lėtai – gyvena ilgai. Viskas normaliai su tuo arunku, tik jo augimas visas vyko po žeme. Tai iš tikro labai lėtas augalas. Ir net šiemet, 2019 m. jis nebus labai įspūdingas. Tačiau aš žinau, kad po 3-4 metų  MO sode augs įspūdingi, stotinti, tačiau labai ažūriniai gražuoliai, dekoratyvūs nuo pavasario iki vėlaus rudens.

img_5600 - copy

HORATIO žiedynų nepalyginsi su mėsingomis įprasto Aruncus dioicus šluotomis, ar ne?

Turiu prisipažinti, HORATIO yra labai mano mėgiamas augalas. Išskyrus lėtumą, nelabai ką galima jam prikišti – dailūs, blizgūs lapai, gracingas siluetas, lengvi žiedynai, ištęstas žydėjimas, išlaiko grožį bei dailų kerą ir po žydėjimo. Puikiai gali augti tiek saulėkaitoje, tiek ir pavėsyje. Auga ir priesmėlyje, tačiau kadangi pas mane saulėtoje vietoje (nors užpavėsintomis kojomis) jis niekuomet neužauga daugiau metro, daryčiau prielaidą, kad mėgsta jis trąšią dirvą (vienoje iš nuotraukų pažiūrėkite, kokio dydžio jie užauga Lurie sode Čikagoje, palyginimui šalia rūgtis Persicaria polymorpha 😀 aišku, čia sodinta šių arunkų grupė).

img_8971 - copy

HORATIO giraitės Lurie sode Čikagoje. Pastebite Persicaria polymorpha užnugaryje?

Piet Oudolf neretai naudoja želdynuose būtent šią veislę – tai jau savaime savotiškas kokybės ženklas augalui 🙂 Veislė tuo tarpu išvesta žinomo vokiečių selekcininko Ernsto Pagelso, kuriam augalai buvo įrankis sodo ‘statybai’, o ne koks tai gražus niekutis. Tad nauji augalai, neatitinkantys jo itin griežtų standartų, buvo naikinami negailestingai. Taigi, pro tokį kokybės sietą galėjo praeiti tik itin vertingi augalai.

img_8970 - copy

Aruncus HORATIO Lurie sode Čikagos centre. Be abejonės, jie čia susodinti ne po vieną

Tačiau augimas iš tikro labai lėtas, o keras tankus ir kompaktiškas. Tikrai ne tas augalas, kur nusiperki ‘vieną ant trijų’, ir po metų pasidalini 😀 Aišku, galima bandyti, ypatingai jei tikslas yra sulaukti gilios senatvės 😉 Žinote, juk sako, kad tai yra priežastis, kodėl sodininkai ilgaamžiai – nes vis laukia ir laukia, kol kas nors suaugs, išdygs, pražys…

img_0665

Aaaa, štai jie, slapukai. Galima įsivaizduoti, kaip pasikeis šios želdyno dalies tūris, kai arunkai pasieks savo tikrąjį dydį.

Teoriškai, HORATIO aukštis yra apie metrą. Kaip matote, Lurie sode jis gerokai aukštesnis, tuo tarpu mano augalas, kuriam jau tikrai kokie 6-7 metai, metro netraukia. Kaip jau minėjau, auga tiek saulėtoje vietoje, tiek ir pavėsyje. Vandenį ir trąšas įvertintų, bet ir be jų gyvena ir, kas dar svarbiau, nepraranda dekoratyvumo (tik ūgį). Nesu pastebėjusi nei kenkėjų, nei ligų.

Nepaprastai dailiai atrodo ir rudenį – stiebai ir žiedynai tampa rūdžių spalvos, ir gražiai dera prie dekoratyvinių žolių, tuo laiku pasiekusių savo piką.

img_8626 - copy

Aruncus HORATIO – nuotraukoje keleto metų egzempliorius

MO muziejaus sodas: dekonstruojame…

Jau netrukus ! Esu užmaniusi ciklą nedidelių rašinukų – MO muziejaus sodo augalų pristatymų. Kodėl parinkau tokį, o ne kitokį, kuo ypatingas vienas ar kitas augalas, ir pan. Augalų rūšių/veislių sarašas nėra labai didelis – visgi prioritetas buvo išlaikytas, ribotos spalvinės gamos želdynas, kuriame dominuotų skirtingos lapų faktūros. Na, o pavasarį imsimės skaičiuoti svogūninius augalus, kurių ten ne tiek ir mažai 🙂

mo

MO muziejaus sodas vasaros pabaigoje