Kelionė į Olandiją. Kas kartu?

Na štai, ilgai ruošta ir brandinta kelionė pagaliau tampa kūnu, kartu su Geltonu Karučiu bei kelionių agentūra Travel Planet.

Tuin de Villa.

‘Tuin de Villa’ – nuostabus sodas, į kurį labai noriu grįžti. Fantastiškas sodas, nuostabi atmosfera, ir mieli šeimininkai, kurie jau mūsų laukia 🙂

Kelionės maršrutą sudarinėjau aš – tose vietose esu buvusi, ir ne po vieną kartą, tiek ir viena, tiek ir grupės sudėtyje. Be abejonės, daugiau ar mažiau įdomių vietų yra ir daugiau, tačiau su grupe keliaujant tempas nėra tiek greitas, kiek vienam, tad nesinorėjo kroso, kad tik atsižymėti vietose. Apie konkrečius objektus parašysiu vėliau, o tam kartui informacija yra sukelta čia.

PS Pusė grupės jau kaip ir yra 🙂

Reklama

Apie aistrą augalams ir gyvenimui

Besirausdama šiandien savo senuose įrašuose, aptikau štai šį filmuką, kuriuo dalinausi prieš trejus metus. Jis apie Keith Wiley ir jo Wildside sodo kūrimą. Kiek kitoks angliško natūralizmo veidas.

Su malonumu pažiūrėjau vėl 🙂 Išprotėjęs sodininkas, kitaip nepavadinsi. Žiūrėti ir juokinga, ir neįtikėtina. Bet kai yra noro, viskas padaroma. Yra apie ką pamąstyti – ir apie sodų kūrimą, ir apie gyvenimą apskritai. Geras video pažiūrėti, kai nusileidžia rankos ar kas nesiseka 🙂

Beje, keletą kartų per metus sodas būna atidaromas lankymui. Tikrai mano ‘must-see’ sąraše.

O pamatyti tikrai verta. Pažiūrėkite į tuos agapantus! Nuotrauką pasiskolinta iš Noel Kingsbury FB puslapio.

10483251_10152668767164459_3726130750812831800_o

Kelionių planai 2018

Kadangi ne visi, besilankantys mano tinklaraštyje, dalyvauja ir Facebook’e, norėčiau čia pasidalinti štai tokiu ‘Geltono Karučio’ skelbimu, kuris liečia mane tiesiogiai:

P.Oudolf asmeniniame sode - Copy

Piet Oudolf asmeninis sodas Hummelo, Olandijoje

‘… Kas sakė, kad augalų mylėtojai žiemą nieko neveikia? Kylant šurmuliui dėl kitų metų, prisipažinsiu, turim įdomių planų 😉 Vienas iš tokių – tai kelionės į nuostabiausius sodus užsienyje. Vieni iš jų labai garsūs ir sulaukę pasaulinio pripažinimo, kiti iš jų – matyti tik nuotraukose, nes patekti ten sudėtinga. Dar kitos lankymo vietos rastos tik per pažintis, rekomendacijas ir asmeniškus patyrimus, čia žinot, kaip geriausios grybavimo vietos 🙂

Ir nebūčiau tokia tikra dėl geriausių kelionių pasaulyje, jei nebūčiau susidėjusi su patikimais kelionės organizatoriais, ir su Rasa Laurinavičienė, kurią drąsiai vadinu natūralistinio apželdinimo ambasadore Lietuvoje, ir kuri turi tokią patirtį užsienio šalyse, bendravusi su dizaineriais, besilankiusi jų soduose, mokiusis jų seminaruose, ir net dalyvavusi prestižinių parodų užkulisiuose (oi Rasa, ir ten tu buvai!).

D.Britanija birželį ir Olandija rugpjūtį – kur norėtumėt jūs? Pradėkit svajoti, pradėkit planuoti, tebūnie tai pirmosios žiemos dienos dovana! O kol mes atsakingai ruošiamės ir abiejų kelionių programą dėliojamės, galite čia palikti savo el.adresą, kad informuotume, kai jau viską žinosime konkrečiai…’

Kol kas tiek 🙂 Svajokime, kad žiema neprailgų. Pasakysiu tiek, kad kelionių maršrutai dėliojasi įdomūs 🙂

 

Sodinkime rudeniui

Kai pradedame mąstyti apie naują želdyną, kaip taisyklė, pirmiausia galvojame, kas žydės pavasarį, kas – vasarą, na gerai, dar astrai rudeniui 🙂 Tačiau, kaip kad šios nuotraukos rodo, orams leidžiant, grožiu galima džiaugtis iki pat žiemos. Aišku, žinant lietuvišką klimatą, čia daugiau išimtis, kad tokiu laiku dar nėra sniego, o kartais net ir saulė pasirodo… bet jei pagauni tokį momentą, sodas gali atrodyti tikrai stebuklingai… gal dar ir todėl, kad tikrai aišku – tai jau paskutiniai trupiniai ant šių metų puotos stalo…

Nors itin didelių šalnų nebuvo, net tos smulkesnės apkandžiojo daugumą augalų. Ir visgi žiedų dar matosi, o ir lapija kai kurių augalų kaip rūta žaliuoja. Kai kurie iš jų stebina savo atsparumu lengvoms šalnoms.

Štai kad ir vėlyvasis astras (Aster lateriflorus) ‘Chloe’ (ok, iš tikro Symphyotrichus lateriflorus, na, bet taip man nelimpa tas pavadinimas). Mažiausiai žinomas tarp kitų šio astro veislių, tačiau pasižymi didžiausiais žiedais. Tačiau savo rūšies pavadinimą – vėlyvasis – tikrai pateisina. Stebuklingai spėjo pilnai sužydėti, o ir lapai kokie 🙂 visiškai dar žali.

IMG_3338

Aster lateriflorus ‘Chloe’

KItas astras, kuris niekuomet nepražysta visiškai pas mus, ir dabar apsipylęs tokiais baltais, vos prasiskleidusiais žiedeliais. Tačiau žaluma puiki, tiesą sakaknt, eisiu šiandien ir susiskinsiu puokštę iš jo žiemai pasitinkti 🙂

IMG_3318 - Copy

Symphyotrichum pilosum var. pringlei ‘Monte Cassino’

Bene pats vertingiausias iš mano auginamų astrų, ir, deja, likęs bevardis. Bet čia tas atvejis, kai nesvarbu pavadinimas, bele augalas geras 🙂 Vasaros pabaigoje kai įjungia žydėjimąą, taip ir varo nepavargdamas. Fantasiškas augalas, ir keras dailios formos, ir tvirtas, ir sveikas. Ir vis dar žydi…


IMG_3336

Nemažai dar ir astrancijų žiedų įvairiose mirimo stadijose. Pukūs augalai, jei tik drėgmės nestinga. Kai kurios visai entuziastingai sėjasi, tačiau aš nesiskundžiu 😉

IMG_3355 - Copy

Astrantia ‘White Giant’ sėjinukas

Kai kurie augalai stebina visiškai žalia lapija, pavyzdžiui, epimedžiai (Epimedium). Tiesiog PRIVALU juos sodinti. Veislės nepasakysiu, kitąmet tik atsirinksiu, nes etiketė nusimetė, bet kažkas iš standartinio asortimento (šiais laikais epimedžiai ‘ant bangos’, tad egzistuoja daugybė elitinių, brangių formų).

IMG_3326 - Copy

Epimdium sp.

Nemažai augalų puikiai atrodo ir nužydėję, ypač gerame fone. Pvz., astras ‘Twilight’ (Aster macrophyllus) labai simtaiškas šioje stadijoje – ir tie pūkučiai, ir nubyrėję žiedeliai. Nežiūrint polinkio plėstis, labai labai vertingas astras. Sakyčiau, privalomas vet kuriame gėlyne.

IMG_3351

Aster macrophyllus ‘Twilight’

O šis augalas greičiausiai yra mano No.1, tapęs kaip ir firminiu ženklu – stengiuosi jį sodinti, kiek galiu. Mano kriterijai labai paprasti – maksimalus grožis, nereiklumas ir darbštumas kuo ilgesnį laikotarpį. Su šia zunda – check, check ir check.  Net lapai pavasarį, ir tie dekoratyvūs.

IMG_3333

Eryngium ‘Big Blue’

Nežiūrint to, kad ši kraujažolė žydi ryškiai geltonai (esminis minusas daugelio akyse), iš tikor ji yra vienas iš geriausių daugiamečių žolinių (žr. aukščiau išvardintus kriterijus :)). Ir tokia ji išliks iki tol, kol aš jos nenupjausiu. Sakyčiau, vienokio ar kitokio grožio 10-11 mėnesių per metus. Nėra blogai, ar ne?

IMG_3334 - Copy

Achillea ‘Coronation Gold’

Na. ir dar vienas augalas, kurio planuoju sodinti gerokai daugiau, ir jums rekomenduoju- melvenės, didelės (Molinia arundinacea) ir mažos (M. caerulea). Vėlgi, neblogai atitinka mano nemenkus kriterijus :), o jau rudeninė spalva!

IMG_3325 - Copy

Priekyje – M.arundinacea ‘Transparent’, gale – M.caerulea ‘Heidebraut’

IMG_3330 - Copy

Monarda, pasiklydusi M.caerulea ‘Heidebraut’

O štai melsvoji melvenė ‘Dauerstrahl’ pasižymi dar ir kitokiu siluetu, išsiskleidusi lyg vėduoklė. Su tokiomis spalvomis, įsivaizduojate didelį bloką melvenių? aš taip 🙂

IMG_3341 - Copy

Molinia caerulea ‘Dauerstrahl’

Calamagrostis brachytricha: pirma pažintis

Betvarkydama senas nuotraukas, kad lygiai prieš 10 metų pirmą kartą susisdūriau su augalu, be kurio dabar sunku įsivaizduoti rudeninį gėlyną. Visuomet sodindama želdynus, stengiuosi korėjinį lendrūną įtraukti… Nors didžiąją dalį metų jis ramiai sau auga, tiesiog žalių lapų keras, tačiau atėjus rugsėjui jis persimaino. Tiesą sakant, jei jis žydėtų anksčiau, tai net neatrodytų įspūdingai – tas grožis pasimato, kai varpos apkimba mažučiais lietaus ar rasos lašeliais.

2007_Palmengarten_Frankfurt 024 - Copy

Na, o pirmas mūsų susitikimas įvyko  2007m. rudenį, Frankfurte esančiame parke Palmengarten. Aišku, korėjinis lendrūnas tokiu laiku pačiame gražume, ir mane jis apžavėjo. Tuomet dar nežinojau, kas čia per augalas, bet sėklų pasirinkau. Ir – o džiaugsme! – jos sudygo. Dar vėliau – o džiaugsme! – pasirodė, kad augalas ir žiemoja puikiai. Pavadnimą irgi nebuvo sunku atrinkti.

Tad mano sode augantys augalai yra kilę iš šio konkretau augalo nuotraukoje 🙂 Apskritai, man patinka augalai su istorija. Mano pirma pietinė barškė (Baptisia australis) bei gumbenė (Phlomis russeliana) sėklų pavidalu atkeliavo iš RHS Wisley sodo Anglijoje. Barškė puikiai sudygo, augo ir pražydo – gausiai ir ryškiai. Pasirodo, man pasisekė 🙂 jei sėklos būtų surinktos nuo prastai žydinčio augalo, tai palikuonys irgi žydėtų silpnai. O rūšinio augalo spalva gali labai varijuoti, pvz., turiu ir kitą pietinės barškės augalą, kuri žydi labai šviesiai melsvai.

O savo eilės dar laukia krūvos sėklų iš visokių pasviečių. Turiu tokią maniją – jei tik besilankydama kokiame sode, pamatau sėklas ant augalo, kuris, tikėtina, žiemos pas mus, negaliu atsispirti. Po kelionių paprastai visos kišenės, kišenėlės, maišiukai būna pilni sėklų kokteilio. Laukia savo eilės krūva įdomybių iš Kirgizijos – ypač tikiuosi sudygstant Achnatherum splendens šviesios formos. Ak-Sai kanjone netyčia aptikau vienui vienutėlį šviesų augalą tarp daugybės standartinių. Ten pat augo ir šimtai ypatingai sodriai žydinčių Perovskia atriplicifolia, ir dar daug visokio gėrio 🙂 Dar yra įdomus pievinis šalavijas iš High Line Niujorke, ir Geum triflorum iš Lurie sodo Čikagoje, ir pluoštas sėklų iš James Golden’o Federal Twist sodo Nju Džersyje, ir… ir… 🙂 Vienu žodžiu, tik dirbk.

Bet, kaip ir sakiau, man patinka augalai su istorija…

Maurų pėdsakais: Real Alcázar, Sevilija

Bet kas, besiruošiantis apsilankyti Andalūzijoje, žino – Alhambros rūmai Granadoje yra ‘a must-see’. Tiesiog privalomoji programa. Šis rūmų kompleksas jau daugelį metų laikomas mauriškos architektūros bei meno šedevru, pelnytai įtrauktu į UNESCO paveldo sąrašą. Aplankiau? Tai be abejo, visą gyvenimą norėjau pamatyti Alhambrą. Ne tik aplankiau, bet ir pasisekė apsistoti viešbutyje rūmų komplekso teritorijoje (tai įmanoma, ypač jei planuojate iš anksto).

Bet ne apie Alhambrą aš čia šiandien… Daugelyje didesnių Pietų Ispanijos miestų yra centrinė istorinė tvirtovė, paprastai vadinama Alcázar. Laikantis islamiškų kanonų, tokios tvirtovės iš išorės atrodo ganėtinai nykoki statiniai, tačiau jų vidus – visiškai kitas reikalas: puošni architektūra, taikomasis menas, sodai, fontanai…

Taip kad verta aplankyti ir tas kitas maurų tvirtoves, ne tik Alhambrą. Beje, Sevilijos Real Alcázar tam tikra prasme man paliko netgi didesnį įspūdį. Kad ir kaip šventvagiškai tai skamba, po jo Alhambra jau neatrodė tokia įspūdinga 🙂  Ji graži, bet kiek kitaip nei rūmai Sevilijoje. Tad kai būsite Sevilijoje, ‘nepabrokykite’, atstovėkite tą eilutę prie įėjimo – ji būna, ir nemaža.

Šiandien gudrauju kažkiek 🙂 ir čia perspausdinu rašinį, kurį neseniai publikavo žurnalas ‘Vintažo ženklai’. Tačiau čia įdedu daugiau nuotraukų 🙂

Mergelių kiemas (Patio de las Doncellas) kiek primena Mirtų kiemą Alhambroje

Kvapą gniaužiantis architektūros kompleksas Sevilijoje 1987 m. buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Tai puikus mudecharų (Mudéjar) stiliaus pavyzdys, kuriame krikščioniškos bei maurų architektūrinės tradicijos susijungia į unikalią dermę. (XI-XVI a. Ispanijos architektūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilius, jam būtinga maurų meno ir gotikos bei renesanso elementai, dekoratyvuas, orientalistinė ornamentika

Alcázar pradėtas statyti dar 10-ame amžiuje kaip fortas Kordobos gubernatoriams Sevilijoje, tačiau jau po šimtmečio imtasi jį perstatinėti. Valdant Abadidų valdovams, pirminis fortas buvo išplėstas Al-Muwarak (Palaimintaisiais) rūmais vakarinėje komplekso dalyje. 12 a. Almohadų valdovai pastatė dar vienus rūmus rytinėje dalyje. 1248 m. Seviliją užėmus krikščionims, karalius Fernandas III įsikėlė į Alcázar‘ą, o ir keletas vėliau valdžiusių monarchų naudojosi šiais rūmais kaip pagrindine buveine. Karalius Alfonso X perstatė didžiąją dalį Almohadų rūmų į gotikinius, o 1364-aisiai Pedro I ėmėsi savo puikiųjų rūmų statybos.

Tad prašome, žengiame tvirtovės vidun…

Liūtų vartai (Patio del León)

Į rūmų kompleksą patenkame per Liūtų vartus (Puerta del León) iš centrinės Sevilijos Triumfo aikštės, tiesiai į Liūtų kiemą, kuris kažkada buvo originalių Al-Muwarak rūmų kariuomenės garnizono kiemu. Žengę kairėn, atsiduriame Teisingumo salėje (Sala de la Justicia), gausiai dekoruotą puošniais Mudecharų stiliaus lipdiniais bei artesonado (lubos iš persipinančių sijų su dekoratyviniais intarpais). Šis kambarys buvo įrengtas 1340 m. krikščionių karaliaus Alfonso XI, kuris čia maloniai leisdavo laiką su savo širdies dama Leonora de Guzmán, pasak amžininkų, gražiausia Ispanijos moterimi. Iš čia patenkame į dailų kiemelį, Patio del Yeso, išlikusį iš 12 a. Almohadų rūmų, ir rekonstruotą 19 a.

Medžiotojų kiemas (Patio de la Montería)

Besiglaudžiantis Don Pedro rūmų šešėlyje, šis kiemas buvo taip užvadintas todėl, kad čia rinkdavosi medžiotojai prieš prasidedant karaliaus Pedro medžioklėms. Vakarinėje kiemo pusėje esantys kambariai kadais buvo Kontraktų namas (Casa de la Contratación), pastatytas 1503 m., iš kur buvo kontroliuojama prekyba su Ispanijos kolonijomis Amerikoje. Tuo tarpu Admirolo salėje (Salón del Almirante) yra eksponuojami 19-20 amžiaus tapybos darbai, kuriuos vaizduojami istoriniai įvykiai ar žmonės, susiję su Sevilijos miestu. Dar kitoje salėje galima pamatyti išsamią įmantrių vėduoklių kolekciją, o Audiencijų salėje (Sala de Audiencias) iškabintas garsus Alejo Fernández’o paveikslas, nutapytas 1530 m., ‚Virgen de los mareantes‘ (‚Jūreivių madona‘).

Medžiotojų kiemas (Patio de la Montería)

Don Pedro rūmai (Palacio de Don Pedro)

Šie rūmai, taip pat žinomi kaip mudecharų rūmai (Palacio Mudéjar), yra bene puošniausias pastatas Sevilijoje.

Ambasadorių menė (Salón de Embajadores): ką net komentuoti… tiesiog wow

Karalius Pedro, nors ir nesutarė su kitais krikščionių karaliais, džiaugėsi glaudžia sąjunga su musulmoniškuoju Granados miesto emyru, Mohamedu V, žmogumi, kurio dėka Alhambra tapo tokia puošni. Tad kai Pedro 1364 m. nusprendė pastatyti naujus rūmus Sevilijos Alcázar‘e, Mohamedas atsiuntė daugelį savo geriausių amatininkų. Prie šių prisijungė vietiniai bei Toledo meistrai. Jų kūryba, besiremianti islamiškomis Almohadų bei Cordobos kalifato tradicijomis, leido užgimti unikaliai Iberijos pusiasalio stilistikai.

Įrašai ant rūmų fasado byloja apie tokią stilių simbiozę. Užrašai ispanų kalba skelbia, kad statytojas buvo ‘aukščiausias, kilniausias bei galingiausias užkariautojas Don Pedro, Dievo valia, Kastilijos bei Leono karalius’, kai tuo tarpu kita įrašas arabų kalba sako, kad ‘nėra kito užkariautojo, išskyrus Alachą‘.

Rūmų širdyje slepiasi nuostabusis Mergelių kiemas (Patio de las Doncellas), kurį dabina dailios arkos, lipdiniai bei spalvingos keramikinės plytelės. Jo centre esantį vandens tvenkinuką iki 2004 metų slėpė 16 a. marmurinė danga. Savo atmosfera šis kiemas kiek primena Alhambroje esantį garsųjį Mirtų kiemą.

Kiemelio šiaurinėje pusėje – įėjimas į Karališkuosius kambarius (Alcoba Real), stebinančius įspūdingomis lubomis bei lipdiniais. Galinis kambarys kažkada greičiausiai buvo monarcho vasaros miegamasis.

Iš čia patenkame į dengtą Lėlių kiemelį (Patio de las Muñecas), išpuoštą subtiliais Granados stiliaus dekoro elementais; tiesą sakant, lipdiniai čia ir buvo perkelti iš Alhambros 19 a., kai ši rūmų dalis buvo perstatoma karalienei Izabelei II. Šalimais esantys Princo kambariai (Cuarto del Príncipe) nustebina įmantriomis auksinėmis lubomis – toks jau buvo statytojų užmanymas, kad jos primintų žvaigždžių nupiltą nakties dangų.

Taąiau įspūdingiausias kambarys rūmų komplekse, be abejonės, yra Ambasadorių menė (Salón de Embajadores). Čia buvo karaliaus Pedro I sosto menė, kurio pribloškiantis medinis kupolas iš daugybės persipinančių žvaigždžių, vaizduojantis  visatą, buvo užkeltas 1427 metais. Dėl kupolo formos ši patalpa kartais vadinama Pusės apelsino mene (Sala de la Media Naranja).

Gotikiniai rūmai (Palacio Gótico)

Laiptais, vedančiais iš Mergelių kiemo, patenkame į karaliaus Alfonso X 13 a. gotikinius rūmus. Čia svarbios dvi salės: Salones de Carlos V, pavadintas 16 am. Ispanų karaliaus Carlos I garbei, kuris tuo pačiu buvo ir who was also the Šventosios Romos imperijos imparatoriumi Karoliu V, bei Salone de los Tapices, didžiulė skliautuota erdvė, kurioje iškabinti milžiniški gobelenai.

Rūmų sodai

O iš gobelenų menės jau ranka paduoti iki vešlių karališkojo Alcázar’o sodų. Formalus sodas su tvenkiniais bei fontanais driekiasi prie pat rūmų. Vienas iš jų, Šokio sodas (Jardín de la Danza), kanalu susisiekia su fotogeniškomis María de Padilla voniomis (Baños de Doña María de Padilla).

María de Padilla vonios (Baños de Doña María de Padilla)

Įdomiausias statinys sode yra Galeria de Grutesco, portikais puošta dviaukštė galerija, 16 a. perstatyta iš senos musulmoniškos eros sienos. Likusi sodų dalis buvo sukurta jau 20 a., tačiau stilistiškai ji puikiai dera prie senovę menančių rūmų komplekso.

Karališkieji kambariai

Sevilijos Alcázar rūmų kompleksas iki šiol yra naudojamas kaip karališki rūmai. 1995 m. Čia vyko Infantos Elenos, karaliaus Chuano Carloso I dukros vestuvių pokylis, jai susituokus šalimais esančioje Sevilijos katedroje. Ir beje, kambarius, kuriais naudojasi karališkoji šeima, galima aplanyti ekskursijos metu. Puikus šansas pamatyti 14 a. Salón de Audiencias, iki šiol naudojamą monarcho priėmimų kambarį, bei karaliaus Pedro I miegąmąjį, išdekoruotą nuostabiomis mudecharų plytelėmis bei lipdiniais.

O pabaigai – dar viena intriguojanti detalė – šiuose rūmuose visai neseniai buvo filmuota ne viena populiariaus serialo ‚Sostų karai‘ serija  Kaip suprantu, šiais laikais  tik venetai yra nemačiusių šio serialo – aš viena iš jų 🙂

Ir dar keletas nuotraukų:
IMG_0012

IMG_0018

IMG_0077

IMG_0155

IMG_0132

 

 

IMG_0206

IMG_0130

Dar viena mane silpnybė jau daugelį metų – akmenukais grįsti takai. Jau kokį dešimtmetį svajoju, kaip tokius savo sode darysiu (ir net akmenukų iš pajūrio kelios dėžės mėtosi garaže). O Andalūzijoje jie visur – left, right and centre. Labai įkvėpė grįžti prie primitštų idėjų.

O štai čia – mano tobulas meditacinis kampelis 🙂 norėčiau tokio pas save, ir absoliučiia nieko nekeisčiau, man viskas čia tobula. Ir taip, kaip bebūtų keista, nei vieno augalo…

Apie šį bei tą… ir apie keliones

Ką galiu pasakyti, pastarieji keletas metų mano tinklaraščiui buvo ‘kūdi’… Paviliojo mane Facebook’as, kaip koks greitas maistas (kurio aš pati nevalgau) 🙂 Daug privalumų turi tas Facebook’as, labai daug… bet vienas didelis jo minusas ėmė mane kamuoti.

Ogi tai, kad informacija, patekusi ten, labai greitai nueina į nežinią. Net savo pačios laiko juostoje negaliu greitai rasti kažko, ką žinau, kad prieš metus postinau, ką jau bekalbėti apie kitų žmonių puslapius. O per pastaruosius keletą metų tikrai daug ko įvyko, labai daug kur pabuvojau, daug sodų ir ne tik pamačiau. Facebooke, aišku, daug kuo dalinausi, bet prireikus, nežinočiau kaip greitai tas nuotraukas ar informaciją rasti.

Taip kad morališkai subrendau nušluostyti dulkes nuo mano senojo tinklaraščio, atsiprašyti jo ir vėl arti seną vagą 🙂

Čia mano tokia priešnaujametinė rezoliucija 🙂 na ir gimtadienis toks apvalainas, solidus artėja – sako, kad gyvenimas tik po jo prasideda šiais laikais 😉

Posto pabaigai – keletas nuotraukų iš mane labai apžavėjusios, nors ir baisiai turistinės, vietos – Rondos miesto, savo laiku įkvėpusio Orson Welles, Ernest Hemingway, Rainer Maria Rilke, kuris pasakė, “I have sought everywhere the city of my dreams, and I have finally found it in Ronda“.

Kas visiškai nestebina – saulei leidžiantis, šviesa čia kažkokia stebuklinga… kaip, tiesą sakant, ir visoje Andalūzijoje.

Užsukite ryt – pasidalinsiu įspūdžiais iš karališkos tvirtovės Real Alcázar de Seville.

Beje, aplankyti maurų Ispaniją norėjau gal visą savo gyvenimą, traukė mane ten, nors tu ką… Kas yra kiek keistoka –  Andalūzija yra bene karščiausias Ispanijos regionas, o karštis yra tai, ką aš gana sunkiai pakeliu. Bet, turiu pasakyti, neklydo mano širdis… karšta buvo, bet jau tas Mudéjar menų grožis. Daugiau apie tai – ryt 😉