Mėnesio archyvas: sausio 2013

Prancūzinės rožės: kodėl vertėtų jas prisiminti?

Šiandien ‘pasiskolinau’ (su leidimu, be abejo) senovinių rožių mylėtojos, kolekcininkės bei fotografės Nijolės rašinį apie gerai primirštą, tačiau vertingą senovinių rožių grupę – prancūzines Gallica rožes.

Nijolės Karpavičienės tekstas bei nuotraukos

Nepaisant to,  kad didžiulė dalis rožių istorijos likę paslaptyje, galima tvirtai teigti, kad prancūzinės rožės yra seniausios sodo rožės. Daug seniau, nei gavo šį pavadinimą, jos jau buvo žinomos senovės persams,  jas augino graikai ir romėnai. Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo, o šis regionas neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu. Šios rožės labai anksti įsikūrė didžiojoje Europos dalyje ir buvo ilgai naudojamos parfumerijai bei vaistiniams preparatams gaminti.

'Tuscany'

‘Tuscany’

Kur ieškoti pirmųjų šios grupės rožių atstovių? Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo. Šis regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu, ir šioje geografinėje teritorijoje gal būt žmonija pirmą kartą davė pavadinimą šiam augalui – Rosa.

Tiesioginių įrodymų apie natūralias R.gallica augimvietes iki šiol nėra. Archeologai  yra aptikę suakmenėjusių liekanų, tačiau šio erškėčio pasiskirstymo modelis visvien lieka neaiškus. Kai kuri botanikai teigia, kad natūraliai augančių laukinių prancūzinių rožių dar galima aptikti Pietinėje Europos dalyje ir į rytus iki Kaukazo.

'Conditorum'

‘Conditorum’

Tiesiogiai arba per savo hibridus R.gallica yra laikoma damaskinių (Damask), Provanso (Centifolia), samaninių (Moss) ir baltažiedžių (Alba) rožių protėviu. Taip kad galima drąsiai teigti, kad Rosa gallica yra praktiškai visų šiuolaikinių rožių protėvis. Dvi seniausios Gallica grupės rožės, išlikusios iki mūsų dienų, yra R.gallica  ‘Officinalis’ ir ‚Tuscany‘.

Mitai bei legendos

Nuo neatmenamų laikų rožė yra susižavėjimo ir garbinimo objektas. Rožės atsiradimas apipintas legendomis, mitais bei pasakomis. Kas žino, kiek tame yra tiesios, tačiau nuo to rožių istorije tik daugiau intrigos ir žavesio.

'Duchesse de Montebello'

‘Duchesse de Montebello’

1940 m. Egipte buvo rastas kapas, išlikęs iš trečio amžiaus prieš mūsų erą. Jame buvo atrasta moters žynės mumija, palaidota kartu su rožių žiedlapių, pumpurų vainiku ir girliandomis, o jos apeigų skraistė buvo siuvinėta šviesiai purpuriniais penkialapiais rožių žiedais. Visgi, nustatyti, ar tai R. gallica vien iš džiovintų žiedlapių yra sudėtinga.

VII a. pr.Kr.Egipte, Ptolemėjaus laikais, rožėmis garsėjo miestas Arsinojė, kur iš rožių gamindavo rožių vandenį. Taip pat yra žinoma kad Kleopatra, priimdama Marką Antonijų,  rožių žiedlapiais išbarstydavo menės grindis.

Graikijoje – senųjų laikų intelektualaus gyvenimo centre – rožė buvo laikoma dievų dovana. Pagal Anakreoną, ji gimė iš baltų putų, kuriomis buvo padengtas Afroditės kūnas. Matydami nuostabias žiedus ant Afroditės kūno, Dievai apšlakstė jas nektarais, taip suteikdami šiai nuostabiai gėlei aromatą.

Yra daug legendų apie tai kaip balta rožė tampa raudona. Pasak dar vienos legendos baltą rožę nudažė Afroditės kraujo lašai, kai ji bėgo nejausdama aštrių spyglių iškodama  mirtinai sužeisto savo mylimojo Adonio. O štai arabiška legenda  apie raudoną rožę byloja kitaip: …’Maištas tarp gėlių prasidėjo, kai gėlės pavargo nuo savo karalienės. Mieguistas Lotosas atsisakė mėgautis mėnesiena ir  vidurnaktį neišskleidė savo žiedlapių. Dievai išklausė gėlių prašymo ir sukūrė naują karalienę – baltą Rožę. Lakštingala, apsvaigusi nuo tokio grožio, atskrido ir norėjo apglėbti karalienę, bet naujos karalienės spygliai subadė paukštį, kurio kraujas išsiliejo ant rožės žiedlapių. Taip ir atsirado raudonos rožės…’

'La Belle Sultane'

‘La Belle Sultane’

Tačiau, pasak Talmudo, raudona rožė išaugo iš nekaltai pralieto Abelio kraujo, ir todėl turi tarnauti kaip papuošalas žydų nuotakai vestuvių dieną – nekaltumo simbolis.

Raudonos rožės minimos daugelyje senųjų metraščių, Plinijus Vyresnysis, romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas knygoje  „Gamtos istorija“ (Naturalis Historia), išsamiai aprašė apie 12 rožių rūšių. Rožę kaip vaistą labai plačiai naudojo graikai ir romėnai, buvo manoma kad padeda nuo jūros drakonų įkandimo ir nuo tokios paprasto negalavimo kaip galvos skausmo.

Daug nuorodų apie raudonas rožes randama ankstyvuosiuose religiniuose ir vaistininkų raštuose. 1629 m. vaistininkų užrašuose yra minimos 12 Gallica rožių veislių, tad galime spręsti, kad tuo metu rožių veislių skaičius buvo labai ribotas.

Imperatorienės Žozefinos nuopelnas rožių istorijai

Ryškiausias personažas šiuolaikinėje prancūzinių rožių istorijoje yra Žozefina, Napoleono Bonapartės žmona. Labai gaila, kad prisimenant šią spalvingą bei talentingą moterį, paprastai yra koncentruojamasi į jos egzotišką kilmę ar prieštaringai vertinamą moralę iki jai tampant imperatoriene. Tačiau šiai moteriai turėtų būti dėkingi visi šių dienų rožių mylėtojai.

Imperatorienė Žozefina

Imperatorienė Žozefina

Jos didžiausias turtas buvo jos dvaro Malmaison sodas, kuriame vešėjo tų laikų įspūdingiausia pasaulio rožių kolekcija. Jos agentai keliavo po visą Europą ir už jos ribų, ieškodami naujų rožių veislių. Nei karas, nei skyrybos su Napoleonu nenumalšinio šios Žozefinos aistros.

Žozefinos rožynas buvo pradėtas 1804 m., o po dešimtes metų jame buvo jau apie 250 rožių veislių. Tarp jų buvo 167 prancūzinės (Gallica) rožės, 27 Provanso (Centifolia), 3 samaninės (Moss), 9 damaskinės, 22 kininės (China), 4 škotiškos (Pimpinellifolia), 8 baltažiedės (Alba), 3 Foetida, ir eilė rūšinių erškėčių (Rosa moschata, R. alpina, R.banksiae, R.laevigata, R.rubrifolia, R.rugosa, R.sempervirens, R.setigera). Tuo metu tai buvo įspūdingi skaičiai.

1791 m. prekyboje buvo rožių aistruoliai galėjo rinktis tik iš 25 rožių veislių. O po Žozefinos duoto impulso, 1829 m. kataloguose jau buvo siūlomos 2562 rožių veislės! Ir po Žozefinos mirties prancūzų selekcininkai tęsė savo eksperimentus su naujais kryžminimais.

Žozefina globojo ir skatino vietinius rožių selekcininkus kurti naujas veisles. Jei 18 a. dauguma auginamų rožių buvo kilę iš Olandijos, tai 19 a. imperatorienės Žozefinos pastangų dėka rožė tapo Prancūzijos gėle ir ja išliko iki 20 a., kuomet selekcininkų varžytinės persikėlė į Vokietiją ir Šiuarės Ameriką.

Šiuolaikinė prancūzinių rožių istorija

XIX a. antroje pusėje kaip ir kitos vieną kartą žydinčios rožės, prancūzinės rožės buvo užmirštos. J. Cranston (1877): “Iki atsirandant pakartotinai žydinčioms veislėms, prancūzinės rožės buvo mėgstamiausios Anglijos sodų rožės. Buvo auginama daugiau nei 1000 vien tik šios grupės veislių. Tačiau per paskutinius 20 metų (1857–1877) taip padaugėjo pakartotinai žydinčių rožių, kad prancūzinės ir kitos vieną kartą žydinčios rožės (išskyrus geriausias rinktines veisles) buvo išstumtos iš sodų.” B. C. Dickerson (1999) cituoja 1863 m. “Revue Horticole”: “Prancūzinės rožės, labai ilgą laiką stovėję rožių būrio priešakyje, greičiausiai nukrito į tolimiausias gretas dėl tikrų ar įsivaizduojamų trūkumų. Vis dėlto jos neprarado savo vertės, nes tai vienos iš atspariausių, mažiausiai reikalaujančių dėmesio, gausiausiai apsipilančios žiedais ir kvapniausios rožės.” (ir praėjus pusantro šimto metų, šis vertinimas vis dar šimtu procentų aktualus).

'Belle sans Flaterie' ir 'Orpheline de Juliet'

‘Belle sans Flaterie’ ir ‘Orpheline de Juliet’

Didžioji dalis tų laikų prancūzinių rožių veislių yra negrįžtamai prarastos, bet šių dienų selekcininkai vis atsigręžia į šių vertingų rožių genofondą. Pavyzdžiui, 1906m. amerikiečių selekcininkas N.E. Hansenas siuntėsi iš Sankt Peterburgo rožę ‚Alika‘ (R. gallica grandiflora).  1952 m. žinomas vokiečių rožininkas R.Kordes sukūrė prancūzinės rožįs hibridą hibridą ‚Scharlachglut‘. P.Beales Anglijoje pristatė puikų šiuolaikinį hibridą ‚James Mason‘, o kitas garsus anglų selekcininkas D.Austin panaudojo šias rožes išvedant tamsią ir aksominę ‚Prince‘. Prancūzinių rožių hibridai naudojami šiuolaikinėje selekcijoje siekiant išvesti atsparias ligoms ir ištvermingas šalčiams atsparias rožes.

Senosios Gallica rožės auginamos ir šiandien. Savo išskirtinumu, žiedų grožio, spalvų spektro įvairove, ištvermingumu, atsparumu ligoms jos vilioja ir dabartinius selekcininkus. Tad, laimei, prancūzinės rožės  nėra pamirštos. “Mada gali pasikeisti, bet grožis, niekada.“

Tad kokios tos prancūzinės rožės?

Dauguma prancūzinių rožių pasižymi tankia, stačiais, kompaktiškais krūmais. Stiebai padengti smulkiais spygliais, lapai pilkšvai žali, giliai vagoti. Žiedo forma gali būti labai įvairi. Vienų prancūzinių rožių žiedai tuščiaviduriai ar pusiau pilnaviduriai, kitų – labai pilnaviduriai, žiedlapiai tarsi susisukę į verpetą ar sudėtingai pasidalinę į keturias dalis. Taip pat šių rožių žiedai nevienodai kvapūs: vienų veislių žiedai labai kvapūs, o kitų – beveik nekvepia. Daugumos prancūzinių rožių žiedai purpuriniai ar violetiniai. Veislės dryžuotais ir margais žiedais daug dažnesnės nei kitose rožių grupėse. Prancūzinės rožės žydi labai gausiai vieną kartą vidurvasarį. Tai labai ištvermingos, atsparios ligoms ir šalčiams rožės. Neskiepytos jos dažniausiai labai plinta atžalomis.

'Oeillet Parfait'

‘Oeillet Parfait’

Rosa gallica ‘Officinalis’ (sin. ‚Apothecary’s Rose’, ‚Rose of Provins‘, ‚Red Rose of Lancaster’). Kilmė nežinoma. Tai greičiausiai seniausia Europos veislė. Nuo seno buvo auginama dėl vaistinių ir parfumerinių savybių (naudojami žiedlapiai). Apie 1 – 1,5m aukščio vešlus krūmas. Žiedai purpuriniai, stambūs, tuščiaviduriai su geltonais kuokeliais centre. Labai kvapnūs. Gausiai žydi vieną kartą sezono metu – vasaros pradžioje. Vaisiai labai maži. Veislė labai atspari ligoms bei šalčiams. Nereikli. Rytinėje Lietuvos dalyje šaltomis žiemomis gali apšąlti.

‘Versicolor’ (sin. ‚Rosa Mundi’, ‚Garnet Striped Rose’, ‚La Panachée’, ‚La Villageoise’, ‚Panaché’, ‚Provins Oeillet’, ‚Rosemonde’). Kilmė nežinoma, iki 1581 m. Neaukštas, apie 1 m aukščio krūmas. Žiedai tuščiaviduriai, stambūs, margi. Žiedlapiai šviesiai rausvi, išmarginti tamsiai rausvais dryžiais. Žydi labai gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Šakos tiesiog linksta nuo žiedų gausybės. G.S.Thomas rašė (1994): “Aukščiausios klasės sodo rožė […] tai vienas iš atspariausių žydinčių krūmų, duodančių puikų efektą.”

'Versicolor'

‘Versicolor’

‘Tuscany’ – kilmė nežinoma, iki 1820 m. Krūmas apie 1,5 m aukščio. Žiedai pusiau pilnaviduriai, tamsios kaštoninės spalvos, su skaisčiai geltonais kuokeliais centre. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Labai atspari ligoms veislė: beveik niekad neserga raudonjuodžiu dėmėtumu ir labai retai miltlige. Atspari žiemos šalčiams ir jei auga savašaknė, ji gali išgyventi dešimtmečius be jokios priežiūros.

‘Superb Tuscan’ (sin. ‘Tuscany Superb’) – Anglija(?), iki 1838 m.(?) Krūmas apie 1,5 m aukščio. Žiedai pilnaviduriai, tamsios raudono vyno spalvos, šiek tiek kvepiantys, aksominės tekstūros žiedlapiais. Žydi gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Kartais pražysta keli žiedai antroje vasaros pusėje. Atspari raudonjuodžiui dėmėtumui, bet peržydėjus dažnai suserga miltlige.

'Tuscany Superb'

‘Tuscany Superb’

‘Cardinal de Richelieu’, Via Sian/Laffay, 1840 m. Krūmas apie 1,2–1,5 m aukščio. Stiebai blizgantys, žali su keliais spygliais, lapai tamsiai žali. Žiedpumpuriai stori ir plokšti. Tik ką išsiskleidę žiedai būna rausvi, pusiau prasiskleidę – rausvai alyvinės spalvos, visai išsiskleidę – tamsiai violetinės spalvos. Žiedlapiai tarsi asominiai. Žiedai nedideli (apie 6 cm skersmens ar dar mažesni), susitelkę žiedynuose dažniausiai po tris. Kvepia silpnai. Žydi vieną kartą. Reikia keleto sezonų, kad augalas gerai įsitvirtintų. G.S.Thomas (1994): “Viena žinomiausių veislių […] verta geriausios priežiūros.” G.Cheers et al. (1998): “Viena iš gausiausiai žydinčių prancūzinių rožių.”

‘Charles de Mills’. Kilmė nežinoma, iki 1885 m. Viena iš aukščiausių prancūzinių rožių, svyrančios šakos užauga iki 1,8 m. Lapai tamsiai žali. Žiedai labai pilnaviduriai, stambūs (apie 8 cm skersmens), tamsiai purpurinės spalvos. Žiedlapiai tarsi aksominiai, išsidėstę tvarkingomis simetriškomis spiralėmis. Žiedpumpuris atrodo panašus į suglamžytą masę, tačiau išsiskleidžia į idealiai suformuotą žiedą. Žiedai kvepia silpnai. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. G.S.Thomas (1994): “Jokia kita rožė neturi tokių sudėtingų simetriškų žiedų.”

'Duchesse de Montebello'

‘Duchesse de Montebello’

‘Duchesse de Montebello’, Laffay, Prancūzija, iki 1826 m. Tai kita iš retų šviesiai rausvų prancūzinių rožių. Krūmas kompaktiškas, status, ūgliai užauga iki 1,5 m. Lapai matiškai žali. Žiedai pilnaviduriai, vidutinio dydžio, rausvų koralų ar kriauklių spalvos. Žiedų spalva nuo saulės išblykšta. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje.

‘Duchesse d’Angoulême’ (sin. ‘Wax Rose’), Miellez (?) 1818m.(?). Užauga iki 1 m aukščio, stiebai lankstūs, svyrantys ir linkstantys žemyn. Žiedai stambūs (apie 9 cm skersmens), negausiuose žiedynuose, pilnaviduriai, šviesiai rausvi, gracingai svyrantys ant plonų šakelių. Žiedlapiai ploni, beveik permatomi. Tai viena iš nedaugelio šviesių prancūzinių rožių. Žiedai labai kvapūs. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. G.Cheers et al. (1998): “Tik keletas senovinių rožių yra tokio rafinuoto grožio.”. B.C.Dickerson (1999) cituoja W. R. Prince (1846): “Sena, bet užtarnautai mėgiama veislė. Jos spalva tokia delikati, o forma tokia tobula, kad neįmanoma ja nesižavėti.”

‘Belle Isis’, Parmentier, Belgija, apie 1845 m. Tai viena iš žemiausių prancūzinių rožių, užauga apie 1 m aukščio ir tiek pat pločio. Lapai šviesiai žali. Tai nėra tipiška šios grupės atstovė dėl šviesios spalvos žiedų. Žiedai pilnaviduriai, puodelio formos, su “žalia akute” centre, šviesiai rausvi, vėliau spalva blunka. Stori plokšti žiedpumpuriai.

‘L’Impératrice Joséphine’

‘L’Impératrice Joséphine’

‘L’Impératrice Joséphine’ – kilmė nežinoma. Šiais laikais labai populiari senovinė rožė, tačiau senojoj literatūroj labai mažai aprašoma. Greičiausiai daugelį metų buvo žinoma kitais vardais, o buvo pavadinta imperatorienės Žozefinos garbei po jos mirties (G.Cheers et al., 1998). Krūmas tvirtas, platus, apie 2 m aukščio ir 1 m pločio. Lapai giliai gyslų išvagoti, pilkšvai žali. Žiedai dideli, pusiau pilnaviduriai, laisvos formos, rausvi. Žiedlapiai tarsi permatomi. Žydi labai gausiai vieną kartą. Kvepia silpnai. Dideli vaisiai. Atspari ligoms bei nereikli dirvožemiui veislė.

‘Oeillet Parfait’ , Foulard, Prancūzija, 1841 m. Krūmas kompaktiškas, status, apie 1–1,2 m aukščio, geresniuose dirvožemiuose gali būti nežymiai aukštesnis. Lapai šviesiai žali. Žiedai margi, labai pilnaviduriai, apie 4–5 cm skersmens, susitelkę negausiuose stačiuose žiedynuose (po 2 ar 3). Žiedlapiai balti, gražiai išmarginti tamsiai rausvais dryžiais, kurie su amžiumi šviesėja. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. B. C. Dickerson (1999) cituoja 1863 m. “Revue Horticole”: “žiedai nėra iš didžiausių, tačiau jų forma ir spalva tobula ir – įtikinamai – tai viena geriausių tarp margų rožių.” bei R. Buist (1844): “Ši rožė sukėlė tikrą sensaciją Anglijoje ir dabar reklamuojama už apvalią vienos gvinėjos sumą. Ji gražiai išmarginta, kaip gvazdikas, su rausvais, raudonais ir baltais atspalviais, puiki rutuliška forma. Manoma, kad viena geriausių šioje grupėje.”

‘Pompon de Bourgogne’ (sin. ‚Burgundiaca’, ‚Burgundica’, ‚Button’, ‚Cramoisi’, ‚Dwarft Burgundy’, ‚Dwarft Red Rose’, ‚Gilloflower Rose’, ‚Parvifolia’, ‚Petite Chalons’, ‚Petite St. François’, ‚Pompon Cramoisi’, ‚Pompon St. François’, ‚Pompone’, ‚Remensis’, ‚Shell’). Kilmė nežinoma, iki 1629 m. Krūmas labai stačias, apie 1 m aukščio, stiebai gausiai lapuoti. Lapai tamsūs, pilkšvai žali. Žiedai maži, pilnaviduriai, tamsiai rausvi.

'La Belle Sultane' ir 'La Reine Victoria'

‘La Belle Sultane’ ir ‘La Reine Victoria’

‘La Belle Sultane’ (sin. ‚Violacea‘) Apie 2 m aukščio ir 1,2 m pločio vešlus krūmas. Žiedai tamsios bordo vyno spalvos, su daugybe skaisčiai geltonų kuokelių centre, vidutinio dydžio, tuščiaviduriai. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Geriau sodinti daliniame pavėsyje, nes nuo kaitrios saulės tamsūs žiedai apdžiūsta. Kvapni. Gausiai žydi vieną kartą pirmoje vasaros pusėje. Lapai tamsiai žali, matiniai. Ilgiems stiebams reikia atramos, todėl labai tinka sodinti prie tvorų, namo sienų… Atspari šalčiams bei ligoms, nereikli dirvožemiui veislė. Žiemoja nedengiama, tačiau ilgi stiebai dažnai nukenčia nuo pavasarinės karštos saulės ir vėjų, ypač augantys atvirose vietose krūmai, todėl tokiose vietose žiemai geriau ilgasias šakas prilenkti prie žemės.

Reklama

‚Olandiškoji banga‘ – kas tai?

Tradicinė sodininkystė visuomet buvo gana konservatyvi. Pagalvokime, kokie postūmiai per paskutinį šimtą metų įvyko mados ar mokslo pasaulyje? Apie sodininkystę to pasakyti tikrai negalėtume. Taip, tradiciniai bijūnai, rožės ar pentiniai tikrai atrodo puikiai, kol žydi, tačiau vasarai persiritus į antrą pusę, jie jau būna gerokai pavargę. Ir tai tęsiasi iki tol, kol neprasideda rudeninių astrų žydėjimas. Tad natūralu, kad atsirado apželdinimo srovė, kuri ir užpildė tą tarpą tarp vasaros žiedų ir rudens spalvų. Šiandien ji įvardijama kaip ‘olandiškoji banga’. Kodėl ‘banga’? Galbūt todėl, kad tai ganėtinai nauja kryptis kraštovaizdžio dizaine. O gal todėl, kad šio stiliaus išskirtinis atributas- ilgais šuorais, dideliais kiekiais susodinti daugiamečiai žoliniai augalai, kuriems sužėlus, sukuriamas banguojančios augalų jūros vaizdas.

'Olandiškoji banga' , Trentham, Anglija

‘Olandiškoji banga’ , Trentham, Anglija

Iš kur gi ta banga atplaukė?

 Šis stilius skaičiuoja jau antrą dešimtį metų. Jis dažnai įvardijamas kaip ‘naujųjų daugiamečių augalų’ stilius, kadangi pagrindiniai augalai naudojami yra dekoratyvinės žolės ir neformalūs vasaros pabaigos daugiamečiai, kurie išlieka dekoratyvūs dažnai iki pat žiemos. Prieš dvidešimtmetį dauguma šių augalų buvo niekam neįdomūs ar visiškai nepažįstami. Dažnai toks stilius dar įvardijamas kaip ‘prerijų stiliaus’, kas nėra visiškai tikslus apibūdinimas. Nors jis leidžia mums įsivaizduoti bekraštes Amerikos prerijas, iš tikro daugelis tokių augalų turi  sudėtingus vokiškus pavadinimus.

 Juos gal ir sunku teisingai ištarti, tačiau jie rodo, koks indėlis šioje srityje tenka vokiečių augalų selekcininkams – Karlui Foersteriui (1874-1970), Ernstui Pagels (1913-2007) and Georgui Arendsui (1862-1952).

 K.Foersteris, įtakingiausias iš trijų vokiečių selekcininkų, karjerą pradėjo vadovaujamas įžymaus vokiečių botaniko ir kraštovaizdžio dizainerio L.Vinterio. Šis daugiausiai dirbo Italijos Rivjeroje, ir išskirtinis jo sukurtų kraštovaizdžių bruožas buvo jų organiškas įsiliejimas į natūralią aplinką.

 Astilbė 'Purpurlanze' šviečia šluotsmilgių foneTai paliko K.Foersteriui gilų įspūdį, ir , grįžęs į Vokietiją, jis ėmėsi vystyti savo stilių, naudodamas didelius šuorus dekoratyvinių žolių bei šalčiui atsparių daugiamečių žolinių augalų, tinkamų šiauriniams klimatui. Jo sukurti gėlynai tarsi susiliedavo su Vokietijos kraštovaizdžiu. Lemiamas vaidmuo šiuose gėlynuose tekdavo ‘Motinos Gamtos plaukams’ – taip romantiškai Foersteris vadino dekoratyvines žoles. Daugelis jo išvestų žolių bei daugiamečių augalų yra sėkmingai auginami iki šių dienų. Smailiažiedis lendrūnas ‘Karl Foerster’ – vienas iš puikiausių jo atradimų, ir iki šiol išlieka pačia populiariausia pasaulyje dekoratyvine žole.

 E. Pagels perėmė estafetę, ir jam galime dėkoti už kelias dešimtis vertingų kininio miskanto (Miscanthus sinensis) kultivarų. Jo dėka atsirado nemažai vertingų, šalčiui atsparių bei anksti žydinčių miskantų veislių, tinkamų auginti šiauriniuose kraštuose.

 Taip jau susiklostė, kad šių vokiečių selekcininkų idėjas ir augalų veisles perėmė šiuolaikiška kraštovaizdžio dizainerių karta, tokių kaip olandas Piet Oudolf. Beje, P.Oudolfą ir E.Pagelsą siejo ir artima draugystė iki pastarojo mirties.

 Ir nors E.Pagelsas išvedė daug puikių augalų, būtent P.Oudolfas pastebėjo jų tikrąjį potencialą ir davė pradžią ‘olandiškajai bangai’ kuri nuvilnijo per visą pasaulį per pastarąjį dvidešimtmetį, ir šis apželdinimo stilius tapo sinonimiškas su jo vardu. Jis sukūrė eilę visuomeninių bei asmeninių sodų Olandijoje, kitose Europos šalyse, JAV, parašė eilę knygų natūralistinio apželdinimo tema. Jau išauga ir nauja karta šio sodo dizaino genijaus mokinių bei pasekėjų. Tai, ką jie daro, šiuo metu vadinama ‚olandiškos bangos‘ pavadinimu.

 Kuo ypatingas šis stilius

 Trumpai apibendrinti šį stilių galima taip – kuriamas natūralistinis, mažai priežiūros reikalaujantis kraštovaizdis, kuriame dirvožemio tipas bei parinkta vieta apsprendžia augalų parinkimą.  Šiuo stiliumi kuriantys kraštovaizdžio dizaineriai supina lengvas ažūrines dekoratyvines žoles su skulptūriškais daugiamečiais augalais. Populiariausi daugiamečiai augalai – ežiuolės (Echinacea),  beje, senesni, natūraliau atrodantys kultivarai, kraujalakės (Sanguisorba), bandreniai (Echinops), mėlitai (Perovskia), astrancijos (Astrantia), kemerai (Eupatorium), rūgtys (Persicaria), ir daugelis kitų.

'Olandiskoji banga', Scampston Hall, Anglija

‘Olandiskoji banga’, Scampston Hall, Anglija

 Renkantis augalus šiam stiliui, spalvai tenka antraeilis vaidmuo. Svarbiausia – augalo forma ir struktūra. “Jeigu struktūra yra gerai išmąstyta, ir sodas gerai atrodo – net nelabai svarbu, kokias spalvas naudojate“, pabrėžia P. Oudolfas. Didesnis dėmesys kreipiamas ne į trumpalaikius, nors ir prabangius vidurvasario žiedus, bet į visą augalo gyvenimo procesą, pradedant ryškia pavasario žaluma, baigiant dekoratyviomis žolių šluotomis ir architektūriškais nužydėjusiais augalų žiedynais. Nors paprastai sodininkai, atėjus rudeniui, puola skinti nužydėjusius stiebus, čia skatinama kaip tik palikti nužydėjusių augalų stiebus tiek dėl architektūriškų formų, tiek dėl naudos paukščiams žiemą. Rekomenduojama rinkti augalus, kurie ne tik ‘gražiai gyvena, bet ir miršta gražiai’

 Kaip taisyklė, tokios laisvo stiliau, neformalios augalų kompozicijos būna ‘uždarytos’ griežtuose rėmuose – karpytose, taisyklingose gyvatvorėse, akmeniniuose apvaduose, griežtuose pjaunamų vejų rėmuose. Naudojama daug formuotų sumedėjusių augalų. Ši formalaus ir neformalaus pusiausvyra bei įtampa ir suteikia šiam stiliui būdingą žavesį. Ir nors bendras vaizdas yra kūrybiškos betvarkės, tačiau negali paneigti ir senųjų Europos sodų formalumo įtakos – sena forma,  tačiau užpildas naujoviškas.

Tam tikru prasme, tai giliai filosofiškas stilius. Tradiciniu požiūriu žiedu spalva yra svarbiausias faktorius, taigi augalai vertingi tol, kol jie gražiai žydi, vėliau jie tampa nebeįdomūs – iki sekančių metų žiedų atsiradimo. Tačiau juk gyvenimas nestovi vietoje, ir vienintelis pastovus dalykas yra jo nepastovumas, nuolatinis judėjimas bei pokyčiai. Vienas dalykas, kuris nesikeičia – tai gyvenimo ciklas, turintis pradžią ir pabaigą. Taip ir šio stiliaus želdynuose, vertinama ne tik augalo jauna žaluma ar gausus žydėjimas, bet ir jo pabaiga. Kaip kad P.Oudolfas tai apibendrina, “jei augalas neatrodo gerai miręs, vadinasi, jo neverta net auginti’

Nužydėjusios monardų galvos išsiskiria purių šluotsmilgių fone

Nužydėjusios monardų galvos išsiskiria purių šluotsmilgių fone

Taip apsodinti gėlynai gali būti nepaprastai gražūs ir efemeriški, nors ir neperkrauti spalvingais, ryškiais augalais. Patys gražiausi šio stiliaus sodai sukurti stengiantis ne kopijuoti gamtą, o perteikti geriausias natūralaus kraštovaizdžio savybes: formą, tekstūrą ir spontanišką augalų harmoniją. Ir nors toks kraštovaizdis atrodo lyg savaime atsiradęs, geriausių jo pavyzdžių pagrindas yra gerai pagalvotas planas bei gilios botaninės kūrėjo žinios, leidžiančios atsirasti labiausiai vykusiems augalų bei žolių deriniams.

 Pasaulinis populiarumas

Šiandien šio stiliaus pavyzdžių galima rasti įvairiausiose vietose. Gražių P.Oudolf darbų rasime Niujorko ir Čikagos dangoraižių papėdėje – griežtos stiklo ir betono formos sudaro taip reikalingą atsvarą puriam daugiamečių augalų šėlsmui. Įdomius rezultatus šis stilius duoda Vokietijoje, tvarkant apleistų gamyklų bei geležinkelių teritorijas. O Anglijoje atsirado ne viena senovinė pilis, tarp kurios šimtamečių kukmedžių gyvatvorių vietoj rožių ar pentinių kuriasi šluotsmilgės, monardos ir lendrūnai.

P1070233

Ką gi, nors pasaulyje šis stilius itin populiarus, Lietuvoje šio apželdinimo pavyzdžių neteko matyti. O gaila… Tai stilius, puikiai tinkantis viešiesiems želdiniams, kadangi dauguma naudojamų augalų yra nereiklūs, šalčiui atsparūs. Puikiai jis tiktų ir kaimo sodyboms, kadangi natūraliai atrodančios žolės bei daugiamečiai leistų organiškai ‘įterpti’ statinius į kraštovaizdį. Be abejo, reikia turėti galvoje, kad šio stiliaus želdiniai tikrai efektingai atrodys tik tuomet, jei juo želdinamas didesnis plotas. Be to, prieš sodinant, reiktų realistiškai įvertinti ir esamą dirvožemį – kažin ar sausame smėlyje gerai jausis ir atrodys  monardos bei kemerai. Tačiau jei pati idėja yra miela širdžiai, visuomet įmanoma rasti augalų, kurie padėtų sukurti tinkamą atmosferą. Taigi belieka tikėtis ir laukti, kol ‘olandiška banga’ visa galia plūstelės į lietuvišką kraštovaizdį.

Dekoratyvinės žolės  – ‘Motinos Gamtos plaukai’

Kartu su natūralistinio stiliaus atsiradimu pagaliau ‘išmušė’ ir dekoratyvinių žolių žvaigždžių valanda, kas visai nenuostabu, kadangi apie 60-80 procentų tokių kraštovaizdžių jos paprastai ir užima. Dekoratyvinių žolių grožis yra kitoks, nei daugumos žydinčių žolinių augalų. Jų žiedynai nestebina ryškiomis spalvomis, būdingomis kitiems žydintiems augalams, tačiau traukia akį lengvumu, permatomumu, formomis, ir netgi šiurenimu vėjyje.

 Dekoratyvinės žolės nuolat kinta kraštovaizdyje – pavasarį jos atželia kartu su atgimstančia gamta, vasarą sužydi subtiliai sąžalynais, o rudenį pasitinka geltonais, oranžiniais bei raudonais atspalviais. Net žiemą daugelis jų išlieka, ir žavi savo šerkšnotomis formomis.

Achnatherum calamagrotis

Achnatherum calamagrostis

Sodinant dekoratyvines žoles, reiktų prisiminti, kad jų grožis yra šviesos žaisme, taigi skirtingus efektus galima išgauti, priklausomai nuo to, kur sodiname žoles: vienaip jos atrodys tamsios sienos ar spygliuočio fone, visai kitaip atrodys, saulei šviečiant iš nugaros.

Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha).

Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha).

Keletas dekoratyvinių žolių yra ypač populiarios šio stiliaus gėlynuose. Lengviausiai atpažįstamas yra smailiažiedis lendrūnas (Calamagrostis x acutiflora) ‚Karl Foerster‘, pasižymintis itin tiesiu siluetu. Panaši į ją, tačiau baltai margintais lapais, yra veislė ‚Overdam‘. Gerokai mažiau sodininkų žinomas, tačiau sparčiai populiarėjantis yra korėjinis lendrūnas, C.brachytricha – iš Korėjos kilęs lendrūnas, labai atsparus šalčiui, vasaros pabaigoje išsiskleidžiantis puriomis uodegėlėmis. Žvelgiant į purias varpas, nusėtas smulkiais rūko lašeliais, supranti, kodėl ši žolė dažnai vadinama ‚deimantine‘.

 Nepamainomas foninis augalas, dažniausiai sodinamas itin didelėmis grupėmis, yra šluotsmilgės (Deschampsia). Net nužydėjus, jos purūs žiedynai sukuria puikų foną masyvesniems daugiamečiams.

Dėl įspūdingo silueto ir auksinės rudens spalvos tokiuose želdiniuose visuomet rasime keletą nendrinės melvenės (Molinia arundinacea) kultivarų. Tai įspūdingos aukštos žolės elegantiškais ažūriniais žiedynais, geromis sąlygomis galinčios išaugti iki 2,5 m. Nežiūrint galingo stoto, jos puikiai atlaiko vėjus bei lietų. Keletas dekoratyvesnių veislių, kurias galima paminėti – ‘Skyracer’ (viena iš aukščiausių melvenių, vertikalaus silueto), ‘Transparent’ (gracingai svyrančiai stiebais), ‚Cordoba‘ (fantastiškas vazos formos siluetu, puikus akcentinis augalas).

Miskantai ir kemerai šios stiliaus želdynams suteikia aukščio ir struktūros

Miskantai ir kemerai šios stiliaus želdynams suteikia aukščio ir struktūros

 Rykštėtoji sora (Panicum virgatum) – viena iš įspūdingiausių dekoratyvinių žolių, pradedanti žydėti vasaros antroje pusėje, ir išliekanti dekoratyvi per visą žiemą. Keletas gražiausių veislių: ‘Heavy Metal’ – neaukštaūgis, labai stačias ryškiai melsvas augalas; ‘Rotstrahlbusch’– nuo vasaros vidurio lapai pradeda dažytis raudonai; ‘Shenandoah’ – lapai taip pat raudonuoja, artėjant rudeniui, pati geriausia raudonlapė veislė.

 Na ir, be abejo, daugelio auginami ir gerai pažįstami miskantai (Miscanthus), žydintys vyno spalvos (‚Ferne Osten‘),sidabriniais (’Silberfeder’) ir rausvais žiedynais (’Flamingo’). Yra dryžuotais lapais – ir išilginiais dryžiais (‘Morning Light‘), ir skersai išmargintais lapais (‘Zebrinus’). Ne visi jie vienodai atsparūs šalčiui, ne visi pražysta lietuviškos vasaros sąlygomis, tačiau pasiūla milžiniška, ir kiekvienas sodininkas gali rasti miskantą savo skoniui.

Populiariausi daugiamečiai augalai ‘olandiškos bangos’ stiliaus želdynams

Olandiją visuomet žinojome kaip Rembrandto, malūnų ir klumpių šalį (beje, kurias jie iki šiol avi). Tačiau šiuo metu jų didžiausias pasididžiavimas ir eksportas yra nauji ir labai įdomūs augalai. Jei giliau panagrinėsime ‘olandiškos bangos’ stiliaus gėlyną, pamatysime besikartojant vis tuo pačius augalus. Peržvelkime pagrindinius iš jų.

Astrancijos (Astrantia)

Astrancija 'Ruby Wedding'

Astrancija ‘Ruby Wedding’

Tai bene elegantiškiausi iš šiam stiliui būdingų augalų. Net sunku patikėti, kad astrancijos giminingos krapams ar pastarnokams. Jos pasižymi itin ilgu žydėjimu – šalinant nužydėjusius žiedus, geriausios veislės žydi nuo vasaros pradžios iki šalnų. Pradžioje joms reikia šiek tiek laiko įsitvirtinti, tačiau vėliau nereikia dažnai persodinti ir dalinti. Atvirkščiai, sulyg kiekvienais metais astrancijos vis gražėja. Yra veislių baltais (‚White Giant‘), rožiniais (‚Pink Pride‘) ir tamsiai bordo žiedais (‚Claret‘, ‚Ruby Wedding‘). Ir nors paprastai literatūroje rekomenduojama astrancijas sodinti pusiau pavėsyje, jos gali augti ir saulėkaitoje, jei tik pakanka drėgmės. Nepaprastai puikiai atrodo, auginamos ne po vieną.

 Monardos (Monarda)

Monarda 'Gewitterwolke'

Monarda ‘Gewitterwolke’

Šie augalai itin mėgstami ‘olandiškosios bangos’ mėgėjų. Monardų spalvų paletė labai įvairi – nuo baltos (‚Schneewitchen‘) iki sodriai rožinių (‚Talud‘) ar tamsiai violetinių (‚Prairienacht‘) tonų. Tamsesnės monardos labai gerai dera prie rusvų, rudeniškų atspalvių saulainių (Helenium). Geriausiai auga trąšioje, vandenį sulaikančioje dirvoje saulėtoje vietoje. Prastose augimo sąlygose yra linkusi sirgti miltlige, tačiau šiais laikais selekcininkai yra išvedę nemažai veislių, kurios atsparesnės šiai ‚rykštei‘. Jei jūsų monardos neserga, neskubėkite šalinti nužydėjusių žiedynų, jie gana dekoratyvūs, ypač ažūrinių žolių, tokių kaip šluotsmilgės (Deschampsia) fone.

 Saulainės (Helenium)

Saulainė 'Rauchtopas'

Saulainė ‘Rauchtopas’

 Šie augalai, žydintys linksmomis saulutės formos žiedais, nepamainomi rudenėjančiame gėlyne. Jau nuo vasaros vidurio jos ima skleisti savo žiedus, o jų spalvingą šou nutraukia tik šalnos. Spalvinė gama nėra labai plati – žiedai būna nuo ryškiai geltonų iki rausvai rudų, tačiau galima rasti skirtingų dydžių kultivarų. Rinkdamiesi saulaines, atkreipkite dėmesį į jų žydėjimo laiką – Lietuvos sąlygomis kai kurios veislės pražysta vėlai, jau rudenį. Vienos iš ankstyviausių – ‘Wyndley’ (geltona), ‘Moerheim Beauty’ (rusvai oranžinė), ‘Waltraut’ (dideli gelsvi, rudai dryžuoti žiedai). Mėgsta gerą, trąšią dirvą saulėkaitoje.

 Kraujalakės (Sanguisorba)

Kraujalakė 'Scapino'

Kraujalakė ‘Scapino’

Tai augalų gentis, kurios beveik niekas nežinojo iki ‘olandiškos bangos’. O šio stiliaus želdynuose kraujalakės – bene pagrindinės žvaigždės. Tai dailūs, ažūriniai augalai, mėgstantys drėgnoką, trąšią žemę. Jų ūgis gali labai skirtis – nuo 40cm (‘Tanna’) iki 2 m (‘Arnhem’, ‘Sangria’). Visų jų gražūs, dekoratyvūs lapai, ir permatomi, lengvi žiedynai, kurie puikiai dera prie dekoratyvinių žolių bei masyvesnių daugiamečių. Kai kurios veislės žydi nedideliais bordo spalvos burbuliukais (‘Red Thunder’), kitų žiedynai panašūs į žirginus (‘Scapino’), o pačios puošniausios puošiasi pūkuotais, svyrančiais žiedynais (‘Lilac Squirell’, ‘Pink Brushes’).

 Geriausiai auga drėgnose vietose, tačiau daugelis prisitaiko prie sausesnių augimo sąlygų. Tai augalai, tikrai pateisinantys ažiotažą, kurio susilaukė pastaraisiais metais. Žvelgiant į jų įvairovę ir pritaikymo galimybes, nejučiom kyla mintis – ir kaip gi mes išgyvenome be šių augalų iki šiol?

 Rūgtys (Persicaria)

Rūgtis 'Orangefield'
Persicaria amplexicaulis ‘Orangefield’

Dar vienas madingas augalas, itin gausiai naudojamas ‘olandiškos bangos’ želdynuose. Dažniausiai pamatysime įvairių atspalvių rūgties P.amplexicaulis veisles – rožinę ‘Rosea’, skaisčiai raudoną ‘Firetail’, ryškios koralo spalvos ‘Orangefield’. Labai tinka gėlynų priekiui, kadangi gražiais lapais visiškai uždengia žemę, o virš jų supasi nesukaičiuojama galybė žiedynų, lyg spalvotų žvakučių.

 Visiškai kitaip atrodo bene didžiausia rūgčių atstovė P.polymorpha – savo dydžiu ji nenusileidžia kemerams bei daugiametėms saulėgražoms. Išvaizda ji primena vasaros pradžioje žydinti dvinamį arunką, tačiau šis težydi keletą savaičių, kai tuo tarpu rūgtis žydi beveik ištisą vasarą. Impozantiškas augalas, itin mėgstantis trąšią, drėgną žemę, kuomet ir atskleidžia visą savo didingą grožį.

 Kemerai (Eupatorium)

Eupatorium fistulosum
Eupatorium fistulosum

 Natūralistinio sodo milžinai – paprastai būtent jie yra aukščiausi augalai tokiuose želdynuose. Daugumos jų žiedynai būna ne itin išraiškingos bordo spalvos, tačiau geriausios veislės pasižymi ypač sodrios spalvos žiedais. ‘Riesenschirm’, ‚Gateway‘ – aukštos, iki 2 m, veislės, žydinčios stambiais, tamsokais žiedynais. Itin gera, labiau pritaikyta mažesniam gėlynui yra ‘Purple Bush’, užauganti iki 1,5 metro. Pasitaiko ir baltų formų – pavyzdžiui, ‘Bartered Bride’.

 Kadangi augalai labai stambūs, jiems ir žemė reikalinga derlinga, sulaikanti vandenį. Su laiku palankiomis sąlygomis išauga į milžiniškus kerus, puiki atsvara ne ką menkesniai Persicaria polymorpha.

Na, o pabaigai – nedidelis post scriptum… Praktiškai skaitytojas greičiausiai pagalvos – palauk, čia viskas skamba kaip iš reklaminio katalogo. Gi turi būti ir kažkokių trūkumų ar paslėptų ‘kabliukų’? Taip, teisingai, jų yra. Ko gero, pagrindinis dalykas, kurį reikia turėti galvoje – šis stilius nesižiūri mažuose ploteliuose. Tas akivaizdu visose nuotraukose, ir taip yra iš tikrųjų. Tad jei jau imsitės šio stiliaus eksperimento, patarimas yra vienas – skirkite tam maksimaliai vietos, kiek tik įmanoma. Taip, ir mažame gėlyne galima sodinti šiam stiliui charakteringus augalus, sukurti tam tikrą nuotaiką. Tačiau norint sukurti tą vilnijančios pievos iliuzija, svarbu ir užimamas plotas, ir augalų kiekis. Vienas iš tų atvejų, kai svarbu ne tik kokybė, bet ir kiekybė 🙂

D.Austino rožės: modernios veislės, senovinė išvaizda

O šalčiai vis spaudžia, ir spaudžia… ir dar paspaus 😦 na, žiemos sporto mylėtojai, matyt, džiaugiasi, bet aš tai tikrai ne. Mirtinai reikia spalvų ir įsivaizduojamų aromatų.

Tad šiandien truputėlis ‘eye candy’, taip sakant, saldainių akims… Šiandien apie bene pačią populiariausią rožių grupę Lietuvoje – angliškas D.Austino rožes (na, argi nepasisekė mūsų rožininkams, kad turime Lietuvoje ir D.Austino rožių platintoją, Sibirkos rožyną)

Angliškų rožių istorija

Angliška rožė 'Gertrude Jekyll'

Angliška rožė ‘Gertrude Jekyll’

 Angliškų rožių atsiradimo istorija romantiška ir įkvepianti. Prieš gerą pusšimtįmetų jaunas anglų ūkininkas D.Austinas susižavėjo nostalgiškomis senovinėmis rožėmis. O jos jau po truputį traukėsi užmarštin, nes tuo metu rožynuose viešpatavo spalvingos arbatinės hibridinės ir daugiažiedės rožės. Senoviniųrožių veislių vis mažėjo, kadangi selekcininkai orientavosi į vis stambesnius neįprastų spalvų arbatinių hibridinių veislių žiedus, kurie gražiai atrodytųparodose ar puokštėse. Kad rožės pražystų tokiais elitiniais žiedais, buvo reikalingas ypatingas kero genėjimas, dėl ko jos ne itin gerai žiūrėdavosi gėlyne.Įkvėptas knygų apie senovines rožes, D.Austinas nusprendė pabandyti išvesti rožę, kuri savyje suderintų geriausias senųjų ir moderniųjų veislių savybes., kurios būtų  ypatingai gražios, tačiau lengvai auginamos, ir vienodai gerai atrodytų tiek puokštėse, tiek gėlyne. Šios rožės savo žiedo forma turėjo atrodyti kaip senovinės, tačiau pasižymėtišiuolaikiškomis spalvomis bei pakartotinu žydėjimu.

Augalų selekcijoje daug nulemia atsitiktinumas ir sėkmė, ir D.Austinui gana greitai pavyko aptikti vertingą sėjinuką – ‘Constance Spry’. Ir nors šiemet šiai veislei sukanka 50 metų, ir ji žydi tik kartą vasaros pradžioje, ji iki šiol plačiai auginama. Taip radosi vis daugiau įdomių veislių, ir apie 1969 metus D. Austinas tvirtai įtikėjo, kad jis yra teisingo kelio pradžioje, ir kad jo rožės yra vertingos

'Malvern Hills'

‘Malvern Hills’

Tuo metu mažai kas tikėjo, kad tokios rožės išpopuliarės, ir rožių augintojai visiškai jomis nesidomėjo. Taigi D.Austinas nusprendė paversti savo ūkį rožynu, kad galėtų auginti ir pardavinėti naująsias angliškas rožes. Praėjus 40 metų,šios rožės išplito po visą pasaulį, ir yra bene mylimiausia rožių grupė tarp rožininkų.

Kuo ypatingos angliškos rožės?

D.Austino angliškos rožės – palyginti nauja šiuolaikinių rožių grupė,išpopuliarėjusi apie 1970-uosius metus. Jos atsirado, kryžminant senovines rožes su moderniomis arbatinėmis hibridinėmis bei daugiažiedėmis rožėmis. Išvienų jos paveldėjo subtilų žavesį bei nuostabius kvapus, iš kitų  – spalvų įvairovę ir pakartotiną žydėjimą.

'Teasing Georgia'

‘Teasing Georgia’

Angliškų rožių žiedai savo forma labai primena senąsias veisles – rozetės ar puodelio formos, su daugybe smulkių vainiklapių, kurios gaubia stambūs išoriniai vainiklapiai. Pagrindinis vertinimo kriterijus, išvedant naujas angliškų rožių veisles – ne tiek spalvų ryškumas ar žydėjimo gausumas, kiek subtilus individualaus žiedo grožis bei kvapas. Tiek gėlynams, tiek puokštėms jos priduoda sunkiai nusakomo nostalgiško žavesio, primenančio senųjų Olandijos tapybos meistrų paveikslus.

'Princess Alexandra of Kent'

‘Princess Alexandra of Kent’

Dauguma angliškų rožių auga kompaktišku, apvaliu krūmu, kuris gražiai dera gėlynuose. Paprastai jos siekia apie metrą aukščio, tačiau ūgis dažnai priklauso ir nuo genėjimo pobūdžio.

Angliškos rožės – viena iš kvapiausių rožių grupių. Kai kurios veislės pasižymi būdingu senovinių rožių dvelksmu, tačiau galima aptikti ir arbatiniųrožių, muskuso, miros bei įvairių vaisių aromatų. Jokia kita augalų grupėnepasižymi tokia aromatų įvairove.

Svečiuose angliškų rožių rojuje Olbraitone

Nedideliame mieguistame Anglijos kaimelyje Olbraitone, esančiame netoli Birmingemo, plyti vienas iš gražiausių pasaulio rožių sodų. Virš 700 įvairiųrūšių bei veislių rožių auga 80 arų rožyne. Sodas suskirstytas į mažesnius rožynus, kurių kiekvienas pasižymi savita atmosfera.

Angliškos rožės mišriame rožyne

Angliškos rožės mišriame rožyne

Ilgasis Sodas sudaro pagrindinęsodo alėją, nes nuo jo atsišakoja kiti, mažesni rožynai. Jame sutelkta senovinių rožių kolekcija, kurių dauguma žydi tik kartą vasaros pradžioje. Kad pratęsti žydėjimą, Ilgajame sode auga ir nemažai šiuolaikinių krūminių bei angliškų rožių. Per visą sodo ilgį driekiasi pergolės, prie kurių auga laipiojančio bei vijoklinės rožės. Nužydėjus šioms rožėms, ant jų pakimba mažučių erškėtuogių girliandos.

D.Austino rožynai

D.Austino rožynai

Viktorijos laikų sode veši angliškos bei kitos pakartotinai žydinčios rožės. 2006 metai šis sodas bvo apjuostas aukšta (beveik 3m ) ir 100 metrų ilgio tvora, šalia kurios susodintos angliškos rožės puikiai iliustruoja, kad jos tinkamos auginti ir kaip vijokliai. Kitos laipiojančios bei vijoklinės rožės svyra nuo arkų ir pergolių.

D.Austino rožynas.-Copyjpg

Tačiau Renesanso sodas, ko gero, pats gražiausiais. Jo centre esantis siauras vandens tvenkinys primena itališkus sodus. Jis paskirtas tik angliškoms rožėms, kurios pradeda žydėti gegužės pabaigoje ir žydi iki šalnų. Šiame sode iš tikro atsiskleidžia angliškųrožių pasaulio spalvų bei kvapų įvairovė.

Liūto sode centrinė figūra –liūto skulptūra. Ją supa taisyklingos arbatinių hibridinių, daugiažiedžių bei angliškų rožių lysvės, o pačią skulptūrą juosia miniatiūrinių rožių bordiūras. Išilgai Liūto sodo driekiasi dvi ilgos, tradicinės mišrios lysvės, kur prabangūs angliškų rožių žiedai supasi tarp daugiamečių žolių augalų.

D.Austino rožynas.-Copyjpg

Yra ir laukinis rožynas, kuriame natūralioje aplinkoje auginami erškėčiai bei jiems artimos rožių veislės. Šis sodas gražiausiai atrodo pavasarį – būtent tuo metu žydi dauguma erškėčių.

Kaip atsiranda angliškos rožės?

D.Austinas Čelsio gėlių parodoje

D.Austinas Čelsio gėlių parodoje

Angliškos rožės taip pat yra vienas iš brangesnių rožių grupių. Jei jums tai atrodo neteisinga, tereikia atidžiau pasigilinti, kiek laiko ir preciziško rankų darbo įdedami į veislės atsiradimą.

Kasmet D.Austino rožyne daroma apie 150,000 tikslinių kryžminimų. Tamžiedadulkės yra rankomis surenkamos, sužymimos ir apdžiovinamos. Kadangi daugelis pilnavidurių rožių turi labai mažai kuokelių, surinkti pakankamą kiekį žiedadulkių nėra lengva. Apdulkinamų augalų kuokeliai yra pašalinami, kad jųpiestelės apsidulkintų tik numatytomis žiedadulkėmis. Visi kryžminimai yra kruopščiai registruojami. Sunokus erškėtuogėms, surenkama apie 400,000 sėklų. Išjų sudygsta apie 250,000 sėjinukų. Kadangi visi sėjinukai skirtingi, jie atidžiai stebimi kelerius metus – svarbu per anksti neišmesti gero augalo, nes kartais sėjinukai savo tikrą veidą parodo tik po kelerių metų stebėjimo. Ir taip tęsiasi 8 metus. Paskutiniais metais atrinkti perspektyviausi augalai padauginami iki 200 vienetų, ir vertinami toliau. Nuskambės žiauriai, tačiau išjų bus atrinkti tik 5-6 augalai, kurie bus naudojami tolimesniam dauginimui. Likusieji keliaus į komposto krūvą. Ir taip kasmet…

Angliškos rožės Čelsio gėlių parodoje

Viso šio titaniško darbo rezultatas – 5 ar 6 naujos veislės, kurios kasmet pristatomos Čelsio gėlių parodoje Londone, vykstančioje gegužės pabaigoje.

D.Austino ekspozicija Čelsio parodoje

D.Austino ekspozicija Čelsio parodoje

2011m. Čelsio gėlių paroda D.Austino rožynui atnešė jau 16-tą aukso medalį. Kaip taisyklė, angliškų rožių ekspozicija būna labai paprasta. Šį kartą ją juosė neaukšta tinkuoto mūro tvora ir mažutės karpyto buksmedžio gyvatvorės, o ekspozicijos viduryje – nedidelis tvenkinukas su tradicine skulptūra. Tai dar viena graži tradicija, kad kiekvienoje Čelsio parodoje rožių ekspoziciją puošia D.Austino žmonos sukurta skulptūra (beje, šių skulptūrų gausu D.Austino rožyne Olbraitone). O šiose paprastučiuose rėmuose kunkuliuoja ir per kraštus verčiasi rožių žiedų gausa.

Dar apie Sissinghursto baltąjį sodą

Kaip tik šiuo metu skaitau tokią įdomią knygą, parašytą J.Uglow – ‘A Little History of British Gardening‘. Ir, be abejo, Anglijos sodininkavimo istorija būtų nepilna be Sissinghursto baltojo sodo… tad kaip ir noriu truputį papildyti savo ankstesnį rašinį apie baltąjį sodą.

Sissinghursto pilies sodo pradžia buvo padėta 1930 m., kai į pilaitę atsikėlė gyventi Vitta Sackville – West su vyru Haroldu Nicolsonu. Pati pilis be galo sena, dar iš viduramžių – 1305m. ji buvo pakankamai prašmatni tuometiniam karaliui Edvardui čia pernakvoti, keliaujant pro šalį. Tačiau aplinkui buvo plikas laukas.

sissinghurst2006_white_Garden

Pasauliui tuomet ir dabar V.Sackville-West buvo labiausiai žinoma dėl literatūrinės veiklos, aistringų romanų su moterimis (iš kurių žinomiausia yra kita rašytoja Virginia Woolf) …. ir baltojo sodo.

Ir tas sodas, kaip ir kiti 9 Sissinghursto sodai, atsirado ne iš gero gyvenimo. Dėl paveldėjimo įstatymų Vitta negalėjo paveldėti numylėto vaikystės dvaro, kuris atiteko pusbroliui (paveldėtojas turėjo būti artimiausias vyriškos lyties giminaitis). Iš to širdies skausmo ir užgimė Sissingursto sodai. Jų iš viso buvo 10, atskirtų tarpusavyje sienomis bei gyvatvorėmis. O baltasis sodas buvo paskutinis, ‘gulbės giesmė’.

1949 m. žurnale ‘Observer‘ V.Sackville-West rašė apie savo planus šiam sodui. Ji įsivaizdavo jį kaip kvadratinę erdvę, padalintą taku iš pilkų akmens plokščių, kurio gale stovės grubus medinis suolas. Planas buvo toks, kad sėdint nugara į gyvatvorę, akys galės klajoti pilkos lapijos jūra iš kiečių bei santolinų, virš kurios šen bei ten kyšos lelijų bokštai.

Dar bus baltos našlaitės, balti bijūnai ir balti vilkdalgiai su žalsvai pilka lapija… aš jau bent tikiuosi, kad visa tai bus. Nenoriu iš anksto girtis savo pilku, žaliu ir baltu sodu. Tai gali būti baisi nesėkmė… bet visgi aš tikiuosi, kad kitos vasaros pavakarę vaiduokliška pelėda tyliai nusklęs mano blyškiuoju sodu… sodu, kurį aš dabar sodinu, krentant pirmoms snaigėms…‘, – taip rašė Vitta.

Nuotrauka iš Wikipedia

Nuotrauka iš Wikipedia

Na, o visa kita jau žinoma, istorija atsirinko kas vertinga, o kas ne. Šis baltasis sodas ne tik tapo sodų kultūros bei istorijos dalimi, bet ir savotišku etalonu ateities baltiesiems sodams bei sodeliams.

Tikrai ne visi mes turime prabangą (ar norą) skirti tokius plotus baltam sodui, bet pasimokyti tikrai yra ko. Ir dar… kaip ir bet kurioje istorijoje, ir čia galima įžvelgti savotišką moralą. Kartais tiesiog reikia labai tikėti tuo, ką darai, kad ir kaip trenkta ar menka ta užmačia atrodo… ir kad kartais iš blogai besiklostančių aplinkybių užgimsta labai geri dalykai.

Baltojo sodo burtai

Kadangi aplinkui ‘balta balta, kur dairais…’ – tad pasikartosiu apie baltą spalvą sode… Šį įrašą buvau įdėjusi ankstesniame bloge, jis buvo labai populiarus, kas leidžia manyti, kad ‘baltojo sodo’ idėja netgi labai gyva, ir daug ką domina. Tiesą sakant, aš netgi žinau vieną realų sodą, kuriame vyrauja balta spalva – jame dar nebuvau, bet vien nuotraukos verčia svaigti 🙂 Labai puikus pavyzdys, kaip ‘mažiau yra daugiau’, t.y. spalvų nedaug, bet stiliaus ir elegancijos vežimu vežk…

Garsusis Sissinghursto pilies baltasis sodas, Anglija

Garsusis Sissinghursto pilies baltasis sodas, Anglija

Gyvenime viskas cikliška, ir kai kurios naujos idėjos yra tk gerai pamirštos senos… Kažkada seniai, kai buvau dar visiškai ‘žalia’ sodininkė, mane labai sužavėjo ‘baltojo sodo’ idėja. Po to kažkaip ji nutolo – kai tiek pasaulyje spalvų ir augalų, nėjau skirsi tokį plotą tik vienos spalvos (ir dar tokios nespalvotos) augalams? Na ką gi, praėjus nemažai metų, prisieksperimentavus su tūkstančiais augalų, vėl sugrįžau į tašką A – baltąjį sodą. Ir taip, šį kartą man jau negaila paskirti gerą gabalą sodo ploto šiai idėjai – jau išplėšti patys pirmi mano padaryti gėlynai ir krūmai (visvien jau morališkai ir fiziškai pasenę ir apsipiktžolėję). Metams paliksiu žemę susigulėti, susimaišyti… o tada sodinsiu, sodinsiu…

Sissinghursto baltojo sodo fragmentas

Sissinghursto baltojo sodo fragmentas

Be abejo, baltasis sodas – ne mano išradimas. Ta idėja klaidžioja po sodus jau arti šimtmečio. Pats žinomiausias pasaulio baltasis sodas yra Anglijoje. Tai Sissinghursto dvaro sodas Kente, prieš 80 metų sukurtas anglų rašytojos Vitos Sackville-West, ir iki šiolei sulaukiantis gausybės lankytojų. Nuo jo prasidėjusi baltųjų sodų mada netrukus paplitusi visame pasaulyje.

Iš pirmo žvilgsnio sodas, kuriame vyrauja tik viena spalva, gali pasirodyti nuobodokas. Tačiau tai, ko gero, pats santūriausias ir elegantiškiausias sodo tipas, traukiantis minimalizmu ir ramybe. Neretai būtent balti žiedai yra patys aromatingiausi, kadangi šviesiems augalams dažnai tai yra vienintelis būdas patraukti apdulkinančius vabzdžius. Toks sodas turi dar vieną ypatumą – pradėjus leistis prieblandai, balti žiedai dar ilgai švyti tamsoje, kai tuo tarpu ryškios gėlės greitai prapuola iš akių. Dažnai toks sodas netgi vadinamas‚mėnesienos‘ sodu

Baltas sodas

Apsodinti tokį sodą sunku nebus – augalų, tinkančių baltajam sodui, galima rasti tarp vienmečių, dvimečių ir daugiamečių žolinių augalų, svogūninių ir šakniastiebinių augalų. Kadangi žiedai yra trumpaamžiai, į tarpus tarp žydinčių augalų gražu prisodinti augalų sidabriniais ar melsvais lapais, baltai margintųaugalų. Jei vieta leidžia, sodo pakraščius apsodinkite aukštesniais baltaisžydinčiais ar margalapiais krūmais, jie suteiks sodui vertikalumo.

Baltos rožės

Kiekvienam sodui reikia bent vienos rožės, ir baltas sodas – ne išimtis. Norėdami tinkamai pasirinkti rožę, vasarą nepatingėkite aplankyti rožių augintojų, kad pamatytumėte pasirinktas rožes gyvai. Tuomet rudenį jau galėsite sodinti pasirinktas veisles. O rinktis tikrai yra iš ko.

Baltos rožės - CopyNemažai baltų veislių yra tarp senovinių rožių. Lietuvoje nuo seno labai populiari baltažiedė rožė (Rosa alba)‚Maxima‘ – labai atspari šalčiui ir ligoms rožė, iki šiol auginama daugelyje kaimų. Labai populiari senovinė veislė yra ‚Mme Hardy‘ – damaskinė balta rožė žalia akute, lengvai dvelkianti citrusais.

Pasibaigus senovinių rožių erai, selekcininkai nepamiršo baltų rožių. Pati populiariausia pasaulio balta rožė (ir pelnytai) yra Kordeso išvesta floribundinėveislė ‚Iceberg‘ (dažnai sutinkama ‚Schneewitchen‘ pavadinimu). Nors išvesta prieš 50 metų, ji iki šiol yra nepralenkiama žiedo švariu baltumu – paprastai baltos rožės turi nežymų žalsvą, rausvą ar gelsvą atspalvį. Jos populiarumas nestebina – tai šalčiui ir ligoms atspari, gausiai žydinti veislė, puikiai tinkanti aplinkai puošti.

Nuostabių baltų veislių rasime ir tarp angliškų D.Austino rožių. Tai ‚Winchester Cathedral‘ – pakartotinai žydinti rožė, lengvai kvepianti migdolais ir medumi, savo žiedo forma labai artima senovinėms; ‚Fair Bianca‘ žiedas truputėlį primena ‚Mme Hardy‘ ir pasižymi stipriu senovinių rožių kvapu; ‚Glamis Castle‘ – senovinės formos žiedais, įvasaros pabaigą įgaunančiais rausvą atspalvį.

Rožė 'Iceberg' - pasaulio populiariausia balta rožė

Rožė ‘Iceberg’ – pasaulio populiariausia balta rožė

Kaip žinia, Lietuvoje, ypač rytinėje jos dalyje, sėkmingai auginti laipiojančias rožes yra sudėtinga. Tačiau vieną kartą žydinti veislė ‚Lykkefund‘uždengta žiemoja gana neblogai, vasaros pradžioje žydi baltomis žiedų kekėmis, o į vasaros pabaigą užmezga gausų spalvingų uogyčių derlių.

Gerų, baltai žydinčių veislių rasime ir tarp šalčiui atsparių veislių.Raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) hibridas “Alba“ žydi stambiais kvapiais žiedais vasaros pradžioje, o rudenį užmezga ryškias raudonas erškėtuoges. “Blanc Double de Coubert“ – dar vienas puikus erškėčio hibridas baltais, pilnaviduriaisžiedais.

Rožės pasirinkimas – labai asmeniškas dalykas, taigi jei norite išsirinkti jums labiausiai artimą širdžiai, pasistenkite jas pamatyti žydinčias gyvai.

Krūmai baltajam sodui

Jei jums nereikia taupyti vietos, kodėl gi neįtraukus į savo baltąjį sodąkrūmų. Kadangi jie auga pakankamai greitai, jie suteiks jūsų sodui brandumo įspūdį, o kai kuriem augalams ir pavėsį vasaros karštyje. Baltai žydinčių krūmųyra nemažai, tačiau pirmiausiai pasidomėkite kokio aukščio ir pločio jis ilgainiui išauga, kaip atrodo nežydėdamas. Daugelis krūmų žydi ribotą laiko tarpsnį, todėl svarbu, kad jie būtų pakankamai dekoratyvūs ir be žiedų.

baltos alyvos

Lietuviai nuo seno augina nemažai žydinčių krūmų, o tarp jų yra nemažai baltažiedžių. Vienos iš anksčiausių pasirodymą pradeda smailialapės lanksvos (Spiraea), kurių šakos taip gausiai apsipila baltais žiedais, kad anglai taikliai jas vadina ‚nuotakos vainikais‘. Lietuviškądarželį sunku įsivaizduoti be darželinių jazminų (Philadelphus coronarius). Rinkitės kompaktiškas veisles, kurios neišauga didesnės nei 2 metrai, tokias kaip ‚Avalanche‘ ar ‚Belle Etoile‘. Nepamirškite ir baltai žydinčių paprastosios alyvos veislių, kaip sena, laiko patikrinta ‚Madame Lemoine‘. Tinka ir deucijos, nuo seno Lietuvoje vadinamos ‚radastų‘ vardu. Gražiai tiktų ir paprastasis sidabrakrūmis (Potentilla fruticosa) “Abbotswood“ stambiais, baltais žiedais, užaugantis iki 1m. Antroje vasaros pusėje ypač puošniai atrodo hortenzijos (Hydrangea). Lietuvoje dažniausiai auginami šviesiosios (H.arborescens) ir šluotelinės (H.paniculata) hortenzijų veislės. Jos nereiklios, ilgai žydi, gerai prisitaiko augti netgi nepalankiose auginimo sąlygose. Jų žiedynai puikiai tinka džiovinimui.

Vasaros 'žvaigždė' - darželinis jazminas

Vasaros ‘žvaigždė’ – darželinis jazminas

Taip pat nepamirškite krūmų baltai ir žaliai margintais lapais. Jie suteikia netgi daugiau dekoratyvumo gėlynui nei žiedai, kadangi išlieka puošnūs viso sezono bėgyje. Puikus pavyzdys –  baltoji sedula (Cornus alba) ‚Ellegantissima‘.Tai labai nereiklus augalas, o žiemą dar jus džiugins ir spalvingais stiebais.

Gražiai tokiame sode derės ir sumedėję augalai sidabriniais lapais. Tinkamų veislių rastume tarp karklų (Salix). Labai dailus, svyrantis augalas baltajam sodui – gluosnialapė kriaušė (Prunus salicifolius) ‚Pendula‘.

Daugiamečiai žoliniai augalai baltajam sodui

Baltai žydinčių daugiamečių augalų pasirinkimas milžiniškas – beveik visose gentyse rasime baltai žydinčių formų.

Bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Lotus Queen'

Bijūnas (Paeonia lactiflora) ‘Lotus Queen’

Vasaros pradžioje džiugins balti sinavadai (Aquilegia), rytinės aguonos (Papaver orientale) ‚Checkers‘ ir bijūnai (Paeonia).Šių puikių gėlių veislių yra daug ir įvairiems skoniams – ir pilnavidurių senoviškų (‚Gardenia‘, ‚Duchesse de Nemours‘), ir modernesnių japoninių ar tuščiavidurių veislių (‚Lotus Queen‘, ‚Carrara‘). Atsvarą jų stambiems, masyviems žiedams galėtų sudaryti vertikalios baltai žydinčių lubinų žvakės.

Astrancija (Astrantia) 'White Giant'

Astrancija (Astrantia) ‘White Giant’

Širdžialapė balža (Crabe cordifolia)

Širdžialapė balža (Crabe cordifolia)

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphilus)

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphylus)

Prie jų derės balti vilkdalgiai (Iris) –barzdotieji stambiais žiedais ar lengvesni, elegantiškesni sibiriniai. Vėliau baltų augalų choras tik didės – rusmenės (Digitalis), bobramuniai (Anthemis), baltagalvės (Leucanthemum), gvazdikai (Dianthus), vienadienės (Hemerocallis).

Baltagalvė (Leucanthemum superbum) 'Fina Coghill'

Baltagalvė (Leucanthemum superbum) ‘Fina Coghill’

Vasarai persiritus įantrą pusę, prisijungs šluoteliniai flioksai (Phlox paniculata) ‚David‘ ar ‚Rembrandt‘, veronikos (Veronica) ir veronikūnai (Veronicastrum). Artėjant rudeniui, estafetę perima japoninės plukės (Anemone japonica) ‘Honorine Jobert’

Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) 'Album'

Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) ‘Album’

Tinkamų augalų rasite ir tarp dekoratyvinių žolių. Patys puošniausi, be abejo, yra miskantai (Miscanthus)‚Variegatus‘, plačiais baltai dryžuotais lapais, ir ‚Morning Light‘,siauručiais lapeliais. Abi veislės pas mus nežydi, tačiau vien tik lapai sudaro grakštų vertikalų akcentą gėlynui.

Siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium) 'Album'

Siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium) ‘Album’

Nepamirškite ir daugiamečių augalų dekoratyviais lapais, kurie baltam gėlynui sudarys puikų foną ar apvadą. Tokiam sodui tinkamiausi augalai tamsiai žaliais, sidabriniais ar margais lapais. Tai rūtos (Ruta), levandos (Lavandula), gauruotoji glažutė (Cerastium tomentosum), baltieji kiečiai (Artemisia ludoviciana) ‘Valerie Finnis’. Gėlynui aprėminti labai tinka vilnotoji notra (Stachys lanata), ypatingai veislė ‚Helen von Stein‘, pasižyminti stambiais, pilkšvais lapais, ir sparčiai formuojanti tankų kilimą.

Vilnotoji notra 'Helen von Stein'

Vilnotoji notra ‘Helen von Stein’

Jei norėtumėte pavėsingo baltojo sodo, rinkitės arunkus (Aruncus), baltas astilbes (Astilbe), pavyzdžiui, ‚Brautschleier‘ ar‚Diamant‘, baltai žydinčias melsves (Hosta). Nemažai melsvių veislių lapai puošiasi plačiu baltu apvadu (‚Patriot‘, ‚Wide Brim‘), kas dar labiau paryškins gėlyno baltumą.

Vienmečiai ir dvimečiai augalai baltam sodui
Orlaya grandiflora

Orlaya grandiflora

Tarpus tarp didesnių augalų užpildykite baltai žydinčiais vienmečiais augalais. Jų pasirinkimas yra tikrai nemažai, ir juos be vargo galite užsiauginti iš sėklų. Baltai žydinčios juodgrūdėlės (Nigella), kosmėjos (Cosmos), kleomės (Cleome). Nepamirškite ir kvapiojo tabako (Nicotiana) – jis užpildys jūsų baltąjį sodą ne tik žiedais, bet ir svaigiu kvapu. Darželinės blizgės (Lunaria annua) baltažiedė forma puošia baltąjį sodą ne tik baltais žiedais, bet ir nužydėjusiais sidabriniais diskais. Joms į kompaniją pasėkite margalapės karpažolės (Euphorbia marginata) labai dekoratyvias, baltai margintais lapais.

Didžioji zunda (Eryngium giganteum) 'Miss Wilmott's Ghost'

Didžioji zunda (Eryngium giganteum) ‘Miss Wilmott’s Ghost’

Svogūniniai ir šakniagumbiniai augalai

Šie augalai leis jums džiaugtis baltais žiedais nuo pat ankstyvo pavasario. Anksčiausiai pradės žydėti snieguolės ir krokai, vėliau prisijungs narcizai ir hiacintai. Sunku įsivaizduoti gėlyną be tulpių (Tulipa): baltam gėlynui puikiai tiktų – ankstyvosios ‚Purissima‘ arba gracingos lelijažiedės‚White Triumphator‘. Vasarą gėlyną padabintų lelijos. Vasaros pabaigai gėlynąpuoštų jurginai (Dahlia) – tačiau vertėtų turėti galvoje, kad gėlynuose gražiau įsikomponuoja veislės smulkesniais žiedais – tuščiaviduriai, pomponiniai, kaktusiniai, chrizanteminiai jurginai. Į kompaniją tiks ir balti kardeliai- tik juos geriau auginti nedidelėmis grupelėmis, po 3-5.

P1040981 - Copy

Keletas dalykų, kuriuos vertėtų žinoti, prieš imantis kurti baltą sodą:

– Baltasis sodas geriausiai atrodo, jei kuriamas ribotoje erdvėje, t.y. aprėmintas gyvatvorių ar vidiniame namo kiemelyje. Gražiai atrodys, jei toks sodas bus juosiamas baltos tvoros – tačiau tokiame gėlyne reikėtų daug tamsiai žalios lapijos, kad sudarytų atsvarą baltai spalvai.

– Tamsus fonas ypač išryškina baltą žiedų spalvą bei sidabrinius ar melsvaižalius lapus. Gražiai atrodo tamsžalės ligustrų (Ligustrum) ar buksmedžių (Buxus) gyvatvorės. Panašią funkciją atliktų ir tamsi namo siena. Jei darote baltągėlyną viduryje vejos, palikite bent jau platų žolės apvadą aplink savo baltąjįsodą. Kaip fonas baltam sodui puikia dera ir žalios ar sidabrinės spalvos visžaliai augalai. Tam tiktų karpomos dygiosios eglės (Picea pungens) ar tujų (Thuja occidentalis) gyvatvorė, kai kurie puskiparisių (Chamaecyparis), kadagių (Juniper) kultivarai.

– Šiais laikais nedažnai pamatysi, kad želdiniai privačiose valdose būtųformuojami taisyklingais gėlynais, kaip kad matome senoviškų dvarų parkuose. Tačiau kodėl gi ne? Nedideliam taisyklingam sodeliui nereikia daug ploto. Ir nebūtinas įmantrus, sunkiai prižiūrimas dizainas – pakaktų, kad gėlynas būt padalintas į kelias simetriškas dalis, ir kad jį aprėmintų karpoma neaukšta gyvatvorė.

– Renkantis augalus, svarbu ne tik žiedų spalva ir forma, bet ir žydėjimo laikas, kad sezono metu visuomet būtų žydinčių augalų. Idealu, jei bet kuriuo vasaros momentu būtų bent keletas žydinčių augalų skirtingų formų žiedynais, pavyzdžiui, apvalios šluotelinių flioksų galvos bei vertikalūs veronikūnų žiedynai. Jei sodinate baltąjį gėlyną prie sienos ar gyvatvorės, tuomet aukščiausius augalus sodinkite toliausiai. Jei jūsų gėlynas bus viduryje vejos, aukščiausi augalai turėtų būti sodinami viduryje lysvės, kad gerai matytųsi išvisų pusių.

Geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas

Daugiamečių žolinių augalų pasirinkimas šiais laikais milžiniškas. Kaip išsirinkti tinkamą rūšį ar veislę? Kaip žinoti, kad vienas ar kitas brangus augalas yra tikrai vertinga investicija, o gal tik rinkodaros triukas?

Tad štai mano geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas. Pavadinčiau jį ‘negyvenamos salos dešimtuku’ – na, žinote, jei iš tūkstančių augalų rūšių be veislių reikėtų pasirinkti tik dešimt, mano sąrašas atrodytų būtent taip. Visi jie žydi gausiai ir ilgai, ganėtinai nereiklūs auginimo sąlygoms,  atsparūs kenkėjams, ligoms bei šalčiui. Pavasarį palepinti kompostu bei sauja kompleksinių trąšų, jie atsidėkos gausiu žydėjimu bei dailia lapija.

Snaputis 'Rozanne'Snaputis (Geranium) ‘Rozanne’

Jei jau auginti tik vieną vienintelį snaputį, tai turėtų būti ‚Rozanne‘. Prašmatnus, platus hibridinis snaputis stambiais mėlynais žiedais balta akute ir dekoratyviais, minkštais lapais, ir vienintelis snaputis, kuris tikrai žydi ištisą vasarą. Užauga apie 50cm aukščio, ir šiek tiek daugiau pločio. O kad tie žiedai vis skleistųsi, kartkartėmis palepinkite vandeniu bei kompostu. Geriausiai auga ir žydi saulėje, tačiau jei dirva sausoka, geriau būtų pusiau pavėsis, kad saulė neišdegintų lapų.

Bobramunis 'E.C.Buxton'Bobramunis (Anthemis) ‘E.C Buxton’

Paprastas, bet neprastas augals. Nors daugeliui primena kuklias laukų ramunėles, tačiau ši veislė – tikra ‘žiedų mašina’. Stambūs, švelnios gelsvos spalvos žiedai tiesiog plūsta vienas po kito beveik ištisą vasarą. ‘E.C.Buxton’ oficialiai pripažįstama kaip vienas iš ilgiausiai žydinčių daugiamečių žolinių augalų. Dailūs karpyti lapai džiugina nuo ankstyvo pavasario iki kol juos paslepia sniegas. Augalas itin nereiklus auginimo sąlygoms – svarbu, kad augtų saulėje ir neužmirktų. Užauga apie 60cm aukščio ir panašaus pločio.

PS Praktika parodė, kad visgi ši veislė gana trumpaamžė 😦 ir mano simpatijose ją pakeitė bobramunis ‘Lemon Maid’ – delikati būtybė dar labiau karpytais lapais, kompaktiškesnio stoto ir gerokai ilgaamžiškesnė (kovas, 2015)

Faseno katžolė 'Walker's Low'Faseno katžolė (Nepeta x faassenii) ‘Walker’s Low’

Tie, kas yra bandęs auginti paprastą Faseno katžolę, truputį nusivilia ja – ji sėjasi nevaldomai ir gali atrodyti netvarkingai. ‘Walker’s Low’ – visai kas kita. Nors priskiriama Faseno katžolių grupei, tai yra sodo kilmės hibridas, kuriam atsiradus, viso kitos katžolė tapo kaip ir nereikalingos. Nepaprastai ‘darštus’ augalas – dailūs pilki lapaisprogsta labai anksti pavasarį, žydi jau gegužės mėnesį, o nukirpus nužydėjusius žiedus, žydi pakartotinai iki pat šalnų. Švelni violetiškai melsva spalva puikiai dera prie visų kitų spalva, tad šį augalą galima derinti su bet kuo. Puikus augalas karštoms, sausoms ir saulėtoms vietoms, nemėgsta tik užmirkimo. Užauga apie 60cm aukščio ir panašaus pločio.

Ežiuolė 'Fatal Attraction'Ežiuolė (Echinacea) ‘Fatal Attraction’

Šiais laikais ežiuolėmis nieko nenustebinsi – naujos, vis ryškesnės ir puošnesnės veislės pilasi dešimtimis kasmet, ir toli gražu ne visos jos geros. ‘Fatal Atraction’ yra viena iš seniausių, ir iki šiol viena iš puikiausių, tikr ežiuolių genties klasika.

Gausiai žydi ryškiai rožiniais žiedai, o žiedkočiai beveik juodi, kas augalui suteikia dar daugiau spalvos intensyvumo. Žydi labai ilgai, net nužydėję žiedai išlieka gana dekoratyvūs. Kaip ir visos ežiuolės, geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo žemėje. Užauga apie 70-80cm aukščio.

Astrancija 'Roma'Astrancijos (Astrantia)

Visos astrancijos yra nuostabūs augalai – ilgaamžės, ne itin reiklios sąlygoms (kad tik nebūtų per sausa), o žydėjimo trukme galėtų konkuruoti ir su vienmečiais. Kaip taisyklė, nepigios, tačiau vieną kartą pasodinus, kasmet galima grožėtis vis prabangesniu jų žydėjimu. Jų veislių nėra labai daug, tad pasirinkimas priklauso nuo to, kokia spalva reikalinga gėlyne. Geriausios veislės – ‘Roma’ (dulsvai rožinė), ‘White Giant’ (milžiniškais baltais žiedais), ‘Ruby Star’ (stambiais vyšnių spalvos žiedais bei juosvais žiedkočiais). Nors paprastai rekomenduojamos auginti pavėsyje, gali augti ir saulėkaitoje, tik reikia stebėti, kad nepritrūktų drėgmės. Užauga 70-100cm aukščio, priklausomai nuo veislės.

Gojinių šalavijų 'upė' Lurie sode Čikagoje

Gojinių šalavijų ‘upė’ Lurie sode Čikagoje

Gojiniai šalavijai (Salvia nemorosa)

Gojinio šalavijo veislių yra nemažai, ir visos jos geros. Tai itin nereiklūs augalai saulėtai vietai, o nukirpus vasaros pradžioje nužydėjusius žiedynus, jie vėl žydės pakartotinai. Tad pasirinkimas priklauso nuo to, kokio atspalvio ar aukščio šalavijo reikia gėlyne. Populiariomis išlieka klasikinės, augalotos, tamsiai mėlynos ‘Mainacht’ ar ‘Viola Klose’; ‘Caradonna’ pasižymi labai siauru, vertikaliu keru bei tamsiai stiebais; ‘Schwellenburg’ ypatinga violetiniais, mutavusiais žiedynais, kurie visiška nepanašūs į šalavijus; o ‘Marcus’ išskirtinis labai kompaktišku ūgiu (25cm). Geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo dirvoje. Itin nereiklūs augalai, kurie, užsodinti didesniais masyvais, gali atrodyti nepaprastai.

Virgininis veronikūnas 'Diane'Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) ‘Diane’

Kažkada tebuvę kukliais prerijų galais, šiandien veronikūnai tapo gėlininkų numylėtiniais. Jie itin dera populiariuose natūralistinio stiliaus želdynuose, savo vertikaliomis linijomis atkartodami dekoratyvinių žolių siluetus.

Toks populiarumas sąlygojo keliolikos veislių atsiradimą, tačiau ‘Diane’ išlieka klasika – sniego baltumo, itin vertikalaus silueto, ji papuoš tiek rožyną, tiek ir dekoratyvinių žolių želdyną.

Geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo dirvoje. Užauga apie 1,2 m aukščio.

Kraujalakė 'Red Thunder' - CopyKraujalakė (Sanguisorba) ‘Red Thunder’

Dar viena augalų gentis, kurią išpopuliarino natūralistinio stiliaus banga.

Ši kraulalakės veislė yra itin universali – puikiai auga tiek saulėje, tiek pavėsyje. Ji gražiai dera tiek įmantriuose rožynuose, tiek narūralistinio stiliaus želdynuose. Jos blizgantys žali lapai dailiai atrodo nuo pat pavasario, o antroje vasaros pusėje virš jų pasirodo šimtai mažų, tamsiai vyšninių burbuliukų.

Auginimo sąlygoms visiškai nereikli. Užauga apie 1m aukščio.

Mentūrinis gludas 'Moonbeam'Mentūrinis gludas (Coreopsis verticillata) ‘Moonbeam’

Šio augalo bėda – jis nefotogeniškas, ir retai kada patraukia dėmesį nuotraukose. Tačiau gyvai mažai kas atsipiria šviesiai gelsvų žiedelių debesiui ir gracingai išsidraikiusiam kerui. Šviesiai gelsvai žydinčius augalus žymiai lengviau priderinti gėlyne nei ryškiai geltonus, tad ‘Moonbeam’ labai universalus. Tamsūs stiebai ir adatiški lapeliai dar labiau išryškina šviesius žiedelius. Geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo dirvoje. Užauga apie 40 cm aukščio ir panašiai pločio.

Korėjinis lendrūnasKorėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha)

Tarp dekoratyvinių žolių yra tiek daug vertingų ir nereiklių augalų, kad rinktis ypač sunku. Artėjant rudeniui, prasideda tikros varpinių augalų grožio varžybos. Tačiau korėjinis lendrūnas lyg specialiai sukurtas rudens migloms. Apkibęs rasos ląšeliais ankstyvą rudens rytą, tai akivaizdus ir neginčijamas dekoratyvinių žolių karalius. Tačiau net ir nežydint, plačių pilkšvai žalių  lapų keras atrodo tvarkingai ir dekoratyviai. Nepaprastai fotogeniškas augalas. Geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo dirvoje, tačiau gali augti ir pusiau pavėsyje. Užauga apie 1,2 m aukščio.

Nauji metai, nauji reikalai

naujam blogui

Nauji metai, naujas sezonas, tad norisi ir naujienų, ar ne? O tokių jums turiu… Tai mano naujas tinklapis KITOKIE AUGALAI.

Nors jis dar ne visai užbaigtas (dar vis pildau ir naujais augalais, ir informacija apie augalus), bet jau žinau, kad daug augalų maniakų nekantrauja akis paganyti, tad nusprendžiau pasiviešinti 🙂 jei kyla kokie klausimai ar pastabos, rašykite…

Smagaus naršymo ir svajojimo:) nespėsime nei mirktelėti, ir pavasaris jau čia (aš taip save guodžiu kasdien)