Mėnesio archyvas: kovo 2013

Klimato atšilimas? Aš taip nemanau…

IMG_326Štai taip šiuo metu atrodo augalų mylėtojai 🙂 sustirę ir nelaimingi… Pavasaris jau turėjo būti kieme, bet deja deja…

Beje, šitų varveklių irgi nebeliko. Praeitą savaitgalį vėjai taip daužėsi, kad visus varveklius į šipulius suskaldė. Ir miskantų šluotas, visai gerai per visą žiemą atlaikiusias, sudraskė į skutus. Vienu žodžiu, nebeliko jokių žiemos pliusų (aš jų ir taip nedaug matau), o minusų – dar iki kelių…

O sako – klimato atšilimas, klimato atšilimas… Beje, apie  jį. Kaip tik skaitinėdama spaudą,article-2294560-18B8846F000005DC-184_634x427 aptikau čia tokį grafikėlį, kuriame gana akivaizdžiai matosi, kad galbūt to klimato atšilimo karksėtojai klysta, o teisūs tie, kurie prognozavo ateinantį ‘mini-ledynmetį’?

Tai štai, trumpai paaiškinu, kad ta spalvota rausva zona iliustruoja prognozuojamas vidutines metines temperatūros (75 ir 90 proc. tikimybes), o štai juoda riebi linija rodo realius skaičiukus. Ką čia ir bekomentuoti….

Bet ką čia, žmogus, darysi. Kaip sako, jei kažkas yra neišvengiama, reikia stengtis atsipalaiduoti ir bandyti pasidžiaugti…

Ta ir bandau daryti…. Sparčiai ir dideliais kiekiais sėju įvairias sėklas. O kadangi jų skirtingų

Dygsta ežiuolės sėklos

Dygsta ežiuolės sėklos

nemažai, tai nusprendžiau šiemet pereiti prie daiginimo popieriuje.  Esu taip bandžiusi ir anksčiau, bet paprastai tik didesnes sėklas, pvz.pomidorų. Šiemet visai neviliojo mintis namų apstatyti 50-60 dėžučių (ir dar jas saugoti nuo katino), o čia dar ir paskaičiau Nancy Ondra rašinį apie tokį daiginimą, ir nusprendžiau – what the hell 🙂 Tai štai, dabar visos sėklos telpa keletoje dėžučių. Kasdien jas išimu, pravėdinu, apžiūriu. Sėkloms sudygus, jas tiesiog po vieną išsodinu į daigyklas. Ir stratifikuoti taip patogu  – žymiai lengviau šaldytuvą padėti 10 maišelių nei 10 dėžučių su sėklomis. Aišku, yra savi niuansai – reikia turėti neblogas akis bei ilgesnius nagus , kad po to tas sėklas netraumuojant išimti; taip negalima sėti mažų sėklyčių (šiaip galima, bet po to labai jau sunku sugraibyti tuos daigelius); sudygus ilgai laikyti popieriuje negerai (šakniaplaukiai prisisiurbia prie popieriaus). Bet kol kas esu patenkinta procesu 🙂

Na, ir aišku džiaugiuosi gražiais ūgliais bei žiedeliais savo ‘žiemos sode’ (hm, ir netgi tas prašmatnus pavadinimas pradeda įgauti prasmę – už lango tai žiema normali, o štai čia viskas auga ir žydi 🙂 )

Geum 'Prinses Juliana;

Geum ‘Prinses Juliana;

Thalictrum dasycarpum

Thalictrum dasycarpum

Cirsium rivulare 'Atropurpureum'

Cirsium rivulare ‘Atropurpureum’

Polemonium 'Heaven Scent'

Polemonium ‘Heaven Scent’

Achillea 'Moonshine'

Achillea ‘Moonshine’

Geranium 'Blue Sunrise'

Geranium ‘Blue Sunrise’

Geranium wlassovianum

Geranium wlassovianum

Thalictrum ichangense 'Evening Star'

Thalictrum ichangense ‘Evening Star’

Campanula 'Kent Belle'

Campanula ‘Kent Belle’

Gero, nors ir šalto, savaitgalio visiems 🙂

Reklama

Susipažinkime iš arčiau: vingiriai

Vingiriai – viena iš mano naujausių augalinių ‘pasijų’ 🙂  Tokia jau aš, kas keletą metų patraukia mano dėmesį kokia nors iki tol nelabai žinoma augalų gentis, na ir metuosi visa galva į jos kolekcionavimą.. iki ateina sekanti nelabai pažįstama gentis. Nors reikia pripažinti, paprastai ‘naujokė’ neištumia ankstesnio aistrų objekto, ir įsitaiso ne ‘vietoj’ , o ‘šalia’. Esu susidūrusi keletą kartų su tokiu amerikonišku terminu ‘plant whore’ 🙂 – hmm, turiu pasakyti, atrandu savyje požymių, kurie leidžia man save priskirti šiai kategorijai. Bet, spėju, tą patį galėtų pasakyti ir daugelis kitų augalų aistruolių, tad aš visai nepergyvenu, greičiau atvirkščiai.

Thalictrum 'Splendide Album'

Thalictrum ‘Splendide Album’

Bet užteks apie save, pakalbėkim apie tą naują aistrą. Ši mažai dar mums pažįstama gentis augalų mylėtojams gali pasiūlyti tikrai daug… Čia rasime ir 15 cm aukščio mažylių, ir trimetrinių milžinų; kai kurie augalai žydi pavasarį, kitų gi žiedai puošia artėjantį rudenį; vieni vilnija balta žiedų puta, kitų žiedynai atrodo lyg violetinių drugių būriai. 

Kas tie vingiriai?

Vingirių (Thalictrum) gentis priskaičiuoja arti 250 rūšių daugiamečių žolinių augalų, priklausiančių vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Daugelis jų kilę iš vidutinio klimato regionų, kur dažniausiai jie aptinkami pavėsingose, drėgnose augimvietėse. Botaniniu požiūriu tai dar mažai studijuota gentis, tad nenuostabu, kad daugelis jų dar net neturi lietuviškų pavadinimų – tačiau juk tai jokia kliūtis azartiškam augalų kolekcionieriui. O šie augalai labai lengvai sužadina kolekcionavimo azartą…

Visų rūšių vingirių lapai itin puošnūs – vien dėl jų vertėtų rasti vietą gėlyne bent vienam jų. Jie

Thalictrum 'Hewitt's Double'.

Thalictrum ‘Hewitt’s Double’.

šiek tiek panašūs į sinavadų, dažnai melsvi, ilgai išlieka dekoratyvūs. Ypač dekoratyvūs būna pavasarį, kai žalsvai melsvi lapai dažosi tamsaus purpuro ar violeto atšvaitais. Patys dailiausi lapai – apskritalapio vingirio, T.ichangense, veislių, primenantys margintus ciklamenų lapus.

Daugelio rūšių žiedai neturi vainiklapių – tai, ką mes vertiname kaip žiedus, iš tikro yra pakitę, dideli ir spalvingi taurėlapiai. Beveik visi vingiriai pasižymi itin puošniais, ilgais kuokeliais, dėl kurių žiedynai atrodo ypač purūs. Žiedai gali būti balti, geltoni, rožiniai, įvairių atspalvių violetiniai. Kai kurių rūšių ar veislių žiedų spalvą ypač paryškina spalvoti, tamsiai violetiniai žiedstiebiai.

Thalictrum rochebrunianum

Thalictrum rochebrunianum

Kadangi daugelis vingirių yra kilę iš drėgnų, derlingų vietų, tad ir sode jie geriausiai auga panašiose sąlygose. Neblogai augs ir saulėkaitoje, su sąlyga, kad žemė bus trąši, neperdžiūvanti. Ypatingai svarbu, kad augalas gautų pakankamai vandens žiedpumpurių krovimo metu. Jei tuo metu drėgmės trūks, ir besistiebiantys žiedynstiebiai nusvirs, jų jau greičiausiai nebeatgaivinsite. Be abejo, augalo tai nesunaikins, žydės jis kiek vėliau – tačiau galbūt vertėtų tuo laiku būti atidesniam, ir tiesiog palieti augalą, jei jau oro sąlygos sausringos.

Kai kurios rūšys ir veislės pakankamai gerai pakelia sausesnes augimo sąlygas. Iš tokių galima paminėti Lietuvoje gana pažįstamą geltonąjį (T.flavum subsp.glaucum) ir mažąjį (T.minus) vingirius.

Daugelis vingirių auga siauru keru, tačiau yra ir kiliminių rūšių, pavyzdžiui, T.kiusianum, kurio

Thalictrum kiusianum

Thalictrum kiusianum

puošnus 15 cm aukščio kilimėlis pavėsyje džiugins akį viso sezono bėgyje. Kai kuriems aukštesniems vingiriams (daugiausia sparnuotojo vingirio, T.delavayi, veislėms), vertėtų pastatyti atramą, kadangi jų viršutinė dalis yra gerokai platesnę už apatinę, ir todėl augalas tiesiog nesugeba išlaikyti tokios žiedų gausos.

Rūšiniai vingiriai dauginami sėklomis bei dalinant kerą, tuo tarpu veislės dauginamos tik vegetatyviškai, t.y. dalijant.

Šiandien augalų mylėtojai jau gali rinktis iš kelių dešimčių vingirių, tačiau, be abejo, teks paieškoti specializuotų augintojų. Ši gentis tikrai patraukli, kadangi tinkamai pasirinkus rūšį ar veislę, vingiriais galima džiaugtis visą sezoną, nuo ankstyvo pavasario iki rudens.

Pavasario uždarymui

Sinavadlapis vingiris (T.aquilegifolium)Į pavasario pabaigą žiedus skleidžia sinavadlapiai vingiriai (T.aquilegifolium). Tai visiškai šalčiui atsparūs, dekoratyvūs augalai, užaugantys iki 1,5 m aukščio. Žiedai – nuo baltos iki tamsios rausvai violetinės spalvos. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, lapus iš pradžių net sunku atskirti nuo sinavadų (Aquilegia), ypatingai jaunus sėjinukus. Labai dekoratyvūs nužydėję žiedynai, tačiau jie visai neprastai sėjasi. Iš sėklų galima užsiauginti paprastesnių šio vingirio formų – ‚Purpurea‘, ‚Album‘. Ypač dekoratyvios tamsiausios veislės, pasižyminčios dar ir juosvais stiebais – ‚Black Stockings‘, ‚Thundercloud‘, tačios jos dauginamos tik kero dalijimu.

Tuo pačiu metu pavėyje žiedus ima skleisti T.kiusianum kilimas, kompaktiškas ir spalvingas T.ichangense bei jo veislės ‚Purple Marble‘, ‚Evening Star‘.

Vasaros žvaigždės

Vasarai įsibėgėjus, į dangų ima stiebtis vingirių genties milžinai. Tai nuostabūs, stotingi augalai

Thalictrum 'Elin'

Thalictrum ‘Elin’

 gražia melsva lapija, plačiais žiedynais, stambiais žiedais, pasipuošusiais didelėmis puokštemis kuokelių.

Aukščiausias iš šių – ‚Elin‘, sterilus T.rochebrunianum bei geltonojo vingirio, T.flavum subsp.glaucum, hibridas, užgimęs Švedijoje. Geromis sąlygomis šis augalas gali užaugti iki 3m aukščio. Tačiau baimintis dėl to nereikėtų – dėl siauro silueto ir tvirtų stiebų jam vietos galima rasti ir vidutinio dydžio gėlyne; dar daugiau, tokios formos augalas greitai suteiks želdynams taip reikalingo vertikalumo. Kiek jaunesnis (bei kompaktiškesnis) variantas – ‚Anne‘. Ši veislė pasižymi visomis puikiomis ‚Elin‘ savybėmis, tačiau jos žiedai ryškesni, o stiebai tamsesni. Nepaprastai puošnus yra T.rochebrunianum, kurio lapai ilgai išlaiko violetinį atspalvį, o žiedai, kylantys virš tamsių žiedstiebių, būna itin dideli bei puošnūs.

Geltonasis vingiris (T.flavum subsp.glaucum)

Geltonasis vingiris (T.flavum subsp.glaucum)

Vasarą žydi ir geltonai žydintys vingirių atstovai – geltonasis vingiris (T.flavum glaucum) pasižymi puošniai melsva lapija bei ryškiai citrininiais žiedais. Jis užauga arti 2m, ir jam taipogi reikalinga atrama. Siauralapis vingiris (T.lucidum) iš kitų išsiskiria labai nebūdinga, ryškiai žalia, smulkiai karpyta ir blizgančia lapija. Ši rūšis žydi švelniai gelsvos spalvos žiedais, kurie dar ir kvepia. Užauga iki 1,5m aukščio.

Keletas rūšių žydi baltais ar vos gelsvas žiedais

Thalictrum dasycarpum

Thalictrum dasycarpum

– tai T.polygamum, puošnus augalas iki 1,3m aukščio, puikiai augantis pavėsyje. Panašiu laiku žiedus parodo ir tankusis vingiris (T.dasycarpum),  žydintis gausiais, baltais žiedynais, iškylančiais iki 1,5m aukščio. Dar vienas šios rūšies privalumas – ryškiai violetinė pavasarinė lapija.

Rudens puošmenos

Į vasaros pabaigą pagaliau žiedus parodo bene puošniausia vingirių rūšis, sparnuotasis vingiris (T.delavayi), ir jo veislės. Jų itin smulkūs, dailūs lapai pavasarį pasirodo labai vėlai. Augalas ilgai atrodo liaunas ir silpnokas, tačiau, augintojo nuostabai, į vasaros pabaigą šie liauni stiebai iškelia žiedynus, kurie neretai išsiskleidžia iki 1 kvadratinio metro ploto.

Thalictrum 'Hewitt's Double'

Thalictrum ‘Hewitt’s Double’

Jei norite auginti šiuos augalus, paprasčiausia yra iš sėklų užsiauginti rūšinį sparnuotąjį vingirį arba jo baltą formą, ‚Album‘. Šiai rūšiai priskiriamas ir vienintelis pilnaviduris vingiris – ‚Hewitt‘s Double‘. Jo žiedai mažučiai, bet nepaprastai dailūs, pilnaviduriai, o geromis sąlygomis jų būna labai daug. Trąši, drėgmę sulaikanti dirva šiai veislei yra būtina.

Thalictrum 'Splendide'

Thalictrum ‘Splendide’

Žiedyno dydžiu joks vingiris neprilygsta veislėms ‚Splendide‘ ir ‚Splendide Album‘. Šie gražuoliai abejingų nepalieka. Žiedynai labai platūs, žiedai itin stambūs kaip vingiriui, žydi ilgai. Žiedynai tokie dideli (apie 1 kv.m), kad šiems augalams atrama yra būtina, kadangi tiems keliems stiebams tokia našta yra tikrai per didelė. Tačiau tam pakanka vasaros pradžioje šalia augalo įsmeigti kuolelį ir lengvai pririšti augalą.

Su kuo gi dera?

Nors daugelis vingirių yra aukšti augalai, tačiau jie visi auga ganėtinai siauru keru, tad juos nėra sunku įkomponuoti net nedideliuose gėlynuose. Pavasarį spalvinga lapija puikiai dera su įvairiais svogūniniais augalais. Derinkite vingirius su augalais, kurie puošniai atrodo tuo pačiu metu, kai žydi jūsų pasirinkta vingirio rūšis ar veislė. Vasaros pradžioje žydintys vingiriai gražiai dera su astrancijomis bei sinavadais; vasarą – su ankstyvesnėmis kraujalakėmis, vingiorykštėmis ar melvenėmis; o štai į vasaros pabaigą vingiriai derės su ankstyvais miskantais. Svarbiausia renkantis augalą, pasidomėkite kada jis žydi.

Thalictrum 'Splendide Album'.

Thalictrum ‘Splendide Album’.

Kuriame mišrų rožyną: atnaujinta versija

Šitą rašinį nusprendžiau persikelti iš ankstesnio blogo, kadangi jis buvo labai populiarus. Parašiau aš jį prieš keletą metų… Per tą laiką įgijau tam tikros patirties (liečiančios mišrius rožynus), pastebėjau kai kuriuos dalykus, kurie yra svarbūs, norint auginti štai tokį rožyną lietuviškomis sąlygomis. Tad šis rašinys yra kaip ir atnaujinta versija.

Rosa 'Golden Celebration', Slavia nemorosa 'Ostfriesland', Heuchera 'Vesuvius'

Rosa ‘Golden Celebration’, Slavia nemorosa ‘Ostfriesland’, Heuchera ‘Vesuvius’

Pagrindinis dalykas, ką noriu pabrėžti – norint auginti rožes mišriuose rožynuose, reikia joms duoti laiko įsivažiuoti. Lietuva – šalta šalis rožėms, žiema vis pakandžioja šakas, tad daugumai veislių prireikia 2-3 metų, kad jos gerai įsiaugtų ir išsišakotų. Dauguma daugiamečių žolinių augalų yra tikri spartuoliai, lyginant su rožėmis, tad sodinant jas daugmaž vienu metu, rožės iš karto gauna ir stiprų konkurentą į kaimynus. Taigi, jei rožės sodiname  rudenį, plikomis šaknimis, apie daugiamečius žolinius augalus reiktų mąstyti tik po pusantrų metų (ne sekantį pavasarį, bet dar po metų). Išimtį galima daryti lėtai augantiems daugiamečiams, kurie tikrai niekaip neužgoš rožių: astrancijoms, blakėžudėms, lėtesniems snapučiams (‘Rozanne’).

Ir svarbiausia – atstumas, atstumas, ir dar kartą atstumas 🙂 (nuo rožės). Net pats didžiausias milžinas mažame vazonėlyje atrodo toks nekaltutis ir liaunutis. Neapsigaukite, pasidomėkite, kaip jis ilgainiui atrodys, kad nepatupdyti kokio baltažiedžio katilėlio (Campanula lactiflora) šalia rožės šaknų –  tokios konkurencijos jokia rožė neatlaikytų.

Tad kodėl mišrus rožynas?

Ekologiškumas. Dauguma rožių augintojų, ko gero, sutiktų, kad be pesticidų ir fungicidų sėkmingai rožių neužauginsi. Ne todėl, kad taip patinka, o todėl, kad tai yra beveik neišvengiama. Turint nedidelį kiekį rožių, tikrai galima susidoroti ekologiškomis priemonėmis. Kaip ir su visais augalais, kai rožės auginamos kaip monokultūra, (t.y. didelis kiekis vienos genties augalų vienoje vietoje), ligų bei kenkėjų tikimybė išauga keleriopai. Tokioje aplinkoje jie plinta  ugnis sausame miške. Mišriuose rožynuose didesnė augalų įvairovė sudaro fizinį, o kartais ir cheminį barjerą, pritraukia vabzdžius plėšrūnus.

Praktiškumas. Kokie bebūtų gražūs rožių žiedai, reta rožė žydi iš tikro nuolat; pertraukos būna, kad ir trumpos. Kai kurių rožių veislių krūmai yra negražūs iš prigimties – mažai šakų, išstypusi ir išdrikusi kero forma, plikos ‚kojos‘, ar pan. Mišriuose rožynuose situaciją pataiso  augalai – kaimynai: jie pridengia negražias vietas, žydi tuomet, kai rožės ilsisi, o kiti atvirkščiais, žydi kartu su rožėms, išryškindami jų grožį. Žemesni augalai maskuoja nuplikusias stiebų apačias.

Toks stilius dažnai populiariai įvardinamas kaip ‚angliškas stilius‘ – augalų pilni, tankiai užsodinti gėlynai visiems kažkaip siejasi su Anglija, kur iš tiesų, panašus stilius seniai jau madingas.

Melsvų katžolių kilimas pridengias nepatrauklius rožių stiebus

Melsvų katžolių kilimas pridengias nepatrauklius rožių stiebus

Kas svarbu,  renkantis augalus. Augalų deriniai turi vizualiai derėti spalva, forma ir faktūra; augalai turi mėgti panašiais augimo sąlygas kaip ir rožės (gerą drenažą, trąšią dirvą, mažiausiai 6 val. saulės per dieną). Daugiamečiai augalai neturėtų būti pernelyg agresyvūs, ar greitai besiplečiantys, kad neužgožtų rožių. Jei nenorite kasmet persodinti augalų, rinkitės tokius daugiamečius, kurių nereikėtų itin dažnai dalinti.

Vietos paruošimas. Kiekviena minutė, įdėta į dirvos ruošimą (piktžolių, ypač daugiamečių, naikinimas, komposto/perpuvusio mėšlo įterpimas, kultivavimas) duos jums savaitę laiko grožėtis vėlesniu savo gėlynu. Geriau kantriai palaukti bent pusmetį, ruošiant dirvą, ir gerai padaryti darbą, nei vėliau keiksnoti savo skubotumą, bandant ravėti tankiai sužėlusiuose gėlynuose. Jei iš rudens (o vėliausiai sekantį pavasarį) pradėsite ruošti rožynui paskirtą vietą, rudenį jau drąsiai galėsite sodinti rožės.

Kaip sodinti? Kaip jau minėjau, svarbu išlaikyti atstumą tarp rožių ir kitų augalų. Rožei reikės vietos plėstis, be to, svarbu laisva oro cirkuliacija. Persodinant daugiamečius, kurie yra trumpaamžiškesni nei rožės, nereiktų pernelyg kapstyti rožių šaknų. Atstumas nuo rožių ir tarp augalų turėtų būti ne mažiau nei 50cm. Nors iš pradžių gėlynas atrodys retokas, atsispirkite norui sodinti tankiau – tiek rožės, tiek daugiamečiai su laiku suvešės ir paplatės. Jei labai erzina plika žemė ar mulčas, sodinkite vienmečius ar dvimečius augalus.

Renkamės spalvą ir formą. 

Koncepcija. Pirmiausiai reikėtų užduoti sau klausimą – o kokio efekto siekiate? Ką norite sukurti? Ramybės oazę – gal tuomet labiau prie širdies pasteliniai, pernelyg neblaškantys tonai? O gal patinka ryškūs, prabangūs atspalviai ir kvapai – tuomet rožės aksominiais žiedais ir Damasko kvapais būtent jums. Žadinančiam efektui – saulės, geltoni oranžiniai tonai. Baltas sodas – ramybė, net askezė, toks sodas ypač ilgai matysis vasaros prieblandoje.

Spalvų ratasSpalvų ratas. Visi yra jį matę – tai įrankis, sukurtas prie 150 metų, ir iš pirmo žvilgsnio tai gana paprasta. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Apie spalvų derinimo teorijas yra parašytos ištisos knygos, ir tai nėra taip jau primityvu. Tačiau paprastam augintojui, kuris nesiekia želdynų dizainerio ateities, gal net ir neverta pernelyg gilintis į šias subtilybes. Kaip ten bebūtų, spalvų ratas yra naudinga priemonė, kuri leidžia, nedarant esminių klaidų, kurti harmoningus ar kontrastiškus augalų derinius. Tačiau tai kartu ir tam tikri rėmai. Tačiau  kaip paslaptį pasakysiu 😉 – iš tikrųjų gamtoje visos spalvos tinka. Kokių spalvų žiedai bebūtų, žalia ar pilkšva lapija tas spalvas sujungia, vienas prigesina, kitas paryškina. Pagalvokime apie savaime pasisėjančius augalus – jie kažkodėl visuomet spalviškai tinka. Natūrali gamta spalvų nekoordinuoja – tačiau niekam neužkliūna, kad pieva, pilna įvairiaspalvių augalų, yra per marga. Taigi, spalvų ratas yra naudinga taisyklė, kurią reikia išmokti tam, kad vėliau galima būtų ją laužyti.

Tačiau visgi, kuriant mišrų rožyną, būtų saugiau nenaudoti pernelyg daug spalvų. Jei jau esate  rožių ‚maniakas‘ ir norisi visų veislių po vieną, tai tuomet ‚prigesinkite‘ šį margumyną daugiamečiais augalais, naudodami ribotą spalvinę paletę ir ribotą rūšių/veislių kiekį. Pvz., švelnios melsvos katžolės (Nepeta) ir vos gelsvi bobramuniai (Anthemis) padės apvienyti tarpusavyje spalviškai ne itin derančias rožes. Tą patį efektą galima pasiekti, naudojant daug žalios ar pilkos lapijos.

Vienspalvis gėlynas. Keletas žodžių apie vienspalvius gėlynus. Tai tokie gėlynai, kur visi augalaiP1060083 žydi tos pačios spalvos,  tik skirtingų tonų žiedais. Gali pasirodyti nuobodu iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip nėra. Prieš 100 metų Anglijoje, dvaruose, tokie gėlynai buvo gana madingi. Sėkmingai sukurtas toks gėlynas parodo augintojo kompetenciją – tai yra iššūkis meistriškumui, kadangi spalvotus gėlynus kurti yra žymiai lengviau. Ir palaikyt juos yra sunkiau – kasmet reikia nemažai vienmečių, dvimečių, svogūninių augalų.

Dažniausiai kultivuojama vienspalvio sodo forma yra baltasis sodas. Žinomiausias – Sissinghursto pilies Anglijoje Baltasis sodas. Tačiau vėlgi, tai nėra 100 procentų baltas sodas. Balti žiedai gali būti ne tik sniego baltumo, bet ir gelsvi, žalsvi. O lapija – žalia, pilkšva, pilka, margalapė. Teorija taip pat teigia, kad tokiam sodui pagyvinti reikia nedidelio akcento kontrastingos spalvos, nes akis, žiūrėdama į vieną spalvą, pavargsta ir darosi nebeimli. Pavyzdžiui, tą patį baltą sodą labai pagyvins nedideli ploteliai ryškiai mėlynų augalų, tokių kaip lobelijos ar pentiniais.

Augalų formos. Rožės žiedai yra apvalūs, o dažnai ir gana masyvūs. Kad gėlynas gerai žiūrėtųsi, lysvėje turi būti atsvara papildančių formų (apvalainų) ir kontrastuojančių (vertikalių, horizontalių, ‚debesėlių‘). Tai gali būti ir augalų žiedai, ir paties augalo forma.

eremuraiHarmoningos, rožes papildančios formos – augalai, augantys kupsteliais (rasakilos (Alchemilla), žemesni astrai (Aster)). Kontrastingos rožėms formos – vertikalūs augalai (veronikūnai (Veronicastrum), veronikos (Veronica), rusmenės (Digitalis)); horizontalūs (žemesni snapučiai (Geranium), kraujažolės (Achillea)); ‚debesėliai‘ (guboja (Gypsophilla), vingiriai (Thalictrum)

Kaip sodinti? Kad maišyta lysvė gerai žiūrėtųsi, ji turi turėti gylį. Taigi netaupykite vietos. Optimalus lysvės plotis – 3 metrai (tradicinė taisykle: lysvės plotis turėtų būti lygus dviems aukščiausio jūsų naudojamo augalo aukščiams). Tai yra, jei aukščiausias sodinamas augalas yra 1m, tai lysvės plotis turėtų būti bent 2 m. Yra visokių išimčių, tačiau su rožėmis, kai norisi vešlaus, prašmatnaus vaizdo, tie 3 metrai nėra perdaug.

Augalus sodinkite grupėmis, po 3-5. Kuo didesnis gėlyno plotas, tuo grupės turėtų būti didesnės, po 5-9. Tai taikoma vidutinio dydžio augalams, stambius augalus kaip kemeras (Eupatorium) ar arunkas (Aruncus) galima sodinti ir po vieną. Išimtis – jei sąmoningai siekiate cottage stiliaus gėlyno, kuris būdavo sodinamas po gabaliuką ar daigelį, iš kažkur parsineštų augalų. Tačiau rožės tokiame fone šiek tiek gali pasimesti.

Pagal tradicinius sodininkystės kanonus, mintyse lysvę dalinkime į tris dalis: pirma – žemiausia, iki kelių; vidurinė (dažnai didžiausia) iki juosmens ar krūtinės; ir galinė – iki viršugalvio ir aukščiau.

Rasakilos dažnai naudojamos rožyno apvadams

Rasakilos dažnai naudojamos rožyno apvadams

Pirmame trečdalyje – neaukšti augalai iki kelių, dažnai bordiūras – gali būti formalus (buksmedis (Buxus) ar levanda (Lavandula)), mažiau formalus (katžolės (Nepeta), šalavijai (Salvia). Vienalytis bordiūras, iš vienos rūšies augalo, apvienija gėlyną, gali apjungti netgi tarpusavyje nelabai tinkančias spalvas. Neformalesniam efektui galima naudoti kelių rūšių augalus, bet stenkitės sodinti grupelėmis po kelis. Tradiciškai  šiam tikslui dažnai yra naudojamos levandos, kurios Lietuvoje nėra ilgaamžės, ir kartais šaltomis žiemomis gali iššalti. Tačiau atrodo jos tikrai puikiai, ir jei jūsų rožyne žemė nėra itin užmirkstanti, jos gali labai sėkmingai augti eilę metų. Alternatyva – katžolės (Nepeta) pilkšvais lapais ir melsvai violetiniais žiedais: šalavijai (Salvia) žydrais, tamsiai mėlynais, rožiniais žiedais. Visi dera prie bet kokios spalvos rožių. Labai dažna ir populiari yra rasakila (Alchemilla).

Antras trečdalis – augalai aukščiu iki juosmens/krūtines. Jame įvairaus aukščio katilėliai (Campanula), flioksai (Phlox), bobramuniai (Anthemis), kraujažolės (Achillea), aukštesnės, stačiau augančios katžolės (Nepeta)

Trečias trečdalis – patys aukščiausi augalai: rusmenės (Digitalis), tūbės (Verbascum), veronikūnai (Veronicastrum), vingiriai (Thalictrum), eremūrai (Eremurus). Juos taip pat galima naudoti ir kaip besikartojančius akcentus, išmėtytus per visą gėlyno ilgį

Senovinės rožės ir snaputis 'Patricia'. Šaltinis: www.clausdalby.dk

Senovinės rožės ir snaputis ‘Patricia’. Šaltinis: http://www.clausdalby.dk

Vegetatyviškai ar sėklomis? Apsodinant mišrų rožyną, augalų – kaimynų pasirinkimas yra didžiulis. Kokius augalus pasirinkti – spęsti jums pagal tai, koks biudžetas, ir kokio tobulumo siekiate. Galima nusipirkti 10 pakelių sėklų, ir apsodinti labai neblogai; o galima išleisti kelis šimtus litų, ir sodinti kažkuo išskirtinius veislinius augalus. Teisingas atsakymas, ko gero, slypi kažkur viduryje. Triukas yra žinoti, kuriuos augalus galima kokybiškai išsiauginti iš sėklų, ir jie nedaug skirsis nuo veislių; o kurius galima turėti tik dauginant vegetatyviniu būdu, t.y. dalinant. Pavyzdžiui, jei jums reikia didesnio kiekio rasakilų, jas gana sėkmingai galima užsiauginti iš sėklų. Taip, veislės yra pranašesnės, augalai vienodesni, tačiau didžiulio skirtumo augaluose nepastebėsite. Tačiau, jei norite snapučio ‘Patricia’ ar ‘Rozanne’, spėju, kad iš sėklų tokio neužsiauginsite. Jei sėsite levandas ‚Hidcote‘ iš pakelio, jos sudygs, užaugs, tačiau matysis kad ir nedideli skirtumai tarp augalų. O jei pirksite daugintą auginiais, jūsų bordiūras bus kaip pagal liniuotę, visi augalai identiški.

Svogūniniai ir vienmečiai augalai. Tai augalai, galintys gražiai papildyti mišrius rožynus. Tik

Rasakilos ir snapučiai itin dažnai auginami kartu su rožėmisi

Rasakilos ir snapučiai itin dažnai auginami kartu su rožėmisi

vertėtų rinktis veisles su vidutinio dydžio ar mažais žiedais, kad neatitrauktų dėmesio nuo rožių. Tačiau tų smulkiažiedžių žydėjimas dažnai būna netgi gausesnis.

Dekoratyviniai česnakai (Allium) – puikus priedas. Kaip ir tikri česnakai, jie turi kenkėjus atbaidančių medžiagų. Didelė įvairių aukščių veislių įvairovė. Dauguma žydi gana anksti, tačiau yra keletas vasaros antroje pusėje žydinčių.  A.christophii – kokių 40 cm aukščio, gražiai atrodo ir nužydėjęs, A.spherocephalum – tamsiai bordo bumbuliukai į vasaros pabaigą.

Jurginai (Dahlia) – lietuviai mėgsta didžiažiedžius jurginus, bet šie sunkiai įsipaišo į mišrius gėlynus. Tačiau  yra daug veislių nedideliais žiedais, kurie žymiai geriau dera prie rožių, suteikdami papildomų spalvų, tačiau pernelyg neatitraukdami dėmesio. Įdomius derinius galima išgauti, naudojant juodalapius jurginus.

Lelijos (Lilium) – geriausiai tinka azijinės, ypač nedideliais žiedais, arba žemyn nukreiptais žiedais. Rūšinės lelijos – taip pat geras pasirinkimas

Tuštiems tarpams užpildyti galima sodinti vienmetes gėles. Jų šaknys paprastai seklios, jos

Snaputis 'Brookside' gražiai dera prie geltonų rožių

Snaputis ‘Brookside’ gražiai dera prie geltonų rožių

rožėms ne konkurentės. Pasirinkimas didelis, priklausomai nuo jūsų vizijos – bet kokioje spalvinėje dermėje tiktų miltuotieji šalavijai, verbenos, smulkiažiedės petunijos. Be to, tai puikus būdas šiek tiek atnaujinti rožyną kasmet, jeigu jums tas įdomu.

Rožės prieskonių soduose. Jei domitės rožių istorija, galimas daiktas, jums patiktų sukurti viduramžišką rožių sodą. Iki šiol egzistuoja tos senos veislės – prancūzinė rožė (Rosa gallica) ‚Officinalis‘ ar ‚Versicolor‘, galbūt baltažiedės rožės (Rosa alba). Istoriškai, daugelis prieskoninių augdavo kartu su rožėmis – taigi toks sodelis būtų labai naudingas. Apkraštuoti galima būtų levandomis, šalavijais ar rūtomis; į kaimynus puikiai tiktų katžolė, melisa, mėtos, čiobreliai. Įdomus dalykas, bet teigiama, kad pomidorai apsaugo rožes nuo dėmėtligės. Tačiau, aišku, čia jau toks neįprastas derinys – nors kodėl gi ne, yra vyšninių pomidorų veislių, sudarančių gražų kerą.

Eremurai rožyneModernūs želdiniai. Dauguma išdėstytų dalykų daugiausia tinka tradiciniam, angliško tipo rožynams. Tačiau rožės turi savo vietą ir moderniose želdinimo schemose. Pavyzdžiui, prie modernios architektūros namo labai tiktų rožynas tik iš rožės ‚Iceberg‘ ir kininio miskanto (Miscanthus sinensis) ‚Variegatus‘, susodintų šachmatine tvarka – labai minimalistiška, tačiau elegantiška.

Tad galbūt parinkti kompanionai ne tik kad neatitrauktų dėmesio nuo gėlių karalaitės, bet atvirkščiai, papildytų jos ir taip akinantį grožį. Juk augalų pasaulyje taip pat, kaip ir  žmonių: visi mes ieškome draugų ir partnerių, kurie iškeltų mumyse mūsų geriausias savybes, ir toleruotų ar  pridengtų ne tokias vertingas savybes 🙂

Geriausios knygos

Mane paprašė, kad parašyčiau ką nors apie savo mėgstamas sodininkavimo knygas – na,  dešimtuką geriausių ar kažką panašaus. Nežinau, ar tas dešimtukas susirinks… Mėgstu aš tas knygas, galėčiau, tai visas ir susipirkčiau :), nežiūrint to, kad šiais laikais beveik visą reikiamą informaciją galima rasti internete. Visgi knyga yra knyga, ir taškas. Priklausau tai stovyklai, kuri tiki, kad spausdintas žodis visvien neišnyks…

Knygoms esu priekabi – visgi tai yra investicija, tad norisi, kad ji būtų verta tų litų, eurų ar dolerių. Ko ieškau knygose? Pirmiausia, jos turi būti kimšte prikimštos informacijos. Paveikslėliai gražu, tačiau perku jas dėl žinių, tad mano sąraše tikrai nėra ‘coffee table‘ knygų (na, žinot, tokių, kurias gražu svečiui parodyti 🙂 ). Augalų pavadinimai turi būti tikri ir pilni, pageidautinai lotyniški.

Taip pat vertinu geru stiliumi  parašytas knygas – žinios žiniomis, bet jas žymiai smagiau kišti galvon, kai autorius dar ir rašytojo gyslelę turi. Tad žiūrim ką turim…

encycopedia of perennialsKiekvienam besidominčiam daugiamečiais  žoliniais augalais – privaloma literatūra, ‘Encyclopedia of Perennials’, redaguota Graham Rice. Informacijos laaabai daug, knyga tiesiog plyšta per siūles (pas mane ir nuo dažno naudojimo). Turiu ją senai, bet vis pavartau. Be abejo, per tą laiką atsirado daugybė naujų augalų, dar daugiau jų veislių, tačiau man ji išlieka geriausia tokio pobūdžio knyga.

Aišku, yra nedidelių netikslumų, ypač kalbant apie augalų aukščius, bet čia toks jau dalykas – kuo daugiau skaitai, bandydamas išsiaiškinti, kokio aukščio vienas ar kitas augalas, tuo labiau susipainioji.

Piet-Oudolf-Landscapes-in-LandscapesNe paslaptis, kad esu Piet Oudolf stiliaus gerbėja, tad kaip be jo? Monumentaliausias veikalas – ‘Landscapes in Landscapes’, kur surinkti geriausi jo projektai. Galima atidžiai panagrinėti sodinimo planus, augalus, ir t.t.

Yra ir daugiau jo knygų, tačiau informacija jose iš dalies persidengia. Ar verta pirkti visas iš eilės? Manau ne, nebent esate maniakiškas jo gerbėjas 🙂 Jei priklausote šiai kategorijai, labai greitai pasirodys nauja P.Oudolf knyga, parašyta kartu su Noel Kingsbury (kaip ir ankstesnės) –  ‘Planting: A New Perspective’

Rick Darke grasses

Jei žavitės dekoratyvinėmis žolėmis, don’t look any further 🙂 

Geriausia, kas yra parašyta apie varpinius augalus –  ‘Encyclopedia of Grasses for Livable Landscapes’, parašyta Rick Darke. Kad ir kaip aš myliu tas žoles, vargu ar man kada dar prireiks kitos išsamios knygos apie jas. Bet tai tik labai geros knygos ženklas. 

Tai ne tik dekoratyvinių žolių enciklopedija – knygoje plačiai aprašoma šių augalų naudojimo apželdinimui istorija, gausybė pavyzdžių bei nuotraukų, kaip šie augalai gali būti panaudojami moderniame urbanistiniame kontekste (kada Lietuvoje pamatysime tokių pavyzdžių? juk dekoratyvinės žolės – idealus miesto želdynų augalas, puikiai derantis prie asfalto, betono bei stiklo; nei jį tręšti, nei laistyti, ir kasmet tik gražėja)

lauren-springer-ogden21Visai netyčia man į rankas kažkada pakliuvo Lauren Springer knyga ‘Passionate Gardening: Good Advice for Challenging Climates’.

Atsitiktinai, nes pati niekuomet tokios knygos nebūčiau pirkusi, kadangi tai yra sodininkavimo esė rinkinys, t.y. surinkti į vieną knygą įvairių žurnalų rašiniai. Bet patiko labai. Nes rašo ji puikiai, o informacijos – tik spėk konspektuoti augalų pavadinimus. Ko gero, ši knyga mane ir užvedė ant tokio dalyko, kaip xeriscaping. Tai želdinimas tik sausamėgiais augalais, kurie gerai pakelia sausrą, karštį (vasarą) ir šaltį (žiemą). Na kaip neįkvėps tokios nuotraukos (kairėje)? O apsodinta viskas gana  elementariais rūšiniais augalais, o ne kokiais tai mandrais hibridais. Kada nors, kai užaugsiu, ir aš norėčiau ką nors panašaus padaryti 🙂

LAuren springerTad jei domina sausamėgiai  augalai, rekomenduočiau kitą, konkretesnę jos knygą – ‘Waterwise Plants for Sustainable Gardens’ . Jei gyvenate ir bandote sodininkauti skurdžiose, sausringose dirvose, šioje knygoje rasite daug įkvėpimo ir konkrečių pavyzdžių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokios dirvos tiesiog nesukurtos augmenijai, tačiau taip nėra. Tinkamai parinkus augalus, galima turėti vešlius, gausiai žydinčius gėlynus – ir be papildomo laistymo ar tręšimo (žr.aukščiau esančią nuotrauką)..

Yra ir daugiau L.Springer-Ogden knygų, tačiau jei sudomins ‘Plant-Driven Design’, turiu perspėti, tai gana rimta, daugiau teorinė knyga, ir skaitosi ji gana sunkiai.

nancy ondra folieNuo seno esu pamėgusi Nancy Ondra knygas (ir žinau, kad nemažai čia besilankančių ją taip pat mėgsta). O ko čia nemėgti? daug informacijos, puikus rašymo stilius. Daug naudingos informacijos galima rasti ir jos bloge, bet knyga yra knyga. Mano mėgstamiausia – ‘Foliage’, po kurios kuriam laikui buvau susirgusi spalvota lapija ir spalvotomis daržovėmis, ypač lapinėmis. Dabar jau tuo nebesergu, bet nežiūrint to, knyga tikrai puiki, kaip ir kitos Nancy knygos. Be kita ko, ji ir šiaip mielas ir dosnus žmogus (neseniai gavau iš jos sėklų, kurių užsimušdama ieškojau ir niekur neradau 🙂

The-Well-Tended-Perennial-Garden-DiSabato-Aust-Tracy-9780881928037Dar viena knyga, neturinti analogų, mano supratimu – ‘The Well-Tended Perennial Garden’, parašyta Tracy diSabato-Aust. O unikalumas šios knygos yra tas, kad nepaprastai daug dėmesio skiriama daugiamečių augalų genėjimui. Baisiai čia, pasakysit…

Tačiau, auginant daugiamečius, žinoti tai yra labai svarbu. Turiu galvoje ne šiaip nužydėjusių žiedelių nuskabymą.  Dauguma įsivaizduoja – pasodini daugiametį, jis pažydi kada jam ten skirta, ir tiek žinių. Tačiau būtent skirtingos genėjimo technikos, tinkamai parinktas genėjimo laikas yra raktas į ilgą augalo žydėjimą. Sakyčiau, juk geriau, kai augalas žydi ne 2 savaites, o mėnesį, ar ne? Pavyzdžiui, daugelį daugiamečių galima genėti trimis lygiais – priekį žemiausiai, galą palikti negenėtą, o viduriuką – tik truputį. Žydėjimas tikrai bus gerokai ilgesnis. Labai svarbu genėjimo laikas – kuo anksčiau genima, tuo mažiau vėluoja žydėjimas. Ir t.t., ir t.t. Taigi, jei auginate daugiamečius, ir norėtumėte iš jų išspausti maksimumą, geresnės knygos nerasite.

ProductImage-3407821Kai gavau užsisakiusi šitą knygutę, Beth Chatto The Dry Garden, iš pradžių nusivyliau – mažutė, kūdutė, nespalvotais paveisliukais, žodžiu, labai neįspūdinga pasirodė. Bet neveltui Beth Chatto jau patapusi beveik legendine Anglijos asmenybe. Savo laiku (po 1976m. baisios sausros) būtent ji Anglijoje pradėjo madą, kuri šiais laikais įgavo pavadinimą xeriscaping (water-wise gardening). Jos sukurtu Žvyro sodu (Gravel garden) galima grožėtis iki šiol.

Dar vienas išskirtinis B.Chatto, ir daugelio kitų ankstesnės kartos Anglijos sodininkų, knygų bruožas – jos yra apie augalus (priešingai daugumai šiuolaikinių knygų, kurios yra apie dizainą). Ir nors aš pati mėgstu gerai parašytas knygas, kurios dominuoja žodžiai ‘struktūra… forma… atmosfera’, kartas tiesiog norisi daugiau paskaityti apie atskirus augalus, t.y. tas statybines medžiagas, kurių pagalba ir yra kuriamos tos ‘struktūros bei atmosferos’. Be B.Chatto, tokie autoriai yra Graham Stuart Thomas, Christopher Lloyd, Penelope Hobhouse, Rosemary Verrey – tai nykstanti sodo rašytojų grupė (daugelio jau ir nebėra).

Tad šiam kartui lyg ir viskas. Dešimtukas nesigavo – bet neabejoju, kad su laiku bus ne tik dešimtukas, bet ir 15-tukas, gal ir 20-tukas. Juk tų knygų tiek daug, ir taip visų norisi 🙂