Monthly Archives: balandžio 2013

Sinavadas ‘Clementine Salmon Rose’

Šią sinavado veislę įmantriu pavadinimu (kaip kokio kilmingo šuns :)) pirmą kartą pamačiau prieš keletą metų Chelsea gėlių parodoje, ir ji man be galo patiko. Atsisiunčiau sėklų (kas nėra labai paprasta, kažkodėl jos dar retos) ir užsiauginau. Na ir tikrai gražus 🙂 net ryškesnis nei pamenu. Tokios mini vandens lelijos…

IMG_3544IMG_3550IMG_3552

Eina kalbos, kad greitai ir Vilniuje taip bus?

Pavasaris Japonijoje… argi ne nuostabu? beje, nuotraukos originalios, gavau jas lauktuvių iš Japonijos, autorius – mano vyras, Marius Laurinavičius.  Grožimės…

Picture 161

Picture 326

Picture 216

Picture 233

Picture 197

Picture 199

Picture 173

Picture 181

Picture 169

Picture 158

Picture 043

Picture 120

Man japoniški sodai patinka, kaip ir daugeliui kitų žmonių pasaulyje. Man jie patinka tiek, kad kažkada net galvojau nedidelę erdvę už namo paversti a la japonišku sodeliu. Bet persigalvojau, nes pabijojau, kad neužteks kantrybės metai iš metų kruopščiai genėti ir formuoti spygliuočius, dailiai grėbliuoti žvyriuką (jau nekalbant apie tai, kam tą žvyriuką panaudotų vaikai, šuo ir katinai).

Ir todėl nemanau, kad toks projektas pavyks Vilniuje, apie tai jau visi greičiausiai yra girdėję. Šiaip aš esu už kiekvieno nenaudojamo plotelio mieste pavertimu žalia oaze – o tų plotelių oj kiek daug mieste. Ir, kaip jau sakiau, japoniški sodai man labai patinka. Bet japoniškas sodas miesto centre?

Na gerai, sakysite, projektuoja japonai,  išmanantys kas ir kaip. Bet ar atkreipėte į augalus nuotraukose? pušys, taip, bet taip pat ir azalijos, kamelijos, sakuros, japoniški klevai.  Kad ir kaip būtų gaila, mūsų žiemos yra per atšiaurios tokiems augalams. Žiūrinėdama būsimo sodo planelį laikraštyje įžvelgiau net tokią poziciją ‘bamboo grove‘ (bambukų giraitė). Come on.. bambukai Vilniuje? Reiškia, lieka tik tai, kas žiemoja – ne japoniški klevai, pušys…

Kitas dalykas – japoniškas sodas tikrai nėra greitai įvykdomas projektas, kadangi jo pagrindą sudaro daugiausia sumedėję augalai. Sodinti jau suaugusius medžius yra brangu ir jie tikrai neprigis ir neaugs taip greitai, kaip jaunesni egzemplioriai.  Didelę dalį tų medžių reikia formuoti, gana tiksliai numatytų laiku ir kvalifikuotai. Japonai turi išdirbę tam netgi specialią techniką – niwaki.   Na, sakykim, metus kitus kažkas tuo rūpinsis. O kas bus kai valdžia pasikeis? Ar tai vis dar bus svarbu visuotinio taupymo fone?

Galų gale, Vilnius jau turi japonišką sodą, VU Botanikos sode. Ir ten jam tikrai vieta, kadangi botanikos sodų tokia jau švietėjiška funkcija – jie turėtų turėti ir japonišką, ir anglišką, ir Viduržemio jūros  sodą. Ir ‘olandiškosios bangos’, ir Šefildo mokyklos apželdinimo pavyzdžius, ir t.t.  Ten ir reljefas tinkamas, dramatiškas, ir suaugę pušys aplinkui sudaro brandaus kraštovaizdžio atmosferą.  O ant plyno lauko sukurti tokią atmosferą bus labai sunku.

Tad kad ir kaip gražiai viskas skamba, aš netikiu, kad tai materializuosis. Na, bet jei po kokių 5-10 metų viskas įvyks taip kaip suplanuota, ir numatytoje vietoje vešės gražus japoniško stiliaus parkas, aš tikrai pasidžiaugsiu, kad klydau 🙂

O mano asmenine nuomone, naujus želdynus reikėtų formuoti natūralistine kryptimi. Tokie želdynai greitai sukuriami, nereikalauja daug priežiūros (mano akimis, tai turėtų būti bene pagrindinis kriterijus miesto želdynams), ir kuria laukinės gamtos iliuziją, ko taip trūksta miesto žmogui.  Pavyzdžių pasaulyje – begalės: Niujorko High Line ir The Battery, Čikagos Lurie sodas, Londono Pottersfield. Vokietijos viešieji želdynai nuo seno želdinami tokiu stiliumi.