Ir štai, dream come true…
Teko garbė sudalyvauti sodinant Piet Oudolf želdyną naujame Delavaro botanikos sode.
Žvaigždės prstatinėti nereikia, o štai kitas žmogus nuotraukoje – Roy Diblik, ne mažiau įtakinga asmenybė, autorius štai šios puikios knygos, apie kurią kalbu kiekvienuose kursuose.
Longvudo sodai (Longwood Gardens) Pensilvanijoje, JAV yra plačiai žinomi pasaulyje – kasmet čia apsilanko virš milijono lankytojų. Visiems maga savo akimis pamatyti tuos negirdėtus dalykus, kurie čia daromi augalams. Chrizantemos, milžiniškais kamuoliais kabančios nuo stiklinių oranžerijos sodų… kukmedžiai, suformuoti į daugiaaukščius žalius vestuvinius tortus…. budlėjos, paverstos skėčių formos medžiais.
Kaskart lankantis Longvudo soduose, vieną dalyką tenka pripažinti – čia jie tikrai moka daryti šou. Tačiau tarp jų visų kalėdinis šou visgi išlieka Longvudo renginių karaliumi. Tai bene vienintelis renginys čia, kai reikia įsigyti bilietus konkrečiam paskirtam įėjimo laikui, nes šiaip tesiog išdygus prie įėjimo, vidun galima ir nepatekti.
Be abejo, pats parkas gausiai dekoruotas amerikietiška tradicija – lemputėmis apvynioti medžiai, ežere plūduriuojančios eglutės, medžiuose kyburiuojančios snaigės, žibančios lempučių dekoracijos. Tačiau tik atsidūrus oranžerijoje, supranti, kodėl Longvudo Kalėdos yra toks gausiai lankomas renginys.
Dekoro gausa tokia didelė, kad lyg ir galima būtų teigti – gal kiek perdaug? Bet viskas daroma su tokiu subtilumu, elegancija, spalvų bei faktūrų žaismu, išradingu augalų panaudojimu, kad pasijunti lyg atsidūręs pasakoje. Ir išeini tikrai pakylėtas kalėdinės dvasios ir noro bent daleleę matyto reginio atgaminti namuose.
Nestebina tradicinių kalėdinių spalvų dominavimas – žalia, raudona ir balta. Ne ką mažiau naudojamas kitas derinys – sidabrinė ir visokių atspalvių mėlyna.
Puansetijos
Ko gero, tokiu metų laiku visai nestebina, kad oranžerijoje dominuoja tradiciniais kalėdiniais augalais tapusios puansetijos. Šiemet sales ir galerijas puošia 1600 vazonų, krepšelių bei medelių, pasidabinusių raudonais, rožiniais, oranžiniais, baltais bei margais lapais. Prieš nusprendžiant, kurie kultivarai bus tinkami puošti oranžerijai, keletą metų prieš tai jie būna skrupulingai testuojami.
Kad šie augalai atrodytų puikiai bei pražystų laiku, rūpinasi 3 sodininkų komanda. Kaip žinia, puansetijos yra trumpos dienos augalai – jiems pražysti būtinas tam tikras šviesos rėžimas (trumpos dienos ir ilgos naktys). Be to, jos gana kaprizingos – reikia atitinkamai tręšti bei laistyti, reikalinga tam tikra temperatūra. O kur dar ūglių skabymas, kero formavimas, savalaikis persodinimas į didesnius vazonus, kova su kenkėjais bei ligomis?
Didžioji dauguma puansetijų Longvudo soduose prasideda nuo liepą įšaknydinto auginio, ir jau Padėkos dienai (lapkričio paskutinis ketvirtadienis) spalvingi augalai puošia oranžeriją. Šiemet gausiausiai naudota keletas veislių – ‘Santa Claus Red’, ‘Orange Spice’, ‘Red Glitter’. O tuo tarpu šiltnamiuosi jau bandomos 12 naujų veislių kitių metų Kalėdoms. Kas žino, gal kam pasiseks pamatyti jas gyvai?
Vainikai
Dar vienas puikus kalėdinio dekoro pavyzdys – vainikai. Ir Longvudo soduose suvoki paprastą dalyką – ogi tai, kad jie nebūtinai turi būti daromi iš spygliuočių šakų. Viskas tinka: medžių šakelės, džiovinti lapai, konkorėžiai, spalvingos uogos, sudžiūvę hortenzijų žiedynai. Aišku, koks tuzinas ar šimtas spalvingų burbulų tikrai padeda sukurti kalėdinę nuotaiką.
Eglutės
Na, spygliuočių kaip kalėdinių eglučių panaudojimu nieko nenustebinsi. Longvude galima pamatyti visus juos – egles, kėnius, kadagius, pušis. Gražu, kad kaip ir priklauso botanikos sodui, jų puošybai naudojamos gyvos detalės: eglės puošiamos puansetijomis, kadagiai stiebiais iš melsvų eraičinų kilimų. Įdomios ir eglutės, papuoštos rankų darbo žaislais – megztomis detalėmis, stiklo vitražais, sausainiais.
Tačiau išradingumu labiausiai stebina eglės, suformuotos iš gyvų augalų. Labai daili pasirodė melsva eglutė iš bromelijinių augalų. Puošnios kompozicijos gaunasi iš daugybės sukulentų, tilandsijų, orchidėjų.
Tačiau, mano akimis, pati įdomiausia eglė visgi papuošta ne oranžerijoje. Lauke, šalia ežero auganti palyginti kukliai išrodanti eglutė gausiai apkabinėta dekoracijomis, kurios skirtos paukšteliams bei smulkiems gyvūnėliams – karoliai iš džiovintų uogų bei razinų, sausų augalų puokštelės su daugybe sėklyčių, traukais aplieti iš karklo šakelių susukti rutuliai, valgomais dalykėliais dekoruoti moliūgai. Ir netikėčiausia detalė – nedidelės beržo pliauskelės, prigręžiotos skylučių, o į jas pripilta taukų bei sėklų mišinio. Ir gražu, ir naudinga. Idėja, tikrai verta kopijavimo.
Galiu pasakyt tiek – yra Kalėdos, ir yra Kalėdos Longvudo soduose 🙂 Būtų netgi smalsu sužinoti šio Kalėdų šou sąmatą, manyčiau, prilygsta kokios trečio pasaulio šalies metiniam biudžetui 🙂 Garantuotai, vienas iš tų reginių, kuriuos tikrai verta pamatyti bent kartą gyvenime.
Būtent, reikia pamatyti, nes žodžiais čia nenupasakosi 🙂 Ir dargi net nevėlu pasiskolinti kokią vieną kitą idėją!
Vesdama seminarus, pastebėjau tokį dėsningumą – dauguma dalyvių natūralistinį želdyną įsivaizduoja kaip saulėtą, spalvingą žiedų/dekoratyvinių žolių jūrą. Ot ir nebūtinai 😉
Štai puikus pavėsinio želdyno pavyzdys iš Mt.Cuba centro Delavaro valstijoje, JAV. Tokiame tankiame želdyne nebus lengva sėtis jokiai piktžolei. Dalyvių čia yra keletas, bet akivaizdžiausi du – skėstašakis astras (Sympyotrichum divaricatum; Aster divaricatus) ir pensilvaninė viksva (Carex pensylvanica)
©Rasa Laurinavičienė
Skėstašakis astras (Sympyotrichum divaricatum; Aster divaricatus) – kuklus, bet nepaprastai vertingas augalas, kuris, skirtingai nuo daugelio astrų, puikiai tinka auginti pavėsyje. Plečiasi atžalomis, tačiau ne itin agresyviai. Žydi vasaros antroje pusėje, nušviesdamas pavėsį smulkiais baltais žiedeliais. Nusipelno žymiai didesnio dėmesio. Atkreipkite dėmesį į juosvus stiebus – delikati, bet efektinga smulkmena. Labai gražiai dera su daugeliu pavėsio augalų: melsvių, juodžolių, paparčių, ir t.t.
©Rasa Laurinavičienė
Žydintis skėstašakis astras.
©Rasa Laurinavičienė
Labai šiuo atveju tinka ir pensilvaninė viksva (Carex pensyvanica). Atrodo, augalas kuklus ir paprastas, tačiau bene labiausiai mane apžavėjęs per visus metus, praleistus JAV. Labai jau dailus, nereiklus ir naudingas. Norite auginti? hmm… kol kas turiu nuvilti. Sėklų įsigyti Europoje rasti nėra lengva. Tačiau aš tikiuosi šį augalą augnti ateityje, tame tarpe ir pardavimui. Labai jau dailūs šios viksvos deriniai su plačialapiais pavėsio augalais 🙂
Ir apskritai, viksvos (Carex) nusipelno žymiai žymiai didesnio dėmesio. Tai didžiausia rūšių skaičiumi augalų gentis Lietuvoje, o kiek mes jų matome želdynuose? Tik keletą spalvingesnių rūšių, kurių dauguma kilę iš Azijos.
Carex pensylvanica, ©Rasa Laurinavičienė
Na ką, ir štai aš namuose, Lietuvoje… Mažai rašiau tinklaraštyje pastaruosius metus – laiko Amerikoje negaišau, įspūdžius ir patirtis gėriau lyg kempinė. Nuvairavau kokį 30 000 km, labai daug pamačiau, parsivežiau tūkstančius nuotraukų. Bus ką veikti rudenį bei žiemą 🙂 tiek visko perkratyti, sutvarkyti ir pasidalinti su ištikimiausiais tinklaraščio skaitytojais…
Nors Ameriką išmaišiau skersai ir išilgai, pamečiau skaičių botanikos sodų, visgi laukinės Lietuvos morkos man iki šiol yra vienos iš nuostabiausių augalų 🙂
Tuo atveju, jei nespėjote įsigyti ‘Rasos’ žurnalo…
Šis japoniškas sodas tikrai nepaprastas. Labai gelbėja tai, kad Portlando klimatas ypač drėgnas, tad samanos auga be ypatingo žmogaus įsikišimo. Vienas bėda – pamačius tokį sodą (beje, japoniškiausias už Japonijos ribų, yra pačių japonų vertinimu, o Portlande yra labai didelė jų bendruomenė), visi kiti atrodo gerokai mažiau įspūdingi…
Jis jau čia, kuris laikas. Ir labai nepatikimas… Kelių savaičių bėgyje buvo ir 27 C, ir 0 C. Vakar žadėjo sniegą – pas mus jo nebuvo, bet labiau į rytus – prašom. Ir kas, kad magnolijos jau į pabaigą.. vyšnios pradeda žydėti visu gražumu – jų žydėjimas čia, DC, yra labai rimtas reikalas, vienas iš didžiausių turistinių renginių… kiek girdėjau, žmonių kaip per Kaziuko mugę 😀
Na o mes, kaip tyčia, ryt į kitą Amerikos pusę traukiam, laukinių gėlių Mirties slėnyje vaikytis, po kanjonus palaigyti, po sekvojomis pasėdėti. Tikiuosi rasime dar tų vyšnių grįžę…
Kaip iš kokio japoniško haiku – mėnulis ir vyšnia 🙂
Prunus OKAME (aš taip manau)
Cornus mas
Cornus mas
Magnolia x soulangeana
Pasirodo, geriausiu atveju kartą į 10 metų. Gera naujieną – ir aš ten būsiu neužilgo 🙂 Bet klausimas – ar išsilaikys tas grožis dar 5 savaites? Aš labai to tikiuosi…
Pirmas reikalas, kurį reikia padaryti, apsigyvenus svečioje šalyje – tai patikrinti, kaip jie čia želdinasi, taip? 🙂 Taip ir padariau. Kaip tik spalio pabaigoje vyko APLD (Association of Professional Landscape Designers) konferencija, na tai aš sumaniau prisijungti vienos dienos ekskursijai po Merilendo valstijos sodus (nors realiai tai ekskursija gavosi po vieno, bene prašmatniausio rajono aplink Vašingtoną, Bethesda, sodus).
Ar patiko? – jei trumpai, tai nelabai. Didelių plotų mulčio ir Lietuvoje turime, na, lietuviai gal labiau spalvotą naudoja (ir tai nėra komplimentas). Viskas tvarkoje, mulčias yra reikalingas, ypač kai taip karšta vasarą, bet jis nebūtinai turi matytis (pageidautina, kad ir nesimatytų). VIsur viskas puikiai su dizainu, gražiai išnaudotas reljefas, labai kokybiškos ir brangios medžiagos, akmuo, ir t.t. Bet svarbiausio dalyko, mano akimis, sode, t.y. AUGALŲ, nelabai matėsi. Sumedėjusių tai be problemų, net perdaug; kartais atrodo pernelyg užpavėsinta medžių (bet vasaros čia labai karštos, tai gal ir suprantama). Bet žolinių daugiamečių – katino priverkta 🙂
Bet buvo ir gerų ‘perliukų’, kaip kad Barbara Katz sodas Betesdoje. Taip, Barbara yra profesionali kraštovaizdžio dizainerė, bet kas svarbiausia – pas ją sode labai gausu žolinių AUGALŲ ir mažai matosi mulčio. Man patiko – o aš priekabi 😉 Persiprašau, nuotraukos tikrai neidealios – labai jau akinamai sauėta buvo.
Fantastiškas kilimas pavėsiui…
Gražūs akcentai…
Truputis ryškių spalvų…
Įvairios augalų faktūros…
Štai kaip reikia derinti augalus 🙂
Štai čia tai superinis derinys – kamelijos ir baltašaknės (Polygonatum) lapai
Keliaujam toliau… Gražūs, Art Nouveau stilistikos varteliai
Minimalistinis, modernus sodas, bet labai dailiai viskas padaryta. Ypač patiko tos glaustašakės Magnolia grandiflora. Beje, jų čia tiek daug, ir toookio dydžio, kad laukiu nesulaukiu, kai žydės.
Labai žaismingas derinys – skėčio spalva priderinta prie šliaužiančiosios šilingės (Lysimachia nummularia) AUREA. Labai elementaru ir lengvai pritaikoma ir Lietuvoje. Ir net tos našlaitės beveik neerzina (dažniausiai jos mane erzina, ypač šilto klimato šalyse, kur augalų pasirinkimas yra labai didelis – bet ne, našlaičių visvien reikia…)
Dar vienas minimalistinis sodas. Sodu net negali pavadinti, bet viskas gražiai, tvarkinga ir vietoje. Pagrindinis augalas – gyvatbarzdė (Ophiopogon), O.planiscapus NIGRESCENS ir O.japonicus NANA
Smulkiame gyvatbarzdės kilime gražiai dera heleboro lapai, o jau tas surūdijęs apvadas… (nežinau, plienas arba CorTen’as)
Štai kuo puikus minimalistinis sprendimas – mano akiai, trejų skirtingos rūšies akmenų čia jau kiek perdaug įvairių , bet tas kilimėlis kažkaip slopina tą potencialų medžiagų margumyną. Užskaitau 🙂
Jūs tik pažiūrėkite į šitą žolę, Muehlenbergia capillaris Nežinau, čia gyvendama, aš visas pakampes apsisodinčiau – daugiau nieko ir nereiktų. Bloga naujiena lietuviams – LT ji nežydės, nors gal ir peržiemotų. Jei jau visvien reikia kažko panašaus, Sporobolus heterolepis yra second best.
Dar vienas amerikietiškas vaizdelis, gana simpatiškas.
Labai įdomi lauko virtuvė, tokia kaip pereinamas kiemas – įdomu,, ką jie daro žiemą? matyt, vsvien rimčiau uždaroma, nei tik tomis užuolaidomis. 
Sodas labai neblogas pasirodė, beveik visas pavėsyje, bet daug gražių lapų kontrastų. Vaisgina (Ajuga) ir melsvės (Hosta)
Baltašaknė (Polygonatum) ir Hakonechloa macra AUREOLA
Hakonechloa macra ir melsvė (Hosta)
Pietietiško stiliaus namas, ir labai neblogas želdynas. Labai gražus vaisuolės (Callicarpa) uogų ir šviesios sienos derinys
Ir augalų paletė tinkamai parinkta.
Aster tataricus – dar vienas puikus augalas, kurio Lietuvoje auginti neverta. Nespės pražysti. 
Na ir dar keletas gražių detalių. Amsonia humbrechtii ir šluotelinė hortenzija (Hydrangea paniculata)
Pavėsinių augalų kilimas – puikus sprendimas. Ir medis daugiakamienis, ir siena graži 🙂
Tai čia buvo ‘the good’.
O dabar – ‘the bad and the ugly’. Pasakysiu tiek – jei mano sode būtų tokie grožiai (dėl bet kokios priežasties, pvz. atėjo elniai ir viską suvalgė… čia taip būna, jie čia vaikšto kaip kokie benamiai šunys), tai nei kojos svetimo žmogaus nebūtų, jau nekalbu apie kraštovaizdžio dizainerių grupę. Nežinau, man būtų truputį gėda… gal net ne truputį.
Mulčias… laimei, bent jau ne oranžinis.
Taip, našlaitės… ir chrizantemos… rudenį jų prikaišiojama visur, reikia ar nereikia. Puikus augalas, jei tinkamoje vietoje, bet dažniausiai būna įkišamas belekaip
Net nežinau, ką ir sakyti – atėjo elniai, ir nugraužė?
Šitas lopinys buvo labai neblogame sode, tai esu linkusi manyti – na gal dar nespėjo užsodinti? 🙂
Tai štai kokia ta pirma pažintis su amerikietiškais sodais. Aš tikiu, bus geriau 🙂
Žinau, žinau.,, vėluoju maždaug mėnesį. Bet pas mus čia, Vašingtone, DC, ką tik gerai pasnigo – tai jaučiasi, lyg Nauji pagaliau būtų atėję 🙂
Ta proga iškilmingai ( 😉 ) pasižadu atnaujinti tinklaraščio rašymą, o tai jau visai buvau iškritusi iš rikiuotės. Bet laiko negaišau, įspūdžius kaupiau… su laiku juos ir parodysiu. Mano draugai Facebook’e, aišku, ir taip juos gali matyti 🙂
Na o štai taip atrodo snieguota žiema Vašingtone, DC. Labai neįprastas reikalas čia, aplink mus čia iškrito kokie 60-70cm. Ir gyvenimas sustojo… Snigti baigė šeštadienį vakare – šiandien antradienio rytas, mokyklos ir federalinės įstaigos nedirba. Gatvės pusiau pravažiuojamos – ir negalėtumei pasakyti, kad labai daug technikos, valančios gatves, matosi. Tokiais tempais ir pavasario sulauksime 🙂
KITOKIE AUGALAI 