Temos Archyvai: Augalų deriniai

MO muziejaus sodas: plautė (Pulmonaria) BLUE ENSIGN

Bene mažiausiai populiari – bent jau Lietuvoje – plautė. O nepopuliari ji būtent dėl tos pačios priežasties, kodėl aš ją vertinu.

Pulmonaria 'Blue Ensign' (2)

Plautė (Pulmonaria) BLUE ENSIGN

Paprastumas. Vienspalviai tamsiai žali lapai ir gana stambūs ir švariai mėlyni žiedai, kuriais augalas apsipila pavasarį. Ir tiek – nei mažiau, nei daugiau. Nieko daugiau ir nereikia.

Pulmonaria Blue Ensign

Šios veislės žiedai pasižymi dydžiu bei ryškia mėlyna spalva

Plautės – idealūs pavėsio augalai. Nereiklios, gerai ir greitai augančios, nors mieliausia joms trąši, drėgna dirva.

Pavasarį jos sudaro puikią kompaniją spalvingai žydintiems ankstyviems pavėsio augalams bei svogūniniams augalams… O pavasariniam benefisui pasibaigus, eina sau ramiai augti kažkur penktame plane, tyliai laukdamos kito pavasario, kai vėl apsipils safyrų mėlynumo žiedais.

IMG_9980

Dar jaunas, kelių mėnesių augalėlis MO sode

Reklama

MO muziejaus sodas: skėstašakis astras (Aster divaricatus)

Na gerai gerai, iš tikro turėtų būti Eurybia divaricata 🙂 Augalų nomenklatūros kariauna nesnaudžia, ir kartas nuo karto perkrikštija kokį augalą, iki skausmo mums pažįstamą. Taip atsitiko ir astrui – dabar Aster gentis subyrėjo į – pasiruošę? – Almutaster, Canadanthus, Doellingeria, Eucephalus, Eurybia, Ionactis, Oligoneuron, Oreostemma, Sericocarpus, Symphyotrichum 😀 Greičiausiai, dar kokia viena kita gentis liko nepaminėta. Yra kas veikti, ar ne?

43275611_1988462371239968_6664149957454331904_n

Skėstašakis astras – tobulas augalas pavėsio gėlynui, gražiai praskaidrinantis tamsių lapų bei faktūrų gobeleną

Kad ir kaip mėgstu tikslią lotynišką nomenklatūrą, taikyti ją astrams man nelabai sekasi… tai ir toliau kalbėsiu apie astrą, skėstašakį astrą (Aster divaricatus / Eurybia divaricata).

Aster divaricats

Skėstašakis astras (Aster divaricatus)

Tai vienas iš mėgstamesnių mano augalų. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, niekuo neypatingas augalas – žiedukai balti, smulkūs, lapija tokia irgi ne kažin kas. O bet tačiau… Pasisodinkite jį ir pamatysite, augalėlis atidirba kaip bėris, nieko mainais nereikalaudamas.

IMG_8030 - Copy

MO sode jo pasodinta ne tiek ir daug, viso labo kelios dešimtys pavėsiniame želdyne palei sieną. Ir kaip smagu buvo stebėti, kad rudeniop tai buvo augalas sulaukęs bene daugiausia susižavėjimo iš lankytojų. Už augalą širdis džiaugiasi 🙂 nes paprastai žiūrovų simpatijas laimi stambūs žiedai ar spalvinga lapija.

IMG_0021 (2)

Po kelių metų šie skėstašakio astro kerai išsiplės tarp kitų daugiamečių. Nepakankamai agresyviai, kad nustelbtų kitus, bet pakankamai efektyviai, kad viską sumegztų į vieną audinį

Ar daug žinote astrų, kurie gali augti pavėsyje? Taigi, nelabai… O šis vienas iš kelių galinčių. Štai kokie šio astro sąžalynai gali vešėti netgi didelių medžių pomedžiuose.

IMG_9528 - Copy

Sėstašakio astro (Aster divaricatus) ir pensilvaninės viksvos (Carex pensylvanica) kilimas pavėsiui. Piktžolėmis ir mulčiu pasirūpinta 🙂

Ir taip pat nuotraukoje galima pastebėti, kad šis astras želia visai nemenkais sąžalynais. Dar vienas pliusas augalui – besiplėsdamas atžalomis (ir visai neagresyviai), ilgainiui jis užpildo tarpus tarp augalų kompaktiškais kerais, taip sumegzdamas viską į vieną kilimą. Daugiau apie šį derinį galite paskaityti čia.

Dar būtina paminėti šio astro dekoratyvumą ir nežydint – atkreipkite dėmesį į beveik juodus stiebelius. Argi ne žavi detalė? – nors ir tenka pasilenkti, kad pastebėtum tokį subtilumą.

IMG_9049 (2)

Kaip ir visi astrai, mėgsta trąšią, drėgmę sulaikančią dirvą. Miltlige, daugelio astrų ‘rykšte’, niekuomet neserga, kenkėjų ar apgraužtų lapų nesu mačiusi. Užauga iki 40-60cm aukščio – iš pradžių auga stačiai, tačiau, kraunant žiedus, siluetas darosi puresnis, o vėliau ima gracingai svirti.

Visomis prasmėmis tai augalas, kuris patvirtiną seną, gerai žinomą tiesą – genialumas slypi paprstume 🙂

 

 

 

MO muziejaus sodas: astrancija (Astrantia) SUPERSTAR

Na, o šiandien – apie bene didžiausią MO sodo žvaigždę, tikrą superstar – astrancija (Astrantia) SUPERSTAR. Ta pati veislė yra sutinkama ir kitu pavadinimu – WHITE GIANT. Ir abu pavadinimai puikiai tinka atspindi šios veislės savybes – ji tikra superžvaigždė tarp astrancijų, ir tikrai milžiniška. Tokia astrancija ‘ant steroidų’ 🙂

O kad jau tokia žvaigždė, tai ir MO želdyne jų nemažai. Viso 202 vnt., 20 procentų pavėsinio gėlyno palei muziejaus sieną (ir vienas kitas egzempliorius, įbėgęs į melvenių bei didžiosios hakonės masyvus).

img_0118-copy

SUPERSTAR (aka WHITE GIANT) – astrancija ‘ant steroidų’

SUPERSTAR yra mano mėgstamiausia astrancija, hands down Gražios jos man visos, tačiau bent jau mano priesmėlyje jokia kita veislė nežydi taip ilgai, ypač jei vasara negaili drėgmės. Kaip pradeda gegužį, taip ir tęsiasi visą vasarą, su nedidelėmis pertraukėlėmis, o spalio mėnesį ji vis dar bando spausti vieną kitą naują žiedą.  Apskritai tarp daugiamečių žolinių augalų nėra daug tokių, kurie įstengia taip ilgai žydėti. Be abejonės, astrancijos mėgsta ir vandenį, ir trąšesnę dirvą, bet aš tikrai žaviuosi šios veislės sugebėjimu taip ilgai žydėti posausėmis sąlygomis, kadangi savo gėlynų aš nelaistau niekuomet.

img_0016

202 astrancijos SUPERSTAR, paėmę žemą startą MO muziejaus sode 🙂

Drėgnesnę vasarą augalas žydėdamas drąsiai gali pasiekti beveik metro aukštį, o pirmųjų žiedų skersmuo gali būti 3-4 cm. Vėliau žiedai kiek smulkėja, bet vėlgi, jei drėgmės pakaks, jie tikrai nebus smulkučiai.

img_7763-copy

Vasaros pradžioje SUPERSTAR žydi itin gausiai, ypač jei netrūksta drėgmės

Kaip ir pridera tokio dydžio astrancijai, lapus ji užaugina irgi kaip salotas 🙂  Jie ankstyvi, labai stambūs, gražūs, blizgūs. Net ir nežydėdama, ši astrancija tikrai puošia gėlyną, o stambia lapija užskleisdama dirvą, mažina drėgmės išgarinimą ir neleidžia laisvai augti piktžolėms.

img_9923-copy

Besiskleisdami astrancijų lapai turi tokį gaivų, kiek gelsvą atspalvį – labai džiugina akį ta sveika šviežuma

O štai šioje nuotraukoje galima daugmaž įsivaizduoti ‘Superstar’ lapų bei kero dydį. Beje, ši astrancija ir didžioji hakonė (Hakonechloa macra), mano akimis, marriage made in heaven 🙂  labai tinkama pora, ypatingai kiek pavėsingai vietai.  Puikus faktūrinis kontrastas, abi mėgsta pavalgyti ir atsigerti. Įmeskite dar kokią dailią melsvę, ir štai jums receptukas stilingam pavėsio želdyno sprendimui.

img_9994

Štai koks šviežių lapų keras suaugo per keletą mėnesių nuo pasodinimo (su reguliariu laistymu)

Galvoju, kokį dar čia trūkumą sugalvoti 😀 Juk negali būti augalas visuo tobulas, ar ne? Hmm… sunkiai, sunkiai. Tiesa, būtent ši veislė pas mane sėjasi, tai čia kažkam gal ir pasirodytų trūkumas. Bet sėjinukai beveik identiški ‘mamai’, tai aš tik džiaugiuosiu – kuo astrancijų daugiau želdyne, tuo gražiau.

img_9117-copy

Astrantia SUPERSTAR / Hakonechloa macra

Idealios sąlygos augti būtų pavėsyje, bet pas mane ji auga visur, na, gal ne visai parodo savo potencialą (papildomai nelaistau ir netręšiu).  Tad kaip su daugeliu puspavėsio/ pavėsio augalų – gali augti ir saulėje, tačiau tuomet gerai būtų pasirūpinti, kad netrūktų drėgmės (kartais laistyti, mulčiuoti)

img_1618-copy

Ir pabaigai – štai kokios astrancijos buvo praeitų metų lapkričio 16d. 🙂 Nuostabios nuotraukos, darytos Oksanos Dukhonchenko (kas esate FB, pasižiūrėkite, kokio grožio jos nuotraukos …) Tačiau teisybės dėlei pasakysiu – taip, tokiu metu jos dar gali augti ir net žydėti, tačiau gal ne tiek gausiai. Čia pirmų metų fenomenas, kadangi, pasodintos birželį, jos jau užsiauginę pakankamai galingą šaknų sistemą, tad ir gamina tuos žiedus. Vėlesniais metais rudeninis žydėjimas nebus toks gausus. Na, bet visvien, augalas darbštuolis 🙂

46381715_1157459857740728_4352750050833596416_n

Lapkričio 16d. MO muziejaus sode. Nuotr. aut. Oksana Dukhonchenko

Tiesa, jau girdžiu klausimą – o tai ką daryti, jei negaunu įsigyti tos ‘Superstar’? Ir tikrai, ši veislė gana retai kažkodėl sutinkama. Dažniau galima aptikti veislę SNOWSTAR. Irgi nebloga, tačiau jau gerokai saikingesnio aukščio. Yra atsiradusi visa serija astrancijų ‘Star of…’, matau, yra ir baltų. Tačiau aš asmeniškai labai įtariai žiūriu į augalus, kurie introdukuojami serijomis. Su kai kuriomis išimtimis, tai nieko gero nereiškia, ir dažnai tai nebūna patys geriausi savo genties atstovai. Tad aš laikausi įsitvėrusi savo laiko išbandytų astrancijų, ir jas sodinu, esant reikiamai užduočiai.

46350751_1157459894407391_6387752783138783232_n

Lapkričio 16d. MO muziejaus sode. Nuotr. aut. Oksana Dukhonchenko

MO muziejaus sodas: arunkas (Aruncus) HORATIO

Tie, kas yra buvę mano kursuose ar seminaruose, žino – želdyną pradedame konstruoti nuo struktūrinių augalų. Tad ir dekonstruoti, manau, nuo jų ir pradėkime 🙂

MO sode kaip struktūriniai augalai tarnauja medžiai (apie kuriuos parašysiu vėliau) ir dar vienas ypatingas žolinis augalas. Per praeitą vasarą želdynai gerokai paaugo, suvešėjo… tačiau augalo, apie kurį dabar rašau, niekas dorai nė nematė. Išoriškai jis beveik nepaaugo. Ir kiekis jo palyginti nedidelis – viso 35 augalai želdyno dalyje palei muziejaus sieną.

img_8029

Aruncus HORATIO lapija

Taip kam tokį sodinti, klausiate? Štai jums dar viena svarbi formuluotė: auga greitai – miršta greitai, auga lėtai – gyvena ilgai. Viskas normaliai su tuo arunku, tik jo augimas visas vyko po žeme. Tai iš tikro labai lėtas augalas. Ir net šiemet, 2019 m. jis nebus labai įspūdingas. Tačiau aš žinau, kad po 3-4 metų  MO sode augs įspūdingi, stotinti, tačiau labai ažūriniai gražuoliai, dekoratyvūs nuo pavasario iki vėlaus rudens.

img_5600 - copy

HORATIO žiedynų nepalyginsi su mėsingomis įprasto Aruncus dioicus šluotomis, ar ne?

Turiu prisipažinti, HORATIO yra labai mano mėgiamas augalas. Išskyrus lėtumą, nelabai ką galima jam prikišti – dailūs, blizgūs lapai, gracingas siluetas, lengvi žiedynai, ištęstas žydėjimas, išlaiko grožį bei dailų kerą ir po žydėjimo. Puikiai gali augti tiek saulėkaitoje, tiek ir pavėsyje. Auga ir priesmėlyje, tačiau kadangi pas mane saulėtoje vietoje (nors užpavėsintomis kojomis) jis niekuomet neužauga daugiau metro, daryčiau prielaidą, kad mėgsta jis trąšią dirvą (vienoje iš nuotraukų pažiūrėkite, kokio dydžio jie užauga Lurie sode Čikagoje, palyginimui šalia rūgtis Persicaria polymorpha 😀 aišku, čia sodinta šių arunkų grupė).

img_8971 - copy

HORATIO giraitės Lurie sode Čikagoje. Pastebite Persicaria polymorpha užnugaryje?

Piet Oudolf neretai naudoja želdynuose būtent šią veislę – tai jau savaime savotiškas kokybės ženklas augalui 🙂 Veislė tuo tarpu išvesta žinomo vokiečių selekcininko Ernsto Pagelso, kuriam augalai buvo įrankis sodo ‘statybai’, o ne koks tai gražus niekutis. Tad nauji augalai, neatitinkantys jo itin griežtų standartų, buvo naikinami negailestingai. Taigi, pro tokį kokybės sietą galėjo praeiti tik itin vertingi augalai.

img_8970 - copy

Aruncus HORATIO Lurie sode Čikagos centre. Be abejonės, jie čia susodinti ne po vieną

Tačiau augimas iš tikro labai lėtas, o keras tankus ir kompaktiškas. Tikrai ne tas augalas, kur nusiperki ‘vieną ant trijų’, ir po metų pasidalini 😀 Aišku, galima bandyti, ypatingai jei tikslas yra sulaukti gilios senatvės 😉 Žinote, juk sako, kad tai yra priežastis, kodėl sodininkai ilgaamžiai – nes vis laukia ir laukia, kol kas nors suaugs, išdygs, pražys…

img_0665

Aaaa, štai jie, slapukai. Galima įsivaizduoti, kaip pasikeis šios želdyno dalies tūris, kai arunkai pasieks savo tikrąjį dydį.

Teoriškai, HORATIO aukštis yra apie metrą. Kaip matote, Lurie sode jis gerokai aukštesnis, tuo tarpu mano augalas, kuriam jau tikrai kokie 6-7 metai, metro netraukia. Kaip jau minėjau, auga tiek saulėtoje vietoje, tiek ir pavėsyje. Vandenį ir trąšas įvertintų, bet ir be jų gyvena ir, kas dar svarbiau, nepraranda dekoratyvumo (tik ūgį). Nesu pastebėjusi nei kenkėjų, nei ligų.

Nepaprastai dailiai atrodo ir rudenį – stiebai ir žiedynai tampa rūdžių spalvos, ir gražiai dera prie dekoratyvinių žolių, tuo laiku pasiekusių savo piką.

img_8626 - copy

Aruncus HORATIO – nuotraukoje keleto metų egzempliorius

MO muziejaus sodas: dekonstruojame…

Jau netrukus ! Esu užmaniusi ciklą nedidelių rašinukų – MO muziejaus sodo augalų pristatymų. Kodėl parinkau tokį, o ne kitokį, kuo ypatingas vienas ar kitas augalas, ir pan. Augalų rūšių/veislių sarašas nėra labai didelis – visgi prioritetas buvo išlaikytas, ribotos spalvinės gamos želdynas, kuriame dominuotų skirtingos lapų faktūros. Na, o pavasarį imsimės skaičiuoti svogūninius augalus, kurių ten ne tiek ir mažai 🙂

mo

MO muziejaus sodas vasaros pabaigoje

Derinys: Hosta ‘June’ / Digitalis grandiflora

Derinys ‘netyčiukas’ 🙂 Tiesiog atsitiktinai atsidaro vietos didžiažiedės rusmenės (Digitalis grandiflora) sodinukui šalia melsvės (Hosta) JUNE, kuriai jau metų visai nemažai. Ir voilà,  derinys gavosi vertas dėmesio ir su potencialu būti išvystytu iki rimtesnės kompozicijos.

Melsvė JUNE yra vienas iš senesių melsvės HALCYON ‘sportų’ (‘sportas’, angl. sport, augalų pasaulyje dažnai naudojamas terminas, reiškiantis mutaciją). Melsvės yra ypatingai linkę mutuoti, tad daugelis jų veislių (kurių jau priskaičiuojama šimtais) yra kurios tai kitos veislės ‘sportas’.

img_7938 - copy

Hosta JUNE

Melsvė HALCYON, mano akimis,  yra viena iš puikiausių – vidutinio dydžio, ryškiai melsvais lapais ir vaškiniu apnašu, kuris reiškia tik vieną – tokių melsvių nelabai mėgsta šliužai ir sraigės ! O dar HALCYON labai mėgsta ‘sportuoti’, ir dauguma mutacijų yra taip pat vertingi augalai. JUNE – viena iš tokių. Veislė jau gana senoka, bet tikrai puiki, pasižyminti visomis geriausiomis mamos (tėvo?) savybėmis. Tik auga gal kiek lėtokai, bet tai nėra didelis minusas. Daugelis stambesnių melsvių greitai išauga į milžiniškus kerus, kuriuos dalinti net priešui nelinkėčiau 😀

O didžiažiedė rusmenė irgi puikus augaliukas, nors ir ganėtinai kuklios išvaizdos. Svarbiausia privalumas – tai tikrai daugiametis augalas, metai iš metų auga toje pačioje vietoje. Žydi irgi gerokai ilgiau nei kitos, gerokai ryškesnės rusmenės. Dailūs, ilgai išliekantys dekoratyvūs, kiek blizgūs lapai. Žiedų spalva blyškoka, bet, kaip žinia, tokia žalsvai gelsva spalva labai dera prie daugelio kitų spalvų, taip kad galima prigalvoti keletą gerų derinių. Nužydėjusi irgi pakankamai dekoratyvi.

Be abejonės, geriausiai auga trąšioje dirvoje, bet nesu pastebėjusi, kad ji prastai atrodytų, auginama ir sausesnėje vietoje. Faktas, kad derinys tikrai vertas dėmesio 🙂 Šią rusmenę auginu ne vieną, bet tikrais sodinsiu ir daugiau – labai nušviečia pavėsį… o melsvių veislių, geltonai apkraštuotų ar dryžuotų yra ir daugiau.

img_7770

Hosta JUNE / Digitalis grandiflora

Derinys: Cirsium rivulare ATROPURPUREUM ir Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Kadangi kaip tik ruošiuosi seminarui, tai perkratinėju nuotraukas. Jau nežinau kelintą žiemą sau pažadu – ok, vasarą tik fotografuoju, o žiemą sočiai (?) laiko nuotraukas tvarkyti. Aha… Tai aš problemą išsprendžiau taip: nusipirkau milžiniškos talpos išorinį diską (tam kartui 1 terabaito), ir kraunu ten viską iš eilės, kaip į juodąją skylę. Dar trupučiukas vietos yra, gal dar iki kitos žiemos užteks 😀 (Vargu bau, o bet tačiau …)

Vienu žodžiu, kai reikia atsirinkti tinkamas nuotraukas mokymams, yra kas veikti. Ir atmintį kažkiek lavina 🙂 Va, prisimenu, kad buvo kažkokia reikiama nuotrauka, ir knisuosi per eilę aplankų. Tai aišku, viskas aplankuose, net jei jie vadinasi ‘2018 Laikina’ ar ‘Tvarkymui’ 😀

Taigis… Nusprendžiau šiemet kiek daugiau apie konkrečius derinius parašinėti, visgi daugeliui, manau, čia bene vertingiausia informacija. Pamenu, aš pati kažkada godžiai užsirašinėdavau kur nors ‘BBC Gardener’s World’ pamatytus ar paskaitytus derinius.

img_8262 - copy

Cirsium rivulare ATROPURPUREUM, Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Iškart pasakysiu – šluotsmilgių (Deschampsia) ne itin bemėgstu. Apie jų privalumus/ trūkumus parašysiu kada nors kitą kartą, bet ši kartą parodau nuotrauką, kur ji tikrai neblogai tinka – kaip fonas prašmatniausiai pasaulio usniai, paupinei usniai (Cirsium rivulare ‘Atropurpureum’). Usnis tokio gražumo, kad nei viena Chelsea gėlių paroda neapseina be kelių šimtų jos egzempliorių. Ir aš pati pastebėjau – kol nežydi, vazonuose gali dešimtys jos būti, niekam neįdomu. Kai tik pražysta, tenka slėpti, kad visų neišneštų 😀

O grįžtant prie šluotsmilgės, tai, ko gero, tenka pripažinti, kad tik šią vieną veislę ir benaudoju želdynuose. Nužydėję, visos šluotsmilgės daugmaž vienodos. Bet pačioje žydėjimo pradžioje, gaivus ‘Goldschleier’ žalsvumas tikrai puikus fonas ryškesniems mėlyniems ar rausviems atspalviams.

img_7651 - copy

Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER, Sanguisorba menziesii

Tiek šluotsmilgėms, tiek usniai ar kraujalakei labai patiktų augti derlingesnėje, sunkesnėje dirvoje, tiesą sakant, greičiausiai puikiai augtų net ir šlapokoje vietoje. Šiaip ar taip šluotsmilgės natūraliai auga drėgnesnėse augimvietėse, na o usnis juk ne veltui vadinasi ‘paupine’. Tačiau nuotraukos darytos mano sode, gana skurdokame priesmėlyje, tad augalai irgi susitaiko, tik gal žemesni auga nei norma.

Tiesa, čia ta širdelė nuotraukoje 🙂 Tai nėra norma kraujalakei, tiesiog čia pasireiškė fasciacija, kai suauga keletas stiebų, tad ir žiedynai būna dvigubi ar keliagubi. Kažkaip kraujalakėse nelabai to esu pastebėjusi, bet štai, įrodymas.