Jau netrukus ! Esu užmaniusi ciklą nedidelių rašinukų – MO muziejaus sodo augalų pristatymų. Kodėl parinkau tokį, o ne kitokį, kuo ypatingas vienas ar kitas augalas, ir pan. Augalų rūšių/veislių sarašas nėra labai didelis – visgi prioritetas buvo išlaikytas, ribotos spalvinės gamos želdynas, kuriame dominuotų skirtingos lapų faktūros. Na, o pavasarį imsimės skaičiuoti svogūninius augalus, kurių ten ne tiek ir mažai 🙂
MO muziejaus sodas vasaros pabaigoje
Derinys ‘netyčiukas’ 🙂 Tiesiog atsitiktinai atsidaro vietos didžiažiedės rusmenės (Digitalis grandiflora) sodinukui šalia melsvės (Hosta) JUNE, kuriai jau metų visai nemažai. Ir voilà, derinys gavosi vertas dėmesio ir su potencialu būti išvystytu iki rimtesnės kompozicijos.
Melsvė JUNE yra vienas iš senesių melsvės HALCYON ‘sportų’ (‘sportas’, angl. sport, augalų pasaulyje dažnai naudojamas terminas, reiškiantis mutaciją). Melsvės yra ypatingai linkę mutuoti, tad daugelis jų veislių (kurių jau priskaičiuojama šimtais) yra kurios tai kitos veislės ‘sportas’.
Hosta JUNE
Melsvė HALCYON, mano akimis, yra viena iš puikiausių – vidutinio dydžio, ryškiai melsvais lapais ir vaškiniu apnašu, kuris reiškia tik vieną – tokių melsvių nelabai mėgsta šliužai ir sraigės ! O dar HALCYON labai mėgsta ‘sportuoti’, ir dauguma mutacijų yra taip pat vertingi augalai. JUNE – viena iš tokių. Veislė jau gana senoka, bet tikrai puiki, pasižyminti visomis geriausiomis mamos (tėvo?) savybėmis. Tik auga gal kiek lėtokai, bet tai nėra didelis minusas. Daugelis stambesnių melsvių greitai išauga į milžiniškus kerus, kuriuos dalinti net priešui nelinkėčiau 😀
O didžiažiedė rusmenė irgi puikus augaliukas, nors ir ganėtinai kuklios išvaizdos. Svarbiausia privalumas – tai tikrai daugiametis augalas, metai iš metų auga toje pačioje vietoje. Žydi irgi gerokai ilgiau nei kitos, gerokai ryškesnės rusmenės. Dailūs, ilgai išliekantys dekoratyvūs, kiek blizgūs lapai. Žiedų spalva blyškoka, bet, kaip žinia, tokia žalsvai gelsva spalva labai dera prie daugelio kitų spalvų, taip kad galima prigalvoti keletą gerų derinių. Nužydėjusi irgi pakankamai dekoratyvi.
Be abejonės, geriausiai auga trąšioje dirvoje, bet nesu pastebėjusi, kad ji prastai atrodytų, auginama ir sausesnėje vietoje. Faktas, kad derinys tikrai vertas dėmesio 🙂 Šią rusmenę auginu ne vieną, bet tikrais sodinsiu ir daugiau – labai nušviečia pavėsį… o melsvių veislių, geltonai apkraštuotų ar dryžuotų yra ir daugiau.
Hosta JUNE / Digitalis grandiflora
Kadangi kaip tik ruošiuosi seminarui, tai perkratinėju nuotraukas. Jau nežinau kelintą žiemą sau pažadu – ok, vasarą tik fotografuoju, o žiemą sočiai (?) laiko nuotraukas tvarkyti. Aha… Tai aš problemą išsprendžiau taip: nusipirkau milžiniškos talpos išorinį diską (tam kartui 1 terabaito), ir kraunu ten viską iš eilės, kaip į juodąją skylę. Dar trupučiukas vietos yra, gal dar iki kitos žiemos užteks 😀 (Vargu bau, o bet tačiau …)
Vienu žodžiu, kai reikia atsirinkti tinkamas nuotraukas mokymams, yra kas veikti. Ir atmintį kažkiek lavina 🙂 Va, prisimenu, kad buvo kažkokia reikiama nuotrauka, ir knisuosi per eilę aplankų. Tai aišku, viskas aplankuose, net jei jie vadinasi ‘2018 Laikina’ ar ‘Tvarkymui’ 😀
Taigis… Nusprendžiau šiemet kiek daugiau apie konkrečius derinius parašinėti, visgi daugeliui, manau, čia bene vertingiausia informacija. Pamenu, aš pati kažkada godžiai užsirašinėdavau kur nors ‘BBC Gardener’s World’ pamatytus ar paskaitytus derinius.
Cirsium rivulare ATROPURPUREUM, Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER
Iškart pasakysiu – šluotsmilgių (Deschampsia) ne itin bemėgstu. Apie jų privalumus/ trūkumus parašysiu kada nors kitą kartą, bet ši kartą parodau nuotrauką, kur ji tikrai neblogai tinka – kaip fonas prašmatniausiai pasaulio usniai, paupinei usniai (Cirsium rivulare ‘Atropurpureum’). Usnis tokio gražumo, kad nei viena Chelsea gėlių paroda neapseina be kelių šimtų jos egzempliorių. Ir aš pati pastebėjau – kol nežydi, vazonuose gali dešimtys jos būti, niekam neįdomu. Kai tik pražysta, tenka slėpti, kad visų neišneštų 😀
O grįžtant prie šluotsmilgės, tai, ko gero, tenka pripažinti, kad tik šią vieną veislę ir benaudoju želdynuose. Nužydėję, visos šluotsmilgės daugmaž vienodos. Bet pačioje žydėjimo pradžioje, gaivus ‘Goldschleier’ žalsvumas tikrai puikus fonas ryškesniems mėlyniems ar rausviems atspalviams.
Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER, Sanguisorba menziesii
Tiek šluotsmilgėms, tiek usniai ar kraujalakei labai patiktų augti derlingesnėje, sunkesnėje dirvoje, tiesą sakant, greičiausiai puikiai augtų net ir šlapokoje vietoje. Šiaip ar taip šluotsmilgės natūraliai auga drėgnesnėse augimvietėse, na o usnis juk ne veltui vadinasi ‘paupine’. Tačiau nuotraukos darytos mano sode, gana skurdokame priesmėlyje, tad augalai irgi susitaiko, tik gal žemesni auga nei norma.
Tiesa, čia ta širdelė nuotraukoje 🙂 Tai nėra norma kraujalakei, tiesiog čia pasireiškė fasciacija, kai suauga keletas stiebų, tad ir žiedynai būna dvigubi ar keliagubi. Kažkaip kraujalakėse nelabai to esu pastebėjusi, bet štai, įrodymas.
Tiek metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje įprasta ‘skaičiuoti viščiukus’ bei rikiuoti norus bei svajones naujai prasidėjusiems metams. Na, mano nuomone, pernelyg gili retrospektyva nėra gerai – surinkome patirtis, išmokome pamokas, suvirškinome, ir, kaip sako Rytų kaimynai , проехали..
Tradicinės naujametinės rezoliucijos – na, žinote, mesiu svorį, pradėsiu sportuoti, mažiau vartosiu to, daugiau ano – neįdomios, ir, kaip žinia, ilgiau sausio dažniausiai netrunka 🙂 ir bet kokiu atveju, aš jų ėmiausi jau gerokai iki besibaigiant 2017-iesiems.
Tad belieka svajoti ir dėliotis ateitį, be abejo, kiek tai yra mūsų valioje. Taip, sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet… patinka man šis paveikslėlis, kuris ir pernai šiuo laiku klaidžiojo Facebook’e. Banalu, bet tiesa – sodinkime gėles, ir atneš tie atėję metai žiedų.
Man šie metai nusimato darbingi ir įtempti. Be senų veiklų – želdynų dizaino, augalų pardavimų, konsultacijų – išbandysiu dar keletą.
Vienas įvykis, kurio labai laukiu – rugpjūčio mėnesį įvyksiantis Olandijos sodų turas, kuriame aš būsių kelionės vadove. Kas yra dar smagiau – labai galimas dalykas, turų bus ne vienas 🙂 kadangi šiuo metu, girdėjau, besidomintys jau nebetelpa ir dvejose grupėse. Taip, atsakomybė irgi didžiulė – tačiau kur jau kur, bet Olandijoje jaučiuosi kaip savo antruose namuose, ir galiu pažadėti – identifikuosiu 99,99% žolinių daugiamečių augalų 🙂
Kelionės metu apžiūrėsime ne vieną vertingą ir įdomų sodą ar augyną – maršrutą sudėliojau iš žinomų, patikrintų vietų, kuriose esu buvusi ne po vieną kartą. Bet kulminacija daugeliui keliaujančių, ko gero, bus Piet Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Yra didelė tikimybė, kad tai paskutiniai metai, kai šis sodas atviras lankytojams, tad reikia skubėti naudotis proga (štai dokumentinio filmo apie Piet Oudolf treileris, tikras malonumas akims).
Buvo laikai, gale šio lauko bangavo tos ikoniškos kukmedžių bangos, kurios iki šiolei klajoja po internetą – seniai jų jau nebėra… Tačiau sodas dėl to netapo mažiau gražus ar lankomas
Apie šį bei kitus sodus, kuriuos aplankysime, dar rašysiu – man nuomone, iš kelionės galima maksimum išspausti tik tuomet, kai keliaujantis ir pats yra pasidaręs ‘namų darbus’.
Taip, kas dar čia numatyta šiemet. Po 15 metų mano sodo egzistavimo botaninės kolekcijos pavidalu atėjo metas jam transformuotis į sodą. Įdomus procesas, nes atvirkštinis – paprastai pirmiausiai kuriama sodo struktūra, o tuomet tik ji užpildoma augalais. Tačiau taip jau būna su tais augalų kolekcionieriais – pirma kaupiami augalai, po to galvojama, kur juos sukišti, na o paskiausiai – kaip visam tam gaivalui suteikti formą ir struktūrą 🙂 Galima, aišku, būtų sakyti – vaikai, tik nedarykite to namie – tačiau taip jau veikia tas augalų maniakų mechanizmas, ir nieko čia nepakeisi.
Pirmi žingsneliai jau įvyko pernai, bet darbų dar oj kiek laukia. Ir nors tie patys Rytų kaimynai sako ломать, не строить, čia yra ta sritis, kai naikinti užima žymiai ilgiau nei kurti. Tad pavasariui atlingavus, vėl bandysiu pasitelkti savanorius… Labai norėtųsi surasti vieną ar du ‘pameistrius’, kurie norėtų, dirbdami kartu, mokytis apie augalus ir jų derinimą. Nes su augalais reikalas yra paprastas – perskaityti ir atmintinai išmokti galima šimtus knygų, bet deje, deja… tik juos sodinant, dalinant, persodinant, stebint galima juos iš esmės pažinti. Tad jei kas norėtų – pirmyn, rašykite, tarsimės, derinsimės 😉
Nuotrauka – Aistės Pranckevičienės
Na, o kad procesas nebūtų visai chaotiškas, tai nusprendžiau stumtis pirmyn planingai, t.y. su projektu. Projektą darysiu pati, tad tuo pačiu nusprendžiau ir mokslus atitinkamus baigti 🙂 Sakiau, kad metai bus kiek užimti, ar ne ? 🙂
Kas dar… ne viena dešimtis sėklų laukia, kol aš teiksiuosi jas susėti. Sėklų ir pati esu sukaupusi iš visokių kelionių, ir gavusi iš kolegų, ir, kaip ir priklauso tokiu, metu, užsisakiusi iš sėklų pardavėjų.
Na, ir ne paskutinėje eilėje… tikiuosi, kad mano tinklaraštis šiemet kaip feniksas pakils iš pelenų 🙂 savaime neprisikels, bet aš nusiteikusi padirbėti.
Tai lyg ir tiek apie darbus – neišsamus čia sąrašas gavosi, bus ir daugiau tos veiklos. Yra dar ir svajonių, kaip ir viskas pas mane, su augalais susijusių – bet apie jas patylėsiu, nes, kaip žinia, jos mėgsta tylą 🙂
Longvudo sodai (Longwood Gardens) Pensilvanijoje, JAV yra plačiai žinomi pasaulyje – kasmet čia apsilanko virš milijono lankytojų. Visiems maga savo akimis pamatyti tuos negirdėtus dalykus, kurie čia daromi augalams. Chrizantemos, milžiniškais kamuoliais kabančios nuo stiklinių oranžerijos sodų… kukmedžiai, suformuoti į daugiaaukščius žalius vestuvinius tortus…. budlėjos, paverstos skėčių formos medžiais.
Kaskart lankantis Longvudo soduose, vieną dalyką tenka pripažinti – čia jie tikrai moka daryti šou. Tačiau tarp jų visų kalėdinis šou visgi išlieka Longvudo renginių karaliumi. Tai bene vienintelis renginys čia, kai reikia įsigyti bilietus konkrečiam paskirtam įėjimo laikui, nes šiaip tesiog išdygus prie įėjimo, vidun galima ir nepatekti.
Be abejo, pats parkas gausiai dekoruotas amerikietiška tradicija – lemputėmis apvynioti medžiai, ežere plūduriuojančios eglutės, medžiuose kyburiuojančios snaigės, žibančios lempučių dekoracijos. Tačiau tik atsidūrus oranžerijoje, supranti, kodėl Longvudo Kalėdos yra toks gausiai lankomas renginys.
Dekoro gausa tokia didelė, kad lyg ir galima būtų teigti – gal kiek perdaug? Bet viskas daroma su tokiu subtilumu, elegancija, spalvų bei faktūrų žaismu, išradingu augalų panaudojimu, kad pasijunti lyg atsidūręs pasakoje. Ir išeini tikrai pakylėtas kalėdinės dvasios ir noro bent daleleę matyto reginio atgaminti namuose.
Nestebina tradicinių kalėdinių spalvų dominavimas – žalia, raudona ir balta. Ne ką mažiau naudojamas kitas derinys – sidabrinė ir visokių atspalvių mėlyna.
Puansetijos
Ko gero, tokiu metų laiku visai nestebina, kad oranžerijoje dominuoja tradiciniais kalėdiniais augalais tapusios puansetijos. Šiemet sales ir galerijas puošia 1600 vazonų, krepšelių bei medelių, pasidabinusių raudonais, rožiniais, oranžiniais, baltais bei margais lapais. Prieš nusprendžiant, kurie kultivarai bus tinkami puošti oranžerijai, keletą metų prieš tai jie būna skrupulingai testuojami.
Kad šie augalai atrodytų puikiai bei pražystų laiku, rūpinasi 3 sodininkų komanda. Kaip žinia, puansetijos yra trumpos dienos augalai – jiems pražysti būtinas tam tikras šviesos rėžimas (trumpos dienos ir ilgos naktys). Be to, jos gana kaprizingos – reikia atitinkamai tręšti bei laistyti, reikalinga tam tikra temperatūra. O kur dar ūglių skabymas, kero formavimas, savalaikis persodinimas į didesnius vazonus, kova su kenkėjais bei ligomis?
Didžioji dauguma puansetijų Longvudo soduose prasideda nuo liepą įšaknydinto auginio, ir jau Padėkos dienai (lapkričio paskutinis ketvirtadienis) spalvingi augalai puošia oranžeriją. Šiemet gausiausiai naudota keletas veislių – ‘Santa Claus Red’, ‘Orange Spice’, ‘Red Glitter’. O tuo tarpu šiltnamiuosi jau bandomos 12 naujų veislių kitių metų Kalėdoms. Kas žino, gal kam pasiseks pamatyti jas gyvai?
Vainikai
Dar vienas puikus kalėdinio dekoro pavyzdys – vainikai. Ir Longvudo soduose suvoki paprastą dalyką – ogi tai, kad jie nebūtinai turi būti daromi iš spygliuočių šakų. Viskas tinka: medžių šakelės, džiovinti lapai, konkorėžiai, spalvingos uogos, sudžiūvę hortenzijų žiedynai. Aišku, koks tuzinas ar šimtas spalvingų burbulų tikrai padeda sukurti kalėdinę nuotaiką.
Eglutės
Na, spygliuočių kaip kalėdinių eglučių panaudojimu nieko nenustebinsi. Longvude galima pamatyti visus juos – egles, kėnius, kadagius, pušis. Gražu, kad kaip ir priklauso botanikos sodui, jų puošybai naudojamos gyvos detalės: eglės puošiamos puansetijomis, kadagiai stiebiais iš melsvų eraičinų kilimų. Įdomios ir eglutės, papuoštos rankų darbo žaislais – megztomis detalėmis, stiklo vitražais, sausainiais.
Tačiau išradingumu labiausiai stebina eglės, suformuotos iš gyvų augalų. Labai daili pasirodė melsva eglutė iš bromelijinių augalų. Puošnios kompozicijos gaunasi iš daugybės sukulentų, tilandsijų, orchidėjų.
Tačiau, mano akimis, pati įdomiausia eglė visgi papuošta ne oranžerijoje. Lauke, šalia ežero auganti palyginti kukliai išrodanti eglutė gausiai apkabinėta dekoracijomis, kurios skirtos paukšteliams bei smulkiems gyvūnėliams – karoliai iš džiovintų uogų bei razinų, sausų augalų puokštelės su daugybe sėklyčių, traukais aplieti iš karklo šakelių susukti rutuliai, valgomais dalykėliais dekoruoti moliūgai. Ir netikėčiausia detalė – nedidelės beržo pliauskelės, prigręžiotos skylučių, o į jas pripilta taukų bei sėklų mišinio. Ir gražu, ir naudinga. Idėja, tikrai verta kopijavimo.
Galiu pasakyt tiek – yra Kalėdos, ir yra Kalėdos Longvudo soduose 🙂 Būtų netgi smalsu sužinoti šio Kalėdų šou sąmatą, manyčiau, prilygsta kokios trečio pasaulio šalies metiniam biudžetui 🙂 Garantuotai, vienas iš tų reginių, kuriuos tikrai verta pamatyti bent kartą gyvenime.
Būtent, reikia pamatyti, nes žodžiais čia nenupasakosi 🙂 Ir dargi net nevėlu pasiskolinti kokią vieną kitą idėją!
Kai pradedame mąstyti apie naują želdyną, kaip taisyklė, pirmiausia galvojame, kas žydės pavasarį, kas – vasarą, na gerai, dar astrai rudeniui 🙂 Tačiau, kaip kad šios nuotraukos rodo, orams leidžiant, grožiu galima džiaugtis iki pat žiemos. Aišku, žinant lietuvišką klimatą, čia daugiau išimtis, kad tokiu laiku dar nėra sniego, o kartais net ir saulė pasirodo… bet jei pagauni tokį momentą, sodas gali atrodyti tikrai stebuklingai… gal dar ir todėl, kad tikrai aišku – tai jau paskutiniai trupiniai ant šių metų puotos stalo…
Nors itin didelių šalnų nebuvo, net tos smulkesnės apkandžiojo daugumą augalų. Ir visgi žiedų dar matosi, o ir lapija kai kurių augalų kaip rūta žaliuoja. Kai kurie iš jų stebina savo atsparumu lengvoms šalnoms.
Štai kad ir vėlyvasis astras (Aster lateriflorus) ‘Chloe’ (ok, iš tikro Symphyotrichus lateriflorus, na, bet taip man nelimpa tas pavadinimas). Mažiausiai žinomas tarp kitų šio astro veislių, tačiau pasižymi didžiausiais žiedais. Tačiau savo rūšies pavadinimą – vėlyvasis – tikrai pateisina. Stebuklingai spėjo pilnai sužydėti, o ir lapai kokie 🙂 visiškai dar žali.
Aster lateriflorus ‘Chloe’
KItas astras, kuris niekuomet nepražysta visiškai pas mus, ir dabar apsipylęs tokiais baltais, vos prasiskleidusiais žiedeliais. Tačiau žaluma puiki, tiesą sakaknt, eisiu šiandien ir susiskinsiu puokštę iš jo žiemai pasitinkti 🙂
Symphyotrichum pilosum var. pringlei ‘Monte Cassino’
Bene pats vertingiausias iš mano auginamų astrų, ir, deja, likęs bevardis. Bet čia tas atvejis, kai nesvarbu pavadinimas, bele augalas geras 🙂 Vasaros pabaigoje kai įjungia žydėjimąą, taip ir varo nepavargdamas. Fantasiškas augalas, ir keras dailios formos, ir tvirtas, ir sveikas. Ir vis dar žydi…
Nemažai dar ir astrancijų žiedų įvairiose mirimo stadijose. Pukūs augalai, jei tik drėgmės nestinga. Kai kurios visai entuziastingai sėjasi, tačiau aš nesiskundžiu 😉
Astrantia ‘White Giant’ sėjinukas
Kai kurie augalai stebina visiškai žalia lapija, pavyzdžiui, epimedžiai (Epimedium). Tiesiog PRIVALU juos sodinti. Veislės nepasakysiu, kitąmet tik atsirinksiu, nes etiketė nusimetė, bet kažkas iš standartinio asortimento (šiais laikais epimedžiai ‘ant bangos’, tad egzistuoja daugybė elitinių, brangių formų).
Epimdium sp.
Nemažai augalų puikiai atrodo ir nužydėję, ypač gerame fone. Pvz., astras ‘Twilight’ (Aster macrophyllus) labai simtaiškas šioje stadijoje – ir tie pūkučiai, ir nubyrėję žiedeliai. Nežiūrint polinkio plėstis, labai labai vertingas astras. Sakyčiau, privalomas vet kuriame gėlyne.
Aster macrophyllus ‘Twilight’
O šis augalas greičiausiai yra mano No.1, tapęs kaip ir firminiu ženklu – stengiuosi jį sodinti, kiek galiu. Mano kriterijai labai paprasti – maksimalus grožis, nereiklumas ir darbštumas kuo ilgesnį laikotarpį. Su šia zunda – check, check ir check. Net lapai pavasarį, ir tie dekoratyvūs.
Eryngium ‘Big Blue’
Nežiūrint to, kad ši kraujažolė žydi ryškiai geltonai (esminis minusas daugelio akyse), iš tikor ji yra vienas iš geriausių daugiamečių žolinių (žr. aukščiau išvardintus kriterijus :)). Ir tokia ji išliks iki tol, kol aš jos nenupjausiu. Sakyčiau, vienokio ar kitokio grožio 10-11 mėnesių per metus. Nėra blogai, ar ne?
Achillea ‘Coronation Gold’
Na. ir dar vienas augalas, kurio planuoju sodinti gerokai daugiau, ir jums rekomenduoju- melvenės, didelės (Molinia arundinacea) ir mažos (M. caerulea). Vėlgi, neblogai atitinka mano nemenkus kriterijus :), o jau rudeninė spalva!
Priekyje – M.arundinacea ‘Transparent’, gale – M.caerulea ‘Heidebraut’
Monarda, pasiklydusi M.caerulea ‘Heidebraut’
O štai melsvoji melvenė ‘Dauerstrahl’ pasižymi dar ir kitokiu siluetu, išsiskleidusi lyg vėduoklė. Su tokiomis spalvomis, įsivaizduojate didelį bloką melvenių? aš taip 🙂
Molinia caerulea ‘Dauerstrahl’
Jei kas nematėte, daug labai gražių mano sodo kadrų galima pamatyti štai čia.
Na, ir išgirsti, ką gero turiu pasakyti apie natūralistinį želdinimo stilių, P.Oudolf’ą ir t.t., ir t.t. 🙂
Šia parkas Enšiopingo komunoje ganėtinai svarbus kiekvienam P.Oudolf kūrybos gerbėjui. Būtent nuo jo prasidėjo P.Oudolf’o, kaip tarptautinės žvaigždės, kelias.
Šis želdynas užsodintas 1996 metais. 2002-2003 metais plotas padidintas. Reikia pripažinti, iki šiol parkelis atrodo puikiai, želdynai vešlūs, augalai gerai prižiūrėti. O tai yra labai svarbus dalykas šioje srityje – net garsiausių kraštovaizdžio dizainerių sukurti želdynai labai greitai gali pavirsti į nieką, jei jie nebus atidžiai prižiūrimi ir nuolat redaguojami.
Prieš kelias dienas lankiausi rožyne, kurį prieš gerus trejus metus ėmėmės kurti – rožyno šeimininkė Daiva ir aš. Visos rožės iš Sibirkos rožyno, na iš kur dar galėtų būti 🙂
Na ką galiu pasakyti – džiaugiuosi, kad ne man teks skabyti peržydėjusius žiedus 🙂
Iš visos šios rožyno istorijos norėčiau pažymėti keletą dalykų, kurie gal būt pasirodys kam nors naudingi:
– jei norite vešlaus rožyno, apsišarvuokite kantrybe. Lietuvoje rožės yra lėti augalai, ir rezultatas pradės matytis tik po kelių metų. Kaip pati Daiva sako, pirmą pavasarį po visko susodinimo, jos pačios pirma mintis buvo – ‘kažkokia nesąmonė’ 🙂
– norint tokio dydžio rožių, jas reikia rimtai dengti. Jokių ‘…tai gal aš čia biški durpėmis užpilsiu’ ar ‘… tai gal nebus šalta ateinanti žiema’. Daiva kiekvieną rudenį atsivaro mašiną eglišakių, rūpestingai dengia rožes, tai štai ir matosi rezultatas.
– pasirodo, tokia pilka spalva – puikus fonas daugeliui augalų 🙂
Ir dar – fotografuoti augalus, tame tarpe ir rožes, geriau anksti ryte arba jau vakare. Arba apsiniaukusią dieną. Šios nuotraukos darytos saulėtą popietę, tad ir rezultatas kiek pablukęs. 
KITOKIE AUGALAI 