Temos Archyvai: ‘Dutch Wave’

MO muziejaus sodas: skėstašakis astras (Aster divaricatus)

Na gerai gerai, iš tikro turėtų būti Eurybia divaricata 🙂 Augalų nomenklatūros kariauna nesnaudžia, ir kartas nuo karto perkrikštija kokį augalą, iki skausmo mums pažįstamą. Taip atsitiko ir astrui – dabar Aster gentis subyrėjo į – pasiruošę? – Almutaster, Canadanthus, Doellingeria, Eucephalus, Eurybia, Ionactis, Oligoneuron, Oreostemma, Sericocarpus, Symphyotrichum 😀 Greičiausiai, dar kokia viena kita gentis liko nepaminėta. Yra kas veikti, ar ne?

43275611_1988462371239968_6664149957454331904_n

Skėstašakis astras – tobulas augalas pavėsio gėlynui, gražiai praskaidrinantis tamsių lapų bei faktūrų gobeleną

Kad ir kaip mėgstu tikslią lotynišką nomenklatūrą, taikyti ją astrams man nelabai sekasi… tai ir toliau kalbėsiu apie astrą, skėstašakį astrą (Aster divaricatus / Eurybia divaricata).

Aster divaricats

Skėstašakis astras (Aster divaricatus)

Tai vienas iš mėgstamesnių mano augalų. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, niekuo neypatingas augalas – žiedukai balti, smulkūs, lapija tokia irgi ne kažin kas. O bet tačiau… Pasisodinkite jį ir pamatysite, augalėlis atidirba kaip bėris, nieko mainais nereikalaudamas.

IMG_8030 - Copy

MO sode jo pasodinta ne tiek ir daug, viso labo kelios dešimtys pavėsiniame želdyne palei sieną. Ir kaip smagu buvo stebėti, kad rudeniop tai buvo augalas sulaukęs bene daugiausia susižavėjimo iš lankytojų. Už augalą širdis džiaugiasi 🙂 nes paprastai žiūrovų simpatijas laimi stambūs žiedai ar spalvinga lapija.

IMG_0021 (2)

Po kelių metų šie skėstašakio astro kerai išsiplės tarp kitų daugiamečių. Nepakankamai agresyviai, kad nustelbtų kitus, bet pakankamai efektyviai, kad viską sumegztų į vieną audinį

Ar daug žinote astrų, kurie gali augti pavėsyje? Taigi, nelabai… O šis vienas iš kelių galinčių. Štai kokie šio astro sąžalynai gali vešėti netgi didelių medžių pomedžiuose.

IMG_9528 - Copy

Sėstašakio astro (Aster divaricatus) ir pensilvaninės viksvos (Carex pensylvanica) kilimas pavėsiui. Piktžolėmis ir mulčiu pasirūpinta 🙂

Ir taip pat nuotraukoje galima pastebėti, kad šis astras želia visai nemenkais sąžalynais. Dar vienas pliusas augalui – besiplėsdamas atžalomis (ir visai neagresyviai), ilgainiui jis užpildo tarpus tarp augalų kompaktiškais kerais, taip sumegzdamas viską į vieną kilimą. Daugiau apie šį derinį galite paskaityti čia.

Dar būtina paminėti šio astro dekoratyvumą ir nežydint – atkreipkite dėmesį į beveik juodus stiebelius. Argi ne žavi detalė? – nors ir tenka pasilenkti, kad pastebėtum tokį subtilumą.

IMG_9049 (2)

Kaip ir visi astrai, mėgsta trąšią, drėgmę sulaikančią dirvą. Miltlige, daugelio astrų ‘rykšte’, niekuomet neserga, kenkėjų ar apgraužtų lapų nesu mačiusi. Užauga iki 40-60cm aukščio – iš pradžių auga stačiai, tačiau, kraunant žiedus, siluetas darosi puresnis, o vėliau ima gracingai svirti.

Visomis prasmėmis tai augalas, kuris patvirtiną seną, gerai žinomą tiesą – genialumas slypi paprstume 🙂

 

 

 

Piet Oudolf: SGD apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus

Trumpa žinutė, trumpas video 🙂

,

Piet Oudolf (stop kadras iš SGD video)

Savaitgalį Londone praūžusioje SGD (Society of Garden Designers) apdovanojimų ceremonijoje Piet Oudolf apdovanotas už gyvenimo pasiekimus bei nuopelnus kraštovaizdžio dizaino srityje. Ta proga trumpas, bet gražus filmukas apie maestro.

Derinys: Cirsium rivulare ATROPURPUREUM ir Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Kadangi kaip tik ruošiuosi seminarui, tai perkratinėju nuotraukas. Jau nežinau kelintą žiemą sau pažadu – ok, vasarą tik fotografuoju, o žiemą sočiai (?) laiko nuotraukas tvarkyti. Aha… Tai aš problemą išsprendžiau taip: nusipirkau milžiniškos talpos išorinį diską (tam kartui 1 terabaito), ir kraunu ten viską iš eilės, kaip į juodąją skylę. Dar trupučiukas vietos yra, gal dar iki kitos žiemos užteks 😀 (Vargu bau, o bet tačiau …)

Vienu žodžiu, kai reikia atsirinkti tinkamas nuotraukas mokymams, yra kas veikti. Ir atmintį kažkiek lavina 🙂 Va, prisimenu, kad buvo kažkokia reikiama nuotrauka, ir knisuosi per eilę aplankų. Tai aišku, viskas aplankuose, net jei jie vadinasi ‘2018 Laikina’ ar ‘Tvarkymui’ 😀

Taigis… Nusprendžiau šiemet kiek daugiau apie konkrečius derinius parašinėti, visgi daugeliui, manau, čia bene vertingiausia informacija. Pamenu, aš pati kažkada godžiai užsirašinėdavau kur nors ‘BBC Gardener’s World’ pamatytus ar paskaitytus derinius.

img_8262 - copy

Cirsium rivulare ATROPURPUREUM, Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Iškart pasakysiu – šluotsmilgių (Deschampsia) ne itin bemėgstu. Apie jų privalumus/ trūkumus parašysiu kada nors kitą kartą, bet ši kartą parodau nuotrauką, kur ji tikrai neblogai tinka – kaip fonas prašmatniausiai pasaulio usniai, paupinei usniai (Cirsium rivulare ‘Atropurpureum’). Usnis tokio gražumo, kad nei viena Chelsea gėlių paroda neapseina be kelių šimtų jos egzempliorių. Ir aš pati pastebėjau – kol nežydi, vazonuose gali dešimtys jos būti, niekam neįdomu. Kai tik pražysta, tenka slėpti, kad visų neišneštų 😀

O grįžtant prie šluotsmilgės, tai, ko gero, tenka pripažinti, kad tik šią vieną veislę ir benaudoju želdynuose. Nužydėję, visos šluotsmilgės daugmaž vienodos. Bet pačioje žydėjimo pradžioje, gaivus ‘Goldschleier’ žalsvumas tikrai puikus fonas ryškesniems mėlyniems ar rausviems atspalviams.

img_7651 - copy

Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER, Sanguisorba menziesii

Tiek šluotsmilgėms, tiek usniai ar kraujalakei labai patiktų augti derlingesnėje, sunkesnėje dirvoje, tiesą sakant, greičiausiai puikiai augtų net ir šlapokoje vietoje. Šiaip ar taip šluotsmilgės natūraliai auga drėgnesnėse augimvietėse, na o usnis juk ne veltui vadinasi ‘paupine’. Tačiau nuotraukos darytos mano sode, gana skurdokame priesmėlyje, tad augalai irgi susitaiko, tik gal žemesni auga nei norma.

Tiesa, čia ta širdelė nuotraukoje 🙂 Tai nėra norma kraujalakei, tiesiog čia pasireiškė fasciacija, kai suauga keletas stiebų, tad ir žiedynai būna dvigubi ar keliagubi. Kažkaip kraujalakėse nelabai to esu pastebėjusi, bet štai, įrodymas.

Prireikė tik 20 metų :)

Ir štai, dream come true

Teko garbė sudalyvauti sodinant Piet Oudolf želdyną naujame Delavaro botanikos sode.

Žvaigždės prstatinėti nereikia, o štai kitas žmogus nuotraukoje – Roy Diblik, ne mažiau įtakinga asmenybė, autorius štai šios puikios knygos, apie kurią kalbu kiekvienuose kursuose.

Interviu su Piet Oudolf

Aptikau šiandien interviu su Piet Oudolf, autorius – Sergej Kaliakin.  Interviu vyko prieš 10 metų, daugelis kalbamų dalykų vis dar taip pat aktualu.

Bet atkreipkite dėmesį į nuotraukas, jos darytos, galima sakyti, sodo grožio pike – tos ikoninės kukmedžių gyvatvorių bangos. Palyginimui, pridedu nuotrauką, kaip sodas atrodo dabar. Visa dar gražus, bet jau kitaip.

Piet Oudolf sodas.

Tai nebuvo sąmoningas dizaino sprendimas. Tiesiog vieną žiemą kukmedžiai stipriai užmirko, ko jie visiškai nepakenčia. Tad pasirinkimo ir nebuvo. Pats maestro to visiškai nesureikšmina, tiesiog gūžteli pečiais, atseit, c’est la vie.

Tačiau mums, paprastiems mirtingiesiems, tai duoda peno pamąstymams apie sodo meno efemeriškumą in more ways than one. O kada nors papasakosiu, kaip tos bangos išvis atsirado 🙂 Irgi duoda peno pamąstymams…

Beje, panašaus stiliaus gyvatvorių bangas vis dar galima pamatyti Veddw sode Velse.

 

 

Kelionė po Olandijos sodus 2018

Kadangi pirma grupė kelionei po gražiausius Olandijos sodus jau užsipildžiusi, renkama dar viena 🙂 Kelionės ‘vinis’ – asmeninis Piet ir Anja Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Kalbama, kad šie metai yra paskutiniai, kai sodas atviras lankytojams. Pasinaudokite proga!

Piet Oudolf

Piet Oudolf savo biure, Hummelo

Beje, jei rimtai galvojate apie kelionę, rekomenduočiau ilgai negaišuoti su bilietų pirkimu – kaip rodo patirtis su pirma grupe, bilietai labai greitai pabrangsta.

 

Laukiant pavasario (o gal vis dar žiemos)

Oras toks, kad net nežinia – tai ko laukiam, ponai, pavasario ar vis dar žiemos 🙂 Nors, sako, nuo šiandien jau žiemės. Tad, moralei pakelti, spalvingas video iš Vlinderhof sodo Utrechte.

Vlinderhof (2)

Tai vienas iš objektų, kuriuos aplankysime sodų turo po Olandiją metu šių metų rugpjūtį. Planuoju iki to laiko sukelti nemažai video bei nuitraukų, kad į kelionę važiuotume paruošę namų darbus 🙂 taip įspūdžiai bus maksimalūs.

Video nufilmuotas Hans van Horssen, nuostabaus olandų fotografijos meistro.

Geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas 2.0

Neseniai aptikau, kad rašinį apie geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtuką parašiau lygiai prieš 5 metus, ir jis pasirodė buvęs vienu iš populiariausių mano tinklaraščio rašinių. Štai čia originalas.

Tokios apvalios datos paskatina perkratyti mintis galvoje – įvertinti, ko išmokai per tą laiką, ką peržiūrėjai ar atsisakei. Tad jūsų dėmesiui, geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas, versija 2.0. Summa summarum, kažkas išlaikė savo pozicijas dešimtuke, o kai kas atsisveikino su juo (pasirodo, tokių yra daugiau). Natūralu, juk ir naujų augalų per tą laiką išbandžiau ne vieną šimtą, ir selekcininkai nesnaudė tą laikotarpį.

General - August

Pagal ką rinkausi augalus dešimtukui? labiausiai pagal tai, kiek ilgai jie ‘dirba’ sezono metu, t.y. išlieka vienaip dekoratyvūs. Ne paskutinėje eilėje ir vienų ilgaamžiškumas, kitų – architektūriškumas, o dar trečių – sugebėjimas žydėti iki nukritimo (kartais, tiesiogine to žodžio prasme). Aišku, lengviau būtų surinkti dvidešimtuką 🙂 tad shortlist‘as yra gal tris kartus ilgesnis už sąrašą… Tačiau šiai dienai, kai turiu želdinimo projektą, šie augalai būtų pirmiausi, kuriuos svarstyčiau (jei dirvos tipas/šviesos kiekis tinkamas)

IMG_9635 - Copy

Nuotrauka labai jau meniška, daryta jau rudenį 🙂 bet čia yra net trys mano favoritai: drėbūnas, Sporobolus heterolepis, virblė, Achnatherum calamagrostis, bei gumbenė, Phlomis tuberosa Amazone. Zunda Big Blue čia irgi nepamaišytų 🙂

Taigi, pradedame:

Astrancija (Astrantia) – per tuos 5 metus mano karšti jausmai šiai genčiai nei kiek neišblėso. Sunku sugalvoti daugiametį žolinį augalą, kuris žydėtų ilgiau (jei tik pakanka drėgmės, ko pastaraisiai metais netrūko). Ir nors Roma išlieka sena gera klasika, mėgstamiausia man tapo veislė White Giant – dideli žiedai, labai ilgas žydėjimas, na, ir ūgis nemažas. Spėju, po dar penkių metų ji vis dar bus mano dešimtuke.

Astrantia 'White Giant' - Copy

Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha) – neseniai, tvarkydama nuotraukas, pastebėjau, kad pirmą kartą šią dekoratyvinę žolę pamačiau prieš gerą dešimtį metų, Frankfurto Palmengarten. Ten ir sėklų pasirinkau, tuomet net nežinodama, kas per augalas – toks jis man gražus pasirodė. Teisingai sako, reikia klausyti širdies 🙂 jis vis man dar labai gražus. Nors jo pikas nėra itin ilgas, bet rugsėjo be korėjinio lendrūno neįsivaizduoju. Nors, nors… auginu ir konkurentą, lendrūną Mona – puresniai žiedynais, gerokai platesniais ir gelsvesniais lapais. Tokią drėgną vasarą, kaip ši, reikia pastebėti – Mona lapai dekoratyvesni, toks prašmatnus fontanas. Hmm… laikas parodys, ar neišstums ji savo paprastesnio pusbrolio, bet kažkaip nemanau 🙂

Korėjinis lendrūnas

Gojinis šalavijas (Salvia nemorosa) – išlaikė savo pozicijas sąraše… nors abejonių turėjau. Paėmus pavienį augalą – gal ir nieko ypatingo. Nužydėjęs nėra itin dekoratyvus, kai kurios veislės dar ir sėjasi kaip biesas. Tačiau gėlyno be jo irgi neįsivaizduoju – greitai auga, ankstyva ir intensyvi spalva, atspalvių pasirinkimas. Kuri geriausia? priklausomai nuo poreikio: Caradonna – intensyvi spalvos ir labai vertikalaus, charakteringo silueto; ‘Blauhugel’ – puiki alternatyva levandai, šviesi melsva ir auga labai tvarkingu apvalainu keru; labai žavi Serenade – dulsva violetinė žiedų spalva, o lapai pavasarį su tamsiu atspalviu. Labai mėgstu Violeta Klose – daug kuo panaši į Mainacht, bet nužydėjusi atrodo geriau, nes stiebai ir pažiedės tamsūs. Jan Spruyt mėgstu dėl didelio ūgio (tinka skynimui) ir vėlesnio už kitas veisles žydėjimo.

Gojinis šalavijas 'Caradonna', liatris

Kraujalakė (Sanguisorba) Red Thunder – manau, kad šita ir po penkių metų vis dar bus dešimtuke. Auginate ir nematote nieko ypatingo? nenuostabu, gali būti, kad auginate ‘apsišaukėlį’. Aš irgi eilę metau auginau kraujalakę tokiu pavadinimu, ir niekaip nesupratau, kuo ji tokia ypatinga. Kol negavau originalaus Piet Oudolf augalo. Koks jis? stambūs, blizgūs lapai, gana vėlyvas žydėjimas, labai intensyvi žiedynų spalva, jų itin gausu. Yra ir kitų puikių kraujalakių, žydinčių kitu laiku ar kitos formos žiedynais. Yra net veislių, kurios man labiausiai patinka tvarkingais stiebais ir lapais. Visgi puikios jos, tos kraujalakės 🙂

IMG_0839 - Copy

Virblė (Achnatherum calamagrostis) – nebandžiau jos sodinti molingoje dirvoje, tačiau mano priesmėlyje ji klesti. Taip, šlapesnę vasarą gali išgulti, bet man asmeniškai tai nekliudo. Nesugalvoju kitos daugiametės dekoratyvinės žolės, kuri greituoju būdu želdynui suteiktų atmosferą a la pajūrisStipa tenuissima labai gražu, tačiau pas mus nežiemoja – tad virblė man yra second best.  Dalintis ne itin mėgsta, ypač jaunesni augalai, bet sėklomis – be problemų, jei jūs nieko prieš pikiuoti tuos ‘plaukus’ 🙂

Ašuotė Achnatherum calamagrostis

Ežiuolė (Echinacea) Leilani – praeitame dešimtuke buvo veislė Fatal Attraction. Ji vis dar man labai patinka, nors kitoje veislėje, Summer Cloud, matau kai kurių privalumų. Tačiau augumu, žydėjimo gausa, ilgaamžiškumu man kol kas nei viena neprilygo Leilani. Taip, ji geltona, kas kai kurių žmonių akimis yra minusas, tad ne visuose želdynuose ji tinka. Bet jei spalviškai dera, labai rekomenduoju.

IMG_8801 - Copy

Zunda (Eryngium) Big Blue – visuomet mėgau zundas, bet jau ši veislė man pati pačiausia. Graži nuo to momento, kai išsprogsta lapai – jie gana dekoratyvūs. Žiedynai iš pradžių skleidžiasi sidabriniai, ilgainiui mėlynuodami iki gana intensyvios spalvos. Ir netgi rudenį jie vis dar dekoratyvūs, kadangi palyginti atsparūs vėjui bei lietui. Spėju, ateis laikas, kai mano sode ši veislė augs šimtais.

Zunda 'Big Blue', ašuotė Achnatherum calamagrostis

Žiognagė (Geum) Mai Tai – per pastaruosius penkis metus žiognagės labai išpopuliarėjo. Ir anksčiau buvo keletas žinomų veislių, bet dabar jos pasipylė kaip iš gausybės rago. Vienos geresnės, kitos gana neįdomios. Bet Mai Tai yra puiki – sparčiai auga, lapai gražūs jau nuo ankstyvo pavasario, žydi anksti bei gausiai, spalva labai maloni rausvai persikinė ir prie visko tinkanti.

Žiognagė 'Mai Tai' Gegužės pab.

Gumbenė (Phlomis tuberosa) Amazone – labai įspūdingas bei nereiklus augalas. Žydėjimas – gal mažiausiai įdomi šou dalis. Didžiausia vertybė – siluetas, puikiai atrodo net ir žiemos pabaigoje. Lapai gražūs, dideli, tad piktžolėms faktiškai neįmanoma nustelbti šio augalo. Maksimum dekoratyvumo, minimu priežiūros – ko dar norėti iš augalo? 🙂

Phlomis tuberosa 'Amazone' - Copy

Drėbūnas (Sporobolus heterolepis) – bene mėgstamiausia mano dekoratyvinė žolė, net nežinau, kaip be jos išgyvenau tiek metų 🙂 Gražių, siaurų lapų keras, ažūrinis žydėjimas, lengvas kalendros kvapas. Šioks toks minusas – gana lėtas augimas. Įspūdingiausiai atrodo jau nemenki kerai, kokių 4-5 metų, priklausomai nuo augimo sąlygų, tad pilno grožio tenka palūkėti. Labai gražiai atrodo, auginamas masyvu.

Drėbūnas, Kristofo česnakas

Nebuvo lengva išskirti tuos dešimt 🙂 už borto liko daug labai gerų augalų. Bet dešimt, tai dešimt. Žiūrėkime, kiek iš jų bus sąraše dar po penkerių metų..

O pabaigai radau nuotrauką, kur matosi net keletas favoritų bei jų kolegų, per plauką nepakliuvusių į dešimtuką: pirmame plane – Salvia Serenade, Achillea Coronation Gold (tvirtas favoritas), antrame plane – Eryngium Big Blue (kairėje) ir keras dar nežydinčio Achnatherum calamagrostis; už jų – Cirsium rivulare Atropurpureum. Už kraujažolės kyšo dar viena zunda Big Blue, ir keletas kerų Phlomis tuberosa Amazone.

IMG_7811 - Copy

 

 

 

2018… Ar jūs optimistiški?

Tiek metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje įprasta ‘skaičiuoti viščiukus’ bei rikiuoti norus bei svajones naujai prasidėjusiems metams. Na, mano nuomone, pernelyg gili retrospektyva nėra gerai – surinkome patirtis, išmokome pamokas, suvirškinome, ir, kaip sako Rytų kaimynai , проехали..

26168618_10156173878581454_6411081674364947297_n

Tradicinės naujametinės rezoliucijos – na, žinote, mesiu svorį, pradėsiu sportuoti, mažiau vartosiu to, daugiau ano – neįdomios, ir, kaip žinia, ilgiau sausio dažniausiai netrunka 🙂 ir bet kokiu atveju, aš jų ėmiausi jau gerokai iki besibaigiant 2017-iesiems.

Tad belieka svajoti ir dėliotis ateitį, be abejo, kiek tai yra mūsų valioje. Taip, sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet… patinka man šis paveikslėlis, kuris ir pernai šiuo laiku klaidžiojo Facebook’e. Banalu, bet tiesa – sodinkime gėles, ir atneš tie atėję metai žiedų.

Man šie metai nusimato darbingi ir įtempti. Be senų veiklų – želdynų dizaino, augalų pardavimų, konsultacijų – išbandysiu dar keletą.

Vienas įvykis, kurio labai laukiu –  rugpjūčio mėnesį įvyksiantis Olandijos sodų turas, kuriame aš būsių kelionės vadove. Kas yra dar smagiau – labai galimas dalykas, turų bus ne vienas 🙂 kadangi šiuo metu, girdėjau, besidomintys jau nebetelpa ir dvejose grupėse. Taip, atsakomybė irgi didžiulė – tačiau kur jau kur, bet Olandijoje jaučiuosi kaip savo antruose namuose, ir galiu pažadėti – identifikuosiu 99,99% žolinių daugiamečių augalų 🙂

Kelionės metu apžiūrėsime ne vieną vertingą ir įdomų sodą ar augyną – maršrutą sudėliojau iš žinomų, patikrintų vietų, kuriose esu buvusi ne po vieną kartą. Bet kulminacija daugeliui keliaujančių, ko gero, bus Piet Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Yra didelė tikimybė, kad tai paskutiniai metai, kai šis sodas atviras lankytojams, tad reikia skubėti naudotis proga (štai dokumentinio filmo apie Piet Oudolf treileris, tikras malonumas akims).

Piet Oudolf sodas.

Buvo laikai, gale šio lauko bangavo tos ikoniškos kukmedžių bangos, kurios iki šiolei klajoja po internetą – seniai jų jau nebėra… Tačiau sodas dėl to netapo mažiau gražus ar lankomas

Apie šį bei kitus sodus, kuriuos aplankysime, dar rašysiu – man nuomone, iš kelionės galima maksimum išspausti tik tuomet, kai keliaujantis ir pats yra pasidaręs ‘namų darbus’.

Taip, kas dar čia numatyta šiemet. Po 15 metų mano sodo egzistavimo botaninės kolekcijos pavidalu atėjo metas jam transformuotis į sodą. Įdomus procesas, nes atvirkštinis – paprastai pirmiausiai kuriama sodo struktūra, o tuomet tik ji užpildoma augalais. Tačiau taip jau būna su tais augalų kolekcionieriais – pirma kaupiami augalai, po to galvojama, kur juos sukišti, na o paskiausiai – kaip visam tam gaivalui suteikti formą ir struktūrą 🙂 Galima, aišku, būtų sakyti – vaikai, tik nedarykite to namie – tačiau taip jau veikia tas augalų maniakų mechanizmas, ir nieko čia nepakeisi.

Pirmi žingsneliai jau įvyko pernai, bet darbų dar oj kiek laukia. Ir nors tie patys Rytų kaimynai sako ломать, не строить, čia yra ta sritis, kai naikinti užima žymiai ilgiau nei kurti. Tad pavasariui atlingavus, vėl bandysiu pasitelkti savanorius… Labai norėtųsi surasti vieną ar du ‘pameistrius’, kurie norėtų, dirbdami kartu, mokytis apie augalus ir jų derinimą. Nes su augalais reikalas yra paprastas – perskaityti ir atmintinai išmokti galima šimtus knygų, bet deje, deja… tik juos sodinant, dalinant, persodinant, stebint galima juos iš esmės pažinti. Tad jei kas norėtų – pirmyn, rašykite, tarsimės, derinsimės 😉

IMG_8187 - Copy

Nuotrauka – Aistės Pranckevičienės

Na, o kad procesas nebūtų visai chaotiškas, tai nusprendžiau stumtis pirmyn planingai, t.y. su projektu. Projektą darysiu pati, tad tuo pačiu nusprendžiau ir mokslus atitinkamus baigti 🙂 Sakiau, kad metai bus kiek užimti, ar ne ? 🙂

Kas dar… ne viena dešimtis sėklų laukia, kol aš teiksiuosi jas susėti. Sėklų ir pati esu sukaupusi iš visokių kelionių, ir gavusi iš kolegų, ir, kaip ir priklauso tokiu, metu, užsisakiusi iš sėklų pardavėjų.

Na, ir ne paskutinėje eilėje… tikiuosi, kad mano tinklaraštis šiemet kaip feniksas pakils iš pelenų 🙂 savaime neprisikels, bet aš nusiteikusi padirbėti.

Tai lyg ir tiek apie darbus – neišsamus čia sąrašas gavosi, bus ir daugiau tos veiklos. Yra dar ir svajonių, kaip ir viskas pas mane, su augalais susijusių – bet apie jas patylėsiu, nes, kaip žinia, jos mėgsta tylą 🙂

Kelionė į Olandiją. Kas kartu?

Na štai, ilgai ruošta ir brandinta kelionė pagaliau tampa kūnu, kartu su kelionių agentūra Travel Planet.

Tuin de Villa.

‘Tuin de Villa’ – nuostabus sodas, į kurį labai noriu grįžti. Fantastiškas sodas, nuostabi atmosfera, ir mieli šeimininkai, kurie jau mūsų laukia 🙂

Kelionės maršrutą sudarinėjau aš – tose vietose esu buvusi, ir ne po vieną kartą, tiek ir viena, tiek ir grupės sudėtyje. Be abejonės, daugiau ar mažiau įdomių vietų yra ir daugiau, tačiau su grupe keliaujant tempas nėra tiek greitas, kiek vienam, tad nesinorėjo kroso, kad tik atsižymėti vietose. Apie konkrečius objektus parašysiu vėliau, o tam kartui informacija yra sukelta čia.

PS Pusė grupės jau kaip ir yra 🙂