Temos Archyvai: Ornamental grasses – Dekoratyvinės žolės

Geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas 2.0

Neseniai aptikau, kad rašinį apie geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtuką parašiau lygiai prieš 5 metus, ir jis pasirodė buvęs vienu iš populiariausių mano tinklaraščio rašinių. Štai čia originalas.

Tokios apvalios datos paskatina perkratyti mintis galvoje – įvertinti, ko išmokai per tą laiką, ką peržiūrėjai ar atsisakei. Tad jūsų dėmesiui, geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas, versija 2.0. Summa summarum, kažkas išlaikė savo pozicijas dešimtuke, o kai kas atsisveikino su juo (pasirodo, tokių yra daugiau). Natūralu, juk ir naujų augalų per tą laiką išbandžiau ne vieną šimtą, ir selekcininkai nesnaudė tą laikotarpį.

General - August

Pagal ką rinkausi augalus dešimtukui? labiausiai pagal tai, kiek ilgai jie ‘dirba’ sezono metu, t.y. išlieka vienaip dekoratyvūs. Ne paskutinėje eilėje ir vienų ilgaamžiškumas, kitų – architektūriškumas, o dar trečių – sugebėjimas žydėti iki nukritimo (kartais, tiesiogine to žodžio prasme). Aišku, lengviau būtų surinkti dvidešimtuką 🙂 tad shortlist‘as yra gal tris kartus ilgesnis už sąrašą… Tačiau šiai dienai, kai turiu želdinimo projektą, šie augalai būtų pirmiausi, kuriuos svarstyčiau (jei dirvos tipas/šviesos kiekis tinkamas)

IMG_9635 - Copy

Nuotrauka labai jau meniška, daryta jau rudenį 🙂 bet čia yra net trys mano favoritai: drėbūnas, Sporobolus heterolepis, virblė, Achnatherum calamagrostis, bei gumbenė, Phlomis tuberosa Amazone. Zunda Big Blue čia irgi nepamaišytų 🙂

Taigi, pradedame:

Astrancija (Astrantia) – per tuos 5 metus mano karšti jausmai šiai genčiai nei kiek neišblėso. Sunku sugalvoti daugiametį žolinį augalą, kuris žydėtų ilgiau (jei tik pakanka drėgmės, ko pastaraisiai metais netrūko). Ir nors Roma išlieka sena gera klasika, mėgstamiausia man tapo veislė White Giant – dideli žiedai, labai ilgas žydėjimas, na, ir ūgis nemažas. Spėju, po dar penkių metų ji vis dar bus mano dešimtuke.

Astrantia 'White Giant' - Copy

Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha) – neseniai, tvarkydama nuotraukas, pastebėjau, kad pirmą kartą šią dekoratyvinę žolę pamačiau prieš gerą dešimtį metų, Frankfurto Palmengarten. Ten ir sėklų pasirinkau, tuomet net nežinodama, kas per augalas – toks jis man gražus pasirodė. Teisingai sako, reikia klausyti širdies 🙂 jis vis man dar labai gražus. Nors jo pikas nėra itin ilgas, bet rugsėjo be korėjinio lendrūno neįsivaizduoju. Nors, nors… auginu ir konkurentą, lendrūną Mona – puresniai žiedynais, gerokai platesniais ir gelsvesniais lapais. Tokią drėgną vasarą, kaip ši, reikia pastebėti – Mona lapai dekoratyvesni, toks prašmatnus fontanas. Hmm… laikas parodys, ar neišstums ji savo paprastesnio pusbrolio, bet kažkaip nemanau 🙂

Korėjinis lendrūnas

Gojinis šalavijas (Salvia nemorosa) – išlaikė savo pozicijas sąraše… nors abejonių turėjau. Paėmus pavienį augalą – gal ir nieko ypatingo. Nužydėjęs nėra itin dekoratyvus, kai kurios veislės dar ir sėjasi kaip biesas. Tačiau gėlyno be jo irgi neįsivaizduoju – greitai auga, ankstyva ir intensyvi spalva, atspalvių pasirinkimas. Kuri geriausia? priklausomai nuo poreikio: Caradonna – intensyvi spalvos ir labai vertikalaus, charakteringo silueto; ‘Blauhugel’ – puiki alternatyva levandai, šviesi melsva ir auga labai tvarkingu apvalainu keru; labai žavi Serenade – dulsva violetinė žiedų spalva, o lapai pavasarį su tamsiu atspalviu. Labai mėgstu Violeta Klose – daug kuo panaši į Mainacht, bet nužydėjusi atrodo geriau, nes stiebai ir pažiedės tamsūs. Jan Spruyt mėgstu dėl didelio ūgio (tinka skynimui) ir vėlesnio už kitas veisles žydėjimo.

Gojinis šalavijas 'Caradonna', liatris

Kraujalakė (Sanguisorba) Red Thunder – manau, kad šita ir po penkių metų vis dar bus dešimtuke. Auginate ir nematote nieko ypatingo? nenuostabu, gali būti, kad auginate ‘apsišaukėlį’. Aš irgi eilę metau auginau kraujalakę tokiu pavadinimu, ir niekaip nesupratau, kuo ji tokia ypatinga. Kol negavau originalaus Piet Oudolf augalo. Koks jis? stambūs, blizgūs lapai, gana vėlyvas žydėjimas, labai intensyvi žiedynų spalva, jų itin gausu. Yra ir kitų puikių kraujalakių, žydinčių kitu laiku ar kitos formos žiedynais. Yra net veislių, kurios man labiausiai patinka tvarkingais stiebais ir lapais. Visgi puikios jos, tos kraujalakės 🙂

IMG_0839 - Copy

Virblė (Achnatherum calamagrostis) – nebandžiau jos sodinti molingoje dirvoje, tačiau mano priesmėlyje ji klesti. Taip, šlapesnę vasarą gali išgulti, bet man asmeniškai tai nekliudo. Nesugalvoju kitos daugiametės dekoratyvinės žolės, kuri greituoju būdu želdynui suteiktų atmosferą a la pajūrisStipa tenuissima labai gražu, tačiau pas mus nežiemoja – tad virblė man yra second best.  Dalintis ne itin mėgsta, ypač jaunesni augalai, bet sėklomis – be problemų, jei jūs nieko prieš pikiuoti tuos ‘plaukus’ 🙂

Ašuotė Achnatherum calamagrostis

Ežiuolė (Echinacea) Leilani – praeitame dešimtuke buvo veislė Fatal Attraction. Ji vis dar man labai patinka, nors kitoje veislėje, Summer Cloud, matau kai kurių privalumų. Tačiau augumu, žydėjimo gausa, ilgaamžiškumu man kol kas nei viena neprilygo Leilani. Taip, ji geltona, kas kai kurių žmonių akimis yra minusas, tad ne visuose želdynuose ji tinka. Bet jei spalviškai dera, labai rekomenduoju.

IMG_8801 - Copy

Zunda (Eryngium) Big Blue – visuomet mėgau zundas, bet jau ši veislė man pati pačiausia. Graži nuo to momento, kai išsprogsta lapai – jie gana dekoratyvūs. Žiedynai iš pradžių skleidžiasi sidabriniai, ilgainiui mėlynuodami iki gana intensyvios spalvos. Ir netgi rudenį jie vis dar dekoratyvūs, kadangi palyginti atsparūs vėjui bei lietui. Spėju, ateis laikas, kai mano sode ši veislė augs šimtais.

Zunda 'Big Blue', ašuotė Achnatherum calamagrostis

Žiognagė (Geum) Mai Tai – per pastaruosius penkis metus žiognagės labai išpopuliarėjo. Ir anksčiau buvo keletas žinomų veislių, bet dabar jos pasipylė kaip iš gausybės rago. Vienos geresnės, kitos gana neįdomios. Bet Mai Tai yra puiki – sparčiai auga, lapai gražūs jau nuo ankstyvo pavasario, žydi anksti bei gausiai, spalva labai maloni rausvai persikinė ir prie visko tinkanti.

Žiognagė 'Mai Tai' Gegužės pab.

Gumbenė (Phlomis tuberosa) Amazone – labai įspūdingas bei nereiklus augalas. Žydėjimas – gal mažiausiai įdomi šou dalis. Didžiausia vertybė – siluetas, puikiai atrodo net ir žiemos pabaigoje. Lapai gražūs, dideli, tad piktžolėms faktiškai neįmanoma nustelbti šio augalo. Maksimum dekoratyvumo, minimu priežiūros – ko dar norėti iš augalo? 🙂

Phlomis tuberosa 'Amazone' - Copy

Drėbūnas (Sporobolus heterolepis) – bene mėgstamiausia mano dekoratyvinė žolė, net nežinau, kaip be jos išgyvenau tiek metų 🙂 Gražių, siaurų lapų keras, ažūrinis žydėjimas, lengvas kalendros kvapas. Šioks toks minusas – gana lėtas augimas. Įspūdingiausiai atrodo jau nemenki kerai, kokių 4-5 metų, priklausomai nuo augimo sąlygų, tad pilno grožio tenka palūkėti. Labai gražiai atrodo, auginamas masyvu.

Drėbūnas, Kristofo česnakas

Nebuvo lengva išskirti tuos dešimt 🙂 už borto liko daug labai gerų augalų. Bet dešimt, tai dešimt. Žiūrėkime, kiek iš jų bus sąraše dar po penkerių metų..

O pabaigai radau nuotrauką, kur matosi net keletas favoritų bei jų kolegų, per plauką nepakliuvusių į dešimtuką: pirmame plane – Salvia Serenade, Achillea Coronation Gold (tvirtas favoritas), antrame plane – Eryngium Big Blue (kairėje) ir keras dar nežydinčio Achnatherum calamagrostis; už jų – Cirsium rivulare Atropurpureum. Už kraujažolės kyšo dar viena zunda Big Blue, ir keletas kerų Phlomis tuberosa Amazone.

IMG_7811 - Copy

 

 

 

Reklama

2018… Ar jūs optimistiški?

Tiek metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje įprasta ‘skaičiuoti viščiukus’ bei rikiuoti norus bei svajones naujai prasidėjusiems metams. Na, mano nuomone, pernelyg gili retrospektyva nėra gerai – surinkome patirtis, išmokome pamokas, suvirškinome, ir, kaip sako Rytų kaimynai , проехали..

26168618_10156173878581454_6411081674364947297_n

Tradicinės naujametinės rezoliucijos – na, žinote, mesiu svorį, pradėsiu sportuoti, mažiau vartosiu to, daugiau ano – neįdomios, ir, kaip žinia, ilgiau sausio dažniausiai netrunka 🙂 ir bet kokiu atveju, aš jų ėmiausi jau gerokai iki besibaigiant 2017-iesiems.

Tad belieka svajoti ir dėliotis ateitį, be abejo, kiek tai yra mūsų valioje. Taip, sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet… patinka man šis paveikslėlis, kuris ir pernai šiuo laiku klaidžiojo Facebook’e. Banalu, bet tiesa – sodinkime gėles, ir atneš tie atėję metai žiedų.

Man šie metai nusimato darbingi ir įtempti. Be senų veiklų – želdynų dizaino, augalų pardavimų, konsultacijų – išbandysiu dar keletą.

Vienas įvykis, kurio labai laukiu –  rugpjūčio mėnesį įvyksiantis Olandijos sodų turas, kuriame aš būsių kelionės vadove. Kas yra dar smagiau – labai galimas dalykas, turų bus ne vienas 🙂 kadangi šiuo metu, girdėjau, besidomintys jau nebetelpa ir dvejose grupėse. Taip, atsakomybė irgi didžiulė – tačiau kur jau kur, bet Olandijoje jaučiuosi kaip savo antruose namuose, ir galiu pažadėti – identifikuosiu 99,99% žolinių daugiamečių augalų 🙂

Kelionės metu apžiūrėsime ne vieną vertingą ir įdomų sodą ar augyną – maršrutą sudėliojau iš žinomų, patikrintų vietų, kuriose esu buvusi ne po vieną kartą. Bet kulminacija daugeliui keliaujančių, ko gero, bus Piet Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Yra didelė tikimybė, kad tai paskutiniai metai, kai šis sodas atviras lankytojams, tad reikia skubėti naudotis proga (štai dokumentinio filmo apie Piet Oudolf treileris, tikras malonumas akims).

Piet Oudolf sodas.

Buvo laikai, gale šio lauko bangavo tos ikoniškos kukmedžių bangos, kurios iki šiolei klajoja po internetą – seniai jų jau nebėra… Tačiau sodas dėl to netapo mažiau gražus ar lankomas

Apie šį bei kitus sodus, kuriuos aplankysime, dar rašysiu – man nuomone, iš kelionės galima maksimum išspausti tik tuomet, kai keliaujantis ir pats yra pasidaręs ‘namų darbus’.

Taip, kas dar čia numatyta šiemet. Po 15 metų mano sodo egzistavimo botaninės kolekcijos pavidalu atėjo metas jam transformuotis į sodą. Įdomus procesas, nes atvirkštinis – paprastai pirmiausiai kuriama sodo struktūra, o tuomet tik ji užpildoma augalais. Tačiau taip jau būna su tais augalų kolekcionieriais – pirma kaupiami augalai, po to galvojama, kur juos sukišti, na o paskiausiai – kaip visam tam gaivalui suteikti formą ir struktūrą 🙂 Galima, aišku, būtų sakyti – vaikai, tik nedarykite to namie – tačiau taip jau veikia tas augalų maniakų mechanizmas, ir nieko čia nepakeisi.

Pirmi žingsneliai jau įvyko pernai, bet darbų dar oj kiek laukia. Ir nors tie patys Rytų kaimynai sako ломать, не строить, čia yra ta sritis, kai naikinti užima žymiai ilgiau nei kurti. Tad pavasariui atlingavus, vėl bandysiu pasitelkti savanorius… Labai norėtųsi surasti vieną ar du ‘pameistrius’, kurie norėtų, dirbdami kartu, mokytis apie augalus ir jų derinimą. Nes su augalais reikalas yra paprastas – perskaityti ir atmintinai išmokti galima šimtus knygų, bet deje, deja… tik juos sodinant, dalinant, persodinant, stebint galima juos iš esmės pažinti. Tad jei kas norėtų – pirmyn, rašykite, tarsimės, derinsimės 😉

IMG_8187 - Copy

Nuotrauka – Aistės Pranckevičienės

Na, o kad procesas nebūtų visai chaotiškas, tai nusprendžiau stumtis pirmyn planingai, t.y. su projektu. Projektą darysiu pati, tad tuo pačiu nusprendžiau ir mokslus atitinkamus baigti 🙂 Sakiau, kad metai bus kiek užimti, ar ne ? 🙂

Kas dar… ne viena dešimtis sėklų laukia, kol aš teiksiuosi jas susėti. Sėklų ir pati esu sukaupusi iš visokių kelionių, ir gavusi iš kolegų, ir, kaip ir priklauso tokiu, metu, užsisakiusi iš sėklų pardavėjų.

Na, ir ne paskutinėje eilėje… tikiuosi, kad mano tinklaraštis šiemet kaip feniksas pakils iš pelenų 🙂 savaime neprisikels, bet aš nusiteikusi padirbėti.

Tai lyg ir tiek apie darbus – neišsamus čia sąrašas gavosi, bus ir daugiau tos veiklos. Yra dar ir svajonių, kaip ir viskas pas mane, su augalais susijusių – bet apie jas patylėsiu, nes, kaip žinia, jos mėgsta tylą 🙂

Kelionė į Olandiją. Kas kartu?

Na štai, ilgai ruošta ir brandinta kelionė pagaliau tampa kūnu, kartu su Geltonu Karučiu bei kelionių agentūra Travel Planet.

Tuin de Villa.

‘Tuin de Villa’ – nuostabus sodas, į kurį labai noriu grįžti. Fantastiškas sodas, nuostabi atmosfera, ir mieli šeimininkai, kurie jau mūsų laukia 🙂

Kelionės maršrutą sudarinėjau aš – tose vietose esu buvusi, ir ne po vieną kartą, tiek ir viena, tiek ir grupės sudėtyje. Be abejonės, daugiau ar mažiau įdomių vietų yra ir daugiau, tačiau su grupe keliaujant tempas nėra tiek greitas, kiek vienam, tad nesinorėjo kroso, kad tik atsižymėti vietose. Apie konkrečius objektus parašysiu vėliau, o tam kartui informacija yra sukelta čia.

PS Pusė grupės jau kaip ir yra 🙂

Apie aistrą augalams ir gyvenimui

Besirausdama šiandien savo senuose įrašuose, aptikau štai šį filmuką, kuriuo dalinausi prieš trejus metus. Jis apie Keith Wiley ir jo Wildside sodo kūrimą. Kiek kitoks angliško natūralizmo veidas.

Su malonumu pažiūrėjau vėl 🙂 Išprotėjęs sodininkas, kitaip nepavadinsi. Žiūrėti ir juokinga, ir neįtikėtina. Bet kai yra noro, viskas padaroma. Yra apie ką pamąstyti – ir apie sodų kūrimą, ir apie gyvenimą apskritai. Geras video pažiūrėti, kai nusileidžia rankos ar kas nesiseka 🙂

Beje, keletą kartų per metus sodas būna atidaromas lankymui. Tikrai mano ‘must-see’ sąraše.

O pamatyti tikrai verta. Pažiūrėkite į tuos agapantus! Nuotrauką pasiskolinta iš Noel Kingsbury FB puslapio.

10483251_10152668767164459_3726130750812831800_o

Kelionių planai 2018

Kadangi ne visi, besilankantys mano tinklaraštyje, dalyvauja ir Facebook’e, norėčiau čia pasidalinti štai tokiu ‘Geltono Karučio’ skelbimu, kuris liečia mane tiesiogiai:

P.Oudolf asmeniniame sode - Copy

Piet Oudolf asmeninis sodas Hummelo, Olandijoje

‘… Kas sakė, kad augalų mylėtojai žiemą nieko neveikia? Kylant šurmuliui dėl kitų metų, prisipažinsiu, turim įdomių planų 😉 Vienas iš tokių – tai kelionės į nuostabiausius sodus užsienyje. Vieni iš jų labai garsūs ir sulaukę pasaulinio pripažinimo, kiti iš jų – matyti tik nuotraukose, nes patekti ten sudėtinga. Dar kitos lankymo vietos rastos tik per pažintis, rekomendacijas ir asmeniškus patyrimus, čia žinot, kaip geriausios grybavimo vietos 🙂

Ir nebūčiau tokia tikra dėl geriausių kelionių pasaulyje, jei nebūčiau susidėjusi su patikimais kelionės organizatoriais, ir su Rasa Laurinavičienė, kurią drąsiai vadinu natūralistinio apželdinimo ambasadore Lietuvoje, ir kuri turi tokią patirtį užsienio šalyse, bendravusi su dizaineriais, besilankiusi jų soduose, mokiusis jų seminaruose, ir net dalyvavusi prestižinių parodų užkulisiuose (oi Rasa, ir ten tu buvai!).

D.Britanija birželį ir Olandija rugpjūtį – kur norėtumėt jūs? Pradėkit svajoti, pradėkit planuoti, tebūnie tai pirmosios žiemos dienos dovana! O kol mes atsakingai ruošiamės ir abiejų kelionių programą dėliojamės, galite čia palikti savo el.adresą, kad informuotume, kai jau viską žinosime konkrečiai…’

Kol kas tiek 🙂 Svajokime, kad žiema neprailgų. Pasakysiu tiek, kad kelionių maršrutai dėliojasi įdomūs 🙂

 

Sodinkime rudeniui

Kai pradedame mąstyti apie naują želdyną, kaip taisyklė, pirmiausia galvojame, kas žydės pavasarį, kas – vasarą, na gerai, dar astrai rudeniui 🙂 Tačiau, kaip kad šios nuotraukos rodo, orams leidžiant, grožiu galima džiaugtis iki pat žiemos. Aišku, žinant lietuvišką klimatą, čia daugiau išimtis, kad tokiu laiku dar nėra sniego, o kartais net ir saulė pasirodo… bet jei pagauni tokį momentą, sodas gali atrodyti tikrai stebuklingai… gal dar ir todėl, kad tikrai aišku – tai jau paskutiniai trupiniai ant šių metų puotos stalo…

Nors itin didelių šalnų nebuvo, net tos smulkesnės apkandžiojo daugumą augalų. Ir visgi žiedų dar matosi, o ir lapija kai kurių augalų kaip rūta žaliuoja. Kai kurie iš jų stebina savo atsparumu lengvoms šalnoms.

Štai kad ir vėlyvasis astras (Aster lateriflorus) ‘Chloe’ (ok, iš tikro Symphyotrichus lateriflorus, na, bet taip man nelimpa tas pavadinimas). Mažiausiai žinomas tarp kitų šio astro veislių, tačiau pasižymi didžiausiais žiedais. Tačiau savo rūšies pavadinimą – vėlyvasis – tikrai pateisina. Stebuklingai spėjo pilnai sužydėti, o ir lapai kokie 🙂 visiškai dar žali.

IMG_3338

Aster lateriflorus ‘Chloe’

KItas astras, kuris niekuomet nepražysta visiškai pas mus, ir dabar apsipylęs tokiais baltais, vos prasiskleidusiais žiedeliais. Tačiau žaluma puiki, tiesą sakaknt, eisiu šiandien ir susiskinsiu puokštę iš jo žiemai pasitinkti 🙂

IMG_3318 - Copy

Symphyotrichum pilosum var. pringlei ‘Monte Cassino’

Bene pats vertingiausias iš mano auginamų astrų, ir, deja, likęs bevardis. Bet čia tas atvejis, kai nesvarbu pavadinimas, bele augalas geras 🙂 Vasaros pabaigoje kai įjungia žydėjimąą, taip ir varo nepavargdamas. Fantasiškas augalas, ir keras dailios formos, ir tvirtas, ir sveikas. Ir vis dar žydi…


IMG_3336

Nemažai dar ir astrancijų žiedų įvairiose mirimo stadijose. Pukūs augalai, jei tik drėgmės nestinga. Kai kurios visai entuziastingai sėjasi, tačiau aš nesiskundžiu 😉

IMG_3355 - Copy

Astrantia ‘White Giant’ sėjinukas

Kai kurie augalai stebina visiškai žalia lapija, pavyzdžiui, epimedžiai (Epimedium). Tiesiog PRIVALU juos sodinti. Veislės nepasakysiu, kitąmet tik atsirinksiu, nes etiketė nusimetė, bet kažkas iš standartinio asortimento (šiais laikais epimedžiai ‘ant bangos’, tad egzistuoja daugybė elitinių, brangių formų).

IMG_3326 - Copy

Epimdium sp.

Nemažai augalų puikiai atrodo ir nužydėję, ypač gerame fone. Pvz., astras ‘Twilight’ (Aster macrophyllus) labai simtaiškas šioje stadijoje – ir tie pūkučiai, ir nubyrėję žiedeliai. Nežiūrint polinkio plėstis, labai labai vertingas astras. Sakyčiau, privalomas vet kuriame gėlyne.

IMG_3351

Aster macrophyllus ‘Twilight’

O šis augalas greičiausiai yra mano No.1, tapęs kaip ir firminiu ženklu – stengiuosi jį sodinti, kiek galiu. Mano kriterijai labai paprasti – maksimalus grožis, nereiklumas ir darbštumas kuo ilgesnį laikotarpį. Su šia zunda – check, check ir check.  Net lapai pavasarį, ir tie dekoratyvūs.

IMG_3333

Eryngium ‘Big Blue’

Nežiūrint to, kad ši kraujažolė žydi ryškiai geltonai (esminis minusas daugelio akyse), iš tikor ji yra vienas iš geriausių daugiamečių žolinių (žr. aukščiau išvardintus kriterijus :)). Ir tokia ji išliks iki tol, kol aš jos nenupjausiu. Sakyčiau, vienokio ar kitokio grožio 10-11 mėnesių per metus. Nėra blogai, ar ne?

IMG_3334 - Copy

Achillea ‘Coronation Gold’

Na. ir dar vienas augalas, kurio planuoju sodinti gerokai daugiau, ir jums rekomenduoju- melvenės, didelės (Molinia arundinacea) ir mažos (M. caerulea). Vėlgi, neblogai atitinka mano nemenkus kriterijus :), o jau rudeninė spalva!

IMG_3325 - Copy

Priekyje – M.arundinacea ‘Transparent’, gale – M.caerulea ‘Heidebraut’

IMG_3330 - Copy

Monarda, pasiklydusi M.caerulea ‘Heidebraut’

O štai melsvoji melvenė ‘Dauerstrahl’ pasižymi dar ir kitokiu siluetu, išsiskleidusi lyg vėduoklė. Su tokiomis spalvomis, įsivaizduojate didelį bloką melvenių? aš taip 🙂

IMG_3341 - Copy

Molinia caerulea ‘Dauerstrahl’

Calamagrostis brachytricha: pirma pažintis

Betvarkydama senas nuotraukas, kad lygiai prieš 10 metų pirmą kartą susisdūriau su augalu, be kurio dabar sunku įsivaizduoti rudeninį gėlyną. Visuomet sodindama želdynus, stengiuosi korėjinį lendrūną įtraukti… Nors didžiąją dalį metų jis ramiai sau auga, tiesiog žalių lapų keras, tačiau atėjus rugsėjui jis persimaino. Tiesą sakant, jei jis žydėtų anksčiau, tai net neatrodytų įspūdingai – tas grožis pasimato, kai varpos apkimba mažučiais lietaus ar rasos lašeliais.

2007_Palmengarten_Frankfurt 024 - Copy

Na, o pirmas mūsų susitikimas įvyko  2007m. rudenį, Frankfurte esančiame parke Palmengarten. Aišku, korėjinis lendrūnas tokiu laiku pačiame gražume, ir mane jis apžavėjo. Tuomet dar nežinojau, kas čia per augalas, bet sėklų pasirinkau. Ir – o džiaugsme! – jos sudygo. Dar vėliau – o džiaugsme! – pasirodė, kad augalas ir žiemoja puikiai. Pavadnimą irgi nebuvo sunku atrinkti.

Tad mano sode augantys augalai yra kilę iš šio konkretau augalo nuotraukoje 🙂 Apskritai, man patinka augalai su istorija. Mano pirma pietinė barškė (Baptisia australis) bei gumbenė (Phlomis russeliana) sėklų pavidalu atkeliavo iš RHS Wisley sodo Anglijoje. Barškė puikiai sudygo, augo ir pražydo – gausiai ir ryškiai. Pasirodo, man pasisekė 🙂 jei sėklos būtų surinktos nuo prastai žydinčio augalo, tai palikuonys irgi žydėtų silpnai. O rūšinio augalo spalva gali labai varijuoti, pvz., turiu ir kitą pietinės barškės augalą, kuri žydi labai šviesiai melsvai.

O savo eilės dar laukia krūvos sėklų iš visokių pasviečių. Turiu tokią maniją – jei tik besilankydama kokiame sode, pamatau sėklas ant augalo, kuris, tikėtina, žiemos pas mus, negaliu atsispirti. Po kelionių paprastai visos kišenės, kišenėlės, maišiukai būna pilni sėklų kokteilio. Laukia savo eilės krūva įdomybių iš Kirgizijos – ypač tikiuosi sudygstant Achnatherum splendens šviesios formos. Ak-Sai kanjone netyčia aptikau vienui vienutėlį šviesų augalą tarp daugybės standartinių. Ten pat augo ir šimtai ypatingai sodriai žydinčių Perovskia atriplicifolia, ir dar daug visokio gėrio 🙂 Dar yra įdomus pievinis šalavijas iš High Line Niujorke, ir Geum triflorum iš Lurie sodo Čikagoje, ir pluoštas sėklų iš James Golden’o Federal Twist sodo Nju Džersyje, ir… ir… 🙂 Vienu žodžiu, tik dirbk.

Bet, kaip ir sakiau, man patinka augalai su istorija…