‘Mano Namai’, rugsėjis, 2019 m.

Rašinys apie mano sodą žurnalo ‘Mano Namai’ rugsėjo numeryje.

Pilnas tekstas čia: sodas Rasos

Derinys: Cirsium rivulare ATROPURPUREUM ir Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Kadangi kaip tik ruošiuosi seminarui, tai perkratinėju nuotraukas. Jau nežinau kelintą žiemą sau pažadu – ok, vasarą tik fotografuoju, o žiemą sočiai (?) laiko nuotraukas tvarkyti. Aha… Tai aš problemą išsprendžiau taip: nusipirkau milžiniškos talpos išorinį diską (tam kartui 1 terabaito), ir kraunu ten viską iš eilės, kaip į juodąją skylę. Dar trupučiukas vietos yra, gal dar iki kitos žiemos užteks 😀 (Vargu bau, o bet tačiau …)

Vienu žodžiu, kai reikia atsirinkti tinkamas nuotraukas mokymams, yra kas veikti. Ir atmintį kažkiek lavina 🙂 Va, prisimenu, kad buvo kažkokia reikiama nuotrauka, ir knisuosi per eilę aplankų. Tai aišku, viskas aplankuose, net jei jie vadinasi ‘2018 Laikina’ ar ‘Tvarkymui’ 😀

Taigis… Nusprendžiau šiemet kiek daugiau apie konkrečius derinius parašinėti, visgi daugeliui, manau, čia bene vertingiausia informacija. Pamenu, aš pati kažkada godžiai užsirašinėdavau kur nors ‘BBC Gardener’s World’ pamatytus ar paskaitytus derinius.

Cirsium rivulare ATROPURPUREUM, Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Iškart pasakysiu – šluotsmilgių (Deschampsia) ne itin bemėgstu. Apie jų privalumus/ trūkumus parašysiu kada nors kitą kartą, bet ši kartą parodau nuotrauką, kur ji tikrai neblogai tinka – kaip fonas prašmatniausiai pasaulio usniai, paupinei usniai (Cirsium rivulare ‘Atropurpureum’). Usnis tokio gražumo, kad nei viena Chelsea gėlių paroda neapseina be kelių šimtų jos egzempliorių. Ir aš pati pastebėjau – kol nežydi, vazonuose gali dešimtys jos būti, niekam neįdomu. Kai tik pražysta, tenka slėpti, kad visų neišneštų 😀

O grįžtant prie šluotsmilgės, tai, ko gero, tenka pripažinti, kad tik šią vieną veislę ir benaudoju želdynuose. Nužydėję, visos šluotsmilgės daugmaž vienodos. Bet pačioje žydėjimo pradžioje, gaivus ‘Goldschleier’ žalsvumas tikrai puikus fonas ryškesniems mėlyniems ar rausviems atspalviams.

Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER, Sanguisorba menziesii

Tiek šluotsmilgėms, tiek usniai ar kraujalakei labai patiktų augti derlingesnėje, sunkesnėje dirvoje, tiesą sakant, greičiausiai puikiai augtų net ir šlapokoje vietoje. Šiaip ar taip šluotsmilgės natūraliai auga drėgnesnėse augimvietėse, na o usnis juk ne veltui vadinasi ‘paupine’. Tačiau nuotraukos darytos mano sode, gana skurdokame priesmėlyje, tad augalai irgi susitaiko, tik gal žemesni auga nei norma.

Tiesa, čia ta širdelė nuotraukoje 🙂 Tai nėra norma kraujalakei, tiesiog čia pasireiškė fasciacija, kai suauga keletas stiebų, tad ir žiedynai būna dvigubi ar keliagubi. Kažkaip kraujalakėse nelabai to esu pastebėjusi, bet štai, įrodymas.

2018… Ar jūs optimistiški?

Tiek metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje įprasta ‘skaičiuoti viščiukus’ bei rikiuoti norus bei svajones naujai prasidėjusiems metams. Na, mano nuomone, pernelyg gili retrospektyva nėra gerai – surinkome patirtis, išmokome pamokas, suvirškinome, ir, kaip sako Rytų kaimynai , проехали..

Tradicinės naujametinės rezoliucijos – na, žinote, mesiu svorį, pradėsiu sportuoti, mažiau vartosiu to, daugiau ano – neįdomios, ir, kaip žinia, ilgiau sausio dažniausiai netrunka 🙂 ir bet kokiu atveju, aš jų ėmiausi jau gerokai iki besibaigiant 2017-iesiems.

Tad belieka svajoti ir dėliotis ateitį, be abejo, kiek tai yra mūsų valioje. Taip, sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet… patinka man šis paveikslėlis, kuris ir pernai šiuo laiku klaidžiojo Facebook’e. Banalu, bet tiesa – sodinkime gėles, ir atneš tie atėję metai žiedų.

Man šie metai nusimato darbingi ir įtempti. Be senų veiklų – želdynų dizaino, augalų pardavimų, konsultacijų – išbandysiu dar keletą.

Vienas įvykis, kurio labai laukiu –  rugpjūčio mėnesį įvyksiantis Olandijos sodų turas, kuriame aš būsių kelionės vadove. Kas yra dar smagiau – labai galimas dalykas, turų bus ne vienas 🙂 kadangi šiuo metu, girdėjau, besidomintys jau nebetelpa ir dvejose grupėse. Taip, atsakomybė irgi didžiulė – tačiau kur jau kur, bet Olandijoje jaučiuosi kaip savo antruose namuose, ir galiu pažadėti – identifikuosiu 99,99% žolinių daugiamečių augalų 🙂

Kelionės metu apžiūrėsime ne vieną vertingą ir įdomų sodą ar augyną – maršrutą sudėliojau iš žinomų, patikrintų vietų, kuriose esu buvusi ne po vieną kartą. Bet kulminacija daugeliui keliaujančių, ko gero, bus Piet Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Yra didelė tikimybė, kad tai paskutiniai metai, kai šis sodas atviras lankytojams, tad reikia skubėti naudotis proga (štai dokumentinio filmo apie Piet Oudolf treileris, tikras malonumas akims).

Buvo laikai, gale šio lauko bangavo tos ikoniškos kukmedžių bangos, kurios iki šiolei klajoja po internetą – seniai jų jau nebėra… Tačiau sodas dėl to netapo mažiau gražus ar lankomas

Apie šį bei kitus sodus, kuriuos aplankysime, dar rašysiu – man nuomone, iš kelionės galima maksimum išspausti tik tuomet, kai keliaujantis ir pats yra pasidaręs ‘namų darbus’.

Taip, kas dar čia numatyta šiemet. Po 15 metų mano sodo egzistavimo botaninės kolekcijos pavidalu atėjo metas jam transformuotis į sodą. Įdomus procesas, nes atvirkštinis – paprastai pirmiausiai kuriama sodo struktūra, o tuomet tik ji užpildoma augalais. Tačiau taip jau būna su tais augalų kolekcionieriais – pirma kaupiami augalai, po to galvojama, kur juos sukišti, na o paskiausiai – kaip visam tam gaivalui suteikti formą ir struktūrą 🙂 Galima, aišku, būtų sakyti – vaikai, tik nedarykite to namie – tačiau taip jau veikia tas augalų maniakų mechanizmas, ir nieko čia nepakeisi.

Pirmi žingsneliai jau įvyko pernai, bet darbų dar oj kiek laukia. Ir nors tie patys Rytų kaimynai sako ломать, не строить, čia yra ta sritis, kai naikinti užima žymiai ilgiau nei kurti. Tad pavasariui atlingavus, vėl bandysiu pasitelkti savanorius… Labai norėtųsi surasti vieną ar du ‘pameistrius’, kurie norėtų, dirbdami kartu, mokytis apie augalus ir jų derinimą. Nes su augalais reikalas yra paprastas – perskaityti ir atmintinai išmokti galima šimtus knygų, bet deje, deja… tik juos sodinant, dalinant, persodinant, stebint galima juos iš esmės pažinti. Tad jei kas norėtų – pirmyn, rašykite, tarsimės, derinsimės 😉

Nuotrauka – Aistės Pranckevičienės

Na, o kad procesas nebūtų visai chaotiškas, tai nusprendžiau stumtis pirmyn planingai, t.y. su projektu. Projektą darysiu pati, tad tuo pačiu nusprendžiau ir mokslus atitinkamus baigti 🙂 Sakiau, kad metai bus kiek užimti, ar ne ? 🙂

Kas dar… ne viena dešimtis sėklų laukia, kol aš teiksiuosi jas susėti. Sėklų ir pati esu sukaupusi iš visokių kelionių, ir gavusi iš kolegų, ir, kaip ir priklauso tokiu, metu, užsisakiusi iš sėklų pardavėjų.

Na, ir ne paskutinėje eilėje… tikiuosi, kad mano tinklaraštis šiemet kaip feniksas pakils iš pelenų 🙂 savaime neprisikels, bet aš nusiteikusi padirbėti.

Tai lyg ir tiek apie darbus – neišsamus čia sąrašas gavosi, bus ir daugiau tos veiklos. Yra dar ir svajonių, kaip ir viskas pas mane, su augalais susijusių – bet apie jas patylėsiu, nes, kaip žinia, jos mėgsta tylą 🙂

Kelionė į Olandiją. Kas kartu?

Na štai, ilgai ruošta ir brandinta kelionė pagaliau tampa kūnu, kartu su kelionių agentūra Travel Planet.

‘Tuin de Villa’ – nuostabus sodas, į kurį labai noriu grįžti. Fantastiškas sodas, nuostabi atmosfera, ir mieli šeimininkai, kurie jau mūsų laukia 🙂

Kelionės maršrutą sudarinėjau aš – tose vietose esu buvusi, ir ne po vieną kartą, tiek ir viena, tiek ir grupės sudėtyje. Be abejonės, daugiau ar mažiau įdomių vietų yra ir daugiau, tačiau su grupe keliaujant tempas nėra tiek greitas, kiek vienam, tad nesinorėjo kroso, kad tik atsižymėti vietose. Apie konkrečius objektus parašysiu vėliau, o tam kartui informacija yra sukelta čia.

PS Pusė grupės jau kaip ir yra 🙂

Apie aistrą augalams ir gyvenimui

Besirausdama šiandien savo senuose įrašuose, aptikau štai šį filmuką, kuriuo dalinausi prieš trejus metus. Jis apie Keith Wiley ir jo Wildside sodo kūrimą. Kiek kitoks angliško natūralizmo veidas.

Su malonumu pažiūrėjau vėl 🙂 Išprotėjęs sodininkas, kitaip nepavadinsi. Žiūrėti ir juokinga, ir neįtikėtina. Bet kai yra noro, viskas padaroma. Yra apie ką pamąstyti – ir apie sodų kūrimą, ir apie gyvenimą apskritai. Geras video pažiūrėti, kai nusileidžia rankos ar kas nesiseka 🙂

Beje, keletą kartų per metus sodas būna atidaromas lankymui. Tikrai mano ‘must-see’ sąraše.

O pamatyti tikrai verta. Pažiūrėkite į tuos agapantus! Nuotrauką pasiskolinta iš Noel Kingsbury FB puslapio.

Sodinkime rudeniui

Kai pradedame mąstyti apie naują želdyną, kaip taisyklė, pirmiausia galvojame, kas žydės pavasarį, kas – vasarą, na gerai, dar astrai rudeniui 🙂 Tačiau, kaip kad šios nuotraukos rodo, orams leidžiant, grožiu galima džiaugtis iki pat žiemos. Aišku, žinant lietuvišką klimatą, čia daugiau išimtis, kad tokiu laiku dar nėra sniego, o kartais net ir saulė pasirodo… bet jei pagauni tokį momentą, sodas gali atrodyti tikrai stebuklingai… gal dar ir todėl, kad tikrai aišku – tai jau paskutiniai trupiniai ant šių metų puotos stalo…

Nors itin didelių šalnų nebuvo, net tos smulkesnės apkandžiojo daugumą augalų. Ir visgi žiedų dar matosi, o ir lapija kai kurių augalų kaip rūta žaliuoja. Kai kurie iš jų stebina savo atsparumu lengvoms šalnoms.

Štai kad ir vėlyvasis astras (Aster lateriflorus) ‘Chloe’ (ok, iš tikro Symphyotrichus lateriflorus, na, bet taip man nelimpa tas pavadinimas). Mažiausiai žinomas tarp kitų šio astro veislių, tačiau pasižymi didžiausiais žiedais. Tačiau savo rūšies pavadinimą – vėlyvasis – tikrai pateisina. Stebuklingai spėjo pilnai sužydėti, o ir lapai kokie 🙂 visiškai dar žali.

Aster lateriflorus ‘Chloe’

KItas astras, kuris niekuomet nepražysta visiškai pas mus, ir dabar apsipylęs tokiais baltais, vos prasiskleidusiais žiedeliais. Tačiau žaluma puiki, tiesą sakaknt, eisiu šiandien ir susiskinsiu puokštę iš jo žiemai pasitinkti 🙂

Symphyotrichum pilosum var. pringlei ‘Monte Cassino’

Bene pats vertingiausias iš mano auginamų astrų, ir, deja, likęs bevardis. Bet čia tas atvejis, kai nesvarbu pavadinimas, bele augalas geras 🙂 Vasaros pabaigoje kai įjungia žydėjimąą, taip ir varo nepavargdamas. Fantasiškas augalas, ir keras dailios formos, ir tvirtas, ir sveikas. Ir vis dar žydi…

---

Nemažai dar ir astrancijų žiedų įvairiose mirimo stadijose. Pukūs augalai, jei tik drėgmės nestinga. Kai kurios visai entuziastingai sėjasi, tačiau aš nesiskundžiu 😉

Astrantia ‘White Giant’ sėjinukas

Kai kurie augalai stebina visiškai žalia lapija, pavyzdžiui, epimedžiai (Epimedium). Tiesiog PRIVALU juos sodinti. Veislės nepasakysiu, kitąmet tik atsirinksiu, nes etiketė nusimetė, bet kažkas iš standartinio asortimento (šiais laikais epimedžiai ‘ant bangos’, tad egzistuoja daugybė elitinių, brangių formų).

Epimdium sp.

Nemažai augalų puikiai atrodo ir nužydėję, ypač gerame fone. Pvz., astras ‘Twilight’ (Aster macrophyllus) labai simtaiškas šioje stadijoje – ir tie pūkučiai, ir nubyrėję žiedeliai. Nežiūrint polinkio plėstis, labai labai vertingas astras. Sakyčiau, privalomas vet kuriame gėlyne.

Aster macrophyllus ‘Twilight’

O šis augalas greičiausiai yra mano No.1, tapęs kaip ir firminiu ženklu – stengiuosi jį sodinti, kiek galiu. Mano kriterijai labai paprasti – maksimalus grožis, nereiklumas ir darbštumas kuo ilgesnį laikotarpį. Su šia zunda – check, check ir check.  Net lapai pavasarį, ir tie dekoratyvūs.

Eryngium ‘Big Blue’

Nežiūrint to, kad ši kraujažolė žydi ryškiai geltonai (esminis minusas daugelio akyse), iš tikor ji yra vienas iš geriausių daugiamečių žolinių (žr. aukščiau išvardintus kriterijus :)). Ir tokia ji išliks iki tol, kol aš jos nenupjausiu. Sakyčiau, vienokio ar kitokio grožio 10-11 mėnesių per metus. Nėra blogai, ar ne?

Achillea ‘Coronation Gold’

Na. ir dar vienas augalas, kurio planuoju sodinti gerokai daugiau, ir jums rekomenduoju- melvenės, didelės (Molinia arundinacea) ir mažos (M. caerulea). Vėlgi, neblogai atitinka mano nemenkus kriterijus :), o jau rudeninė spalva!

Priekyje – M.arundinacea ‘Transparent’, gale – M.caerulea ‘Heidebraut’

Monarda, pasiklydusi M.caerulea ‘Heidebraut’

O štai melsvoji melvenė ‘Dauerstrahl’ pasižymi dar ir kitokiu siluetu, išsiskleidusi lyg vėduoklė. Su tokiomis spalvomis, įsivaizduojate didelį bloką melvenių? aš taip 🙂

Molinia caerulea ‘Dauerstrahl’

Calamagrostis brachytricha: pirma pažintis

Betvarkydama senas nuotraukas, kad lygiai prieš 10 metų pirmą kartą susisdūriau su augalu, be kurio dabar sunku įsivaizduoti rudeninį gėlyną. Visuomet sodindama želdynus, stengiuosi korėjinį lendrūną įtraukti… Nors didžiąją dalį metų jis ramiai sau auga, tiesiog žalių lapų keras, tačiau atėjus rugsėjui jis persimaino. Tiesą sakant, jei jis žydėtų anksčiau, tai net neatrodytų įspūdingai – tas grožis pasimato, kai varpos apkimba mažučiais lietaus ar rasos lašeliais.

Na, o pirmas mūsų susitikimas įvyko  2007m. rudenį, Frankfurte esančiame parke Palmengarten. Aišku, korėjinis lendrūnas tokiu laiku pačiame gražume, ir mane jis apžavėjo. Tuomet dar nežinojau, kas čia per augalas, bet sėklų pasirinkau. Ir – o džiaugsme! – jos sudygo. Dar vėliau – o džiaugsme! – pasirodė, kad augalas ir žiemoja puikiai. Pavadnimą irgi nebuvo sunku atrinkti.

Tad mano sode augantys augalai yra kilę iš šio konkretau augalo nuotraukoje 🙂 Apskritai, man patinka augalai su istorija. Mano pirma pietinė barškė (Baptisia australis) bei gumbenė (Phlomis russeliana) sėklų pavidalu atkeliavo iš RHS Wisley sodo Anglijoje. Barškė puikiai sudygo, augo ir pražydo – gausiai ir ryškiai. Pasirodo, man pasisekė 🙂 jei sėklos būtų surinktos nuo prastai žydinčio augalo, tai palikuonys irgi žydėtų silpnai. O rūšinio augalo spalva gali labai varijuoti, pvz., turiu ir kitą pietinės barškės augalą, kuri žydi labai šviesiai melsvai.

O savo eilės dar laukia krūvos sėklų iš visokių pasviečių. Turiu tokią maniją – jei tik besilankydama kokiame sode, pamatau sėklas ant augalo, kuris, tikėtina, žiemos pas mus, negaliu atsispirti. Po kelionių paprastai visos kišenės, kišenėlės, maišiukai būna pilni sėklų kokteilio. Laukia savo eilės krūva įdomybių iš Kirgizijos – ypač tikiuosi sudygstant Achnatherum splendens šviesios formos. Ak-Sai kanjone netyčia aptikau vienui vienutėlį šviesų augalą tarp daugybės standartinių. Ten pat augo ir šimtai ypatingai sodriai žydinčių Perovskia atriplicifolia, ir dar daug visokio gėrio 🙂 Dar yra įdomus pievinis šalavijas iš High Line Niujorke, ir Geum triflorum iš Lurie sodo Čikagoje, ir pluoštas sėklų iš James Golden’o Federal Twist sodo Nju Džersyje, ir… ir… 🙂 Vienu žodžiu, tik dirbk.

Bet, kaip ir sakiau, man patinka augalai su istorija…

Mus rodė…

Jei kas nematėte, daug labai gražių mano sodo kadrų galima pamatyti štai čia.

Na, ir išgirsti, ką gero turiu pasakyti apie natūralistinį želdinimo stilių, P.Oudolf’ą ir t.t., ir t.t. 🙂

Apie mus rašo…

Šį kartą Delfis…

 

Drömparken, Enköping

Šia parkas Enšiopingo komunoje ganėtinai svarbus kiekvienam P.Oudolf kūrybos gerbėjui. Būtent nuo jo prasidėjo P.Oudolf’o, kaip tarptautinės žvaigždės, kelias.

Šis želdynas užsodintas 1996 metais. 2002-2003 metais plotas padidintas. Reikia pripažinti, iki šiol parkelis atrodo puikiai, želdynai vešlūs, augalai gerai prižiūrėti. O tai yra labai svarbus dalykas šioje srityje – net garsiausių kraštovaizdžio dizainerių sukurti želdynai labai greitai gali pavirsti į nieką, jei jie nebus atidžiai prižiūrimi ir nuolat redaguojami.