Temos Archyvai: Roses and companion plants – Rožės ir jų kaimynai

Susipažinkime iš arčiau: vingiriai

Vingiriai – viena iš mano naujausių augalinių ‘pasijų’ 🙂  Tokia jau aš, kas keletą metų patraukia mano dėmesį kokia nors iki tol nelabai žinoma augalų gentis, na ir metuosi visa galva į jos kolekcionavimą.. iki ateina sekanti nelabai pažįstama gentis. Nors reikia pripažinti, paprastai ‘naujokė’ neištumia ankstesnio aistrų objekto, ir įsitaiso ne ‘vietoj’ , o ‘šalia’. Esu susidūrusi keletą kartų su tokiu amerikonišku terminu ‘plant whore’ 🙂 – hmm, turiu pasakyti, atrandu savyje požymių, kurie leidžia man save priskirti šiai kategorijai. Bet, spėju, tą patį galėtų pasakyti ir daugelis kitų augalų aistruolių, tad aš visai nepergyvenu, greičiau atvirkščiai.

Thalictrum 'Splendide Album'

Thalictrum ‘Splendide Album’

Bet užteks apie save, pakalbėkim apie tą naują aistrą. Ši mažai dar mums pažįstama gentis augalų mylėtojams gali pasiūlyti tikrai daug… Čia rasime ir 15 cm aukščio mažylių, ir trimetrinių milžinų; kai kurie augalai žydi pavasarį, kitų gi žiedai puošia artėjantį rudenį; vieni vilnija balta žiedų puta, kitų žiedynai atrodo lyg violetinių drugių būriai. 

Kas tie vingiriai?

Vingirių (Thalictrum) gentis priskaičiuoja arti 250 rūšių daugiamečių žolinių augalų, priklausiančių vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Daugelis jų kilę iš vidutinio klimato regionų, kur dažniausiai jie aptinkami pavėsingose, drėgnose augimvietėse. Botaniniu požiūriu tai dar mažai studijuota gentis, tad nenuostabu, kad daugelis jų dar net neturi lietuviškų pavadinimų – tačiau juk tai jokia kliūtis azartiškam augalų kolekcionieriui. O šie augalai labai lengvai sužadina kolekcionavimo azartą…

Visų rūšių vingirių lapai itin puošnūs – vien dėl jų vertėtų rasti vietą gėlyne bent vienam jų. Jie

Thalictrum 'Hewitt's Double'.

Thalictrum ‘Hewitt’s Double’.

šiek tiek panašūs į sinavadų, dažnai melsvi, ilgai išlieka dekoratyvūs. Ypač dekoratyvūs būna pavasarį, kai žalsvai melsvi lapai dažosi tamsaus purpuro ar violeto atšvaitais. Patys dailiausi lapai – apskritalapio vingirio, T.ichangense, veislių, primenantys margintus ciklamenų lapus.

Daugelio rūšių žiedai neturi vainiklapių – tai, ką mes vertiname kaip žiedus, iš tikro yra pakitę, dideli ir spalvingi taurėlapiai. Beveik visi vingiriai pasižymi itin puošniais, ilgais kuokeliais, dėl kurių žiedynai atrodo ypač purūs. Žiedai gali būti balti, geltoni, rožiniai, įvairių atspalvių violetiniai. Kai kurių rūšių ar veislių žiedų spalvą ypač paryškina spalvoti, tamsiai violetiniai žiedstiebiai.

Thalictrum rochebrunianum

Thalictrum rochebrunianum

Kadangi daugelis vingirių yra kilę iš drėgnų, derlingų vietų, tad ir sode jie geriausiai auga panašiose sąlygose. Neblogai augs ir saulėkaitoje, su sąlyga, kad žemė bus trąši, neperdžiūvanti. Ypatingai svarbu, kad augalas gautų pakankamai vandens žiedpumpurių krovimo metu. Jei tuo metu drėgmės trūks, ir besistiebiantys žiedynstiebiai nusvirs, jų jau greičiausiai nebeatgaivinsite. Be abejo, augalo tai nesunaikins, žydės jis kiek vėliau – tačiau galbūt vertėtų tuo laiku būti atidesniam, ir tiesiog palieti augalą, jei jau oro sąlygos sausringos.

Kai kurios rūšys ir veislės pakankamai gerai pakelia sausesnes augimo sąlygas. Iš tokių galima paminėti Lietuvoje gana pažįstamą geltonąjį (T.flavum subsp.glaucum) ir mažąjį (T.minus) vingirius.

Daugelis vingirių auga siauru keru, tačiau yra ir kiliminių rūšių, pavyzdžiui, T.kiusianum, kurio

Thalictrum kiusianum

Thalictrum kiusianum

puošnus 15 cm aukščio kilimėlis pavėsyje džiugins akį viso sezono bėgyje. Kai kuriems aukštesniems vingiriams (daugiausia sparnuotojo vingirio, T.delavayi, veislėms), vertėtų pastatyti atramą, kadangi jų viršutinė dalis yra gerokai platesnę už apatinę, ir todėl augalas tiesiog nesugeba išlaikyti tokios žiedų gausos.

Rūšiniai vingiriai dauginami sėklomis bei dalinant kerą, tuo tarpu veislės dauginamos tik vegetatyviškai, t.y. dalijant.

Šiandien augalų mylėtojai jau gali rinktis iš kelių dešimčių vingirių, tačiau, be abejo, teks paieškoti specializuotų augintojų. Ši gentis tikrai patraukli, kadangi tinkamai pasirinkus rūšį ar veislę, vingiriais galima džiaugtis visą sezoną, nuo ankstyvo pavasario iki rudens.

Pavasario uždarymui

Sinavadlapis vingiris (T.aquilegifolium)Į pavasario pabaigą žiedus skleidžia sinavadlapiai vingiriai (T.aquilegifolium). Tai visiškai šalčiui atsparūs, dekoratyvūs augalai, užaugantys iki 1,5 m aukščio. Žiedai – nuo baltos iki tamsios rausvai violetinės spalvos. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, lapus iš pradžių net sunku atskirti nuo sinavadų (Aquilegia), ypatingai jaunus sėjinukus. Labai dekoratyvūs nužydėję žiedynai, tačiau jie visai neprastai sėjasi. Iš sėklų galima užsiauginti paprastesnių šio vingirio formų – ‚Purpurea‘, ‚Album‘. Ypač dekoratyvios tamsiausios veislės, pasižyminčios dar ir juosvais stiebais – ‚Black Stockings‘, ‚Thundercloud‘, tačios jos dauginamos tik kero dalijimu.

Tuo pačiu metu pavėyje žiedus ima skleisti T.kiusianum kilimas, kompaktiškas ir spalvingas T.ichangense bei jo veislės ‚Purple Marble‘, ‚Evening Star‘.

Vasaros žvaigždės

Vasarai įsibėgėjus, į dangų ima stiebtis vingirių genties milžinai. Tai nuostabūs, stotingi augalai

Thalictrum 'Elin'

Thalictrum ‘Elin’

 gražia melsva lapija, plačiais žiedynais, stambiais žiedais, pasipuošusiais didelėmis puokštemis kuokelių.

Aukščiausias iš šių – ‚Elin‘, sterilus T.rochebrunianum bei geltonojo vingirio, T.flavum subsp.glaucum, hibridas, užgimęs Švedijoje. Geromis sąlygomis šis augalas gali užaugti iki 3m aukščio. Tačiau baimintis dėl to nereikėtų – dėl siauro silueto ir tvirtų stiebų jam vietos galima rasti ir vidutinio dydžio gėlyne; dar daugiau, tokios formos augalas greitai suteiks želdynams taip reikalingo vertikalumo. Kiek jaunesnis (bei kompaktiškesnis) variantas – ‚Anne‘. Ši veislė pasižymi visomis puikiomis ‚Elin‘ savybėmis, tačiau jos žiedai ryškesni, o stiebai tamsesni. Nepaprastai puošnus yra T.rochebrunianum, kurio lapai ilgai išlaiko violetinį atspalvį, o žiedai, kylantys virš tamsių žiedstiebių, būna itin dideli bei puošnūs.

Geltonasis vingiris (T.flavum subsp.glaucum)

Geltonasis vingiris (T.flavum subsp.glaucum)

Vasarą žydi ir geltonai žydintys vingirių atstovai – geltonasis vingiris (T.flavum glaucum) pasižymi puošniai melsva lapija bei ryškiai citrininiais žiedais. Jis užauga arti 2m, ir jam taipogi reikalinga atrama. Siauralapis vingiris (T.lucidum) iš kitų išsiskiria labai nebūdinga, ryškiai žalia, smulkiai karpyta ir blizgančia lapija. Ši rūšis žydi švelniai gelsvos spalvos žiedais, kurie dar ir kvepia. Užauga iki 1,5m aukščio.

Keletas rūšių žydi baltais ar vos gelsvas žiedais

Thalictrum dasycarpum

Thalictrum dasycarpum

– tai T.polygamum, puošnus augalas iki 1,3m aukščio, puikiai augantis pavėsyje. Panašiu laiku žiedus parodo ir tankusis vingiris (T.dasycarpum),  žydintis gausiais, baltais žiedynais, iškylančiais iki 1,5m aukščio. Dar vienas šios rūšies privalumas – ryškiai violetinė pavasarinė lapija.

Rudens puošmenos

Į vasaros pabaigą pagaliau žiedus parodo bene puošniausia vingirių rūšis, sparnuotasis vingiris (T.delavayi), ir jo veislės. Jų itin smulkūs, dailūs lapai pavasarį pasirodo labai vėlai. Augalas ilgai atrodo liaunas ir silpnokas, tačiau, augintojo nuostabai, į vasaros pabaigą šie liauni stiebai iškelia žiedynus, kurie neretai išsiskleidžia iki 1 kvadratinio metro ploto.

Thalictrum 'Hewitt's Double'

Thalictrum ‘Hewitt’s Double’

Jei norite auginti šiuos augalus, paprasčiausia yra iš sėklų užsiauginti rūšinį sparnuotąjį vingirį arba jo baltą formą, ‚Album‘. Šiai rūšiai priskiriamas ir vienintelis pilnaviduris vingiris – ‚Hewitt‘s Double‘. Jo žiedai mažučiai, bet nepaprastai dailūs, pilnaviduriai, o geromis sąlygomis jų būna labai daug. Trąši, drėgmę sulaikanti dirva šiai veislei yra būtina.

Thalictrum 'Splendide'

Thalictrum ‘Splendide’

Žiedyno dydžiu joks vingiris neprilygsta veislėms ‚Splendide‘ ir ‚Splendide Album‘. Šie gražuoliai abejingų nepalieka. Žiedynai labai platūs, žiedai itin stambūs kaip vingiriui, žydi ilgai. Žiedynai tokie dideli (apie 1 kv.m), kad šiems augalams atrama yra būtina, kadangi tiems keliems stiebams tokia našta yra tikrai per didelė. Tačiau tam pakanka vasaros pradžioje šalia augalo įsmeigti kuolelį ir lengvai pririšti augalą.

Su kuo gi dera?

Nors daugelis vingirių yra aukšti augalai, tačiau jie visi auga ganėtinai siauru keru, tad juos nėra sunku įkomponuoti net nedideliuose gėlynuose. Pavasarį spalvinga lapija puikiai dera su įvairiais svogūniniais augalais. Derinkite vingirius su augalais, kurie puošniai atrodo tuo pačiu metu, kai žydi jūsų pasirinkta vingirio rūšis ar veislė. Vasaros pradžioje žydintys vingiriai gražiai dera su astrancijomis bei sinavadais; vasarą – su ankstyvesnėmis kraujalakėmis, vingiorykštėmis ar melvenėmis; o štai į vasaros pabaigą vingiriai derės su ankstyvais miskantais. Svarbiausia renkantis augalą, pasidomėkite kada jis žydi.

Thalictrum 'Splendide Album'.

Thalictrum ‘Splendide Album’.

Kuriame mišrų rožyną: atnaujinta versija

Šitą rašinį nusprendžiau persikelti iš ankstesnio blogo, kadangi jis buvo labai populiarus. Parašiau aš jį prieš keletą metų… Per tą laiką įgijau tam tikros patirties (liečiančios mišrius rožynus), pastebėjau kai kuriuos dalykus, kurie yra svarbūs, norint auginti štai tokį rožyną lietuviškomis sąlygomis. Tad šis rašinys yra kaip ir atnaujinta versija.

Rosa 'Golden Celebration', Slavia nemorosa 'Ostfriesland', Heuchera 'Vesuvius'

Rosa ‘Golden Celebration’, Slavia nemorosa ‘Ostfriesland’, Heuchera ‘Vesuvius’

Pagrindinis dalykas, ką noriu pabrėžti – norint auginti rožes mišriuose rožynuose, reikia joms duoti laiko įsivažiuoti. Lietuva – šalta šalis rožėms, žiema vis pakandžioja šakas, tad daugumai veislių prireikia 2-3 metų, kad jos gerai įsiaugtų ir išsišakotų. Dauguma daugiamečių žolinių augalų yra tikri spartuoliai, lyginant su rožėmis, tad sodinant jas daugmaž vienu metu, rožės iš karto gauna ir stiprų konkurentą į kaimynus. Taigi, jei rožės sodiname  rudenį, plikomis šaknimis, apie daugiamečius žolinius augalus reiktų mąstyti tik po pusantrų metų (ne sekantį pavasarį, bet dar po metų). Išimtį galima daryti lėtai augantiems daugiamečiams, kurie tikrai niekaip neužgoš rožių: astrancijoms, blakėžudėms, lėtesniems snapučiams (‘Rozanne’).

Ir svarbiausia – atstumas, atstumas, ir dar kartą atstumas 🙂 (nuo rožės). Net pats didžiausias milžinas mažame vazonėlyje atrodo toks nekaltutis ir liaunutis. Neapsigaukite, pasidomėkite, kaip jis ilgainiui atrodys, kad nepatupdyti kokio baltažiedžio katilėlio (Campanula lactiflora) šalia rožės šaknų –  tokios konkurencijos jokia rožė neatlaikytų.

Tad kodėl mišrus rožynas?

Ekologiškumas. Dauguma rožių augintojų, ko gero, sutiktų, kad be pesticidų ir fungicidų sėkmingai rožių neužauginsi. Ne todėl, kad taip patinka, o todėl, kad tai yra beveik neišvengiama. Turint nedidelį kiekį rožių, tikrai galima susidoroti ekologiškomis priemonėmis. Kaip ir su visais augalais, kai rožės auginamos kaip monokultūra, (t.y. didelis kiekis vienos genties augalų vienoje vietoje), ligų bei kenkėjų tikimybė išauga keleriopai. Tokioje aplinkoje jie plinta  ugnis sausame miške. Mišriuose rožynuose didesnė augalų įvairovė sudaro fizinį, o kartais ir cheminį barjerą, pritraukia vabzdžius plėšrūnus.

Praktiškumas. Kokie bebūtų gražūs rožių žiedai, reta rožė žydi iš tikro nuolat; pertraukos būna, kad ir trumpos. Kai kurių rožių veislių krūmai yra negražūs iš prigimties – mažai šakų, išstypusi ir išdrikusi kero forma, plikos ‚kojos‘, ar pan. Mišriuose rožynuose situaciją pataiso  augalai – kaimynai: jie pridengia negražias vietas, žydi tuomet, kai rožės ilsisi, o kiti atvirkščiais, žydi kartu su rožėms, išryškindami jų grožį. Žemesni augalai maskuoja nuplikusias stiebų apačias.

Toks stilius dažnai populiariai įvardinamas kaip ‚angliškas stilius‘ – augalų pilni, tankiai užsodinti gėlynai visiems kažkaip siejasi su Anglija, kur iš tiesų, panašus stilius seniai jau madingas.

Melsvų katžolių kilimas pridengias nepatrauklius rožių stiebus

Melsvų katžolių kilimas pridengias nepatrauklius rožių stiebus

Kas svarbu,  renkantis augalus. Augalų deriniai turi vizualiai derėti spalva, forma ir faktūra; augalai turi mėgti panašiais augimo sąlygas kaip ir rožės (gerą drenažą, trąšią dirvą, mažiausiai 6 val. saulės per dieną). Daugiamečiai augalai neturėtų būti pernelyg agresyvūs, ar greitai besiplečiantys, kad neužgožtų rožių. Jei nenorite kasmet persodinti augalų, rinkitės tokius daugiamečius, kurių nereikėtų itin dažnai dalinti.

Vietos paruošimas. Kiekviena minutė, įdėta į dirvos ruošimą (piktžolių, ypač daugiamečių, naikinimas, komposto/perpuvusio mėšlo įterpimas, kultivavimas) duos jums savaitę laiko grožėtis vėlesniu savo gėlynu. Geriau kantriai palaukti bent pusmetį, ruošiant dirvą, ir gerai padaryti darbą, nei vėliau keiksnoti savo skubotumą, bandant ravėti tankiai sužėlusiuose gėlynuose. Jei iš rudens (o vėliausiai sekantį pavasarį) pradėsite ruošti rožynui paskirtą vietą, rudenį jau drąsiai galėsite sodinti rožės.

Kaip sodinti? Kaip jau minėjau, svarbu išlaikyti atstumą tarp rožių ir kitų augalų. Rožei reikės vietos plėstis, be to, svarbu laisva oro cirkuliacija. Persodinant daugiamečius, kurie yra trumpaamžiškesni nei rožės, nereiktų pernelyg kapstyti rožių šaknų. Atstumas nuo rožių ir tarp augalų turėtų būti ne mažiau nei 50cm. Nors iš pradžių gėlynas atrodys retokas, atsispirkite norui sodinti tankiau – tiek rožės, tiek daugiamečiai su laiku suvešės ir paplatės. Jei labai erzina plika žemė ar mulčas, sodinkite vienmečius ar dvimečius augalus.

Renkamės spalvą ir formą. 

Koncepcija. Pirmiausiai reikėtų užduoti sau klausimą – o kokio efekto siekiate? Ką norite sukurti? Ramybės oazę – gal tuomet labiau prie širdies pasteliniai, pernelyg neblaškantys tonai? O gal patinka ryškūs, prabangūs atspalviai ir kvapai – tuomet rožės aksominiais žiedais ir Damasko kvapais būtent jums. Žadinančiam efektui – saulės, geltoni oranžiniai tonai. Baltas sodas – ramybė, net askezė, toks sodas ypač ilgai matysis vasaros prieblandoje.

Spalvų ratasSpalvų ratas. Visi yra jį matę – tai įrankis, sukurtas prie 150 metų, ir iš pirmo žvilgsnio tai gana paprasta. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Apie spalvų derinimo teorijas yra parašytos ištisos knygos, ir tai nėra taip jau primityvu. Tačiau paprastam augintojui, kuris nesiekia želdynų dizainerio ateities, gal net ir neverta pernelyg gilintis į šias subtilybes. Kaip ten bebūtų, spalvų ratas yra naudinga priemonė, kuri leidžia, nedarant esminių klaidų, kurti harmoningus ar kontrastiškus augalų derinius. Tačiau tai kartu ir tam tikri rėmai. Tačiau  kaip paslaptį pasakysiu 😉 – iš tikrųjų gamtoje visos spalvos tinka. Kokių spalvų žiedai bebūtų, žalia ar pilkšva lapija tas spalvas sujungia, vienas prigesina, kitas paryškina. Pagalvokime apie savaime pasisėjančius augalus – jie kažkodėl visuomet spalviškai tinka. Natūrali gamta spalvų nekoordinuoja – tačiau niekam neužkliūna, kad pieva, pilna įvairiaspalvių augalų, yra per marga. Taigi, spalvų ratas yra naudinga taisyklė, kurią reikia išmokti tam, kad vėliau galima būtų ją laužyti.

Tačiau visgi, kuriant mišrų rožyną, būtų saugiau nenaudoti pernelyg daug spalvų. Jei jau esate  rožių ‚maniakas‘ ir norisi visų veislių po vieną, tai tuomet ‚prigesinkite‘ šį margumyną daugiamečiais augalais, naudodami ribotą spalvinę paletę ir ribotą rūšių/veislių kiekį. Pvz., švelnios melsvos katžolės (Nepeta) ir vos gelsvi bobramuniai (Anthemis) padės apvienyti tarpusavyje spalviškai ne itin derančias rožes. Tą patį efektą galima pasiekti, naudojant daug žalios ar pilkos lapijos.

Vienspalvis gėlynas. Keletas žodžių apie vienspalvius gėlynus. Tai tokie gėlynai, kur visi augalaiP1060083 žydi tos pačios spalvos,  tik skirtingų tonų žiedais. Gali pasirodyti nuobodu iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip nėra. Prieš 100 metų Anglijoje, dvaruose, tokie gėlynai buvo gana madingi. Sėkmingai sukurtas toks gėlynas parodo augintojo kompetenciją – tai yra iššūkis meistriškumui, kadangi spalvotus gėlynus kurti yra žymiai lengviau. Ir palaikyt juos yra sunkiau – kasmet reikia nemažai vienmečių, dvimečių, svogūninių augalų.

Dažniausiai kultivuojama vienspalvio sodo forma yra baltasis sodas. Žinomiausias – Sissinghursto pilies Anglijoje Baltasis sodas. Tačiau vėlgi, tai nėra 100 procentų baltas sodas. Balti žiedai gali būti ne tik sniego baltumo, bet ir gelsvi, žalsvi. O lapija – žalia, pilkšva, pilka, margalapė. Teorija taip pat teigia, kad tokiam sodui pagyvinti reikia nedidelio akcento kontrastingos spalvos, nes akis, žiūrėdama į vieną spalvą, pavargsta ir darosi nebeimli. Pavyzdžiui, tą patį baltą sodą labai pagyvins nedideli ploteliai ryškiai mėlynų augalų, tokių kaip lobelijos ar pentiniais.

Augalų formos. Rožės žiedai yra apvalūs, o dažnai ir gana masyvūs. Kad gėlynas gerai žiūrėtųsi, lysvėje turi būti atsvara papildančių formų (apvalainų) ir kontrastuojančių (vertikalių, horizontalių, ‚debesėlių‘). Tai gali būti ir augalų žiedai, ir paties augalo forma.

eremuraiHarmoningos, rožes papildančios formos – augalai, augantys kupsteliais (rasakilos (Alchemilla), žemesni astrai (Aster)). Kontrastingos rožėms formos – vertikalūs augalai (veronikūnai (Veronicastrum), veronikos (Veronica), rusmenės (Digitalis)); horizontalūs (žemesni snapučiai (Geranium), kraujažolės (Achillea)); ‚debesėliai‘ (guboja (Gypsophilla), vingiriai (Thalictrum)

Kaip sodinti? Kad maišyta lysvė gerai žiūrėtųsi, ji turi turėti gylį. Taigi netaupykite vietos. Optimalus lysvės plotis – 3 metrai (tradicinė taisykle: lysvės plotis turėtų būti lygus dviems aukščiausio jūsų naudojamo augalo aukščiams). Tai yra, jei aukščiausias sodinamas augalas yra 1m, tai lysvės plotis turėtų būti bent 2 m. Yra visokių išimčių, tačiau su rožėmis, kai norisi vešlaus, prašmatnaus vaizdo, tie 3 metrai nėra perdaug.

Augalus sodinkite grupėmis, po 3-5. Kuo didesnis gėlyno plotas, tuo grupės turėtų būti didesnės, po 5-9. Tai taikoma vidutinio dydžio augalams, stambius augalus kaip kemeras (Eupatorium) ar arunkas (Aruncus) galima sodinti ir po vieną. Išimtis – jei sąmoningai siekiate cottage stiliaus gėlyno, kuris būdavo sodinamas po gabaliuką ar daigelį, iš kažkur parsineštų augalų. Tačiau rožės tokiame fone šiek tiek gali pasimesti.

Pagal tradicinius sodininkystės kanonus, mintyse lysvę dalinkime į tris dalis: pirma – žemiausia, iki kelių; vidurinė (dažnai didžiausia) iki juosmens ar krūtinės; ir galinė – iki viršugalvio ir aukščiau.

Rasakilos dažnai naudojamos rožyno apvadams

Rasakilos dažnai naudojamos rožyno apvadams

Pirmame trečdalyje – neaukšti augalai iki kelių, dažnai bordiūras – gali būti formalus (buksmedis (Buxus) ar levanda (Lavandula)), mažiau formalus (katžolės (Nepeta), šalavijai (Salvia). Vienalytis bordiūras, iš vienos rūšies augalo, apvienija gėlyną, gali apjungti netgi tarpusavyje nelabai tinkančias spalvas. Neformalesniam efektui galima naudoti kelių rūšių augalus, bet stenkitės sodinti grupelėmis po kelis. Tradiciškai  šiam tikslui dažnai yra naudojamos levandos, kurios Lietuvoje nėra ilgaamžės, ir kartais šaltomis žiemomis gali iššalti. Tačiau atrodo jos tikrai puikiai, ir jei jūsų rožyne žemė nėra itin užmirkstanti, jos gali labai sėkmingai augti eilę metų. Alternatyva – katžolės (Nepeta) pilkšvais lapais ir melsvai violetiniais žiedais: šalavijai (Salvia) žydrais, tamsiai mėlynais, rožiniais žiedais. Visi dera prie bet kokios spalvos rožių. Labai dažna ir populiari yra rasakila (Alchemilla).

Antras trečdalis – augalai aukščiu iki juosmens/krūtines. Jame įvairaus aukščio katilėliai (Campanula), flioksai (Phlox), bobramuniai (Anthemis), kraujažolės (Achillea), aukštesnės, stačiau augančios katžolės (Nepeta)

Trečias trečdalis – patys aukščiausi augalai: rusmenės (Digitalis), tūbės (Verbascum), veronikūnai (Veronicastrum), vingiriai (Thalictrum), eremūrai (Eremurus). Juos taip pat galima naudoti ir kaip besikartojančius akcentus, išmėtytus per visą gėlyno ilgį

Senovinės rožės ir snaputis 'Patricia'. Šaltinis: www.clausdalby.dk

Senovinės rožės ir snaputis ‘Patricia’. Šaltinis: http://www.clausdalby.dk

Vegetatyviškai ar sėklomis? Apsodinant mišrų rožyną, augalų – kaimynų pasirinkimas yra didžiulis. Kokius augalus pasirinkti – spęsti jums pagal tai, koks biudžetas, ir kokio tobulumo siekiate. Galima nusipirkti 10 pakelių sėklų, ir apsodinti labai neblogai; o galima išleisti kelis šimtus litų, ir sodinti kažkuo išskirtinius veislinius augalus. Teisingas atsakymas, ko gero, slypi kažkur viduryje. Triukas yra žinoti, kuriuos augalus galima kokybiškai išsiauginti iš sėklų, ir jie nedaug skirsis nuo veislių; o kurius galima turėti tik dauginant vegetatyviniu būdu, t.y. dalinant. Pavyzdžiui, jei jums reikia didesnio kiekio rasakilų, jas gana sėkmingai galima užsiauginti iš sėklų. Taip, veislės yra pranašesnės, augalai vienodesni, tačiau didžiulio skirtumo augaluose nepastebėsite. Tačiau, jei norite snapučio ‘Patricia’ ar ‘Rozanne’, spėju, kad iš sėklų tokio neužsiauginsite. Jei sėsite levandas ‚Hidcote‘ iš pakelio, jos sudygs, užaugs, tačiau matysis kad ir nedideli skirtumai tarp augalų. O jei pirksite daugintą auginiais, jūsų bordiūras bus kaip pagal liniuotę, visi augalai identiški.

Svogūniniai ir vienmečiai augalai. Tai augalai, galintys gražiai papildyti mišrius rožynus. Tik

Rasakilos ir snapučiai itin dažnai auginami kartu su rožėmisi

Rasakilos ir snapučiai itin dažnai auginami kartu su rožėmisi

vertėtų rinktis veisles su vidutinio dydžio ar mažais žiedais, kad neatitrauktų dėmesio nuo rožių. Tačiau tų smulkiažiedžių žydėjimas dažnai būna netgi gausesnis.

Dekoratyviniai česnakai (Allium) – puikus priedas. Kaip ir tikri česnakai, jie turi kenkėjus atbaidančių medžiagų. Didelė įvairių aukščių veislių įvairovė. Dauguma žydi gana anksti, tačiau yra keletas vasaros antroje pusėje žydinčių.  A.christophii – kokių 40 cm aukščio, gražiai atrodo ir nužydėjęs, A.spherocephalum – tamsiai bordo bumbuliukai į vasaros pabaigą.

Jurginai (Dahlia) – lietuviai mėgsta didžiažiedžius jurginus, bet šie sunkiai įsipaišo į mišrius gėlynus. Tačiau  yra daug veislių nedideliais žiedais, kurie žymiai geriau dera prie rožių, suteikdami papildomų spalvų, tačiau pernelyg neatitraukdami dėmesio. Įdomius derinius galima išgauti, naudojant juodalapius jurginus.

Lelijos (Lilium) – geriausiai tinka azijinės, ypač nedideliais žiedais, arba žemyn nukreiptais žiedais. Rūšinės lelijos – taip pat geras pasirinkimas

Tuštiems tarpams užpildyti galima sodinti vienmetes gėles. Jų šaknys paprastai seklios, jos

Snaputis 'Brookside' gražiai dera prie geltonų rožių

Snaputis ‘Brookside’ gražiai dera prie geltonų rožių

rožėms ne konkurentės. Pasirinkimas didelis, priklausomai nuo jūsų vizijos – bet kokioje spalvinėje dermėje tiktų miltuotieji šalavijai, verbenos, smulkiažiedės petunijos. Be to, tai puikus būdas šiek tiek atnaujinti rožyną kasmet, jeigu jums tas įdomu.

Rožės prieskonių soduose. Jei domitės rožių istorija, galimas daiktas, jums patiktų sukurti viduramžišką rožių sodą. Iki šiol egzistuoja tos senos veislės – prancūzinė rožė (Rosa gallica) ‚Officinalis‘ ar ‚Versicolor‘, galbūt baltažiedės rožės (Rosa alba). Istoriškai, daugelis prieskoninių augdavo kartu su rožėmis – taigi toks sodelis būtų labai naudingas. Apkraštuoti galima būtų levandomis, šalavijais ar rūtomis; į kaimynus puikiai tiktų katžolė, melisa, mėtos, čiobreliai. Įdomus dalykas, bet teigiama, kad pomidorai apsaugo rožes nuo dėmėtligės. Tačiau, aišku, čia jau toks neįprastas derinys – nors kodėl gi ne, yra vyšninių pomidorų veislių, sudarančių gražų kerą.

Eremurai rožyneModernūs želdiniai. Dauguma išdėstytų dalykų daugiausia tinka tradiciniam, angliško tipo rožynams. Tačiau rožės turi savo vietą ir moderniose želdinimo schemose. Pavyzdžiui, prie modernios architektūros namo labai tiktų rožynas tik iš rožės ‚Iceberg‘ ir kininio miskanto (Miscanthus sinensis) ‚Variegatus‘, susodintų šachmatine tvarka – labai minimalistiška, tačiau elegantiška.

Tad galbūt parinkti kompanionai ne tik kad neatitrauktų dėmesio nuo gėlių karalaitės, bet atvirkščiai, papildytų jos ir taip akinantį grožį. Juk augalų pasaulyje taip pat, kaip ir  žmonių: visi mes ieškome draugų ir partnerių, kurie iškeltų mumyse mūsų geriausias savybes, ir toleruotų ar  pridengtų ne tokias vertingas savybes 🙂

Prancūzinės rožės: kodėl vertėtų jas prisiminti?

Šiandien ‘pasiskolinau’ (su leidimu, be abejo) senovinių rožių mylėtojos, kolekcininkės bei fotografės Nijolės rašinį apie gerai primirštą, tačiau vertingą senovinių rožių grupę – prancūzines Gallica rožes.

Nijolės Karpavičienės tekstas bei nuotraukos

Nepaisant to,  kad didžiulė dalis rožių istorijos likę paslaptyje, galima tvirtai teigti, kad prancūzinės rožės yra seniausios sodo rožės. Daug seniau, nei gavo šį pavadinimą, jos jau buvo žinomos senovės persams,  jas augino graikai ir romėnai. Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo, o šis regionas neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu. Šios rožės labai anksti įsikūrė didžiojoje Europos dalyje ir buvo ilgai naudojamos parfumerijai bei vaistiniams preparatams gaminti.

'Tuscany'

‘Tuscany’

Kur ieškoti pirmųjų šios grupės rožių atstovių? Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo. Šis regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu, ir šioje geografinėje teritorijoje gal būt žmonija pirmą kartą davė pavadinimą šiam augalui – Rosa.

Tiesioginių įrodymų apie natūralias R.gallica augimvietes iki šiol nėra. Archeologai  yra aptikę suakmenėjusių liekanų, tačiau šio erškėčio pasiskirstymo modelis visvien lieka neaiškus. Kai kuri botanikai teigia, kad natūraliai augančių laukinių prancūzinių rožių dar galima aptikti Pietinėje Europos dalyje ir į rytus iki Kaukazo.

'Conditorum'

‘Conditorum’

Tiesiogiai arba per savo hibridus R.gallica yra laikoma damaskinių (Damask), Provanso (Centifolia), samaninių (Moss) ir baltažiedžių (Alba) rožių protėviu. Taip kad galima drąsiai teigti, kad Rosa gallica yra praktiškai visų šiuolaikinių rožių protėvis. Dvi seniausios Gallica grupės rožės, išlikusios iki mūsų dienų, yra R.gallica  ‘Officinalis’ ir ‚Tuscany‘.

Mitai bei legendos

Nuo neatmenamų laikų rožė yra susižavėjimo ir garbinimo objektas. Rožės atsiradimas apipintas legendomis, mitais bei pasakomis. Kas žino, kiek tame yra tiesios, tačiau nuo to rožių istorije tik daugiau intrigos ir žavesio.

'Duchesse de Montebello'

‘Duchesse de Montebello’

1940 m. Egipte buvo rastas kapas, išlikęs iš trečio amžiaus prieš mūsų erą. Jame buvo atrasta moters žynės mumija, palaidota kartu su rožių žiedlapių, pumpurų vainiku ir girliandomis, o jos apeigų skraistė buvo siuvinėta šviesiai purpuriniais penkialapiais rožių žiedais. Visgi, nustatyti, ar tai R. gallica vien iš džiovintų žiedlapių yra sudėtinga.

VII a. pr.Kr.Egipte, Ptolemėjaus laikais, rožėmis garsėjo miestas Arsinojė, kur iš rožių gamindavo rožių vandenį. Taip pat yra žinoma kad Kleopatra, priimdama Marką Antonijų,  rožių žiedlapiais išbarstydavo menės grindis.

Graikijoje – senųjų laikų intelektualaus gyvenimo centre – rožė buvo laikoma dievų dovana. Pagal Anakreoną, ji gimė iš baltų putų, kuriomis buvo padengtas Afroditės kūnas. Matydami nuostabias žiedus ant Afroditės kūno, Dievai apšlakstė jas nektarais, taip suteikdami šiai nuostabiai gėlei aromatą.

Yra daug legendų apie tai kaip balta rožė tampa raudona. Pasak dar vienos legendos baltą rožę nudažė Afroditės kraujo lašai, kai ji bėgo nejausdama aštrių spyglių iškodama  mirtinai sužeisto savo mylimojo Adonio. O štai arabiška legenda  apie raudoną rožę byloja kitaip: …’Maištas tarp gėlių prasidėjo, kai gėlės pavargo nuo savo karalienės. Mieguistas Lotosas atsisakė mėgautis mėnesiena ir  vidurnaktį neišskleidė savo žiedlapių. Dievai išklausė gėlių prašymo ir sukūrė naują karalienę – baltą Rožę. Lakštingala, apsvaigusi nuo tokio grožio, atskrido ir norėjo apglėbti karalienę, bet naujos karalienės spygliai subadė paukštį, kurio kraujas išsiliejo ant rožės žiedlapių. Taip ir atsirado raudonos rožės…’

'La Belle Sultane'

‘La Belle Sultane’

Tačiau, pasak Talmudo, raudona rožė išaugo iš nekaltai pralieto Abelio kraujo, ir todėl turi tarnauti kaip papuošalas žydų nuotakai vestuvių dieną – nekaltumo simbolis.

Raudonos rožės minimos daugelyje senųjų metraščių, Plinijus Vyresnysis, romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas knygoje  „Gamtos istorija“ (Naturalis Historia), išsamiai aprašė apie 12 rožių rūšių. Rožę kaip vaistą labai plačiai naudojo graikai ir romėnai, buvo manoma kad padeda nuo jūros drakonų įkandimo ir nuo tokios paprasto negalavimo kaip galvos skausmo.

Daug nuorodų apie raudonas rožes randama ankstyvuosiuose religiniuose ir vaistininkų raštuose. 1629 m. vaistininkų užrašuose yra minimos 12 Gallica rožių veislių, tad galime spręsti, kad tuo metu rožių veislių skaičius buvo labai ribotas.

Imperatorienės Žozefinos nuopelnas rožių istorijai

Ryškiausias personažas šiuolaikinėje prancūzinių rožių istorijoje yra Žozefina, Napoleono Bonapartės žmona. Labai gaila, kad prisimenant šią spalvingą bei talentingą moterį, paprastai yra koncentruojamasi į jos egzotišką kilmę ar prieštaringai vertinamą moralę iki jai tampant imperatoriene. Tačiau šiai moteriai turėtų būti dėkingi visi šių dienų rožių mylėtojai.

Imperatorienė Žozefina

Imperatorienė Žozefina

Jos didžiausias turtas buvo jos dvaro Malmaison sodas, kuriame vešėjo tų laikų įspūdingiausia pasaulio rožių kolekcija. Jos agentai keliavo po visą Europą ir už jos ribų, ieškodami naujų rožių veislių. Nei karas, nei skyrybos su Napoleonu nenumalšinio šios Žozefinos aistros.

Žozefinos rožynas buvo pradėtas 1804 m., o po dešimtes metų jame buvo jau apie 250 rožių veislių. Tarp jų buvo 167 prancūzinės (Gallica) rožės, 27 Provanso (Centifolia), 3 samaninės (Moss), 9 damaskinės, 22 kininės (China), 4 škotiškos (Pimpinellifolia), 8 baltažiedės (Alba), 3 Foetida, ir eilė rūšinių erškėčių (Rosa moschata, R. alpina, R.banksiae, R.laevigata, R.rubrifolia, R.rugosa, R.sempervirens, R.setigera). Tuo metu tai buvo įspūdingi skaičiai.

1791 m. prekyboje buvo rožių aistruoliai galėjo rinktis tik iš 25 rožių veislių. O po Žozefinos duoto impulso, 1829 m. kataloguose jau buvo siūlomos 2562 rožių veislės! Ir po Žozefinos mirties prancūzų selekcininkai tęsė savo eksperimentus su naujais kryžminimais.

Žozefina globojo ir skatino vietinius rožių selekcininkus kurti naujas veisles. Jei 18 a. dauguma auginamų rožių buvo kilę iš Olandijos, tai 19 a. imperatorienės Žozefinos pastangų dėka rožė tapo Prancūzijos gėle ir ja išliko iki 20 a., kuomet selekcininkų varžytinės persikėlė į Vokietiją ir Šiuarės Ameriką.

Šiuolaikinė prancūzinių rožių istorija

XIX a. antroje pusėje kaip ir kitos vieną kartą žydinčios rožės, prancūzinės rožės buvo užmirštos. J. Cranston (1877): “Iki atsirandant pakartotinai žydinčioms veislėms, prancūzinės rožės buvo mėgstamiausios Anglijos sodų rožės. Buvo auginama daugiau nei 1000 vien tik šios grupės veislių. Tačiau per paskutinius 20 metų (1857–1877) taip padaugėjo pakartotinai žydinčių rožių, kad prancūzinės ir kitos vieną kartą žydinčios rožės (išskyrus geriausias rinktines veisles) buvo išstumtos iš sodų.” B. C. Dickerson (1999) cituoja 1863 m. “Revue Horticole”: “Prancūzinės rožės, labai ilgą laiką stovėję rožių būrio priešakyje, greičiausiai nukrito į tolimiausias gretas dėl tikrų ar įsivaizduojamų trūkumų. Vis dėlto jos neprarado savo vertės, nes tai vienos iš atspariausių, mažiausiai reikalaujančių dėmesio, gausiausiai apsipilančios žiedais ir kvapniausios rožės.” (ir praėjus pusantro šimto metų, šis vertinimas vis dar šimtu procentų aktualus).

'Belle sans Flaterie' ir 'Orpheline de Juliet'

‘Belle sans Flaterie’ ir ‘Orpheline de Juliet’

Didžioji dalis tų laikų prancūzinių rožių veislių yra negrįžtamai prarastos, bet šių dienų selekcininkai vis atsigręžia į šių vertingų rožių genofondą. Pavyzdžiui, 1906m. amerikiečių selekcininkas N.E. Hansenas siuntėsi iš Sankt Peterburgo rožę ‚Alika‘ (R. gallica grandiflora).  1952 m. žinomas vokiečių rožininkas R.Kordes sukūrė prancūzinės rožįs hibridą hibridą ‚Scharlachglut‘. P.Beales Anglijoje pristatė puikų šiuolaikinį hibridą ‚James Mason‘, o kitas garsus anglų selekcininkas D.Austin panaudojo šias rožes išvedant tamsią ir aksominę ‚Prince‘. Prancūzinių rožių hibridai naudojami šiuolaikinėje selekcijoje siekiant išvesti atsparias ligoms ir ištvermingas šalčiams atsparias rožes.

Senosios Gallica rožės auginamos ir šiandien. Savo išskirtinumu, žiedų grožio, spalvų spektro įvairove, ištvermingumu, atsparumu ligoms jos vilioja ir dabartinius selekcininkus. Tad, laimei, prancūzinės rožės  nėra pamirštos. “Mada gali pasikeisti, bet grožis, niekada.“

Tad kokios tos prancūzinės rožės?

Dauguma prancūzinių rožių pasižymi tankia, stačiais, kompaktiškais krūmais. Stiebai padengti smulkiais spygliais, lapai pilkšvai žali, giliai vagoti. Žiedo forma gali būti labai įvairi. Vienų prancūzinių rožių žiedai tuščiaviduriai ar pusiau pilnaviduriai, kitų – labai pilnaviduriai, žiedlapiai tarsi susisukę į verpetą ar sudėtingai pasidalinę į keturias dalis. Taip pat šių rožių žiedai nevienodai kvapūs: vienų veislių žiedai labai kvapūs, o kitų – beveik nekvepia. Daugumos prancūzinių rožių žiedai purpuriniai ar violetiniai. Veislės dryžuotais ir margais žiedais daug dažnesnės nei kitose rožių grupėse. Prancūzinės rožės žydi labai gausiai vieną kartą vidurvasarį. Tai labai ištvermingos, atsparios ligoms ir šalčiams rožės. Neskiepytos jos dažniausiai labai plinta atžalomis.

'Oeillet Parfait'

‘Oeillet Parfait’

Rosa gallica ‘Officinalis’ (sin. ‚Apothecary’s Rose’, ‚Rose of Provins‘, ‚Red Rose of Lancaster’). Kilmė nežinoma. Tai greičiausiai seniausia Europos veislė. Nuo seno buvo auginama dėl vaistinių ir parfumerinių savybių (naudojami žiedlapiai). Apie 1 – 1,5m aukščio vešlus krūmas. Žiedai purpuriniai, stambūs, tuščiaviduriai su geltonais kuokeliais centre. Labai kvapnūs. Gausiai žydi vieną kartą sezono metu – vasaros pradžioje. Vaisiai labai maži. Veislė labai atspari ligoms bei šalčiams. Nereikli. Rytinėje Lietuvos dalyje šaltomis žiemomis gali apšąlti.

‘Versicolor’ (sin. ‚Rosa Mundi’, ‚Garnet Striped Rose’, ‚La Panachée’, ‚La Villageoise’, ‚Panaché’, ‚Provins Oeillet’, ‚Rosemonde’). Kilmė nežinoma, iki 1581 m. Neaukštas, apie 1 m aukščio krūmas. Žiedai tuščiaviduriai, stambūs, margi. Žiedlapiai šviesiai rausvi, išmarginti tamsiai rausvais dryžiais. Žydi labai gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Šakos tiesiog linksta nuo žiedų gausybės. G.S.Thomas rašė (1994): “Aukščiausios klasės sodo rožė […] tai vienas iš atspariausių žydinčių krūmų, duodančių puikų efektą.”

'Versicolor'

‘Versicolor’

‘Tuscany’ – kilmė nežinoma, iki 1820 m. Krūmas apie 1,5 m aukščio. Žiedai pusiau pilnaviduriai, tamsios kaštoninės spalvos, su skaisčiai geltonais kuokeliais centre. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Labai atspari ligoms veislė: beveik niekad neserga raudonjuodžiu dėmėtumu ir labai retai miltlige. Atspari žiemos šalčiams ir jei auga savašaknė, ji gali išgyventi dešimtmečius be jokios priežiūros.

‘Superb Tuscan’ (sin. ‘Tuscany Superb’) – Anglija(?), iki 1838 m.(?) Krūmas apie 1,5 m aukščio. Žiedai pilnaviduriai, tamsios raudono vyno spalvos, šiek tiek kvepiantys, aksominės tekstūros žiedlapiais. Žydi gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Kartais pražysta keli žiedai antroje vasaros pusėje. Atspari raudonjuodžiui dėmėtumui, bet peržydėjus dažnai suserga miltlige.

'Tuscany Superb'

‘Tuscany Superb’

‘Cardinal de Richelieu’, Via Sian/Laffay, 1840 m. Krūmas apie 1,2–1,5 m aukščio. Stiebai blizgantys, žali su keliais spygliais, lapai tamsiai žali. Žiedpumpuriai stori ir plokšti. Tik ką išsiskleidę žiedai būna rausvi, pusiau prasiskleidę – rausvai alyvinės spalvos, visai išsiskleidę – tamsiai violetinės spalvos. Žiedlapiai tarsi asominiai. Žiedai nedideli (apie 6 cm skersmens ar dar mažesni), susitelkę žiedynuose dažniausiai po tris. Kvepia silpnai. Žydi vieną kartą. Reikia keleto sezonų, kad augalas gerai įsitvirtintų. G.S.Thomas (1994): “Viena žinomiausių veislių […] verta geriausios priežiūros.” G.Cheers et al. (1998): “Viena iš gausiausiai žydinčių prancūzinių rožių.”

‘Charles de Mills’. Kilmė nežinoma, iki 1885 m. Viena iš aukščiausių prancūzinių rožių, svyrančios šakos užauga iki 1,8 m. Lapai tamsiai žali. Žiedai labai pilnaviduriai, stambūs (apie 8 cm skersmens), tamsiai purpurinės spalvos. Žiedlapiai tarsi aksominiai, išsidėstę tvarkingomis simetriškomis spiralėmis. Žiedpumpuris atrodo panašus į suglamžytą masę, tačiau išsiskleidžia į idealiai suformuotą žiedą. Žiedai kvepia silpnai. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. G.S.Thomas (1994): “Jokia kita rožė neturi tokių sudėtingų simetriškų žiedų.”

'Duchesse de Montebello'

‘Duchesse de Montebello’

‘Duchesse de Montebello’, Laffay, Prancūzija, iki 1826 m. Tai kita iš retų šviesiai rausvų prancūzinių rožių. Krūmas kompaktiškas, status, ūgliai užauga iki 1,5 m. Lapai matiškai žali. Žiedai pilnaviduriai, vidutinio dydžio, rausvų koralų ar kriauklių spalvos. Žiedų spalva nuo saulės išblykšta. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje.

‘Duchesse d’Angoulême’ (sin. ‘Wax Rose’), Miellez (?) 1818m.(?). Užauga iki 1 m aukščio, stiebai lankstūs, svyrantys ir linkstantys žemyn. Žiedai stambūs (apie 9 cm skersmens), negausiuose žiedynuose, pilnaviduriai, šviesiai rausvi, gracingai svyrantys ant plonų šakelių. Žiedlapiai ploni, beveik permatomi. Tai viena iš nedaugelio šviesių prancūzinių rožių. Žiedai labai kvapūs. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. G.Cheers et al. (1998): “Tik keletas senovinių rožių yra tokio rafinuoto grožio.”. B.C.Dickerson (1999) cituoja W. R. Prince (1846): “Sena, bet užtarnautai mėgiama veislė. Jos spalva tokia delikati, o forma tokia tobula, kad neįmanoma ja nesižavėti.”

‘Belle Isis’, Parmentier, Belgija, apie 1845 m. Tai viena iš žemiausių prancūzinių rožių, užauga apie 1 m aukščio ir tiek pat pločio. Lapai šviesiai žali. Tai nėra tipiška šios grupės atstovė dėl šviesios spalvos žiedų. Žiedai pilnaviduriai, puodelio formos, su “žalia akute” centre, šviesiai rausvi, vėliau spalva blunka. Stori plokšti žiedpumpuriai.

‘L’Impératrice Joséphine’

‘L’Impératrice Joséphine’

‘L’Impératrice Joséphine’ – kilmė nežinoma. Šiais laikais labai populiari senovinė rožė, tačiau senojoj literatūroj labai mažai aprašoma. Greičiausiai daugelį metų buvo žinoma kitais vardais, o buvo pavadinta imperatorienės Žozefinos garbei po jos mirties (G.Cheers et al., 1998). Krūmas tvirtas, platus, apie 2 m aukščio ir 1 m pločio. Lapai giliai gyslų išvagoti, pilkšvai žali. Žiedai dideli, pusiau pilnaviduriai, laisvos formos, rausvi. Žiedlapiai tarsi permatomi. Žydi labai gausiai vieną kartą. Kvepia silpnai. Dideli vaisiai. Atspari ligoms bei nereikli dirvožemiui veislė.

‘Oeillet Parfait’ , Foulard, Prancūzija, 1841 m. Krūmas kompaktiškas, status, apie 1–1,2 m aukščio, geresniuose dirvožemiuose gali būti nežymiai aukštesnis. Lapai šviesiai žali. Žiedai margi, labai pilnaviduriai, apie 4–5 cm skersmens, susitelkę negausiuose stačiuose žiedynuose (po 2 ar 3). Žiedlapiai balti, gražiai išmarginti tamsiai rausvais dryžiais, kurie su amžiumi šviesėja. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. B. C. Dickerson (1999) cituoja 1863 m. “Revue Horticole”: “žiedai nėra iš didžiausių, tačiau jų forma ir spalva tobula ir – įtikinamai – tai viena geriausių tarp margų rožių.” bei R. Buist (1844): “Ši rožė sukėlė tikrą sensaciją Anglijoje ir dabar reklamuojama už apvalią vienos gvinėjos sumą. Ji gražiai išmarginta, kaip gvazdikas, su rausvais, raudonais ir baltais atspalviais, puiki rutuliška forma. Manoma, kad viena geriausių šioje grupėje.”

‘Pompon de Bourgogne’ (sin. ‚Burgundiaca’, ‚Burgundica’, ‚Button’, ‚Cramoisi’, ‚Dwarft Burgundy’, ‚Dwarft Red Rose’, ‚Gilloflower Rose’, ‚Parvifolia’, ‚Petite Chalons’, ‚Petite St. François’, ‚Pompon Cramoisi’, ‚Pompon St. François’, ‚Pompone’, ‚Remensis’, ‚Shell’). Kilmė nežinoma, iki 1629 m. Krūmas labai stačias, apie 1 m aukščio, stiebai gausiai lapuoti. Lapai tamsūs, pilkšvai žali. Žiedai maži, pilnaviduriai, tamsiai rausvi.

'La Belle Sultane' ir 'La Reine Victoria'

‘La Belle Sultane’ ir ‘La Reine Victoria’

‘La Belle Sultane’ (sin. ‚Violacea‘) Apie 2 m aukščio ir 1,2 m pločio vešlus krūmas. Žiedai tamsios bordo vyno spalvos, su daugybe skaisčiai geltonų kuokelių centre, vidutinio dydžio, tuščiaviduriai. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Geriau sodinti daliniame pavėsyje, nes nuo kaitrios saulės tamsūs žiedai apdžiūsta. Kvapni. Gausiai žydi vieną kartą pirmoje vasaros pusėje. Lapai tamsiai žali, matiniai. Ilgiems stiebams reikia atramos, todėl labai tinka sodinti prie tvorų, namo sienų… Atspari šalčiams bei ligoms, nereikli dirvožemiui veislė. Žiemoja nedengiama, tačiau ilgi stiebai dažnai nukenčia nuo pavasarinės karštos saulės ir vėjų, ypač augantys atvirose vietose krūmai, todėl tokiose vietose žiemai geriau ilgasias šakas prilenkti prie žemės.

D.Austino rožės: modernios veislės, senovinė išvaizda

O šalčiai vis spaudžia, ir spaudžia… ir dar paspaus 😦 na, žiemos sporto mylėtojai, matyt, džiaugiasi, bet aš tai tikrai ne. Mirtinai reikia spalvų ir įsivaizduojamų aromatų.

Tad šiandien truputėlis ‘eye candy’, taip sakant, saldainių akims… Šiandien apie bene pačią populiariausią rožių grupę Lietuvoje – angliškas D.Austino rožes (na, argi nepasisekė mūsų rožininkams, kad turime Lietuvoje ir D.Austino rožių platintoją, Sibirkos rožyną)

Angliškų rožių istorija

Angliška rožė 'Gertrude Jekyll'

Angliška rožė ‘Gertrude Jekyll’

 Angliškų rožių atsiradimo istorija romantiška ir įkvepianti. Prieš gerą pusšimtįmetų jaunas anglų ūkininkas D.Austinas susižavėjo nostalgiškomis senovinėmis rožėmis. O jos jau po truputį traukėsi užmarštin, nes tuo metu rožynuose viešpatavo spalvingos arbatinės hibridinės ir daugiažiedės rožės. Senoviniųrožių veislių vis mažėjo, kadangi selekcininkai orientavosi į vis stambesnius neįprastų spalvų arbatinių hibridinių veislių žiedus, kurie gražiai atrodytųparodose ar puokštėse. Kad rožės pražystų tokiais elitiniais žiedais, buvo reikalingas ypatingas kero genėjimas, dėl ko jos ne itin gerai žiūrėdavosi gėlyne.Įkvėptas knygų apie senovines rožes, D.Austinas nusprendė pabandyti išvesti rožę, kuri savyje suderintų geriausias senųjų ir moderniųjų veislių savybes., kurios būtų  ypatingai gražios, tačiau lengvai auginamos, ir vienodai gerai atrodytų tiek puokštėse, tiek gėlyne. Šios rožės savo žiedo forma turėjo atrodyti kaip senovinės, tačiau pasižymėtišiuolaikiškomis spalvomis bei pakartotinu žydėjimu.

Augalų selekcijoje daug nulemia atsitiktinumas ir sėkmė, ir D.Austinui gana greitai pavyko aptikti vertingą sėjinuką – ‘Constance Spry’. Ir nors šiemet šiai veislei sukanka 50 metų, ir ji žydi tik kartą vasaros pradžioje, ji iki šiol plačiai auginama. Taip radosi vis daugiau įdomių veislių, ir apie 1969 metus D. Austinas tvirtai įtikėjo, kad jis yra teisingo kelio pradžioje, ir kad jo rožės yra vertingos

'Malvern Hills'

‘Malvern Hills’

Tuo metu mažai kas tikėjo, kad tokios rožės išpopuliarės, ir rožių augintojai visiškai jomis nesidomėjo. Taigi D.Austinas nusprendė paversti savo ūkį rožynu, kad galėtų auginti ir pardavinėti naująsias angliškas rožes. Praėjus 40 metų,šios rožės išplito po visą pasaulį, ir yra bene mylimiausia rožių grupė tarp rožininkų.

Kuo ypatingos angliškos rožės?

D.Austino angliškos rožės – palyginti nauja šiuolaikinių rožių grupė,išpopuliarėjusi apie 1970-uosius metus. Jos atsirado, kryžminant senovines rožes su moderniomis arbatinėmis hibridinėmis bei daugiažiedėmis rožėmis. Išvienų jos paveldėjo subtilų žavesį bei nuostabius kvapus, iš kitų  – spalvų įvairovę ir pakartotiną žydėjimą.

'Teasing Georgia'

‘Teasing Georgia’

Angliškų rožių žiedai savo forma labai primena senąsias veisles – rozetės ar puodelio formos, su daugybe smulkių vainiklapių, kurios gaubia stambūs išoriniai vainiklapiai. Pagrindinis vertinimo kriterijus, išvedant naujas angliškų rožių veisles – ne tiek spalvų ryškumas ar žydėjimo gausumas, kiek subtilus individualaus žiedo grožis bei kvapas. Tiek gėlynams, tiek puokštėms jos priduoda sunkiai nusakomo nostalgiško žavesio, primenančio senųjų Olandijos tapybos meistrų paveikslus.

'Princess Alexandra of Kent'

‘Princess Alexandra of Kent’

Dauguma angliškų rožių auga kompaktišku, apvaliu krūmu, kuris gražiai dera gėlynuose. Paprastai jos siekia apie metrą aukščio, tačiau ūgis dažnai priklauso ir nuo genėjimo pobūdžio.

Angliškos rožės – viena iš kvapiausių rožių grupių. Kai kurios veislės pasižymi būdingu senovinių rožių dvelksmu, tačiau galima aptikti ir arbatiniųrožių, muskuso, miros bei įvairių vaisių aromatų. Jokia kita augalų grupėnepasižymi tokia aromatų įvairove.

Svečiuose angliškų rožių rojuje Olbraitone

Nedideliame mieguistame Anglijos kaimelyje Olbraitone, esančiame netoli Birmingemo, plyti vienas iš gražiausių pasaulio rožių sodų. Virš 700 įvairiųrūšių bei veislių rožių auga 80 arų rožyne. Sodas suskirstytas į mažesnius rožynus, kurių kiekvienas pasižymi savita atmosfera.

Angliškos rožės mišriame rožyne

Angliškos rožės mišriame rožyne

Ilgasis Sodas sudaro pagrindinęsodo alėją, nes nuo jo atsišakoja kiti, mažesni rožynai. Jame sutelkta senovinių rožių kolekcija, kurių dauguma žydi tik kartą vasaros pradžioje. Kad pratęsti žydėjimą, Ilgajame sode auga ir nemažai šiuolaikinių krūminių bei angliškų rožių. Per visą sodo ilgį driekiasi pergolės, prie kurių auga laipiojančio bei vijoklinės rožės. Nužydėjus šioms rožėms, ant jų pakimba mažučių erškėtuogių girliandos.

D.Austino rožynai

D.Austino rožynai

Viktorijos laikų sode veši angliškos bei kitos pakartotinai žydinčios rožės. 2006 metai šis sodas bvo apjuostas aukšta (beveik 3m ) ir 100 metrų ilgio tvora, šalia kurios susodintos angliškos rožės puikiai iliustruoja, kad jos tinkamos auginti ir kaip vijokliai. Kitos laipiojančios bei vijoklinės rožės svyra nuo arkų ir pergolių.

D.Austino rožynas.-Copyjpg

Tačiau Renesanso sodas, ko gero, pats gražiausiais. Jo centre esantis siauras vandens tvenkinys primena itališkus sodus. Jis paskirtas tik angliškoms rožėms, kurios pradeda žydėti gegužės pabaigoje ir žydi iki šalnų. Šiame sode iš tikro atsiskleidžia angliškųrožių pasaulio spalvų bei kvapų įvairovė.

Liūto sode centrinė figūra –liūto skulptūra. Ją supa taisyklingos arbatinių hibridinių, daugiažiedžių bei angliškų rožių lysvės, o pačią skulptūrą juosia miniatiūrinių rožių bordiūras. Išilgai Liūto sodo driekiasi dvi ilgos, tradicinės mišrios lysvės, kur prabangūs angliškų rožių žiedai supasi tarp daugiamečių žolių augalų.

D.Austino rožynas.-Copyjpg

Yra ir laukinis rožynas, kuriame natūralioje aplinkoje auginami erškėčiai bei jiems artimos rožių veislės. Šis sodas gražiausiai atrodo pavasarį – būtent tuo metu žydi dauguma erškėčių.

Kaip atsiranda angliškos rožės?

D.Austinas Čelsio gėlių parodoje

D.Austinas Čelsio gėlių parodoje

Angliškos rožės taip pat yra vienas iš brangesnių rožių grupių. Jei jums tai atrodo neteisinga, tereikia atidžiau pasigilinti, kiek laiko ir preciziško rankų darbo įdedami į veislės atsiradimą.

Kasmet D.Austino rožyne daroma apie 150,000 tikslinių kryžminimų. Tamžiedadulkės yra rankomis surenkamos, sužymimos ir apdžiovinamos. Kadangi daugelis pilnavidurių rožių turi labai mažai kuokelių, surinkti pakankamą kiekį žiedadulkių nėra lengva. Apdulkinamų augalų kuokeliai yra pašalinami, kad jųpiestelės apsidulkintų tik numatytomis žiedadulkėmis. Visi kryžminimai yra kruopščiai registruojami. Sunokus erškėtuogėms, surenkama apie 400,000 sėklų. Išjų sudygsta apie 250,000 sėjinukų. Kadangi visi sėjinukai skirtingi, jie atidžiai stebimi kelerius metus – svarbu per anksti neišmesti gero augalo, nes kartais sėjinukai savo tikrą veidą parodo tik po kelerių metų stebėjimo. Ir taip tęsiasi 8 metus. Paskutiniais metais atrinkti perspektyviausi augalai padauginami iki 200 vienetų, ir vertinami toliau. Nuskambės žiauriai, tačiau išjų bus atrinkti tik 5-6 augalai, kurie bus naudojami tolimesniam dauginimui. Likusieji keliaus į komposto krūvą. Ir taip kasmet…

Angliškos rožės Čelsio gėlių parodoje

Viso šio titaniško darbo rezultatas – 5 ar 6 naujos veislės, kurios kasmet pristatomos Čelsio gėlių parodoje Londone, vykstančioje gegužės pabaigoje.

D.Austino ekspozicija Čelsio parodoje

D.Austino ekspozicija Čelsio parodoje

2011m. Čelsio gėlių paroda D.Austino rožynui atnešė jau 16-tą aukso medalį. Kaip taisyklė, angliškų rožių ekspozicija būna labai paprasta. Šį kartą ją juosė neaukšta tinkuoto mūro tvora ir mažutės karpyto buksmedžio gyvatvorės, o ekspozicijos viduryje – nedidelis tvenkinukas su tradicine skulptūra. Tai dar viena graži tradicija, kad kiekvienoje Čelsio parodoje rožių ekspoziciją puošia D.Austino žmonos sukurta skulptūra (beje, šių skulptūrų gausu D.Austino rožyne Olbraitone). O šiose paprastučiuose rėmuose kunkuliuoja ir per kraštus verčiasi rožių žiedų gausa.

Baltojo sodo burtai

Kadangi aplinkui ‘balta balta, kur dairais…’ – tad pasikartosiu apie baltą spalvą sode… Šį įrašą buvau įdėjusi ankstesniame bloge, jis buvo labai populiarus, kas leidžia manyti, kad ‘baltojo sodo’ idėja netgi labai gyva, ir daug ką domina. Tiesą sakant, aš netgi žinau vieną realų sodą, kuriame vyrauja balta spalva – jame dar nebuvau, bet vien nuotraukos verčia svaigti 🙂 Labai puikus pavyzdys, kaip ‘mažiau yra daugiau’, t.y. spalvų nedaug, bet stiliaus ir elegancijos vežimu vežk…

Garsusis Sissinghursto pilies baltasis sodas, Anglija

Garsusis Sissinghursto pilies baltasis sodas, Anglija

Gyvenime viskas cikliška, ir kai kurios naujos idėjos yra tk gerai pamirštos senos… Kažkada seniai, kai buvau dar visiškai ‘žalia’ sodininkė, mane labai sužavėjo ‘baltojo sodo’ idėja. Po to kažkaip ji nutolo – kai tiek pasaulyje spalvų ir augalų, nėjau skirsi tokį plotą tik vienos spalvos (ir dar tokios nespalvotos) augalams? Na ką gi, praėjus nemažai metų, prisieksperimentavus su tūkstančiais augalų, vėl sugrįžau į tašką A – baltąjį sodą. Ir taip, šį kartą man jau negaila paskirti gerą gabalą sodo ploto šiai idėjai – jau išplėšti patys pirmi mano padaryti gėlynai ir krūmai (visvien jau morališkai ir fiziškai pasenę ir apsipiktžolėję). Metams paliksiu žemę susigulėti, susimaišyti… o tada sodinsiu, sodinsiu…

Sissinghursto baltojo sodo fragmentas

Sissinghursto baltojo sodo fragmentas

Be abejo, baltasis sodas – ne mano išradimas. Ta idėja klaidžioja po sodus jau arti šimtmečio. Pats žinomiausias pasaulio baltasis sodas yra Anglijoje. Tai Sissinghursto dvaro sodas Kente, prieš 80 metų sukurtas anglų rašytojos Vitos Sackville-West, ir iki šiolei sulaukiantis gausybės lankytojų. Nuo jo prasidėjusi baltųjų sodų mada netrukus paplitusi visame pasaulyje.

Iš pirmo žvilgsnio sodas, kuriame vyrauja tik viena spalva, gali pasirodyti nuobodokas. Tačiau tai, ko gero, pats santūriausias ir elegantiškiausias sodo tipas, traukiantis minimalizmu ir ramybe. Neretai būtent balti žiedai yra patys aromatingiausi, kadangi šviesiems augalams dažnai tai yra vienintelis būdas patraukti apdulkinančius vabzdžius. Toks sodas turi dar vieną ypatumą – pradėjus leistis prieblandai, balti žiedai dar ilgai švyti tamsoje, kai tuo tarpu ryškios gėlės greitai prapuola iš akių. Dažnai toks sodas netgi vadinamas‚mėnesienos‘ sodu

Baltas sodas

Apsodinti tokį sodą sunku nebus – augalų, tinkančių baltajam sodui, galima rasti tarp vienmečių, dvimečių ir daugiamečių žolinių augalų, svogūninių ir šakniastiebinių augalų. Kadangi žiedai yra trumpaamžiai, į tarpus tarp žydinčių augalų gražu prisodinti augalų sidabriniais ar melsvais lapais, baltai margintųaugalų. Jei vieta leidžia, sodo pakraščius apsodinkite aukštesniais baltaisžydinčiais ar margalapiais krūmais, jie suteiks sodui vertikalumo.

Baltos rožės

Kiekvienam sodui reikia bent vienos rožės, ir baltas sodas – ne išimtis. Norėdami tinkamai pasirinkti rožę, vasarą nepatingėkite aplankyti rožių augintojų, kad pamatytumėte pasirinktas rožes gyvai. Tuomet rudenį jau galėsite sodinti pasirinktas veisles. O rinktis tikrai yra iš ko.

Baltos rožės - CopyNemažai baltų veislių yra tarp senovinių rožių. Lietuvoje nuo seno labai populiari baltažiedė rožė (Rosa alba)‚Maxima‘ – labai atspari šalčiui ir ligoms rožė, iki šiol auginama daugelyje kaimų. Labai populiari senovinė veislė yra ‚Mme Hardy‘ – damaskinė balta rožė žalia akute, lengvai dvelkianti citrusais.

Pasibaigus senovinių rožių erai, selekcininkai nepamiršo baltų rožių. Pati populiariausia pasaulio balta rožė (ir pelnytai) yra Kordeso išvesta floribundinėveislė ‚Iceberg‘ (dažnai sutinkama ‚Schneewitchen‘ pavadinimu). Nors išvesta prieš 50 metų, ji iki šiol yra nepralenkiama žiedo švariu baltumu – paprastai baltos rožės turi nežymų žalsvą, rausvą ar gelsvą atspalvį. Jos populiarumas nestebina – tai šalčiui ir ligoms atspari, gausiai žydinti veislė, puikiai tinkanti aplinkai puošti.

Nuostabių baltų veislių rasime ir tarp angliškų D.Austino rožių. Tai ‚Winchester Cathedral‘ – pakartotinai žydinti rožė, lengvai kvepianti migdolais ir medumi, savo žiedo forma labai artima senovinėms; ‚Fair Bianca‘ žiedas truputėlį primena ‚Mme Hardy‘ ir pasižymi stipriu senovinių rožių kvapu; ‚Glamis Castle‘ – senovinės formos žiedais, įvasaros pabaigą įgaunančiais rausvą atspalvį.

Rožė 'Iceberg' - pasaulio populiariausia balta rožė

Rožė ‘Iceberg’ – pasaulio populiariausia balta rožė

Kaip žinia, Lietuvoje, ypač rytinėje jos dalyje, sėkmingai auginti laipiojančias rožes yra sudėtinga. Tačiau vieną kartą žydinti veislė ‚Lykkefund‘uždengta žiemoja gana neblogai, vasaros pradžioje žydi baltomis žiedų kekėmis, o į vasaros pabaigą užmezga gausų spalvingų uogyčių derlių.

Gerų, baltai žydinčių veislių rasime ir tarp šalčiui atsparių veislių.Raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) hibridas “Alba“ žydi stambiais kvapiais žiedais vasaros pradžioje, o rudenį užmezga ryškias raudonas erškėtuoges. “Blanc Double de Coubert“ – dar vienas puikus erškėčio hibridas baltais, pilnaviduriaisžiedais.

Rožės pasirinkimas – labai asmeniškas dalykas, taigi jei norite išsirinkti jums labiausiai artimą širdžiai, pasistenkite jas pamatyti žydinčias gyvai.

Krūmai baltajam sodui

Jei jums nereikia taupyti vietos, kodėl gi neįtraukus į savo baltąjį sodąkrūmų. Kadangi jie auga pakankamai greitai, jie suteiks jūsų sodui brandumo įspūdį, o kai kuriem augalams ir pavėsį vasaros karštyje. Baltai žydinčių krūmųyra nemažai, tačiau pirmiausiai pasidomėkite kokio aukščio ir pločio jis ilgainiui išauga, kaip atrodo nežydėdamas. Daugelis krūmų žydi ribotą laiko tarpsnį, todėl svarbu, kad jie būtų pakankamai dekoratyvūs ir be žiedų.

baltos alyvos

Lietuviai nuo seno augina nemažai žydinčių krūmų, o tarp jų yra nemažai baltažiedžių. Vienos iš anksčiausių pasirodymą pradeda smailialapės lanksvos (Spiraea), kurių šakos taip gausiai apsipila baltais žiedais, kad anglai taikliai jas vadina ‚nuotakos vainikais‘. Lietuviškądarželį sunku įsivaizduoti be darželinių jazminų (Philadelphus coronarius). Rinkitės kompaktiškas veisles, kurios neišauga didesnės nei 2 metrai, tokias kaip ‚Avalanche‘ ar ‚Belle Etoile‘. Nepamirškite ir baltai žydinčių paprastosios alyvos veislių, kaip sena, laiko patikrinta ‚Madame Lemoine‘. Tinka ir deucijos, nuo seno Lietuvoje vadinamos ‚radastų‘ vardu. Gražiai tiktų ir paprastasis sidabrakrūmis (Potentilla fruticosa) “Abbotswood“ stambiais, baltais žiedais, užaugantis iki 1m. Antroje vasaros pusėje ypač puošniai atrodo hortenzijos (Hydrangea). Lietuvoje dažniausiai auginami šviesiosios (H.arborescens) ir šluotelinės (H.paniculata) hortenzijų veislės. Jos nereiklios, ilgai žydi, gerai prisitaiko augti netgi nepalankiose auginimo sąlygose. Jų žiedynai puikiai tinka džiovinimui.

Vasaros 'žvaigždė' - darželinis jazminas

Vasaros ‘žvaigždė’ – darželinis jazminas

Taip pat nepamirškite krūmų baltai ir žaliai margintais lapais. Jie suteikia netgi daugiau dekoratyvumo gėlynui nei žiedai, kadangi išlieka puošnūs viso sezono bėgyje. Puikus pavyzdys –  baltoji sedula (Cornus alba) ‚Ellegantissima‘.Tai labai nereiklus augalas, o žiemą dar jus džiugins ir spalvingais stiebais.

Gražiai tokiame sode derės ir sumedėję augalai sidabriniais lapais. Tinkamų veislių rastume tarp karklų (Salix). Labai dailus, svyrantis augalas baltajam sodui – gluosnialapė kriaušė (Prunus salicifolius) ‚Pendula‘.

Daugiamečiai žoliniai augalai baltajam sodui

Baltai žydinčių daugiamečių augalų pasirinkimas milžiniškas – beveik visose gentyse rasime baltai žydinčių formų.

Bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Lotus Queen'

Bijūnas (Paeonia lactiflora) ‘Lotus Queen’

Vasaros pradžioje džiugins balti sinavadai (Aquilegia), rytinės aguonos (Papaver orientale) ‚Checkers‘ ir bijūnai (Paeonia).Šių puikių gėlių veislių yra daug ir įvairiems skoniams – ir pilnavidurių senoviškų (‚Gardenia‘, ‚Duchesse de Nemours‘), ir modernesnių japoninių ar tuščiavidurių veislių (‚Lotus Queen‘, ‚Carrara‘). Atsvarą jų stambiems, masyviems žiedams galėtų sudaryti vertikalios baltai žydinčių lubinų žvakės.

Astrancija (Astrantia) 'White Giant'

Astrancija (Astrantia) ‘White Giant’

Širdžialapė balža (Crabe cordifolia)

Širdžialapė balža (Crabe cordifolia)

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphilus)

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphylus)

Prie jų derės balti vilkdalgiai (Iris) –barzdotieji stambiais žiedais ar lengvesni, elegantiškesni sibiriniai. Vėliau baltų augalų choras tik didės – rusmenės (Digitalis), bobramuniai (Anthemis), baltagalvės (Leucanthemum), gvazdikai (Dianthus), vienadienės (Hemerocallis).

Baltagalvė (Leucanthemum superbum) 'Fina Coghill'

Baltagalvė (Leucanthemum superbum) ‘Fina Coghill’

Vasarai persiritus įantrą pusę, prisijungs šluoteliniai flioksai (Phlox paniculata) ‚David‘ ar ‚Rembrandt‘, veronikos (Veronica) ir veronikūnai (Veronicastrum). Artėjant rudeniui, estafetę perima japoninės plukės (Anemone japonica) ‘Honorine Jobert’

Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) 'Album'

Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) ‘Album’

Tinkamų augalų rasite ir tarp dekoratyvinių žolių. Patys puošniausi, be abejo, yra miskantai (Miscanthus)‚Variegatus‘, plačiais baltai dryžuotais lapais, ir ‚Morning Light‘,siauručiais lapeliais. Abi veislės pas mus nežydi, tačiau vien tik lapai sudaro grakštų vertikalų akcentą gėlynui.

Siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium) 'Album'

Siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium) ‘Album’

Nepamirškite ir daugiamečių augalų dekoratyviais lapais, kurie baltam gėlynui sudarys puikų foną ar apvadą. Tokiam sodui tinkamiausi augalai tamsiai žaliais, sidabriniais ar margais lapais. Tai rūtos (Ruta), levandos (Lavandula), gauruotoji glažutė (Cerastium tomentosum), baltieji kiečiai (Artemisia ludoviciana) ‘Valerie Finnis’. Gėlynui aprėminti labai tinka vilnotoji notra (Stachys lanata), ypatingai veislė ‚Helen von Stein‘, pasižyminti stambiais, pilkšvais lapais, ir sparčiai formuojanti tankų kilimą.

Vilnotoji notra 'Helen von Stein'

Vilnotoji notra ‘Helen von Stein’

Jei norėtumėte pavėsingo baltojo sodo, rinkitės arunkus (Aruncus), baltas astilbes (Astilbe), pavyzdžiui, ‚Brautschleier‘ ar‚Diamant‘, baltai žydinčias melsves (Hosta). Nemažai melsvių veislių lapai puošiasi plačiu baltu apvadu (‚Patriot‘, ‚Wide Brim‘), kas dar labiau paryškins gėlyno baltumą.

Vienmečiai ir dvimečiai augalai baltam sodui
Orlaya grandiflora

Orlaya grandiflora

Tarpus tarp didesnių augalų užpildykite baltai žydinčiais vienmečiais augalais. Jų pasirinkimas yra tikrai nemažai, ir juos be vargo galite užsiauginti iš sėklų. Baltai žydinčios juodgrūdėlės (Nigella), kosmėjos (Cosmos), kleomės (Cleome). Nepamirškite ir kvapiojo tabako (Nicotiana) – jis užpildys jūsų baltąjį sodą ne tik žiedais, bet ir svaigiu kvapu. Darželinės blizgės (Lunaria annua) baltažiedė forma puošia baltąjį sodą ne tik baltais žiedais, bet ir nužydėjusiais sidabriniais diskais. Joms į kompaniją pasėkite margalapės karpažolės (Euphorbia marginata) labai dekoratyvias, baltai margintais lapais.

Didžioji zunda (Eryngium giganteum) 'Miss Wilmott's Ghost'

Didžioji zunda (Eryngium giganteum) ‘Miss Wilmott’s Ghost’

Svogūniniai ir šakniagumbiniai augalai

Šie augalai leis jums džiaugtis baltais žiedais nuo pat ankstyvo pavasario. Anksčiausiai pradės žydėti snieguolės ir krokai, vėliau prisijungs narcizai ir hiacintai. Sunku įsivaizduoti gėlyną be tulpių (Tulipa): baltam gėlynui puikiai tiktų – ankstyvosios ‚Purissima‘ arba gracingos lelijažiedės‚White Triumphator‘. Vasarą gėlyną padabintų lelijos. Vasaros pabaigai gėlynąpuoštų jurginai (Dahlia) – tačiau vertėtų turėti galvoje, kad gėlynuose gražiau įsikomponuoja veislės smulkesniais žiedais – tuščiaviduriai, pomponiniai, kaktusiniai, chrizanteminiai jurginai. Į kompaniją tiks ir balti kardeliai- tik juos geriau auginti nedidelėmis grupelėmis, po 3-5.

P1040981 - Copy

Keletas dalykų, kuriuos vertėtų žinoti, prieš imantis kurti baltą sodą:

– Baltasis sodas geriausiai atrodo, jei kuriamas ribotoje erdvėje, t.y. aprėmintas gyvatvorių ar vidiniame namo kiemelyje. Gražiai atrodys, jei toks sodas bus juosiamas baltos tvoros – tačiau tokiame gėlyne reikėtų daug tamsiai žalios lapijos, kad sudarytų atsvarą baltai spalvai.

– Tamsus fonas ypač išryškina baltą žiedų spalvą bei sidabrinius ar melsvaižalius lapus. Gražiai atrodo tamsžalės ligustrų (Ligustrum) ar buksmedžių (Buxus) gyvatvorės. Panašią funkciją atliktų ir tamsi namo siena. Jei darote baltągėlyną viduryje vejos, palikite bent jau platų žolės apvadą aplink savo baltąjįsodą. Kaip fonas baltam sodui puikia dera ir žalios ar sidabrinės spalvos visžaliai augalai. Tam tiktų karpomos dygiosios eglės (Picea pungens) ar tujų (Thuja occidentalis) gyvatvorė, kai kurie puskiparisių (Chamaecyparis), kadagių (Juniper) kultivarai.

– Šiais laikais nedažnai pamatysi, kad želdiniai privačiose valdose būtųformuojami taisyklingais gėlynais, kaip kad matome senoviškų dvarų parkuose. Tačiau kodėl gi ne? Nedideliam taisyklingam sodeliui nereikia daug ploto. Ir nebūtinas įmantrus, sunkiai prižiūrimas dizainas – pakaktų, kad gėlynas būt padalintas į kelias simetriškas dalis, ir kad jį aprėmintų karpoma neaukšta gyvatvorė.

– Renkantis augalus, svarbu ne tik žiedų spalva ir forma, bet ir žydėjimo laikas, kad sezono metu visuomet būtų žydinčių augalų. Idealu, jei bet kuriuo vasaros momentu būtų bent keletas žydinčių augalų skirtingų formų žiedynais, pavyzdžiui, apvalios šluotelinių flioksų galvos bei vertikalūs veronikūnų žiedynai. Jei sodinate baltąjį gėlyną prie sienos ar gyvatvorės, tuomet aukščiausius augalus sodinkite toliausiai. Jei jūsų gėlynas bus viduryje vejos, aukščiausi augalai turėtų būti sodinami viduryje lysvės, kad gerai matytųsi išvisų pusių.

Nauji metai, nauji reikalai

naujam blogui

Nauji metai, naujas sezonas, tad norisi ir naujienų, ar ne? O tokių jums turiu… Tai mano naujas tinklapis KITOKIE AUGALAI.

Nors jis dar ne visai užbaigtas (dar vis pildau ir naujais augalais, ir informacija apie augalus), bet jau žinau, kad daug augalų maniakų nekantrauja akis paganyti, tad nusprendžiau pasiviešinti 🙂 jei kyla kokie klausimai ar pastabos, rašykite…

Smagaus naršymo ir svajojimo:) nespėsime nei mirktelėti, ir pavasaris jau čia (aš taip save guodžiu kasdien)