Dar kartą apie MO muziejaus sodą…

Šį kartą – baltarusių sodo žurnale.

MO_Sadoviy_dizayn_0720

Ir vėl sukasi naujas ratas…

Na ką, jau kelinti metai mano tinklaraštis vos dvėsuoja Kodėl?

Pagrinde todėl, kad visas pastangas mečiau į Facebook’o  kultivavimą – greičiau, dinamiškiau, spartus grįžtamasis ryšys. Daugiau savo veiklos parodai, labiau matosi, kuo kiti gyvena.  Asmeniškumų FB aš neviešinu, tai man yra grynai darbo įrankis, ir, kaip laikas parodė, labai efektyvus darbo įrankis, ir puiki priemonė ryšiams megzti ir palaikyti.

Bet yra ir savų trūkumų… Informacija į FB nugula kaip į juodą dėžę. Praėjus kuriam laikui, nebeprisimeni, kada, ką ir kur buvai įkėlęs. Ką bedėtum, išliekamoji vertė yra nulinė. Na, ne tai, kad jaučiuosi gaminanti pasaulinio lygio turinį 🙂 bet neretai pati pavargstu ieškoti kokios nuotraukos, kurią, žinau, esu įkėlusi.

Tinklaračio palaikymas gi užima daugiau laiko… bet kas dar labiau demotyvuoja, tai tas jausmas, kad rašai į savotišką juodą skylę, kosmosą, kur žinutė eina ir nueina kažkur neaišku kur. Ir nežinai, pasiekė ką nors, nepasiekė? – galbūt čia toks lietuviškas temperamentas, mažai komentuoti ir dalyvauti diskusijose (jei diskusija ne apie politiką ar krepšinį 😀 )

Vienu žodžiu, metas spręsti iš esmės – būti tinklaraščiuo toliau, ar nebūti? Nes kol kas tai lyg ant kokio mozolio mintų 🙂 – tinklaraštis kaip ir yra, ir įdirbis jau šioks toks (apie 10 metų)… bet gal tiesiog atėjo jam metas išeiti atsargon, kaip kokiam mygtukiniui telefonui? Nes pabaiga nebūtinai yra blogas dalykas, dažnai juk būtent ji duoda pradžią ir postūmį kažkam naujam.

Taigis… ar yra kokių minčių? nuomonių?

Maurų pėdsakais: Real Alcázar, Sevilija

Bet kas, besiruošiantis apsilankyti Andalūzijoje, žino – Alhambros rūmai Granadoje yra ‘a must-see’. Tiesiog privalomoji programa. Šis rūmų kompleksas jau daugelį metų laikomas mauriškos architektūros bei meno šedevru, pelnytai įtrauktu į UNESCO paveldo sąrašą. Aplankiau? Tai be abejo, visą gyvenimą norėjau pamatyti Alhambrą. Ne tik aplankiau, bet ir pasisekė apsistoti viešbutyje rūmų komplekso teritorijoje (tai įmanoma, ypač jei planuojate iš anksto).

Bet ne apie Alhambrą aš čia šiandien… Daugelyje didesnių Pietų Ispanijos miestų yra centrinė istorinė tvirtovė, paprastai vadinama Alcázar. Laikantis islamiškų kanonų, tokios tvirtovės iš išorės atrodo ganėtinai nykoki statiniai, tačiau jų vidus – visiškai kitas reikalas: puošni architektūra, taikomasis menas, sodai, fontanai…

Taip kad verta aplankyti ir tas kitas maurų tvirtoves, ne tik Alhambrą. Beje, Sevilijos Real Alcázar tam tikra prasme man paliko netgi didesnį įspūdį. Kad ir kaip šventvagiškai tai skamba, po jo Alhambra jau neatrodė tokia įspūdinga 🙂  Ji graži, bet kiek kitaip nei rūmai Sevilijoje. Tad kai būsite Sevilijoje, ‘nepabrokykite’, atstovėkite tą eilutę prie įėjimo – ji būna, ir nemaža.

Šiandien gudrauju kažkiek 🙂 ir čia perspausdinu rašinį, kurį neseniai publikavo žurnalas ‘Vintažo ženklai’. Tačiau čia įdedu daugiau nuotraukų 🙂

Mergelių kiemas (Patio de las Doncellas) kiek primena Mirtų kiemą Alhambroje

Kvapą gniaužiantis architektūros kompleksas Sevilijoje 1987 m. buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Tai puikus mudecharų (Mudéjar) stiliaus pavyzdys, kuriame krikščioniškos bei maurų architektūrinės tradicijos susijungia į unikalią dermę. (XI-XVI a. Ispanijos architektūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilius, jam būtinga maurų meno ir gotikos bei renesanso elementai, dekoratyvuas, orientalistinė ornamentika

Alcázar pradėtas statyti dar 10-ame amžiuje kaip fortas Kordobos gubernatoriams Sevilijoje, tačiau jau po šimtmečio imtasi jį perstatinėti. Valdant Abadidų valdovams, pirminis fortas buvo išplėstas Al-Muwarak (Palaimintaisiais) rūmais vakarinėje komplekso dalyje. 12 a. Almohadų valdovai pastatė dar vienus rūmus rytinėje dalyje. 1248 m. Seviliją užėmus krikščionims, karalius Fernandas III įsikėlė į Alcázar‘ą, o ir keletas vėliau valdžiusių monarchų naudojosi šiais rūmais kaip pagrindine buveine. Karalius Alfonso X perstatė didžiąją dalį Almohadų rūmų į gotikinius, o 1364-aisiai Pedro I ėmėsi savo puikiųjų rūmų statybos.

Tad prašome, žengiame tvirtovės vidun…

Liūtų vartai (Patio del León)

Į rūmų kompleksą patenkame per Liūtų vartus (Puerta del León) iš centrinės Sevilijos Triumfo aikštės, tiesiai į Liūtų kiemą, kuris kažkada buvo originalių Al-Muwarak rūmų kariuomenės garnizono kiemu. Žengę kairėn, atsiduriame Teisingumo salėje (Sala de la Justicia), gausiai dekoruotą puošniais Mudecharų stiliaus lipdiniais bei artesonado (lubos iš persipinančių sijų su dekoratyviniais intarpais). Šis kambarys buvo įrengtas 1340 m. krikščionių karaliaus Alfonso XI, kuris čia maloniai leisdavo laiką su savo širdies dama Leonora de Guzmán, pasak amžininkų, gražiausia Ispanijos moterimi. Iš čia patenkame į dailų kiemelį, Patio del Yeso, išlikusį iš 12 a. Almohadų rūmų, ir rekonstruotą 19 a.

Medžiotojų kiemas (Patio de la Montería)

Besiglaudžiantis Don Pedro rūmų šešėlyje, šis kiemas buvo taip užvadintas todėl, kad čia rinkdavosi medžiotojai prieš prasidedant karaliaus Pedro medžioklėms. Vakarinėje kiemo pusėje esantys kambariai kadais buvo Kontraktų namas (Casa de la Contratación), pastatytas 1503 m., iš kur buvo kontroliuojama prekyba su Ispanijos kolonijomis Amerikoje. Tuo tarpu Admirolo salėje (Salón del Almirante) yra eksponuojami 19-20 amžiaus tapybos darbai, kuriuos vaizduojami istoriniai įvykiai ar žmonės, susiję su Sevilijos miestu. Dar kitoje salėje galima pamatyti išsamią įmantrių vėduoklių kolekciją, o Audiencijų salėje (Sala de Audiencias) iškabintas garsus Alejo Fernández’o paveikslas, nutapytas 1530 m., ‚Virgen de los mareantes‘ (‚Jūreivių madona‘).

Medžiotojų kiemas (Patio de la Montería)

Don Pedro rūmai (Palacio de Don Pedro)

Šie rūmai, taip pat žinomi kaip mudecharų rūmai (Palacio Mudéjar), yra bene puošniausias pastatas Sevilijoje.

Ambasadorių menė (Salón de Embajadores): ką net komentuoti… tiesiog wow

Karalius Pedro, nors ir nesutarė su kitais krikščionių karaliais, džiaugėsi glaudžia sąjunga su musulmoniškuoju Granados miesto emyru, Mohamedu V, žmogumi, kurio dėka Alhambra tapo tokia puošni. Tad kai Pedro 1364 m. nusprendė pastatyti naujus rūmus Sevilijos Alcázar‘e, Mohamedas atsiuntė daugelį savo geriausių amatininkų. Prie šių prisijungė vietiniai bei Toledo meistrai. Jų kūryba, besiremianti islamiškomis Almohadų bei Cordobos kalifato tradicijomis, leido užgimti unikaliai Iberijos pusiasalio stilistikai.

Įrašai ant rūmų fasado byloja apie tokią stilių simbiozę. Užrašai ispanų kalba skelbia, kad statytojas buvo ‘aukščiausias, kilniausias bei galingiausias užkariautojas Don Pedro, Dievo valia, Kastilijos bei Leono karalius’, kai tuo tarpu kita įrašas arabų kalba sako, kad ‘nėra kito užkariautojo, išskyrus Alachą‘.

Rūmų širdyje slepiasi nuostabusis Mergelių kiemas (Patio de las Doncellas), kurį dabina dailios arkos, lipdiniai bei spalvingos keramikinės plytelės. Jo centre esantį vandens tvenkinuką iki 2004 metų slėpė 16 a. marmurinė danga. Savo atmosfera šis kiemas kiek primena Alhambroje esantį garsųjį Mirtų kiemą.

Kiemelio šiaurinėje pusėje – įėjimas į Karališkuosius kambarius (Alcoba Real), stebinančius įspūdingomis lubomis bei lipdiniais. Galinis kambarys kažkada greičiausiai buvo monarcho vasaros miegamasis.

Iš čia patenkame į dengtą Lėlių kiemelį (Patio de las Muñecas), išpuoštą subtiliais Granados stiliaus dekoro elementais; tiesą sakant, lipdiniai čia ir buvo perkelti iš Alhambros 19 a., kai ši rūmų dalis buvo perstatoma karalienei Izabelei II. Šalimais esantys Princo kambariai (Cuarto del Príncipe) nustebina įmantriomis auksinėmis lubomis – toks jau buvo statytojų užmanymas, kad jos primintų žvaigždžių nupiltą nakties dangų.

Taąiau įspūdingiausias kambarys rūmų komplekse, be abejonės, yra Ambasadorių menė (Salón de Embajadores). Čia buvo karaliaus Pedro I sosto menė, kurio pribloškiantis medinis kupolas iš daugybės persipinančių žvaigždžių, vaizduojantis  visatą, buvo užkeltas 1427 metais. Dėl kupolo formos ši patalpa kartais vadinama Pusės apelsino mene (Sala de la Media Naranja).

Gotikiniai rūmai (Palacio Gótico)

Laiptais, vedančiais iš Mergelių kiemo, patenkame į karaliaus Alfonso X 13 a. gotikinius rūmus. Čia svarbios dvi salės: Salones de Carlos V, pavadintas 16 am. Ispanų karaliaus Carlos I garbei, kuris tuo pačiu buvo ir who was also the Šventosios Romos imperijos imparatoriumi Karoliu V, bei Salone de los Tapices, didžiulė skliautuota erdvė, kurioje iškabinti milžiniški gobelenai.

Rūmų sodai

O iš gobelenų menės jau ranka paduoti iki vešlių karališkojo Alcázar’o sodų. Formalus sodas su tvenkiniais bei fontanais driekiasi prie pat rūmų. Vienas iš jų, Šokio sodas (Jardín de la Danza), kanalu susisiekia su fotogeniškomis María de Padilla voniomis (Baños de Doña María de Padilla).

María de Padilla vonios (Baños de Doña María de Padilla)

Įdomiausias statinys sode yra Galeria de Grutesco, portikais puošta dviaukštė galerija, 16 a. perstatyta iš senos musulmoniškos eros sienos. Likusi sodų dalis buvo sukurta jau 20 a., tačiau stilistiškai ji puikiai dera prie senovę menančių rūmų komplekso.

Karališkieji kambariai

Sevilijos Alcázar rūmų kompleksas iki šiol yra naudojamas kaip karališki rūmai. 1995 m. Čia vyko Infantos Elenos, karaliaus Chuano Carloso I dukros vestuvių pokylis, jai susituokus šalimais esančioje Sevilijos katedroje. Ir beje, kambarius, kuriais naudojasi karališkoji šeima, galima aplanyti ekskursijos metu. Puikus šansas pamatyti 14 a. Salón de Audiencias, iki šiol naudojamą monarcho priėmimų kambarį, bei karaliaus Pedro I miegąmąjį, išdekoruotą nuostabiomis mudecharų plytelėmis bei lipdiniais.

O pabaigai – dar viena intriguojanti detalė – šiuose rūmuose visai neseniai buvo filmuota ne viena populiariaus serialo ‚Sostų karai‘ serija  Kaip suprantu, šiais laikais  tik venetai yra nemačiusių šio serialo – aš viena iš jų 🙂

Ir dar keletas nuotraukų:

 

 

Dar viena mane silpnybė jau daugelį metų – akmenukais grįsti takai. Jau kokį dešimtmetį svajoju, kaip tokius savo sode darysiu (ir net akmenukų iš pajūrio kelios dėžės mėtosi garaže). O Andalūzijoje jie visur – left, right and centre. Labai įkvėpė grįžti prie primitštų idėjų.

O štai čia – mano tobulas meditacinis kampelis 🙂 norėčiau tokio pas save, ir absoliučiia nieko nekeisčiau, man viskas čia tobula. Ir taip, kaip bebūtų keista, nei vieno augalo…

Nauja era…

Na ką, spėliojote, kur prapuoliau? 😉 Ogi buvau užsiėmusi darbų Lietuvoje užbaigimu ir kraustymusi į kitą kraštą. Taip, jau mėnuo kaip gyvenu su šeima šalia Vašingtono DC.  Į klausimą ‘nu va, gražiausia, ir jūs emigravote?’ iškart atsakau – ne, išvažavimas laikinas. Nors kaip žinia, sako, nieko nėra pastovesnio už laikinumą, ar ne? 😉 na gerai gerai, erzinuosi…

Be abejo, gyvendama čia, tikrai nesiruošiu užmesti savo mėgstamiausios srities – augalų bei sodų. Ruduo čia ilgas ir gražus, tad planuoju iki rimtesnių šalčių dar pasiblaškyti aplinkui, kad būtų apie ką rašyti gūdžiais žiemos vakarais (nors nežinau, kiek čia ta žiema gūdi – bet šiandien rytą jau apturėjome pirmą šalną) .

O čia įrodymui, kad tikrai esu JAV 🙂 Mt.Cuba botanikos sodas Delavare. Nedidelis, bet jaukus. Ir su milžiniška Baptisia kolekcija. Geresnės ir didesnės kol kas nežinau – akivaizdu,  must-visit taškas gegužę, kai visos barškės bus pačiame gražume 🙂

Ieškoma: savanoris (-iai)

Prieš gerą mėnesį, vaikštant aplink Museum of Garden Design Londone, įamžinau štai tokį išmintingą užrašą…

Ir susivokiau, kad visiškai nebesu išmintinga 😦 nes jau pamiršau tuos laikus, kai sodininkavimas buvo džiaugsmas. Matyt, tiek užsižaidžiau svetimais augalais bei gėlynais, kad visiškai nebeliko laiko saviems. Tad atėjo metas pasikeitimams…

Pradžiai, IEŠKAU SAVANORIŲ PAGALBININKŲ, kurie padėtų su ravėjimu/žemės paruošimu naujiems gėlynams. Girdėjau, būna žmonių, kuriems ravėjimas visai patinka 🙂 Tai gal kas norėtų padirbėti prie augalų, su jais artimiau susipažinti? pažadu negailėti savo know-how ir vaišinti skaniais pyragais 🙂

Jei domina, rašykite į el.paštą info(eta)kitokieaugalai.lt (vietoje (eta) rašome ženklą @)

Gal pavasaris veikia?

Nežinau, senstu, ar čia pavasaris taip veikia… bet sugalvojau tokią štai akciją-atrakciją 😉 :

VIENAM ŽMOGUI (ŠEIMAI, ORGANIZACIJAI AR PAN.) ŠIEMET NEMOKAMAI SUKURSIU DAUGIAMEČIŲ  ŽOLINIŲ AUGALŲ GĖLYNĄ (NATŪRALISTINIO ŽELDINIMO STILISTIKOS)

Gėlyno dydis – ne daugiau 15-20 kv.m (gali būti ir keli ploteliai, bet bendroje sumoje plotas neturėtų būti didesnis)

Vieta – Vilnius arba 10-15km už jo ribų.

Pirmenybė – objektams, kur gėlynas bus skirtas vaikams, neįgaliems bei seneliams; tačiau tikrai svarstysiu ir kitus variantus, tad pabandykite įtikinti 🙂 konkrečių kriterijų, pagal kuriuos rinksiuosi, nėra … tiesiog tikiuosi pajusti tą tinkamiausią, kuriam labiausiai to reikia.

Gėlynas bus natūralistinio želdinimo stilistikos (olandiškos bangos), tad akivaizdu, kad gavėjui šis stilius turėtų labai patikti. Ne paslaptis, tai nėra tinkamas stilius bet kuriam žmogui… vieniems tai neišpasakytas grožis, kitiems gi – jovalas 🙂 Dalis želdinamo ploto tikrai bus skirta dekoratyvinėms žolėms.

Tinkamus augalus rinkčiau aš pati, iš to, ką turėsiu tinkamo birželio pradžioje. Jokiu būdu tai nebus nupiepę liekanos – tiesiog kai kurių augalų, kartais netgi labai gerų, lieka per dideli likučiai, o gėlyne jiems tikrai bus geriau nei komposto dėžėje. Spalvas, be abejo, paderinsime su gavėju (tačiau didelio pageidavimų koncerto nebus)

Sodinimas vyktų maždaug birželio pirmoje pusėje, iki to laiko vieta gėlynui turėtų būti paruošta iki blizgesio. Tada aš atvažiuosiu su augalais, ir apgyvendinsiu juos naujoje vietoje 🙂

Kokio įsipareigojimo tikiuosi iš gėlyno gavėjo? Pirmiausia, jis turės jį mylėti ir rūpintis 🙂 kaip žinia, tokio stiliaus gėlynai nėra labai reiklūs priežiūrai, laistymui ar tręšimui, bet pirmus kelis metus paravėti teks. Taip pat gavėjas turės pats gerai pasiruošti vietą gėlynui – kuo geriau paruošite, tuo mažiau vėliau ravėti teks.

Motyvacinius laiškus priiminėsiu iki š.m. balandžio 26d (el.paštą rasite Kontaktų skyrelyje). Reiktų keleto nuotraukų tos vietos, kur turėtų būti numatomas gėlynas (išrinkta objektą vėliau aplankyčiau ir pati). Į visus laiškus atsakysiu, tačiau pasirinktas bus tik vienas 🙂

Lyg ir viskas 🙂 O dabar laukiu…

Seimo fontanas: norėta kaip geriau, o gavosi..

… tikrai taip, kaip visada.

Prieš savaitę, pravažiuodama Gedimino prospektu, iš tolo pamačiau neoninėmis spalvomis švytintį buvusį fontaną. Ir nepatingėjau po kiek laiko vėl padaryti lankstą, ir netgi fotoaparatą pasiėmiau, kad įamžinti šitą ‘meną’. Ir žodžių į vatą vynioti neketinu…

Įvardinti įspūdį galiu vienu žodžiu, kurį labai mėgsta mano paaugliai vaikai – pathetic. Standartinė programa – vienmečiai jurginai, žilės, petunijos, pelargonijos. Vienintelis vienmetis, kurį ‘užskaitau’ – gaura (Gaura lindheimerii), kurios dar nelabai matosi, bet ji tikrai bus graži. Visa kita – same old, same old…

Spėju, toks apželdinimas daugeliui suteikė daug džiaugsmo: tiems, kas tiekė tuos vienmečius, tiems, kas juos vogs ir neš į turgų, tuomet vėl laimingi bus tie, kas atsodins 🙂

Gal net geriau būtų buvę, kad pernai niekas nebūtų nieko naujo bandęs, nes buvo susidaręs įspūdis (akivaizdžiai klaidingas), kad kažkas valdžioje ima mąstyti labiau šiuolaikiškai. Pasaulyje šiuo metu tiek gerų urbanistinio želdinimo pavyzdžių, kad net nereikia ypatingų mokslų ar gabumų tam įsisavinti, pakaktų tiesiog copy-paste.

Ir, atrodo, esame sostinė, didžiuojamės, kaip esame to ir ano avangarde (geras pavyzdys, vamzdis prie Neries – jei kam teks važiuoti pro Radviliškį, ten yra žyyyymiai ilgesnis ir įspūdingesnis, ir jau labai senas pavyzdys tokio ‘meno’ 🙂 )

Užtai noriu garsiai pasidžiaugti, kad šiuolaikinio želdinimo daigai vis stipriau kalasi tuose miestuose, ką Vilnius išdidžiai vadintų provincija. Utenoje vis didėja moderniai apželdinti plotai (Jūratės Paragytės dėka), Pasvalys jau rezga planus daugiamečių pievai a la Oudolf, Šilutėje darbai vyksta. Ir galbūt kituose miesteliuose yra teisingai mąstančių žmonių, kurie, kad ir ribotomis galimybėmis, skaito reikiamą literatūrą, bando sekti šiuolaikiniais pavyzdžiai ir teikia viltį, kad galbūt ir Lietuvoje ne už ilgo bus galima pasidžiaugti moderniais želdiniais. Tiesa, panašu, kad ne Vilniuje.

O pavyzdžių pasaulyje vis daugėja. Jau nebebruksiu jau beveik nuvalkiotais tapusių New York High Line ar Chicago Lurie parkus. Keletas pavyzdžių, pastarosiomis dienomis užkliuvusių už akių FB… kad ir šis eilinis skveras Amsterdamo verslo rajone…

Nuotrauka: Carien van Boxtel

… ar Muzeon parkas Maskvoje:

Nuotrauka: Andrey Lysikov

Nuotrauka: Andrey Lysikov

Šiais gražiais pavyzdžiais ir baigiu savo šiandieninį paburnojimą 🙂

Lauktuvės iš Kirstenbosch nacionalinio botanikos sodo, PAR

Žmonės gyvenime gauna pačių įvairiausių lauktuvių… o aš štai gaunu nuotraukų iš gražiausių pasaulio kampelių 🙂 ir tuo džiaugiuosiu. Džiaugiuosi, kad dalinasi su manimi, ir kad leidžia dalintis su jumis. VIsi laimime 🙂

Šiandien – Renidos Kristanavičienės nuotraukos iš vieno gražiausių pasaulio botanikos sodų, Kirstenbosch, esančio Pietų Afrikos Respublikoje. Šis botanikos sodas unikalus tuo, kad jame auga išimtinai vietinė flora (gal tai ir visai nenuostabu, kai pas juos vietinė flora yra tai, ką mes matome tik gėlių pardotuvėse 🙂

Beje, agapantai, kurie matosi keliose nuotraukose, gana neblogai auga vazonuose, ir dažnai yra taip auginami šaltesniuose kraštuose (aišku, žiemai įnešant vidun)

Vasara Kembridže

 

 

Visuomet smagu, kai KITOKIŲ AUGALŲ skaitytojai pasidalina kelionių įspūdžiais, ypatingai kai jie susiję su augalais. Šį kartą Birutė Ostasevičienė pradžiugino mus nuotraukomis iš ansktyvos vasaros Kembridže universitete Anglijoje.

Žiūrėkite atidžiai – šie vaizdai gyvai ne kiekvieno nosiai 🙂 Šie želdynai – tai uždarų Kembridžo universiteto koledžų turtas, kuriuo grožėtis gali tik studentai bei dėstytojai, gyvenantys ar dirbantys tame koledže, bei jų artimieji. Taip kad jei nesiruošiate mokytis ar dirbti viename iš koledžų (įsivaizduojate, pirmasis jų įkurtas 1284m, ir iki šol veikiantis ?), pasidžaiukite bent nutraukomis. O Birutei didelis ačiū 🙂   

Su naujo sezono pradžia

Pirmiausia tai norėčiau pasveikinti visus skaitytojus ir šiaip augalų mylėtojus su naujo sezono sezono pradžia. Laukėm, argi ne?

Aišku, labiau įprasta tokiu metu dėti gražias apšarmojusių augalų nuotraukas. Bet aš žiemos ir sniego nemėgstu, tad įkeliu nuotrauką to dalyko, ką labiausiai mėgstu 🙂 augalų, ko gi daugiau…. O be to, ir nėra tos žiemos, ir ačiū jai už tai (nors nemanau, kad taip lengvai išsisuksime)

Va, išėjau į lauką ir visai maloniai paravėjau (!). Dar nepamenu tokios žiemos, kad sausio pradžioje ravėčiau. Ir net tas junginys ‘maloniai paravėti’ kažkoks nenormalus – čia, matyt, tas retas momentas metuose, kai net ravėjimas mielas.

Tad su nauju ravėjimo sezonu visus!