Laukiant pavasario (o gal vis dar žiemos)

Oras toks, kad net nežinia – tai ko laukiam, ponai, pavasario ar vis dar žiemos 🙂 Nors, sako, nuo šiandien jau žiemės. Tad, moralei pakelti, spalvingas video iš Vlinderhof sodo Utrechte.

Vlinderhof (2)

Tai vienas iš objektų, kuriuos aplankysime sodų turo po Olandiją metu šių metų rugpjūtį. Planuoju iki to laiko sukelti nemažai video bei nuitraukų, kad į kelionę važiuotume paruošę namų darbus 🙂 taip įspūdžiai bus maksimalūs.

Video nufilmuotas Hans van Horssen, nuostabaus olandų fotografijos meistro.

Geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas 2.0

Neseniai aptikau, kad rašinį apie geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtuką parašiau lygiai prieš 5 metus, ir jis pasirodė buvęs vienu iš populiariausių mano tinklaraščio rašinių. Štai čia originalas.

Tokios apvalios datos paskatina perkratyti mintis galvoje – įvertinti, ko išmokai per tą laiką, ką peržiūrėjai ar atsisakei. Tad jūsų dėmesiui, geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas, versija 2.0. Summa summarum, kažkas išlaikė savo pozicijas dešimtuke, o kai kas atsisveikino su juo (pasirodo, tokių yra daugiau). Natūralu, juk ir naujų augalų per tą laiką išbandžiau ne vieną šimtą, ir selekcininkai nesnaudė tą laikotarpį.

General - August

Pagal ką rinkausi augalus dešimtukui? labiausiai pagal tai, kiek ilgai jie ‘dirba’ sezono metu, t.y. išlieka vienaip dekoratyvūs. Ne paskutinėje eilėje ir vienų ilgaamžiškumas, kitų – architektūriškumas, o dar trečių – sugebėjimas žydėti iki nukritimo (kartais, tiesiogine to žodžio prasme). Aišku, lengviau būtų surinkti dvidešimtuką 🙂 tad shortlist‘as yra gal tris kartus ilgesnis už sąrašą… Tačiau šiai dienai, kai turiu želdinimo projektą, šie augalai būtų pirmiausi, kuriuos svarstyčiau (jei dirvos tipas/šviesos kiekis tinkamas)

IMG_9635 - Copy

Nuotrauka labai jau meniška, daryta jau rudenį 🙂 bet čia yra net trys mano favoritai: drėbūnas, Sporobolus heterolepis, virblė, Achnatherum calamagrostis, bei gumbenė, Phlomis tuberosa Amazone. Zunda Big Blue čia irgi nepamaišytų 🙂

Taigi, pradedame:

Astrancija (Astrantia) – per tuos 5 metus mano karšti jausmai šiai genčiai nei kiek neišblėso. Sunku sugalvoti daugiametį žolinį augalą, kuris žydėtų ilgiau (jei tik pakanka drėgmės, ko pastaraisiai metais netrūko). Ir nors Roma išlieka sena gera klasika, mėgstamiausia man tapo veislė White Giant – dideli žiedai, labai ilgas žydėjimas, na, ir ūgis nemažas. Spėju, po dar penkių metų ji vis dar bus mano dešimtuke.

Astrantia 'White Giant' - Copy

Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha) – neseniai, tvarkydama nuotraukas, pastebėjau, kad pirmą kartą šią dekoratyvinę žolę pamačiau prieš gerą dešimtį metų, Frankfurto Palmengarten. Ten ir sėklų pasirinkau, tuomet net nežinodama, kas per augalas – toks jis man gražus pasirodė. Teisingai sako, reikia klausyti širdies 🙂 jis vis man dar labai gražus. Nors jo pikas nėra itin ilgas, bet rugsėjo be korėjinio lendrūno neįsivaizduoju. Nors, nors… auginu ir konkurentą, lendrūną Mona – puresniai žiedynais, gerokai platesniais ir gelsvesniais lapais. Tokią drėgną vasarą, kaip ši, reikia pastebėti – Mona lapai dekoratyvesni, toks prašmatnus fontanas. Hmm… laikas parodys, ar neišstums ji savo paprastesnio pusbrolio, bet kažkaip nemanau 🙂

Korėjinis lendrūnas

Gojinis šalavijas (Salvia nemorosa) – išlaikė savo pozicijas sąraše… nors abejonių turėjau. Paėmus pavienį augalą – gal ir nieko ypatingo. Nužydėjęs nėra itin dekoratyvus, kai kurios veislės dar ir sėjasi kaip biesas. Tačiau gėlyno be jo irgi neįsivaizduoju – greitai auga, ankstyva ir intensyvi spalva, atspalvių pasirinkimas. Kuri geriausia? priklausomai nuo poreikio: Caradonna – intensyvi spalvos ir labai vertikalaus, charakteringo silueto; ‘Blauhugel’ – puiki alternatyva levandai, šviesi melsva ir auga labai tvarkingu apvalainu keru; labai žavi Serenade – dulsva violetinė žiedų spalva, o lapai pavasarį su tamsiu atspalviu. Labai mėgstu Violeta Klose – daug kuo panaši į Mainacht, bet nužydėjusi atrodo geriau, nes stiebai ir pažiedės tamsūs. Jan Spruyt mėgstu dėl didelio ūgio (tinka skynimui) ir vėlesnio už kitas veisles žydėjimo.

Gojinis šalavijas 'Caradonna', liatris

Kraujalakė (Sanguisorba) Red Thunder – manau, kad šita ir po penkių metų vis dar bus dešimtuke. Auginate ir nematote nieko ypatingo? nenuostabu, gali būti, kad auginate ‘apsišaukėlį’. Aš irgi eilę metau auginau kraujalakę tokiu pavadinimu, ir niekaip nesupratau, kuo ji tokia ypatinga. Kol negavau originalaus Piet Oudolf augalo. Koks jis? stambūs, blizgūs lapai, gana vėlyvas žydėjimas, labai intensyvi žiedynų spalva, jų itin gausu. Yra ir kitų puikių kraujalakių, žydinčių kitu laiku ar kitos formos žiedynais. Yra net veislių, kurios man labiausiai patinka tvarkingais stiebais ir lapais. Visgi puikios jos, tos kraujalakės 🙂

IMG_0839 - Copy

Virblė (Achnatherum calamagrostis) – nebandžiau jos sodinti molingoje dirvoje, tačiau mano priesmėlyje ji klesti. Taip, šlapesnę vasarą gali išgulti, bet man asmeniškai tai nekliudo. Nesugalvoju kitos daugiametės dekoratyvinės žolės, kuri greituoju būdu želdynui suteiktų atmosferą a la pajūrisStipa tenuissima labai gražu, tačiau pas mus nežiemoja – tad virblė man yra second best.  Dalintis ne itin mėgsta, ypač jaunesni augalai, bet sėklomis – be problemų, jei jūs nieko prieš pikiuoti tuos ‘plaukus’ 🙂

Ašuotė Achnatherum calamagrostis

Ežiuolė (Echinacea) Leilani – praeitame dešimtuke buvo veislė Fatal Attraction. Ji vis dar man labai patinka, nors kitoje veislėje, Summer Cloud, matau kai kurių privalumų. Tačiau augumu, žydėjimo gausa, ilgaamžiškumu man kol kas nei viena neprilygo Leilani. Taip, ji geltona, kas kai kurių žmonių akimis yra minusas, tad ne visuose želdynuose ji tinka. Bet jei spalviškai dera, labai rekomenduoju.

IMG_8801 - Copy

Zunda (Eryngium) Big Blue – visuomet mėgau zundas, bet jau ši veislė man pati pačiausia. Graži nuo to momento, kai išsprogsta lapai – jie gana dekoratyvūs. Žiedynai iš pradžių skleidžiasi sidabriniai, ilgainiui mėlynuodami iki gana intensyvios spalvos. Ir netgi rudenį jie vis dar dekoratyvūs, kadangi palyginti atsparūs vėjui bei lietui. Spėju, ateis laikas, kai mano sode ši veislė augs šimtais.

Zunda 'Big Blue', ašuotė Achnatherum calamagrostis

Žiognagė (Geum) Mai Tai – per pastaruosius penkis metus žiognagės labai išpopuliarėjo. Ir anksčiau buvo keletas žinomų veislių, bet dabar jos pasipylė kaip iš gausybės rago. Vienos geresnės, kitos gana neįdomios. Bet Mai Tai yra puiki – sparčiai auga, lapai gražūs jau nuo ankstyvo pavasario, žydi anksti bei gausiai, spalva labai maloni rausvai persikinė ir prie visko tinkanti.

Žiognagė 'Mai Tai' Gegužės pab.

Gumbenė (Phlomis tuberosa) Amazone – labai įspūdingas bei nereiklus augalas. Žydėjimas – gal mažiausiai įdomi šou dalis. Didžiausia vertybė – siluetas, puikiai atrodo net ir žiemos pabaigoje. Lapai gražūs, dideli, tad piktžolėms faktiškai neįmanoma nustelbti šio augalo. Maksimum dekoratyvumo, minimu priežiūros – ko dar norėti iš augalo? 🙂

Phlomis tuberosa 'Amazone' - Copy

Drėbūnas (Sporobolus heterolepis) – bene mėgstamiausia mano dekoratyvinė žolė, net nežinau, kaip be jos išgyvenau tiek metų 🙂 Gražių, siaurų lapų keras, ažūrinis žydėjimas, lengvas kalendros kvapas. Šioks toks minusas – gana lėtas augimas. Įspūdingiausiai atrodo jau nemenki kerai, kokių 4-5 metų, priklausomai nuo augimo sąlygų, tad pilno grožio tenka palūkėti. Labai gražiai atrodo, auginamas masyvu.

Drėbūnas, Kristofo česnakas

Nebuvo lengva išskirti tuos dešimt 🙂 už borto liko daug labai gerų augalų. Bet dešimt, tai dešimt. Žiūrėkime, kiek iš jų bus sąraše dar po penkerių metų..

O pabaigai radau nuotrauką, kur matosi net keletas favoritų bei jų kolegų, per plauką nepakliuvusių į dešimtuką: pirmame plane – Salvia Serenade, Achillea Coronation Gold (tvirtas favoritas), antrame plane – Eryngium Big Blue (kairėje) ir keras dar nežydinčio Achnatherum calamagrostis; už jų – Cirsium rivulare Atropurpureum. Už kraujažolės kyšo dar viena zunda Big Blue, ir keletas kerų Phlomis tuberosa Amazone.

IMG_7811 - Copy

 

 

 

2018… Ar jūs optimistiški?

Tiek metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje įprasta ‘skaičiuoti viščiukus’ bei rikiuoti norus bei svajones naujai prasidėjusiems metams. Na, mano nuomone, pernelyg gili retrospektyva nėra gerai – surinkome patirtis, išmokome pamokas, suvirškinome, ir, kaip sako Rytų kaimynai , проехали..

26168618_10156173878581454_6411081674364947297_n

Tradicinės naujametinės rezoliucijos – na, žinote, mesiu svorį, pradėsiu sportuoti, mažiau vartosiu to, daugiau ano – neįdomios, ir, kaip žinia, ilgiau sausio dažniausiai netrunka 🙂 ir bet kokiu atveju, aš jų ėmiausi jau gerokai iki besibaigiant 2017-iesiems.

Tad belieka svajoti ir dėliotis ateitį, be abejo, kiek tai yra mūsų valioje. Taip, sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet… patinka man šis paveikslėlis, kuris ir pernai šiuo laiku klaidžiojo Facebook’e. Banalu, bet tiesa – sodinkime gėles, ir atneš tie atėję metai žiedų.

Man šie metai nusimato darbingi ir įtempti. Be senų veiklų – želdynų dizaino, augalų pardavimų, konsultacijų – išbandysiu dar keletą.

Vienas įvykis, kurio labai laukiu –  rugpjūčio mėnesį įvyksiantis Olandijos sodų turas, kuriame aš būsių kelionės vadove. Kas yra dar smagiau – labai galimas dalykas, turų bus ne vienas 🙂 kadangi šiuo metu, girdėjau, besidomintys jau nebetelpa ir dvejose grupėse. Taip, atsakomybė irgi didžiulė – tačiau kur jau kur, bet Olandijoje jaučiuosi kaip savo antruose namuose, ir galiu pažadėti – identifikuosiu 99,99% žolinių daugiamečių augalų 🙂

Kelionės metu apžiūrėsime ne vieną vertingą ir įdomų sodą ar augyną – maršrutą sudėliojau iš žinomų, patikrintų vietų, kuriose esu buvusi ne po vieną kartą. Bet kulminacija daugeliui keliaujančių, ko gero, bus Piet Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Yra didelė tikimybė, kad tai paskutiniai metai, kai šis sodas atviras lankytojams, tad reikia skubėti naudotis proga (štai dokumentinio filmo apie Piet Oudolf treileris, tikras malonumas akims).

Piet Oudolf sodas.

Buvo laikai, gale šio lauko bangavo tos ikoniškos kukmedžių bangos, kurios iki šiolei klajoja po internetą – seniai jų jau nebėra… Tačiau sodas dėl to netapo mažiau gražus ar lankomas

Apie šį bei kitus sodus, kuriuos aplankysime, dar rašysiu – man nuomone, iš kelionės galima maksimum išspausti tik tuomet, kai keliaujantis ir pats yra pasidaręs ‘namų darbus’.

Taip, kas dar čia numatyta šiemet. Po 15 metų mano sodo egzistavimo botaninės kolekcijos pavidalu atėjo metas jam transformuotis į sodą. Įdomus procesas, nes atvirkštinis – paprastai pirmiausiai kuriama sodo struktūra, o tuomet tik ji užpildoma augalais. Tačiau taip jau būna su tais augalų kolekcionieriais – pirma kaupiami augalai, po to galvojama, kur juos sukišti, na o paskiausiai – kaip visam tam gaivalui suteikti formą ir struktūrą 🙂 Galima, aišku, būtų sakyti – vaikai, tik nedarykite to namie – tačiau taip jau veikia tas augalų maniakų mechanizmas, ir nieko čia nepakeisi.

Pirmi žingsneliai jau įvyko pernai, bet darbų dar oj kiek laukia. Ir nors tie patys Rytų kaimynai sako ломать, не строить, čia yra ta sritis, kai naikinti užima žymiai ilgiau nei kurti. Tad pavasariui atlingavus, vėl bandysiu pasitelkti savanorius… Labai norėtųsi surasti vieną ar du ‘pameistrius’, kurie norėtų, dirbdami kartu, mokytis apie augalus ir jų derinimą. Nes su augalais reikalas yra paprastas – perskaityti ir atmintinai išmokti galima šimtus knygų, bet deje, deja… tik juos sodinant, dalinant, persodinant, stebint galima juos iš esmės pažinti. Tad jei kas norėtų – pirmyn, rašykite, tarsimės, derinsimės 😉

IMG_8187 - Copy

Nuotrauka – Aistės Pranckevičienės

Na, o kad procesas nebūtų visai chaotiškas, tai nusprendžiau stumtis pirmyn planingai, t.y. su projektu. Projektą darysiu pati, tad tuo pačiu nusprendžiau ir mokslus atitinkamus baigti 🙂 Sakiau, kad metai bus kiek užimti, ar ne ? 🙂

Kas dar… ne viena dešimtis sėklų laukia, kol aš teiksiuosi jas susėti. Sėklų ir pati esu sukaupusi iš visokių kelionių, ir gavusi iš kolegų, ir, kaip ir priklauso tokiu, metu, užsisakiusi iš sėklų pardavėjų.

Na, ir ne paskutinėje eilėje… tikiuosi, kad mano tinklaraštis šiemet kaip feniksas pakils iš pelenų 🙂 savaime neprisikels, bet aš nusiteikusi padirbėti.

Tai lyg ir tiek apie darbus – neišsamus čia sąrašas gavosi, bus ir daugiau tos veiklos. Yra dar ir svajonių, kaip ir viskas pas mane, su augalais susijusių – bet apie jas patylėsiu, nes, kaip žinia, jos mėgsta tylą 🙂

Kalėdos Longvudo soduose Pensilvanijoje

Longvudo sodai (Longwood Gardens) Pensilvanijoje, JAV yra plačiai žinomi pasaulyje – kasmet čia apsilanko virš milijono lankytojų. Visiems maga savo akimis pamatyti tuos negirdėtus dalykus, kurie čia daromi augalams. Chrizantemos, milžiniškais kamuoliais kabančios nuo stiklinių oranžerijos sodų… kukmedžiai, suformuoti į daugiaaukščius žalius vestuvinius tortus…. budlėjos, paverstos skėčių formos medžiais.

IMG_0739 - Copy

Kaskart lankantis Longvudo soduose, vieną dalyką tenka pripažinti – čia jie tikrai moka daryti šou.  Tačiau tarp jų visų kalėdinis šou visgi išlieka Longvudo renginių karaliumi. Tai bene vienintelis renginys čia, kai reikia įsigyti bilietus konkrečiam paskirtam įėjimo laikui, nes šiaip tesiog išdygus prie įėjimo, vidun galima ir nepatekti.

Be abejo, pats parkas gausiai dekoruotas amerikietiška tradicija – lemputėmis apvynioti medžiai, ežere plūduriuojančios eglutės, medžiuose kyburiuojančios snaigės, žibančios lempučių dekoracijos. Tačiau tik atsidūrus oranžerijoje, supranti, kodėl Longvudo Kalėdos yra toks gausiai lankomas renginys.

Dekoro gausa tokia didelė, kad lyg ir galima būtų teigti – gal kiek perdaug? Bet viskas daroma su tokiu subtilumu, elegancija, spalvų bei faktūrų žaismu, išradingu augalų panaudojimu, kad pasijunti lyg atsidūręs pasakoje. Ir išeini tikrai pakylėtas kalėdinės dvasios ir noro bent daleleę matyto reginio atgaminti namuose.

Nestebina tradicinių kalėdinių spalvų dominavimas – žalia, raudona ir balta. Ne ką mažiau naudojamas kitas derinys – sidabrinė ir visokių atspalvių mėlyna.

Puansetijos

Ko gero, tokiu metų laiku visai nestebina, kad oranžerijoje dominuoja tradiciniais kalėdiniais augalais tapusios puansetijos. Šiemet sales ir galerijas puošia 1600 vazonų, krepšelių bei medelių, pasidabinusių raudonais, rožiniais, oranžiniais, baltais bei margais lapais. Prieš nusprendžiant, kurie kultivarai bus tinkami puošti oranžerijai, keletą metų prieš tai jie būna skrupulingai testuojami.

IMG_0764 - Copy

Kad šie augalai atrodytų puikiai bei pražystų laiku, rūpinasi 3 sodininkų komanda. Kaip žinia, puansetijos yra trumpos dienos augalai – jiems pražysti būtinas tam tikras šviesos rėžimas (trumpos dienos ir ilgos naktys). Be to, jos gana kaprizingos – reikia atitinkamai tręšti bei laistyti, reikalinga tam tikra temperatūra. O kur dar ūglių skabymas, kero formavimas, savalaikis persodinimas į didesnius vazonus, kova su kenkėjais bei ligomis?

Didžioji dauguma puansetijų Longvudo soduose prasideda nuo liepą įšaknydinto auginio, ir jau Padėkos dienai (lapkričio paskutinis ketvirtadienis) spalvingi augalai puošia oranžeriją. Šiemet gausiausiai naudota keletas veislių – ‘Santa Claus Red’, ‘Orange Spice’, ‘Red Glitter’. O tuo tarpu šiltnamiuosi jau bandomos 12 naujų veislių kitių metų Kalėdoms. Kas žino, gal kam pasiseks pamatyti jas gyvai?

Vainikai

Dar vienas puikus kalėdinio dekoro pavyzdys – vainikai. Ir Longvudo soduose suvoki paprastą dalyką – ogi tai, kad jie nebūtinai turi būti daromi iš spygliuočių šakų. Viskas tinka: medžių šakelės, džiovinti lapai, konkorėžiai, spalvingos uogos, sudžiūvę hortenzijų žiedynai. Aišku, koks tuzinas ar šimtas spalvingų burbulų tikrai padeda sukurti kalėdinę nuotaiką.

IMG_0590 - Copy

Eglutės

Na, spygliuočių kaip kalėdinių eglučių panaudojimu nieko nenustebinsi. Longvude galima pamatyti visus juos – egles, kėnius, kadagius, pušis. Gražu, kad kaip ir priklauso botanikos sodui, jų puošybai naudojamos gyvos detalės: eglės puošiamos puansetijomis, kadagiai stiebiais iš melsvų eraičinų kilimų. Įdomios ir eglutės, papuoštos rankų darbo žaislais – megztomis detalėmis, stiklo vitražais, sausainiais.

Tačiau išradingumu labiausiai stebina eglės, suformuotos iš gyvų augalų. Labai daili pasirodė melsva eglutė iš bromelijinių augalų. Puošnios kompozicijos gaunasi iš daugybės sukulentų, tilandsijų, orchidėjų.

IMG_0835 - Copy

Tačiau, mano akimis, pati įdomiausia eglė visgi papuošta ne oranžerijoje. Lauke, šalia ežero auganti palyginti kukliai išrodanti eglutė gausiai apkabinėta dekoracijomis, kurios skirtos paukšteliams bei smulkiems gyvūnėliams – karoliai iš džiovintų uogų bei razinų, sausų augalų puokštelės su daugybe sėklyčių, traukais aplieti iš karklo šakelių susukti rutuliai, valgomais dalykėliais dekoruoti moliūgai. Ir netikėčiausia detalė – nedidelės beržo pliauskelės, prigręžiotos skylučių, o į jas pripilta taukų bei sėklų mišinio. Ir gražu, ir naudinga. Idėja, tikrai verta kopijavimo.

 IMG_0618 - Copy

Galiu pasakyt tiek – yra Kalėdos, ir yra Kalėdos Longvudo soduose 🙂 Būtų netgi smalsu sužinoti šio Kalėdų šou sąmatą, manyčiau, prilygsta kokios trečio pasaulio šalies metiniam biudžetui 🙂 Garantuotai, vienas iš tų reginių, kuriuos tikrai verta pamatyti bent kartą gyvenime.

Būtent, reikia pamatyti, nes žodžiais čia nenupasakosi 🙂 Ir dargi net nevėlu pasiskolinti kokią vieną kitą idėją!

 

 

 

 

Kelionė į Olandiją. Kas kartu?

Na štai, ilgai ruošta ir brandinta kelionė pagaliau tampa kūnu, kartu su kelionių agentūra Travel Planet.

Tuin de Villa.

‘Tuin de Villa’ – nuostabus sodas, į kurį labai noriu grįžti. Fantastiškas sodas, nuostabi atmosfera, ir mieli šeimininkai, kurie jau mūsų laukia 🙂

Kelionės maršrutą sudarinėjau aš – tose vietose esu buvusi, ir ne po vieną kartą, tiek ir viena, tiek ir grupės sudėtyje. Be abejonės, daugiau ar mažiau įdomių vietų yra ir daugiau, tačiau su grupe keliaujant tempas nėra tiek greitas, kiek vienam, tad nesinorėjo kroso, kad tik atsižymėti vietose. Apie konkrečius objektus parašysiu vėliau, o tam kartui informacija yra sukelta čia.

PS Pusė grupės jau kaip ir yra 🙂

Apie aistrą augalams ir gyvenimui

Besirausdama šiandien savo senuose įrašuose, aptikau štai šį filmuką, kuriuo dalinausi prieš trejus metus. Jis apie Keith Wiley ir jo Wildside sodo kūrimą. Kiek kitoks angliško natūralizmo veidas.

Su malonumu pažiūrėjau vėl 🙂 Išprotėjęs sodininkas, kitaip nepavadinsi. Žiūrėti ir juokinga, ir neįtikėtina. Bet kai yra noro, viskas padaroma. Yra apie ką pamąstyti – ir apie sodų kūrimą, ir apie gyvenimą apskritai. Geras video pažiūrėti, kai nusileidžia rankos ar kas nesiseka 🙂

Beje, keletą kartų per metus sodas būna atidaromas lankymui. Tikrai mano ‘must-see’ sąraše.

O pamatyti tikrai verta. Pažiūrėkite į tuos agapantus! Nuotrauką pasiskolinta iš Noel Kingsbury FB puslapio.

10483251_10152668767164459_3726130750812831800_o

Sodinkime rudeniui

Kai pradedame mąstyti apie naują želdyną, kaip taisyklė, pirmiausia galvojame, kas žydės pavasarį, kas – vasarą, na gerai, dar astrai rudeniui 🙂 Tačiau, kaip kad šios nuotraukos rodo, orams leidžiant, grožiu galima džiaugtis iki pat žiemos. Aišku, žinant lietuvišką klimatą, čia daugiau išimtis, kad tokiu laiku dar nėra sniego, o kartais net ir saulė pasirodo… bet jei pagauni tokį momentą, sodas gali atrodyti tikrai stebuklingai… gal dar ir todėl, kad tikrai aišku – tai jau paskutiniai trupiniai ant šių metų puotos stalo…

Nors itin didelių šalnų nebuvo, net tos smulkesnės apkandžiojo daugumą augalų. Ir visgi žiedų dar matosi, o ir lapija kai kurių augalų kaip rūta žaliuoja. Kai kurie iš jų stebina savo atsparumu lengvoms šalnoms.

Štai kad ir vėlyvasis astras (Aster lateriflorus) ‘Chloe’ (ok, iš tikro Symphyotrichus lateriflorus, na, bet taip man nelimpa tas pavadinimas). Mažiausiai žinomas tarp kitų šio astro veislių, tačiau pasižymi didžiausiais žiedais. Tačiau savo rūšies pavadinimą – vėlyvasis – tikrai pateisina. Stebuklingai spėjo pilnai sužydėti, o ir lapai kokie 🙂 visiškai dar žali.

IMG_3338

Aster lateriflorus ‘Chloe’

KItas astras, kuris niekuomet nepražysta visiškai pas mus, ir dabar apsipylęs tokiais baltais, vos prasiskleidusiais žiedeliais. Tačiau žaluma puiki, tiesą sakaknt, eisiu šiandien ir susiskinsiu puokštę iš jo žiemai pasitinkti 🙂

IMG_3318 - Copy

Symphyotrichum pilosum var. pringlei ‘Monte Cassino’

Bene pats vertingiausias iš mano auginamų astrų, ir, deja, likęs bevardis. Bet čia tas atvejis, kai nesvarbu pavadinimas, bele augalas geras 🙂 Vasaros pabaigoje kai įjungia žydėjimąą, taip ir varo nepavargdamas. Fantasiškas augalas, ir keras dailios formos, ir tvirtas, ir sveikas. Ir vis dar žydi…


IMG_3336

Nemažai dar ir astrancijų žiedų įvairiose mirimo stadijose. Pukūs augalai, jei tik drėgmės nestinga. Kai kurios visai entuziastingai sėjasi, tačiau aš nesiskundžiu 😉

IMG_3355 - Copy

Astrantia ‘White Giant’ sėjinukas

Kai kurie augalai stebina visiškai žalia lapija, pavyzdžiui, epimedžiai (Epimedium). Tiesiog PRIVALU juos sodinti. Veislės nepasakysiu, kitąmet tik atsirinksiu, nes etiketė nusimetė, bet kažkas iš standartinio asortimento (šiais laikais epimedžiai ‘ant bangos’, tad egzistuoja daugybė elitinių, brangių formų).

IMG_3326 - Copy

Epimdium sp.

Nemažai augalų puikiai atrodo ir nužydėję, ypač gerame fone. Pvz., astras ‘Twilight’ (Aster macrophyllus) labai simtaiškas šioje stadijoje – ir tie pūkučiai, ir nubyrėję žiedeliai. Nežiūrint polinkio plėstis, labai labai vertingas astras. Sakyčiau, privalomas vet kuriame gėlyne.

IMG_3351

Aster macrophyllus ‘Twilight’

O šis augalas greičiausiai yra mano No.1, tapęs kaip ir firminiu ženklu – stengiuosi jį sodinti, kiek galiu. Mano kriterijai labai paprasti – maksimalus grožis, nereiklumas ir darbštumas kuo ilgesnį laikotarpį. Su šia zunda – check, check ir check.  Net lapai pavasarį, ir tie dekoratyvūs.

IMG_3333

Eryngium ‘Big Blue’

Nežiūrint to, kad ši kraujažolė žydi ryškiai geltonai (esminis minusas daugelio akyse), iš tikor ji yra vienas iš geriausių daugiamečių žolinių (žr. aukščiau išvardintus kriterijus :)). Ir tokia ji išliks iki tol, kol aš jos nenupjausiu. Sakyčiau, vienokio ar kitokio grožio 10-11 mėnesių per metus. Nėra blogai, ar ne?

IMG_3334 - Copy

Achillea ‘Coronation Gold’

Na. ir dar vienas augalas, kurio planuoju sodinti gerokai daugiau, ir jums rekomenduoju- melvenės, didelės (Molinia arundinacea) ir mažos (M. caerulea). Vėlgi, neblogai atitinka mano nemenkus kriterijus :), o jau rudeninė spalva!

IMG_3325 - Copy

Priekyje – M.arundinacea ‘Transparent’, gale – M.caerulea ‘Heidebraut’

IMG_3330 - Copy

Monarda, pasiklydusi M.caerulea ‘Heidebraut’

O štai melsvoji melvenė ‘Dauerstrahl’ pasižymi dar ir kitokiu siluetu, išsiskleidusi lyg vėduoklė. Su tokiomis spalvomis, įsivaizduojate didelį bloką melvenių? aš taip 🙂

IMG_3341 - Copy

Molinia caerulea ‘Dauerstrahl’

Calamagrostis brachytricha: pirma pažintis

Betvarkydama senas nuotraukas, kad lygiai prieš 10 metų pirmą kartą susisdūriau su augalu, be kurio dabar sunku įsivaizduoti rudeninį gėlyną. Visuomet sodindama želdynus, stengiuosi korėjinį lendrūną įtraukti… Nors didžiąją dalį metų jis ramiai sau auga, tiesiog žalių lapų keras, tačiau atėjus rugsėjui jis persimaino. Tiesą sakant, jei jis žydėtų anksčiau, tai net neatrodytų įspūdingai – tas grožis pasimato, kai varpos apkimba mažučiais lietaus ar rasos lašeliais.

2007_Palmengarten_Frankfurt 024 - Copy

Na, o pirmas mūsų susitikimas įvyko  2007m. rudenį, Frankfurte esančiame parke Palmengarten. Aišku, korėjinis lendrūnas tokiu laiku pačiame gražume, ir mane jis apžavėjo. Tuomet dar nežinojau, kas čia per augalas, bet sėklų pasirinkau. Ir – o džiaugsme! – jos sudygo. Dar vėliau – o džiaugsme! – pasirodė, kad augalas ir žiemoja puikiai. Pavadnimą irgi nebuvo sunku atrinkti.

Tad mano sode augantys augalai yra kilę iš šio konkretau augalo nuotraukoje 🙂 Apskritai, man patinka augalai su istorija. Mano pirma pietinė barškė (Baptisia australis) bei gumbenė (Phlomis russeliana) sėklų pavidalu atkeliavo iš RHS Wisley sodo Anglijoje. Barškė puikiai sudygo, augo ir pražydo – gausiai ir ryškiai. Pasirodo, man pasisekė 🙂 jei sėklos būtų surinktos nuo prastai žydinčio augalo, tai palikuonys irgi žydėtų silpnai. O rūšinio augalo spalva gali labai varijuoti, pvz., turiu ir kitą pietinės barškės augalą, kuri žydi labai šviesiai melsvai.

O savo eilės dar laukia krūvos sėklų iš visokių pasviečių. Turiu tokią maniją – jei tik besilankydama kokiame sode, pamatau sėklas ant augalo, kuris, tikėtina, žiemos pas mus, negaliu atsispirti. Po kelionių paprastai visos kišenės, kišenėlės, maišiukai būna pilni sėklų kokteilio. Laukia savo eilės krūva įdomybių iš Kirgizijos – ypač tikiuosi sudygstant Achnatherum splendens šviesios formos. Ak-Sai kanjone netyčia aptikau vienui vienutėlį šviesų augalą tarp daugybės standartinių. Ten pat augo ir šimtai ypatingai sodriai žydinčių Perovskia atriplicifolia, ir dar daug visokio gėrio 🙂 Dar yra įdomus pievinis šalavijas iš High Line Niujorke, ir Geum triflorum iš Lurie sodo Čikagoje, ir pluoštas sėklų iš James Golden’o Federal Twist sodo Nju Džersyje, ir… ir… 🙂 Vienu žodžiu, tik dirbk.

Bet, kaip ir sakiau, man patinka augalai su istorija…

Maurų pėdsakais: Real Alcázar, Sevilija

Bet kas, besiruošiantis apsilankyti Andalūzijoje, žino – Alhambros rūmai Granadoje yra ‘a must-see’. Tiesiog privalomoji programa. Šis rūmų kompleksas jau daugelį metų laikomas mauriškos architektūros bei meno šedevru, pelnytai įtrauktu į UNESCO paveldo sąrašą. Aplankiau? Tai be abejo, visą gyvenimą norėjau pamatyti Alhambrą. Ne tik aplankiau, bet ir pasisekė apsistoti viešbutyje rūmų komplekso teritorijoje (tai įmanoma, ypač jei planuojate iš anksto).

Bet ne apie Alhambrą aš čia šiandien… Daugelyje didesnių Pietų Ispanijos miestų yra centrinė istorinė tvirtovė, paprastai vadinama Alcázar. Laikantis islamiškų kanonų, tokios tvirtovės iš išorės atrodo ganėtinai nykoki statiniai, tačiau jų vidus – visiškai kitas reikalas: puošni architektūra, taikomasis menas, sodai, fontanai…

Taip kad verta aplankyti ir tas kitas maurų tvirtoves, ne tik Alhambrą. Beje, Sevilijos Real Alcázar tam tikra prasme man paliko netgi didesnį įspūdį. Kad ir kaip šventvagiškai tai skamba, po jo Alhambra jau neatrodė tokia įspūdinga 🙂  Ji graži, bet kiek kitaip nei rūmai Sevilijoje. Tad kai būsite Sevilijoje, ‘nepabrokykite’, atstovėkite tą eilutę prie įėjimo – ji būna, ir nemaža.

Šiandien gudrauju kažkiek 🙂 ir čia perspausdinu rašinį, kurį neseniai publikavo žurnalas ‘Vintažo ženklai’. Tačiau čia įdedu daugiau nuotraukų 🙂

Mergelių kiemas (Patio de las Doncellas) kiek primena Mirtų kiemą Alhambroje

Kvapą gniaužiantis architektūros kompleksas Sevilijoje 1987 m. buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Tai puikus mudecharų (Mudéjar) stiliaus pavyzdys, kuriame krikščioniškos bei maurų architektūrinės tradicijos susijungia į unikalią dermę. (XI-XVI a. Ispanijos architektūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilius, jam būtinga maurų meno ir gotikos bei renesanso elementai, dekoratyvuas, orientalistinė ornamentika

Alcázar pradėtas statyti dar 10-ame amžiuje kaip fortas Kordobos gubernatoriams Sevilijoje, tačiau jau po šimtmečio imtasi jį perstatinėti. Valdant Abadidų valdovams, pirminis fortas buvo išplėstas Al-Muwarak (Palaimintaisiais) rūmais vakarinėje komplekso dalyje. 12 a. Almohadų valdovai pastatė dar vienus rūmus rytinėje dalyje. 1248 m. Seviliją užėmus krikščionims, karalius Fernandas III įsikėlė į Alcázar‘ą, o ir keletas vėliau valdžiusių monarchų naudojosi šiais rūmais kaip pagrindine buveine. Karalius Alfonso X perstatė didžiąją dalį Almohadų rūmų į gotikinius, o 1364-aisiai Pedro I ėmėsi savo puikiųjų rūmų statybos.

Tad prašome, žengiame tvirtovės vidun…

Liūtų vartai (Patio del León)

Į rūmų kompleksą patenkame per Liūtų vartus (Puerta del León) iš centrinės Sevilijos Triumfo aikštės, tiesiai į Liūtų kiemą, kuris kažkada buvo originalių Al-Muwarak rūmų kariuomenės garnizono kiemu. Žengę kairėn, atsiduriame Teisingumo salėje (Sala de la Justicia), gausiai dekoruotą puošniais Mudecharų stiliaus lipdiniais bei artesonado (lubos iš persipinančių sijų su dekoratyviniais intarpais). Šis kambarys buvo įrengtas 1340 m. krikščionių karaliaus Alfonso XI, kuris čia maloniai leisdavo laiką su savo širdies dama Leonora de Guzmán, pasak amžininkų, gražiausia Ispanijos moterimi. Iš čia patenkame į dailų kiemelį, Patio del Yeso, išlikusį iš 12 a. Almohadų rūmų, ir rekonstruotą 19 a.

Medžiotojų kiemas (Patio de la Montería)

Besiglaudžiantis Don Pedro rūmų šešėlyje, šis kiemas buvo taip užvadintas todėl, kad čia rinkdavosi medžiotojai prieš prasidedant karaliaus Pedro medžioklėms. Vakarinėje kiemo pusėje esantys kambariai kadais buvo Kontraktų namas (Casa de la Contratación), pastatytas 1503 m., iš kur buvo kontroliuojama prekyba su Ispanijos kolonijomis Amerikoje. Tuo tarpu Admirolo salėje (Salón del Almirante) yra eksponuojami 19-20 amžiaus tapybos darbai, kuriuos vaizduojami istoriniai įvykiai ar žmonės, susiję su Sevilijos miestu. Dar kitoje salėje galima pamatyti išsamią įmantrių vėduoklių kolekciją, o Audiencijų salėje (Sala de Audiencias) iškabintas garsus Alejo Fernández’o paveikslas, nutapytas 1530 m., ‚Virgen de los mareantes‘ (‚Jūreivių madona‘).

Medžiotojų kiemas (Patio de la Montería)

Don Pedro rūmai (Palacio de Don Pedro)

Šie rūmai, taip pat žinomi kaip mudecharų rūmai (Palacio Mudéjar), yra bene puošniausias pastatas Sevilijoje.

Ambasadorių menė (Salón de Embajadores): ką net komentuoti… tiesiog wow

Karalius Pedro, nors ir nesutarė su kitais krikščionių karaliais, džiaugėsi glaudžia sąjunga su musulmoniškuoju Granados miesto emyru, Mohamedu V, žmogumi, kurio dėka Alhambra tapo tokia puošni. Tad kai Pedro 1364 m. nusprendė pastatyti naujus rūmus Sevilijos Alcázar‘e, Mohamedas atsiuntė daugelį savo geriausių amatininkų. Prie šių prisijungė vietiniai bei Toledo meistrai. Jų kūryba, besiremianti islamiškomis Almohadų bei Cordobos kalifato tradicijomis, leido užgimti unikaliai Iberijos pusiasalio stilistikai.

Įrašai ant rūmų fasado byloja apie tokią stilių simbiozę. Užrašai ispanų kalba skelbia, kad statytojas buvo ‘aukščiausias, kilniausias bei galingiausias užkariautojas Don Pedro, Dievo valia, Kastilijos bei Leono karalius’, kai tuo tarpu kita įrašas arabų kalba sako, kad ‘nėra kito užkariautojo, išskyrus Alachą‘.

Rūmų širdyje slepiasi nuostabusis Mergelių kiemas (Patio de las Doncellas), kurį dabina dailios arkos, lipdiniai bei spalvingos keramikinės plytelės. Jo centre esantį vandens tvenkinuką iki 2004 metų slėpė 16 a. marmurinė danga. Savo atmosfera šis kiemas kiek primena Alhambroje esantį garsųjį Mirtų kiemą.

Kiemelio šiaurinėje pusėje – įėjimas į Karališkuosius kambarius (Alcoba Real), stebinančius įspūdingomis lubomis bei lipdiniais. Galinis kambarys kažkada greičiausiai buvo monarcho vasaros miegamasis.

Iš čia patenkame į dengtą Lėlių kiemelį (Patio de las Muñecas), išpuoštą subtiliais Granados stiliaus dekoro elementais; tiesą sakant, lipdiniai čia ir buvo perkelti iš Alhambros 19 a., kai ši rūmų dalis buvo perstatoma karalienei Izabelei II. Šalimais esantys Princo kambariai (Cuarto del Príncipe) nustebina įmantriomis auksinėmis lubomis – toks jau buvo statytojų užmanymas, kad jos primintų žvaigždžių nupiltą nakties dangų.

Taąiau įspūdingiausias kambarys rūmų komplekse, be abejonės, yra Ambasadorių menė (Salón de Embajadores). Čia buvo karaliaus Pedro I sosto menė, kurio pribloškiantis medinis kupolas iš daugybės persipinančių žvaigždžių, vaizduojantis  visatą, buvo užkeltas 1427 metais. Dėl kupolo formos ši patalpa kartais vadinama Pusės apelsino mene (Sala de la Media Naranja).

Gotikiniai rūmai (Palacio Gótico)

Laiptais, vedančiais iš Mergelių kiemo, patenkame į karaliaus Alfonso X 13 a. gotikinius rūmus. Čia svarbios dvi salės: Salones de Carlos V, pavadintas 16 am. Ispanų karaliaus Carlos I garbei, kuris tuo pačiu buvo ir who was also the Šventosios Romos imperijos imparatoriumi Karoliu V, bei Salone de los Tapices, didžiulė skliautuota erdvė, kurioje iškabinti milžiniški gobelenai.

Rūmų sodai

O iš gobelenų menės jau ranka paduoti iki vešlių karališkojo Alcázar’o sodų. Formalus sodas su tvenkiniais bei fontanais driekiasi prie pat rūmų. Vienas iš jų, Šokio sodas (Jardín de la Danza), kanalu susisiekia su fotogeniškomis María de Padilla voniomis (Baños de Doña María de Padilla).

María de Padilla vonios (Baños de Doña María de Padilla)

Įdomiausias statinys sode yra Galeria de Grutesco, portikais puošta dviaukštė galerija, 16 a. perstatyta iš senos musulmoniškos eros sienos. Likusi sodų dalis buvo sukurta jau 20 a., tačiau stilistiškai ji puikiai dera prie senovę menančių rūmų komplekso.

Karališkieji kambariai

Sevilijos Alcázar rūmų kompleksas iki šiol yra naudojamas kaip karališki rūmai. 1995 m. Čia vyko Infantos Elenos, karaliaus Chuano Carloso I dukros vestuvių pokylis, jai susituokus šalimais esančioje Sevilijos katedroje. Ir beje, kambarius, kuriais naudojasi karališkoji šeima, galima aplanyti ekskursijos metu. Puikus šansas pamatyti 14 a. Salón de Audiencias, iki šiol naudojamą monarcho priėmimų kambarį, bei karaliaus Pedro I miegąmąjį, išdekoruotą nuostabiomis mudecharų plytelėmis bei lipdiniais.

O pabaigai – dar viena intriguojanti detalė – šiuose rūmuose visai neseniai buvo filmuota ne viena populiariaus serialo ‚Sostų karai‘ serija  Kaip suprantu, šiais laikais  tik venetai yra nemačiusių šio serialo – aš viena iš jų 🙂

Ir dar keletas nuotraukų:
IMG_0012

IMG_0018

IMG_0077

IMG_0155

IMG_0132

 

 

IMG_0206

IMG_0130

Dar viena mane silpnybė jau daugelį metų – akmenukais grįsti takai. Jau kokį dešimtmetį svajoju, kaip tokius savo sode darysiu (ir net akmenukų iš pajūrio kelios dėžės mėtosi garaže). O Andalūzijoje jie visur – left, right and centre. Labai įkvėpė grįžti prie primitštų idėjų.

O štai čia – mano tobulas meditacinis kampelis 🙂 norėčiau tokio pas save, ir absoliučiia nieko nekeisčiau, man viskas čia tobula. Ir taip, kaip bebūtų keista, nei vieno augalo…

Apie šį bei tą… ir apie keliones

Ką galiu pasakyti, pastarieji keletas metų mano tinklaraščiui buvo ‘kūdi’… Paviliojo mane Facebook’as, kaip koks greitas maistas (kurio aš pati nevalgau) 🙂 Daug privalumų turi tas Facebook’as, labai daug… bet vienas didelis jo minusas ėmė mane kamuoti.

Ogi tai, kad informacija, patekusi ten, labai greitai nueina į nežinią. Net savo pačios laiko juostoje negaliu greitai rasti kažko, ką žinau, kad prieš metus postinau, ką jau bekalbėti apie kitų žmonių puslapius. O per pastaruosius keletą metų tikrai daug ko įvyko, labai daug kur pabuvojau, daug sodų ir ne tik pamačiau. Facebooke, aišku, daug kuo dalinausi, bet prireikus, nežinočiau kaip greitai tas nuotraukas ar informaciją rasti.

Taip kad morališkai subrendau nušluostyti dulkes nuo mano senojo tinklaraščio, atsiprašyti jo ir vėl arti seną vagą 🙂

Čia mano tokia priešnaujametinė rezoliucija 🙂 na ir gimtadienis toks apvalainas, solidus artėja – sako, kad gyvenimas tik po jo prasideda šiais laikais 😉

Posto pabaigai – keletas nuotraukų iš mane labai apžavėjusios, nors ir baisiai turistinės, vietos – Rondos miesto, savo laiku įkvėpusio Orson Welles, Ernest Hemingway, Rainer Maria Rilke, kuris pasakė, “I have sought everywhere the city of my dreams, and I have finally found it in Ronda“.

Kas visiškai nestebina – saulei leidžiantis, šviesa čia kažkokia stebuklinga… kaip, tiesą sakant, ir visoje Andalūzijoje.

Užsukite ryt – pasidalinsiu įspūdžiais iš karališkos tvirtovės Real Alcázar de Seville.

Beje, aplankyti maurų Ispaniją norėjau gal visą savo gyvenimą, traukė mane ten, nors tu ką… Kas yra kiek keistoka –  Andalūzija yra bene karščiausias Ispanijos regionas, o karštis yra tai, ką aš gana sunkiai pakeliu. Bet, turiu pasakyti, neklydo mano širdis… karšta buvo, bet jau tas Mudéjar menų grožis. Daugiau apie tai – ryt 😉