Derinys: Cirsium rivulare ATROPURPUREUM ir Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Kadangi kaip tik ruošiuosi seminarui, tai perkratinėju nuotraukas. Jau nežinau kelintą žiemą sau pažadu – ok, vasarą tik fotografuoju, o žiemą sočiai (?) laiko nuotraukas tvarkyti. Aha… Tai aš problemą išsprendžiau taip: nusipirkau milžiniškos talpos išorinį diską (tam kartui 1 terabaito), ir kraunu ten viską iš eilės, kaip į juodąją skylę. Dar trupučiukas vietos yra, gal dar iki kitos žiemos užteks 😀 (Vargu bau, o bet tačiau …)

Vienu žodžiu, kai reikia atsirinkti tinkamas nuotraukas mokymams, yra kas veikti. Ir atmintį kažkiek lavina 🙂 Va, prisimenu, kad buvo kažkokia reikiama nuotrauka, ir knisuosi per eilę aplankų. Tai aišku, viskas aplankuose, net jei jie vadinasi ‘2018 Laikina’ ar ‘Tvarkymui’ 😀

Taigis… Nusprendžiau šiemet kiek daugiau apie konkrečius derinius parašinėti, visgi daugeliui, manau, čia bene vertingiausia informacija. Pamenu, aš pati kažkada godžiai užsirašinėdavau kur nors ‘BBC Gardener’s World’ pamatytus ar paskaitytus derinius.

img_8262 - copy

Cirsium rivulare ATROPURPUREUM, Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Iškart pasakysiu – šluotsmilgių (Deschampsia) ne itin bemėgstu. Apie jų privalumus/ trūkumus parašysiu kada nors kitą kartą, bet ši kartą parodau nuotrauką, kur ji tikrai neblogai tinka – kaip fonas prašmatniausiai pasaulio usniai, paupinei usniai (Cirsium rivulare ‘Atropurpureum’). Usnis tokio gražumo, kad nei viena Chelsea gėlių paroda neapseina be kelių šimtų jos egzempliorių. Ir aš pati pastebėjau – kol nežydi, vazonuose gali dešimtys jos būti, niekam neįdomu. Kai tik pražysta, tenka slėpti, kad visų neišneštų 😀

O grįžtant prie šluotsmilgės, tai, ko gero, tenka pripažinti, kad tik šią vieną veislę ir benaudoju želdynuose. Nužydėję, visos šluotsmilgės daugmaž vienodos. Bet pačioje žydėjimo pradžioje, gaivus ‘Goldschleier’ žalsvumas tikrai puikus fonas ryškesniems mėlyniems ar rausviems atspalviams.

img_7651 - copy

Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER, Sanguisorba menziesii

Tiek šluotsmilgėms, tiek usniai ar kraujalakei labai patiktų augti derlingesnėje, sunkesnėje dirvoje, tiesą sakant, greičiausiai puikiai augtų net ir šlapokoje vietoje. Šiaip ar taip šluotsmilgės natūraliai auga drėgnesnėse augimvietėse, na o usnis juk ne veltui vadinasi ‘paupine’. Tačiau nuotraukos darytos mano sode, gana skurdokame priesmėlyje, tad augalai irgi susitaiko, tik gal žemesni auga nei norma.

Tiesa, čia ta širdelė nuotraukoje 🙂 Tai nėra norma kraujalakei, tiesiog čia pasireiškė fasciacija, kai suauga keletas stiebų, tad ir žiedynai būna dvigubi ar keliagubi. Kažkaip kraujalakėse nelabai to esu pastebėjusi, bet štai, įrodymas.

Reklama

Ir vėl sukasi naujas ratas…

Na ką, jau kelinti metai mano tinklaraštis vos dvėsuoja :/ Kodėl?

Pagrinde todėl, kad visas pastangas mečiau į Facebook’o  kultivavimą – greičiau, dinamiškiau, spartus grįžtamasis ryšys. Daugiau savo veiklos parodai, labiau matosi, kuo kiti gyvena.  Asmeniškumų FB aš neviešinu, tai man yra grynai darbo įrankis, ir, kaip laikas parodė, labai efektyvus darbo įrankis, ir puiki priemonė ryšiams megzti ir palaikyti.

Bet yra ir savų trūkumų… Informacija į FB nugula kaip į juodą dėžę. Praėjus kuriam laikui, nebeprisimeni, kada, ką ir kur buvai įkėlęs. Ką bedėtum, išliekamoji vertė yra nulinė. Na, ne tai, kad jaučiuosi gaminanti pasaulinio lygio turinį 🙂 bet neretai pati pavargstu ieškoti kokios nuotraukos, kurią, žinau, esu įkėlusi.

Tinklaračio palaikymas gi užima daugiau laiko… bet kas dar labiau demotyvuoja, tai tas jausmas, kad rašai į savotišką juodą skylę, kosmosą, kur žinutė eina ir nueina kažkur neaišku kur. Ir nežinai, pasiekė ką nors, nepasiekė? – galbūt čia toks lietuviškas temperamentas, mažai komentuoti ir dalyvauti diskusijose (jei diskusija ne apie politiką ar krepšinį 😀 )

Vienu žodžiu, metas spręsti iš esmės – būti tinklaraščiuo toliau, ar nebūti? Nes kol kas tai lyg ant kokio mozolio mintų 🙂 – tinklaraštis kaip ir yra, ir įdirbis jau šioks toks (apie 10 metų)… bet gal tiesiog atėjo jam metas išeiti atsargon, kaip kokiam mygtukiniui telefonui? Nes pabaiga nebūtinai yra blogas dalykas, dažnai juk būtent ji duoda pradžią ir postūmį kažkam naujam.

Taigis… ar yra kokių minčių? nuomonių?

Prireikė tik 20 metų :)

Ir štai, dream come true

Teko garbė sudalyvauti sodinant Piet Oudolf želdyną naujame Delavaro botanikos sode.

Žvaigždės prstatinėti nereikia, o štai kitas žmogus nuotraukoje – Roy Diblik, ne mažiau įtakinga asmenybė, autorius štai šios puikios knygos, apie kurią kalbu kiekvienuose kursuose.

Rūgties Persicaria amplexicaulis veislių palyginimas

Šiandien tvarkydama naują augalų katalogą ir ieškodama jam nuotraukų, radau šitą nuotrauką, kažkada išsisaugotą. Nuotrauka rasta kažkur internete, ir, deja, nepasižymėjau, iš kokio šaltinio 😦

Taigi, iš kairės: ‘Spotted Eastfield’, ‘Cottesbrook Gold’, ‘J.S.Caliente’, ‘Blackfield’, ‘Firetail’, ‘Firetail’ sėjinukas, ‘Taurus’, ‘Inverleith’, ‘Orangefield’, ‘Pink Elephant’, ‘Rosea’, ‘Alba’.

Spotted Eastfield - Cottesbrook Gold - J.S. Caliente - Blackfield - Firetail - Sämling Firetail - Taurus - Inverleith - Orangefield - Pink Elephant - Rosea - Alba

Labai patinka man tokie palyginimai – iš karto matosi, kaip skirasi įvairių veislių žiedynai, jų dydi, storis, atspalviai. Be abejo, tai ne išsamus palyginimas. Ši rūgtis labai populiarus augalas, veislių yra gal kelios dešimtys.

Ir prie visos šitos įvairovės, kaip nekeista, mano mėgstamiausia – elementari ‘Alba’. Nuotraukoje lyg ir nieko ypatingo, bet realiai labai gracingas augalas. Taip pat, skirtingai nuo spalvingesnių veislių, ‘Rosea’ ir ‘Alba’ auga labai stačios.

IMG_9702 - Copy

Interviu su Piet Oudolf

Aptikau šiandien interviu su Piet Oudolf, autorius – Sergej Kaliakin.  Interviu vyko prieš 10 metų, daugelis kalbamų dalykų vis dar taip pat aktualu.

Bet atkreipkite dėmesį į nuotraukas, jos darytos, galima sakyti, sodo grožio pike – tos ikoninės kukmedžių gyvatvorių bangos. Palyginimui, pridedu nuotrauką, kaip sodas atrodo dabar. Visa dar gražus, bet jau kitaip.

Piet Oudolf sodas.

Tai nebuvo sąmoningas dizaino sprendimas. Tiesiog vieną žiemą kukmedžiai stipriai užmirko, ko jie visiškai nepakenčia. Tad pasirinkimo ir nebuvo. Pats maestro to visiškai nesureikšmina, tiesiog gūžteli pečiais, atseit, c’est la vie.

Tačiau mums, paprastiems mirtingiesiems, tai duoda peno pamąstymams apie sodo meno efemeriškumą in more ways than one. O kada nors papasakosiu, kaip tos bangos išvis atsirado 🙂 Irgi duoda peno pamąstymams…

Beje, panašaus stiliaus gyvatvorių bangas vis dar galima pamatyti Veddw sode Velse.

 

 

Kelionė po Olandijos sodus 2018

Kadangi pirma grupė kelionei po gražiausius Olandijos sodus jau užsipildžiusi, renkama dar viena 🙂 Kelionės ‘vinis’ – asmeninis Piet ir Anja Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Kalbama, kad šie metai yra paskutiniai, kai sodas atviras lankytojams. Pasinaudokite proga!

Piet Oudolf

Piet Oudolf savo biure, Hummelo

Beje, jei rimtai galvojate apie kelionę, rekomenduočiau ilgai negaišuoti su bilietų pirkimu – kaip rodo patirtis su pirma grupe, bilietai labai greitai pabrangsta.

 

Laukiant pavasario (o gal vis dar žiemos)

Oras toks, kad net nežinia – tai ko laukiam, ponai, pavasario ar vis dar žiemos 🙂 Nors, sako, nuo šiandien jau žiemės. Tad, moralei pakelti, spalvingas video iš Vlinderhof sodo Utrechte.

Vlinderhof (2)

Tai vienas iš objektų, kuriuos aplankysime sodų turo po Olandiją metu šių metų rugpjūtį. Planuoju iki to laiko sukelti nemažai video bei nuitraukų, kad į kelionę važiuotume paruošę namų darbus 🙂 taip įspūdžiai bus maksimalūs.

Video nufilmuotas Hans van Horssen, nuostabaus olandų fotografijos meistro.