Nėra tokio dalyko kaip blogas augalas

Šitas augalas mane pamokė (eilinį kartą 🙂 ) apie tai, kad nėra tokio dalyko, kaip blogas augalas. Būna tik netinkamai pasodinti ar prižiūrimi augalai, ir ne augalo tai kaltė, ar ne? Augalo ir žmogaus priešpriešoje aš visuomet palaikau augalo pusę…

Aš čia apie tą mažą, spygliuočiu apsimetančią karpažolę – Euphorbia cyparissias. Maža, bet iš tikro agresorius iš didžiosios raidės. Kažkada seniai seniai užsiveisiau ją, laimei, ne gėlynuose, o betonu apribotame plote, savo dykumos zonoje tujų gyvatvorės papėdėje (uf, dar vienas augalas, ant kurio tiek varoma… bet apie jas kitą kartą išsiliesiu 🙂 ).

Ko tik nedariau, pamačiusi jos charakterį, visuomet nusiteikusį uždominuoti pasaulį – ir roviau, ir purškiau herbicidais. Vienodai jai… pašalinus viršūninius ūglius, matyt, dar smagiau šakojosi.

Bet tada pernai pamačiau, kaip ji paleista siautėja Piet Oudolf sode… ir vaizdas man patiko (nuotraukoje apačioje nesimato jos, bet būtent tokioje aplinkoje ji buvo paleista). Grįžusi atsiprašiau jos 🙂 ir palikau ramybėje. Nes tinkamai pasodintas (skurdžioje dirvoje,  apribotame plote ir su tinkamais konkurentais), tai puikus augalas. Kilimas nuolat sveikas, žalias, vasaros pradžioje žydi malonios žalsvos spalvos žiedais (pernai atrodė fantastiškai aplink mažiukus barzdotuosius vilkdagliukus), o veislė ‘Fens Ruby’ dar išsiskiria ir jaunais bordo spalvos ūgliais).

Tad augalas visai geras, jei protingai naudojamas. NEPALEISKITE jos siautėti laisvai po gėlynus, tikrai gailėsitės. Bet jei yra skurdus, saulės kepinamas, betono trinkelėmis ar borteliais apribotas plotas, jai visai patiks, o nepalankios sąlygos kiek sušvelnins agresyvią augalo natūrą. Nesodinkite  gležnučių augaliukų šalimais; bet augalai stambiais keras ir stipriomis šaknimis nesunkiai atlaikys konkurenciją. Pirmoje nuotraukoje – Melianthus major, pas mus per lepus augti grunte. Bet labai nebloga alternatyva (dekoratyvių lapų prasme) pasirodė kraujalakė (Sanguisorba) ‘Lilac Squirrel’

Bet turėkite galvoje – vieną kartą įsileidę ją, turėsite amžinai 🙂 Kas yra gerai – arba blogai, priklausmai nuo požiūrio taško 🙂

Apie mus rašo…

Jaučiuosi labai pamaloninta, kad bene įdomiausias lietuviškas žurnalas moterims ‘MOTERIS’ įvertino mūsų sodą . Smagu buvo pamatyti savo gėlynus iš šono… o jau mūsų Salomėjai tai bus ką mokykloje papasakoti, kai reikės rašyti rašinį ‘Ką veikiau vasarą’ 🙂 O kaip kitaip, ne kiekvienai devynmetei juk pasitaiko nusifotografuoti žurnale…

Rašinys išspausdintas 2013m. rugpjūčio numeryje. Tekstas Jolantos Vaitiekūnienės, nuotraukos Annos Stanevičienės

TAS APGAULINGAS PAPRASTUMAS

Jei Seimo fontaną projektuotų P.Oudolf…

… tikriausiai jis atrodytų štai taip…

… arba šitaip…

Iš kur žinau? nes turėjau progą lankytis pas jį Hummelo kaimelyje, aplandžiojau visus sodo kampelius, ir netgi dalyvavau seminare ‘Planting Design Workshop with Piet Oudolf and Noel Kingsbury‘ . Štai taip 🙂 Ir sako, kad tokia yra sodininkystės ateitis – matrix planting

Piet Oudolf

Deja, sode nebėra tų ikoninių banguotai nukarpytų gyvatvorių, kurios tikrai pažįstamos daugumai natūralistinio želdinimo gerbėjų. Gamta daro savo – kukmedžiai labai bijo užmirkimo, o būtent taip ir atsitiko prieš keletą metų itin lietingais metais. Ir gyvatvorės tiesiog numirė.

Gal kada vėliau sugrįšiu prie šios kelionės, ir daugiau parašysiu… o kol kas keletas nuotraukų.

Apie Seimo fontaną – aš už

Kadangi tiek jau visur rašė apie Seimo fontano virsmą į gėlyną, aišku, man būtinai reikėjo ten užsukti ir pamatyti savo akimis 🙂 Kadangi šeštadienį teko lankytis Žvėryne svečiuose, tad tuo pačiu sulaksčiau iki Seimo. Ir ką, man patiko, ir netgi labai.

Aišku, lyginant su tuo, ką mačiau pradinėse nuotraukose interneto portaluose, vaizdas jau buvo kiek kitoks. Panašu, kad pirminiame etape vyravo baltos ir rausvos spalvos – vienmetės chrizantemos, maži jurginukai, kleomės, kosmėjos, ašuotės. Labai santūru ir elegantiška. Tačiau man lankantis, gėlynas jau buvo užsodintas gerokai tankiau, atsirado nemaža dozė raudonų pelargonijų (matyt, įsiklausius į Seimo gudruolių kritiką), kanų, žydrūnų. Žiūrint iš arti, asortimentas toks lyg augalų sandėlyje būtų įvykęs sprogimas, t.y. principu ką turėjome, tą ir sodinome.  Bet bendras vaizdas man visvien gražus (o pelargonijos, beje, labai gražaus sodraus raudonumo)

Straipsnių antraštės spaudoje teigė – ‘Jaunimas sako ‘Taip’ Seimo fontanui’ 🙂 smagumėlis, vadinasi, aš save galiu drąsiai priskirti prie jaunimo 🙂 Man smagu, kad nebuvo nueita iki skausmo nuzulintu tradiciniu keliu, kaip kad viena Seimo narė išsireiškė: ‘jovalas kažkoks, galima gi buvo įprastai, pelargonijomis užsodinti’… Galima, bet ar reikia? džiugu, kad nepabijota eksperimentuoti.

Netrukdo man labai ir ta apšiurusi piramidė. Šiuo metu ji aptraukta tokiu žemėlapiu, bet, manau, galima vėliau ir apipavidalinti kokia įdomesne medžiaga, ir būtų modernus akcentas. Kodėl Paryžiuje šalia senovinių Luvro rūmų stiklinė piramidė niekam netrukdo, o štai Vilniuje tarp modernių  pastatų ji netinka?

Stilistiškai toks gėlynas man čia atrodo gražiai. Visi pastatai aplinkui sunkūs, masyvūs, tad purus, ažūrinis pievos lopinėlis gražiai atsveria visą tą betoną.

Tačiau vieną dalyką tikrai kritikuočiau – kodėl vienmečiai augalai? tokiame plote tikrai gražiai atrodytų želdynas a la Oudolf, ir sodinti jį reiktų tik vieną kartą.  Galima tik daugiamečiais augalais. Galima iš daugiamečių suformuoti želdyno karkasą, kurį kasmet galima būtų apsodinti vienmečiais augalais pagal tam tikrą pasirinktą spalvinę schemą. Įdomiais vienmečiais, ne petunijomis – patagoninėmis verbenomis, kleomėmis, kosmėjomis, ir t.t. Gal įvyks stebuklas, ir po metų dvejų Vilniaus centre turėsime savo nuosavą lietuviško natūralistinio apželdinimo pavyzdį?

Šalin kailinius

Ne, čia ne kokios gyvūnų apsaugos draugijos lozungas 🙂 čia aš apie magnolijas, kurių žiedai po truputį lukštenasi iš žiemos kailinių. O kad žiedų šiemet bus daug, jau matėsi rudenį, iš tų pačių kailiniuotų pumpurų.

Pirma, kaip visada, žvaigždinė magnolija (Magnolia stellata). Bent aš aš taip tikiuosi, kad čia žvaigždinė magnolija, nes pirkta kažkada ‘Maximoje’ tokiu pavadinimu. Ir ką, auga ir vargo nemato… Auga sparčiai, žydi gerai, ir nereikalauja jokio papildomo dėmesio – kodėl tiek mažai jų auginama, kažin?

Sekanti ruošiasi japoninė magnolija (M.kobus borealis), dar tik pati pradžia, bet žiedų prikrauta daug.  Nepaprastai gražus medis… bet apie šią magnoliją truputį vėliau pakalbėsiu, kai daugiau sužydės

Na ir dar vienas švelnios žiemos padarinys. Jums čia gal tik kažkokia šakelė :), bet man – istorinis įvykis. Pirmą kartą per visus metus, kiek auginu šeivamedį ‘Black Lace’, jo šakos peržiemojo. O tai reiškia, kad žydėti jis turėtų labai gražiai.  Aš auginu jį dėl juodų, karpytų lapų ir pastovios spalvos, tačiau rausvi žiedynai tų lapų fone atrodo dar puošniau.

Eina kalbos, kad greitai ir Vilniuje taip bus?

Pavasaris Japonijoje… argi ne nuostabu? beje, nuotraukos originalios, gavau jas lauktuvių iš Japonijos, autorius – mano vyras, Marius Laurinavičius.  Grožimės…

Man japoniški sodai patinka, kaip ir daugeliui kitų žmonių pasaulyje. Man jie patinka tiek, kad kažkada net galvojau nedidelę erdvę už namo paversti a la japonišku sodeliu. Bet persigalvojau, nes pabijojau, kad neužteks kantrybės metai iš metų kruopščiai genėti ir formuoti spygliuočius, dailiai grėbliuoti žvyriuką (jau nekalbant apie tai, kam tą žvyriuką panaudotų vaikai, šuo ir katinai).

Ir todėl nemanau, kad toks projektas pavyks Vilniuje, apie tai jau visi greičiausiai yra girdėję. Šiaip aš esu už kiekvieno nenaudojamo plotelio mieste pavertimu žalia oaze – o tų plotelių oj kiek daug mieste. Ir, kaip jau sakiau, japoniški sodai man labai patinka. Bet japoniškas sodas miesto centre?

Na gerai, sakysite, projektuoja japonai,  išmanantys kas ir kaip. Bet ar atkreipėte į augalus nuotraukose? pušys, taip, bet taip pat ir azalijos, kamelijos, sakuros, japoniški klevai.  Kad ir kaip būtų gaila, mūsų žiemos yra per atšiaurios tokiems augalams. Žiūrinėdama būsimo sodo planelį laikraštyje įžvelgiau net tokią poziciją ‘bamboo grove‘ (bambukų giraitė). Come on.. bambukai Vilniuje? Reiškia, lieka tik tai, kas žiemoja – ne japoniški klevai, pušys…

Kitas dalykas – japoniškas sodas tikrai nėra greitai įvykdomas projektas, kadangi jo pagrindą sudaro daugiausia sumedėję augalai. Sodinti jau suaugusius medžius yra brangu ir jie tikrai neprigis ir neaugs taip greitai, kaip jaunesni egzemplioriai.  Didelę dalį tų medžių reikia formuoti, gana tiksliai numatytų laiku ir kvalifikuotai. Japonai turi išdirbę tam netgi specialią techniką – niwaki.   Na, sakykim, metus kitus kažkas tuo rūpinsis. O kas bus kai valdžia pasikeis? Ar tai vis dar bus svarbu visuotinio taupymo fone?

Galų gale, Vilnius jau turi japonišką sodą, VU Botanikos sode. Ir ten jam tikrai vieta, kadangi botanikos sodų tokia jau švietėjiška funkcija – jie turėtų turėti ir japonišką, ir anglišką, ir Viduržemio jūros  sodą. Ir ‘olandiškosios bangos’, ir Šefildo mokyklos apželdinimo pavyzdžius, ir t.t.  Ten ir reljefas tinkamas, dramatiškas, ir suaugę pušys aplinkui sudaro brandaus kraštovaizdžio atmosferą.  O ant plyno lauko sukurti tokią atmosferą bus labai sunku.

Tad kad ir kaip gražiai viskas skamba, aš netikiu, kad tai materializuosis. Na, bet jei po kokių 5-10 metų viskas įvyks taip kaip suplanuota, ir numatytoje vietoje vešės gražus japoniško stiliaus parkas, aš tikrai pasidžiaugsiu, kad klydau 🙂

O mano asmenine nuomone, naujus želdynus reikėtų formuoti natūralistine kryptimi. Tokie želdynai greitai sukuriami, nereikalauja daug priežiūros (mano akimis, tai turėtų būti bene pagrindinis kriterijus miesto želdynams), ir kuria laukinės gamtos iliuziją, ko taip trūksta miesto žmogui.  Pavyzdžių pasaulyje – begalės: Niujorko High Line ir The Battery, Čikagos Lurie sodas, Londono Pottersfield. Vokietijos viešieji želdynai nuo seno želdinami tokiu stiliumi.

Geriausios knygos

Mane paprašė, kad parašyčiau ką nors apie savo mėgstamas sodininkavimo knygas – na,  dešimtuką geriausių ar kažką panašaus. Nežinau, ar tas dešimtukas susirinks… Mėgstu aš tas knygas, galėčiau, tai visas ir susipirkčiau :), nežiūrint to, kad šiais laikais beveik visą reikiamą informaciją galima rasti internete. Visgi knyga yra knyga, ir taškas. Priklausau tai stovyklai, kuri tiki, kad spausdintas žodis visvien neišnyks…

Knygoms esu priekabi – visgi tai yra investicija, tad norisi, kad ji būtų verta tų litų, eurų ar dolerių. Ko ieškau knygose? Pirmiausia, jos turi būti kimšte prikimštos informacijos. Paveikslėliai gražu, tačiau perku jas dėl žinių, tad mano sąraše tikrai nėra ‘coffee table‘ knygų (na, žinot, tokių, kurias gražu svečiui parodyti 🙂 ). Augalų pavadinimai turi būti tikri ir pilni, pageidautinai lotyniški.

Taip pat vertinu geru stiliumi  parašytas knygas – žinios žiniomis, bet jas žymiai smagiau kišti galvon, kai autorius dar ir rašytojo gyslelę turi. Tad žiūrim ką turim…

Kiekvienam besidominčiam daugiamečiais  žoliniais augalais – privaloma literatūra, ‘Encyclopedia of Perennials’, redaguota Graham Rice. Informacijos laaabai daug, knyga tiesiog plyšta per siūles (pas mane ir nuo dažno naudojimo). Turiu ją senai, bet vis pavartau. Be abejo, per tą laiką atsirado daugybė naujų augalų, dar daugiau jų veislių, tačiau man ji išlieka geriausia tokio pobūdžio knyga.

Aišku, yra nedidelių netikslumų, ypač kalbant apie augalų aukščius, bet čia toks jau dalykas – kuo daugiau skaitai, bandydamas išsiaiškinti, kokio aukščio vienas ar kitas augalas, tuo labiau susipainioji.

Ne paslaptis, kad esu Piet Oudolf stiliaus gerbėja, tad kaip be jo? Monumentaliausias veikalas – ‘Landscapes in Landscapes’, kur surinkti geriausi jo projektai. Galima atidžiai panagrinėti sodinimo planus, augalus, ir t.t.

Yra ir daugiau jo knygų, tačiau informacija jose iš dalies persidengia. Ar verta pirkti visas iš eilės? Manau ne, nebent esate maniakiškas jo gerbėjas 🙂 Jei priklausote šiai kategorijai, labai greitai pasirodys nauja P.Oudolf knyga, parašyta kartu su Noel Kingsbury (kaip ir ankstesnės) –  ‘Planting: A New Perspective’

Jei žavitės dekoratyvinėmis žolėmis, don’t look any further 🙂 

Geriausia, kas yra parašyta apie varpinius augalus –  ‘Encyclopedia of Grasses for Livable Landscapes’, parašyta Rick Darke. Kad ir kaip aš myliu tas žoles, vargu ar man kada dar prireiks kitos išsamios knygos apie jas. Bet tai tik labai geros knygos ženklas. 

Tai ne tik dekoratyvinių žolių enciklopedija – knygoje plačiai aprašoma šių augalų naudojimo apželdinimui istorija, gausybė pavyzdžių bei nuotraukų, kaip šie augalai gali būti panaudojami moderniame urbanistiniame kontekste (kada Lietuvoje pamatysime tokių pavyzdžių? juk dekoratyvinės žolės – idealus miesto želdynų augalas, puikiai derantis prie asfalto, betono bei stiklo; nei jį tręšti, nei laistyti, ir kasmet tik gražėja)

Visai netyčia man į rankas kažkada pakliuvo Lauren Springer knyga ‘Passionate Gardening: Good Advice for Challenging Climates’.

Atsitiktinai, nes pati niekuomet tokios knygos nebūčiau pirkusi, kadangi tai yra sodininkavimo esė rinkinys, t.y. surinkti į vieną knygą įvairių žurnalų rašiniai. Bet patiko labai. Nes rašo ji puikiai, o informacijos – tik spėk konspektuoti augalų pavadinimus. Ko gero, ši knyga mane ir užvedė ant tokio dalyko, kaip xeriscaping. Tai želdinimas tik sausamėgiais augalais, kurie gerai pakelia sausrą, karštį (vasarą) ir šaltį (žiemą). Na kaip neįkvėps tokios nuotraukos (kairėje)? O apsodinta viskas gana  elementariais rūšiniais augalais, o ne kokiais tai mandrais hibridais. Kada nors, kai užaugsiu, ir aš norėčiau ką nors panašaus padaryti 🙂

Tad jei domina sausamėgiai  augalai, rekomenduočiau kitą, konkretesnę jos knygą – ‘Waterwise Plants for Sustainable Gardens’ . Jei gyvenate ir bandote sodininkauti skurdžiose, sausringose dirvose, šioje knygoje rasite daug įkvėpimo ir konkrečių pavyzdžių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokios dirvos tiesiog nesukurtos augmenijai, tačiau taip nėra. Tinkamai parinkus augalus, galima turėti vešlius, gausiai žydinčius gėlynus – ir be papildomo laistymo ar tręšimo (žr.aukščiau esančią nuotrauką)..

Yra ir daugiau L.Springer-Ogden knygų, tačiau jei sudomins ‘Plant-Driven Design’, turiu perspėti, tai gana rimta, daugiau teorinė knyga, ir skaitosi ji gana sunkiai.

Nuo seno esu pamėgusi Nancy Ondra knygas (ir žinau, kad nemažai čia besilankančių ją taip pat mėgsta). O ko čia nemėgti? daug informacijos, puikus rašymo stilius. Daug naudingos informacijos galima rasti ir jos bloge, bet knyga yra knyga. Mano mėgstamiausia – ‘Foliage’, po kurios kuriam laikui buvau susirgusi spalvota lapija ir spalvotomis daržovėmis, ypač lapinėmis. Dabar jau tuo nebesergu, bet nežiūrint to, knyga tikrai puiki, kaip ir kitos Nancy knygos. Be kita ko, ji ir šiaip mielas ir dosnus žmogus (neseniai gavau iš jos sėklų, kurių užsimušdama ieškojau ir niekur neradau 🙂

Dar viena knyga, neturinti analogų, mano supratimu – ‘The Well-Tended Perennial Garden’, parašyta Tracy diSabato-Aust. O unikalumas šios knygos yra tas, kad nepaprastai daug dėmesio skiriama daugiamečių augalų genėjimui. Baisiai čia, pasakysit…

Tačiau, auginant daugiamečius, žinoti tai yra labai svarbu. Turiu galvoje ne šiaip nužydėjusių žiedelių nuskabymą.  Dauguma įsivaizduoja – pasodini daugiametį, jis pažydi kada jam ten skirta, ir tiek žinių. Tačiau būtent skirtingos genėjimo technikos, tinkamai parinktas genėjimo laikas yra raktas į ilgą augalo žydėjimą. Sakyčiau, juk geriau, kai augalas žydi ne 2 savaites, o mėnesį, ar ne? Pavyzdžiui, daugelį daugiamečių galima genėti trimis lygiais – priekį žemiausiai, galą palikti negenėtą, o viduriuką – tik truputį. Žydėjimas tikrai bus gerokai ilgesnis. Labai svarbu genėjimo laikas – kuo anksčiau genima, tuo mažiau vėluoja žydėjimas. Ir t.t., ir t.t. Taigi, jei auginate daugiamečius, ir norėtumėte iš jų išspausti maksimumą, geresnės knygos nerasite.

Kai gavau užsisakiusi šitą knygutę, Beth Chatto The Dry Garden, iš pradžių nusivyliau – mažutė, kūdutė, nespalvotais paveisliukais, žodžiu, labai neįspūdinga pasirodė. Bet neveltui Beth Chatto jau patapusi beveik legendine Anglijos asmenybe. Savo laiku (po 1976m. baisios sausros) būtent ji Anglijoje pradėjo madą, kuri šiais laikais įgavo pavadinimą xeriscaping (water-wise gardening). Jos sukurtu Žvyro sodu (Gravel garden) galima grožėtis iki šiol.

Dar vienas išskirtinis B.Chatto, ir daugelio kitų ankstesnės kartos Anglijos sodininkų, knygų bruožas – jos yra apie augalus (priešingai daugumai šiuolaikinių knygų, kurios yra apie dizainą). Ir nors aš pati mėgstu gerai parašytas knygas, kurios dominuoja žodžiai ‘struktūra… forma… atmosfera’, kartas tiesiog norisi daugiau paskaityti apie atskirus augalus, t.y. tas statybines medžiagas, kurių pagalba ir yra kuriamos tos ‘struktūros bei atmosferos’. Be B.Chatto, tokie autoriai yra Graham Stuart Thomas, Christopher Lloyd, Penelope Hobhouse, Rosemary Verrey – tai nykstanti sodo rašytojų grupė (daugelio jau ir nebėra).

Tad šiam kartui lyg ir viskas. Dešimtukas nesigavo – bet neabejoju, kad su laiku bus ne tik dešimtukas, bet ir 15-tukas, gal ir 20-tukas. Juk tų knygų tiek daug, ir taip visų norisi 🙂