Dar kartą apie MO muziejaus sodą…

Šį kartą – baltarusių sodo žurnale.

MO_Sadoviy_dizayn_0720

MO muziejaus sodas: dekonstruojame…

Jau netrukus ! Esu užmaniusi ciklą nedidelių rašinukų – MO muziejaus sodo augalų pristatymų. Kodėl parinkau tokį, o ne kitokį, kuo ypatingas vienas ar kitas augalas, ir pan. Augalų rūšių/veislių sarašas nėra labai didelis – visgi prioritetas buvo išlaikytas, ribotos spalvinės gamos želdynas, kuriame dominuotų skirtingos lapų faktūros. Na, o pavasarį imsimės skaičiuoti svogūninius augalus, kurių ten ne tiek ir mažai 🙂

MO muziejaus sodas vasaros pabaigoje

Derinys: Cirsium rivulare ATROPURPUREUM ir Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Kadangi kaip tik ruošiuosi seminarui, tai perkratinėju nuotraukas. Jau nežinau kelintą žiemą sau pažadu – ok, vasarą tik fotografuoju, o žiemą sočiai (?) laiko nuotraukas tvarkyti. Aha… Tai aš problemą išsprendžiau taip: nusipirkau milžiniškos talpos išorinį diską (tam kartui 1 terabaito), ir kraunu ten viską iš eilės, kaip į juodąją skylę. Dar trupučiukas vietos yra, gal dar iki kitos žiemos užteks 😀 (Vargu bau, o bet tačiau …)

Vienu žodžiu, kai reikia atsirinkti tinkamas nuotraukas mokymams, yra kas veikti. Ir atmintį kažkiek lavina 🙂 Va, prisimenu, kad buvo kažkokia reikiama nuotrauka, ir knisuosi per eilę aplankų. Tai aišku, viskas aplankuose, net jei jie vadinasi ‘2018 Laikina’ ar ‘Tvarkymui’ 😀

Taigis… Nusprendžiau šiemet kiek daugiau apie konkrečius derinius parašinėti, visgi daugeliui, manau, čia bene vertingiausia informacija. Pamenu, aš pati kažkada godžiai užsirašinėdavau kur nors ‘BBC Gardener’s World’ pamatytus ar paskaitytus derinius.

Cirsium rivulare ATROPURPUREUM, Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER

Iškart pasakysiu – šluotsmilgių (Deschampsia) ne itin bemėgstu. Apie jų privalumus/ trūkumus parašysiu kada nors kitą kartą, bet ši kartą parodau nuotrauką, kur ji tikrai neblogai tinka – kaip fonas prašmatniausiai pasaulio usniai, paupinei usniai (Cirsium rivulare ‘Atropurpureum’). Usnis tokio gražumo, kad nei viena Chelsea gėlių paroda neapseina be kelių šimtų jos egzempliorių. Ir aš pati pastebėjau – kol nežydi, vazonuose gali dešimtys jos būti, niekam neįdomu. Kai tik pražysta, tenka slėpti, kad visų neišneštų 😀

O grįžtant prie šluotsmilgės, tai, ko gero, tenka pripažinti, kad tik šią vieną veislę ir benaudoju želdynuose. Nužydėję, visos šluotsmilgės daugmaž vienodos. Bet pačioje žydėjimo pradžioje, gaivus ‘Goldschleier’ žalsvumas tikrai puikus fonas ryškesniems mėlyniems ar rausviems atspalviams.

Deschampsia cespitosa GOLDSCHLEIER, Sanguisorba menziesii

Tiek šluotsmilgėms, tiek usniai ar kraujalakei labai patiktų augti derlingesnėje, sunkesnėje dirvoje, tiesą sakant, greičiausiai puikiai augtų net ir šlapokoje vietoje. Šiaip ar taip šluotsmilgės natūraliai auga drėgnesnėse augimvietėse, na o usnis juk ne veltui vadinasi ‘paupine’. Tačiau nuotraukos darytos mano sode, gana skurdokame priesmėlyje, tad augalai irgi susitaiko, tik gal žemesni auga nei norma.

Tiesa, čia ta širdelė nuotraukoje 🙂 Tai nėra norma kraujalakei, tiesiog čia pasireiškė fasciacija, kai suauga keletas stiebų, tad ir žiedynai būna dvigubi ar keliagubi. Kažkaip kraujalakėse nelabai to esu pastebėjusi, bet štai, įrodymas.

Interviu su Piet Oudolf

Aptikau šiandien interviu su Piet Oudolf, autorius – Sergej Kaliakin.  Interviu vyko prieš 10 metų, daugelis kalbamų dalykų vis dar taip pat aktualu.

Bet atkreipkite dėmesį į nuotraukas, jos darytos, galima sakyti, sodo grožio pike – tos ikoninės kukmedžių gyvatvorių bangos. Palyginimui, pridedu nuotrauką, kaip sodas atrodo dabar. Visa dar gražus, bet jau kitaip.

Tai nebuvo sąmoningas dizaino sprendimas. Tiesiog vieną žiemą kukmedžiai stipriai užmirko, ko jie visiškai nepakenčia. Tad pasirinkimo ir nebuvo. Pats maestro to visiškai nesureikšmina, tiesiog gūžteli pečiais, atseit, c’est la vie.

Tačiau mums, paprastiems mirtingiesiems, tai duoda peno pamąstymams apie sodo meno efemeriškumą in more ways than one. O kada nors papasakosiu, kaip tos bangos išvis atsirado 🙂 Irgi duoda peno pamąstymams…

Beje, panašaus stiliaus gyvatvorių bangas vis dar galima pamatyti Veddw sode Velse.

 

 

Kelionė po Olandijos sodus 2018

Kadangi pirma grupė kelionei po gražiausius Olandijos sodus jau užsipildžiusi, renkama dar viena 🙂 Kelionės ‘vinis’ – asmeninis Piet ir Anja Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Kalbama, kad šie metai yra paskutiniai, kai sodas atviras lankytojams. Pasinaudokite proga!

Piet Oudolf savo biure, Hummelo

Beje, jei rimtai galvojate apie kelionę, rekomenduočiau ilgai negaišuoti su bilietų pirkimu – kaip rodo patirtis su pirma grupe, bilietai labai greitai pabrangsta.

 

2018… Ar jūs optimistiški?

Tiek metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje įprasta ‘skaičiuoti viščiukus’ bei rikiuoti norus bei svajones naujai prasidėjusiems metams. Na, mano nuomone, pernelyg gili retrospektyva nėra gerai – surinkome patirtis, išmokome pamokas, suvirškinome, ir, kaip sako Rytų kaimynai , проехали..

Tradicinės naujametinės rezoliucijos – na, žinote, mesiu svorį, pradėsiu sportuoti, mažiau vartosiu to, daugiau ano – neįdomios, ir, kaip žinia, ilgiau sausio dažniausiai netrunka 🙂 ir bet kokiu atveju, aš jų ėmiausi jau gerokai iki besibaigiant 2017-iesiems.

Tad belieka svajoti ir dėliotis ateitį, be abejo, kiek tai yra mūsų valioje. Taip, sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet… patinka man šis paveikslėlis, kuris ir pernai šiuo laiku klaidžiojo Facebook’e. Banalu, bet tiesa – sodinkime gėles, ir atneš tie atėję metai žiedų.

Man šie metai nusimato darbingi ir įtempti. Be senų veiklų – želdynų dizaino, augalų pardavimų, konsultacijų – išbandysiu dar keletą.

Vienas įvykis, kurio labai laukiu –  rugpjūčio mėnesį įvyksiantis Olandijos sodų turas, kuriame aš būsių kelionės vadove. Kas yra dar smagiau – labai galimas dalykas, turų bus ne vienas 🙂 kadangi šiuo metu, girdėjau, besidomintys jau nebetelpa ir dvejose grupėse. Taip, atsakomybė irgi didžiulė – tačiau kur jau kur, bet Olandijoje jaučiuosi kaip savo antruose namuose, ir galiu pažadėti – identifikuosiu 99,99% žolinių daugiamečių augalų 🙂

Kelionės metu apžiūrėsime ne vieną vertingą ir įdomų sodą ar augyną – maršrutą sudėliojau iš žinomų, patikrintų vietų, kuriose esu buvusi ne po vieną kartą. Bet kulminacija daugeliui keliaujančių, ko gero, bus Piet Oudolf sodas Hummelo kaimelyje. Yra didelė tikimybė, kad tai paskutiniai metai, kai šis sodas atviras lankytojams, tad reikia skubėti naudotis proga (štai dokumentinio filmo apie Piet Oudolf treileris, tikras malonumas akims).

Buvo laikai, gale šio lauko bangavo tos ikoniškos kukmedžių bangos, kurios iki šiolei klajoja po internetą – seniai jų jau nebėra… Tačiau sodas dėl to netapo mažiau gražus ar lankomas

Apie šį bei kitus sodus, kuriuos aplankysime, dar rašysiu – man nuomone, iš kelionės galima maksimum išspausti tik tuomet, kai keliaujantis ir pats yra pasidaręs ‘namų darbus’.

Taip, kas dar čia numatyta šiemet. Po 15 metų mano sodo egzistavimo botaninės kolekcijos pavidalu atėjo metas jam transformuotis į sodą. Įdomus procesas, nes atvirkštinis – paprastai pirmiausiai kuriama sodo struktūra, o tuomet tik ji užpildoma augalais. Tačiau taip jau būna su tais augalų kolekcionieriais – pirma kaupiami augalai, po to galvojama, kur juos sukišti, na o paskiausiai – kaip visam tam gaivalui suteikti formą ir struktūrą 🙂 Galima, aišku, būtų sakyti – vaikai, tik nedarykite to namie – tačiau taip jau veikia tas augalų maniakų mechanizmas, ir nieko čia nepakeisi.

Pirmi žingsneliai jau įvyko pernai, bet darbų dar oj kiek laukia. Ir nors tie patys Rytų kaimynai sako ломать, не строить, čia yra ta sritis, kai naikinti užima žymiai ilgiau nei kurti. Tad pavasariui atlingavus, vėl bandysiu pasitelkti savanorius… Labai norėtųsi surasti vieną ar du ‘pameistrius’, kurie norėtų, dirbdami kartu, mokytis apie augalus ir jų derinimą. Nes su augalais reikalas yra paprastas – perskaityti ir atmintinai išmokti galima šimtus knygų, bet deje, deja… tik juos sodinant, dalinant, persodinant, stebint galima juos iš esmės pažinti. Tad jei kas norėtų – pirmyn, rašykite, tarsimės, derinsimės 😉

Nuotrauka – Aistės Pranckevičienės

Na, o kad procesas nebūtų visai chaotiškas, tai nusprendžiau stumtis pirmyn planingai, t.y. su projektu. Projektą darysiu pati, tad tuo pačiu nusprendžiau ir mokslus atitinkamus baigti 🙂 Sakiau, kad metai bus kiek užimti, ar ne ? 🙂

Kas dar… ne viena dešimtis sėklų laukia, kol aš teiksiuosi jas susėti. Sėklų ir pati esu sukaupusi iš visokių kelionių, ir gavusi iš kolegų, ir, kaip ir priklauso tokiu, metu, užsisakiusi iš sėklų pardavėjų.

Na, ir ne paskutinėje eilėje… tikiuosi, kad mano tinklaraštis šiemet kaip feniksas pakils iš pelenų 🙂 savaime neprisikels, bet aš nusiteikusi padirbėti.

Tai lyg ir tiek apie darbus – neišsamus čia sąrašas gavosi, bus ir daugiau tos veiklos. Yra dar ir svajonių, kaip ir viskas pas mane, su augalais susijusių – bet apie jas patylėsiu, nes, kaip žinia, jos mėgsta tylą 🙂

Kelionė į Olandiją. Kas kartu?

Na štai, ilgai ruošta ir brandinta kelionė pagaliau tampa kūnu, kartu su kelionių agentūra Travel Planet.

‘Tuin de Villa’ – nuostabus sodas, į kurį labai noriu grįžti. Fantastiškas sodas, nuostabi atmosfera, ir mieli šeimininkai, kurie jau mūsų laukia 🙂

Kelionės maršrutą sudarinėjau aš – tose vietose esu buvusi, ir ne po vieną kartą, tiek ir viena, tiek ir grupės sudėtyje. Be abejonės, daugiau ar mažiau įdomių vietų yra ir daugiau, tačiau su grupe keliaujant tempas nėra tiek greitas, kiek vienam, tad nesinorėjo kroso, kad tik atsižymėti vietose. Apie konkrečius objektus parašysiu vėliau, o tam kartui informacija yra sukelta čia.

PS Pusė grupės jau kaip ir yra 🙂

Apie aistrą augalams ir gyvenimui

Besirausdama šiandien savo senuose įrašuose, aptikau štai šį filmuką, kuriuo dalinausi prieš trejus metus. Jis apie Keith Wiley ir jo Wildside sodo kūrimą. Kiek kitoks angliško natūralizmo veidas.

Su malonumu pažiūrėjau vėl 🙂 Išprotėjęs sodininkas, kitaip nepavadinsi. Žiūrėti ir juokinga, ir neįtikėtina. Bet kai yra noro, viskas padaroma. Yra apie ką pamąstyti – ir apie sodų kūrimą, ir apie gyvenimą apskritai. Geras video pažiūrėti, kai nusileidžia rankos ar kas nesiseka 🙂

Beje, keletą kartų per metus sodas būna atidaromas lankymui. Tikrai mano ‘must-see’ sąraše.

O pamatyti tikrai verta. Pažiūrėkite į tuos agapantus! Nuotrauką pasiskolinta iš Noel Kingsbury FB puslapio.

Sodinkime rudeniui

Kai pradedame mąstyti apie naują želdyną, kaip taisyklė, pirmiausia galvojame, kas žydės pavasarį, kas – vasarą, na gerai, dar astrai rudeniui 🙂 Tačiau, kaip kad šios nuotraukos rodo, orams leidžiant, grožiu galima džiaugtis iki pat žiemos. Aišku, žinant lietuvišką klimatą, čia daugiau išimtis, kad tokiu laiku dar nėra sniego, o kartais net ir saulė pasirodo… bet jei pagauni tokį momentą, sodas gali atrodyti tikrai stebuklingai… gal dar ir todėl, kad tikrai aišku – tai jau paskutiniai trupiniai ant šių metų puotos stalo…

Nors itin didelių šalnų nebuvo, net tos smulkesnės apkandžiojo daugumą augalų. Ir visgi žiedų dar matosi, o ir lapija kai kurių augalų kaip rūta žaliuoja. Kai kurie iš jų stebina savo atsparumu lengvoms šalnoms.

Štai kad ir vėlyvasis astras (Aster lateriflorus) ‘Chloe’ (ok, iš tikro Symphyotrichus lateriflorus, na, bet taip man nelimpa tas pavadinimas). Mažiausiai žinomas tarp kitų šio astro veislių, tačiau pasižymi didžiausiais žiedais. Tačiau savo rūšies pavadinimą – vėlyvasis – tikrai pateisina. Stebuklingai spėjo pilnai sužydėti, o ir lapai kokie 🙂 visiškai dar žali.

Aster lateriflorus ‘Chloe’

KItas astras, kuris niekuomet nepražysta visiškai pas mus, ir dabar apsipylęs tokiais baltais, vos prasiskleidusiais žiedeliais. Tačiau žaluma puiki, tiesą sakaknt, eisiu šiandien ir susiskinsiu puokštę iš jo žiemai pasitinkti 🙂

Symphyotrichum pilosum var. pringlei ‘Monte Cassino’

Bene pats vertingiausias iš mano auginamų astrų, ir, deja, likęs bevardis. Bet čia tas atvejis, kai nesvarbu pavadinimas, bele augalas geras 🙂 Vasaros pabaigoje kai įjungia žydėjimąą, taip ir varo nepavargdamas. Fantasiškas augalas, ir keras dailios formos, ir tvirtas, ir sveikas. Ir vis dar žydi…

---

Nemažai dar ir astrancijų žiedų įvairiose mirimo stadijose. Pukūs augalai, jei tik drėgmės nestinga. Kai kurios visai entuziastingai sėjasi, tačiau aš nesiskundžiu 😉

Astrantia ‘White Giant’ sėjinukas

Kai kurie augalai stebina visiškai žalia lapija, pavyzdžiui, epimedžiai (Epimedium). Tiesiog PRIVALU juos sodinti. Veislės nepasakysiu, kitąmet tik atsirinksiu, nes etiketė nusimetė, bet kažkas iš standartinio asortimento (šiais laikais epimedžiai ‘ant bangos’, tad egzistuoja daugybė elitinių, brangių formų).

Epimdium sp.

Nemažai augalų puikiai atrodo ir nužydėję, ypač gerame fone. Pvz., astras ‘Twilight’ (Aster macrophyllus) labai simtaiškas šioje stadijoje – ir tie pūkučiai, ir nubyrėję žiedeliai. Nežiūrint polinkio plėstis, labai labai vertingas astras. Sakyčiau, privalomas vet kuriame gėlyne.

Aster macrophyllus ‘Twilight’

O šis augalas greičiausiai yra mano No.1, tapęs kaip ir firminiu ženklu – stengiuosi jį sodinti, kiek galiu. Mano kriterijai labai paprasti – maksimalus grožis, nereiklumas ir darbštumas kuo ilgesnį laikotarpį. Su šia zunda – check, check ir check.  Net lapai pavasarį, ir tie dekoratyvūs.

Eryngium ‘Big Blue’

Nežiūrint to, kad ši kraujažolė žydi ryškiai geltonai (esminis minusas daugelio akyse), iš tikor ji yra vienas iš geriausių daugiamečių žolinių (žr. aukščiau išvardintus kriterijus :)). Ir tokia ji išliks iki tol, kol aš jos nenupjausiu. Sakyčiau, vienokio ar kitokio grožio 10-11 mėnesių per metus. Nėra blogai, ar ne?

Achillea ‘Coronation Gold’

Na. ir dar vienas augalas, kurio planuoju sodinti gerokai daugiau, ir jums rekomenduoju- melvenės, didelės (Molinia arundinacea) ir mažos (M. caerulea). Vėlgi, neblogai atitinka mano nemenkus kriterijus :), o jau rudeninė spalva!

Priekyje – M.arundinacea ‘Transparent’, gale – M.caerulea ‘Heidebraut’

Monarda, pasiklydusi M.caerulea ‘Heidebraut’

O štai melsvoji melvenė ‘Dauerstrahl’ pasižymi dar ir kitokiu siluetu, išsiskleidusi lyg vėduoklė. Su tokiomis spalvomis, įsivaizduojate didelį bloką melvenių? aš taip 🙂

Molinia caerulea ‘Dauerstrahl’

Maurų pėdsakais: Real Alcázar, Sevilija

Bet kas, besiruošiantis apsilankyti Andalūzijoje, žino – Alhambros rūmai Granadoje yra ‘a must-see’. Tiesiog privalomoji programa. Šis rūmų kompleksas jau daugelį metų laikomas mauriškos architektūros bei meno šedevru, pelnytai įtrauktu į UNESCO paveldo sąrašą. Aplankiau? Tai be abejo, visą gyvenimą norėjau pamatyti Alhambrą. Ne tik aplankiau, bet ir pasisekė apsistoti viešbutyje rūmų komplekso teritorijoje (tai įmanoma, ypač jei planuojate iš anksto).

Bet ne apie Alhambrą aš čia šiandien… Daugelyje didesnių Pietų Ispanijos miestų yra centrinė istorinė tvirtovė, paprastai vadinama Alcázar. Laikantis islamiškų kanonų, tokios tvirtovės iš išorės atrodo ganėtinai nykoki statiniai, tačiau jų vidus – visiškai kitas reikalas: puošni architektūra, taikomasis menas, sodai, fontanai…

Taip kad verta aplankyti ir tas kitas maurų tvirtoves, ne tik Alhambrą. Beje, Sevilijos Real Alcázar tam tikra prasme man paliko netgi didesnį įspūdį. Kad ir kaip šventvagiškai tai skamba, po jo Alhambra jau neatrodė tokia įspūdinga 🙂  Ji graži, bet kiek kitaip nei rūmai Sevilijoje. Tad kai būsite Sevilijoje, ‘nepabrokykite’, atstovėkite tą eilutę prie įėjimo – ji būna, ir nemaža.

Šiandien gudrauju kažkiek 🙂 ir čia perspausdinu rašinį, kurį neseniai publikavo žurnalas ‘Vintažo ženklai’. Tačiau čia įdedu daugiau nuotraukų 🙂

Mergelių kiemas (Patio de las Doncellas) kiek primena Mirtų kiemą Alhambroje

Kvapą gniaužiantis architektūros kompleksas Sevilijoje 1987 m. buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Tai puikus mudecharų (Mudéjar) stiliaus pavyzdys, kuriame krikščioniškos bei maurų architektūrinės tradicijos susijungia į unikalią dermę. (XI-XVI a. Ispanijos architektūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilius, jam būtinga maurų meno ir gotikos bei renesanso elementai, dekoratyvuas, orientalistinė ornamentika

Alcázar pradėtas statyti dar 10-ame amžiuje kaip fortas Kordobos gubernatoriams Sevilijoje, tačiau jau po šimtmečio imtasi jį perstatinėti. Valdant Abadidų valdovams, pirminis fortas buvo išplėstas Al-Muwarak (Palaimintaisiais) rūmais vakarinėje komplekso dalyje. 12 a. Almohadų valdovai pastatė dar vienus rūmus rytinėje dalyje. 1248 m. Seviliją užėmus krikščionims, karalius Fernandas III įsikėlė į Alcázar‘ą, o ir keletas vėliau valdžiusių monarchų naudojosi šiais rūmais kaip pagrindine buveine. Karalius Alfonso X perstatė didžiąją dalį Almohadų rūmų į gotikinius, o 1364-aisiai Pedro I ėmėsi savo puikiųjų rūmų statybos.

Tad prašome, žengiame tvirtovės vidun…

Liūtų vartai (Patio del León)

Į rūmų kompleksą patenkame per Liūtų vartus (Puerta del León) iš centrinės Sevilijos Triumfo aikštės, tiesiai į Liūtų kiemą, kuris kažkada buvo originalių Al-Muwarak rūmų kariuomenės garnizono kiemu. Žengę kairėn, atsiduriame Teisingumo salėje (Sala de la Justicia), gausiai dekoruotą puošniais Mudecharų stiliaus lipdiniais bei artesonado (lubos iš persipinančių sijų su dekoratyviniais intarpais). Šis kambarys buvo įrengtas 1340 m. krikščionių karaliaus Alfonso XI, kuris čia maloniai leisdavo laiką su savo širdies dama Leonora de Guzmán, pasak amžininkų, gražiausia Ispanijos moterimi. Iš čia patenkame į dailų kiemelį, Patio del Yeso, išlikusį iš 12 a. Almohadų rūmų, ir rekonstruotą 19 a.

Medžiotojų kiemas (Patio de la Montería)

Besiglaudžiantis Don Pedro rūmų šešėlyje, šis kiemas buvo taip užvadintas todėl, kad čia rinkdavosi medžiotojai prieš prasidedant karaliaus Pedro medžioklėms. Vakarinėje kiemo pusėje esantys kambariai kadais buvo Kontraktų namas (Casa de la Contratación), pastatytas 1503 m., iš kur buvo kontroliuojama prekyba su Ispanijos kolonijomis Amerikoje. Tuo tarpu Admirolo salėje (Salón del Almirante) yra eksponuojami 19-20 amžiaus tapybos darbai, kuriuos vaizduojami istoriniai įvykiai ar žmonės, susiję su Sevilijos miestu. Dar kitoje salėje galima pamatyti išsamią įmantrių vėduoklių kolekciją, o Audiencijų salėje (Sala de Audiencias) iškabintas garsus Alejo Fernández’o paveikslas, nutapytas 1530 m., ‚Virgen de los mareantes‘ (‚Jūreivių madona‘).

Medžiotojų kiemas (Patio de la Montería)

Don Pedro rūmai (Palacio de Don Pedro)

Šie rūmai, taip pat žinomi kaip mudecharų rūmai (Palacio Mudéjar), yra bene puošniausias pastatas Sevilijoje.

Ambasadorių menė (Salón de Embajadores): ką net komentuoti… tiesiog wow

Karalius Pedro, nors ir nesutarė su kitais krikščionių karaliais, džiaugėsi glaudžia sąjunga su musulmoniškuoju Granados miesto emyru, Mohamedu V, žmogumi, kurio dėka Alhambra tapo tokia puošni. Tad kai Pedro 1364 m. nusprendė pastatyti naujus rūmus Sevilijos Alcázar‘e, Mohamedas atsiuntė daugelį savo geriausių amatininkų. Prie šių prisijungė vietiniai bei Toledo meistrai. Jų kūryba, besiremianti islamiškomis Almohadų bei Cordobos kalifato tradicijomis, leido užgimti unikaliai Iberijos pusiasalio stilistikai.

Įrašai ant rūmų fasado byloja apie tokią stilių simbiozę. Užrašai ispanų kalba skelbia, kad statytojas buvo ‘aukščiausias, kilniausias bei galingiausias užkariautojas Don Pedro, Dievo valia, Kastilijos bei Leono karalius’, kai tuo tarpu kita įrašas arabų kalba sako, kad ‘nėra kito užkariautojo, išskyrus Alachą‘.

Rūmų širdyje slepiasi nuostabusis Mergelių kiemas (Patio de las Doncellas), kurį dabina dailios arkos, lipdiniai bei spalvingos keramikinės plytelės. Jo centre esantį vandens tvenkinuką iki 2004 metų slėpė 16 a. marmurinė danga. Savo atmosfera šis kiemas kiek primena Alhambroje esantį garsųjį Mirtų kiemą.

Kiemelio šiaurinėje pusėje – įėjimas į Karališkuosius kambarius (Alcoba Real), stebinančius įspūdingomis lubomis bei lipdiniais. Galinis kambarys kažkada greičiausiai buvo monarcho vasaros miegamasis.

Iš čia patenkame į dengtą Lėlių kiemelį (Patio de las Muñecas), išpuoštą subtiliais Granados stiliaus dekoro elementais; tiesą sakant, lipdiniai čia ir buvo perkelti iš Alhambros 19 a., kai ši rūmų dalis buvo perstatoma karalienei Izabelei II. Šalimais esantys Princo kambariai (Cuarto del Príncipe) nustebina įmantriomis auksinėmis lubomis – toks jau buvo statytojų užmanymas, kad jos primintų žvaigždžių nupiltą nakties dangų.

Taąiau įspūdingiausias kambarys rūmų komplekse, be abejonės, yra Ambasadorių menė (Salón de Embajadores). Čia buvo karaliaus Pedro I sosto menė, kurio pribloškiantis medinis kupolas iš daugybės persipinančių žvaigždžių, vaizduojantis  visatą, buvo užkeltas 1427 metais. Dėl kupolo formos ši patalpa kartais vadinama Pusės apelsino mene (Sala de la Media Naranja).

Gotikiniai rūmai (Palacio Gótico)

Laiptais, vedančiais iš Mergelių kiemo, patenkame į karaliaus Alfonso X 13 a. gotikinius rūmus. Čia svarbios dvi salės: Salones de Carlos V, pavadintas 16 am. Ispanų karaliaus Carlos I garbei, kuris tuo pačiu buvo ir who was also the Šventosios Romos imperijos imparatoriumi Karoliu V, bei Salone de los Tapices, didžiulė skliautuota erdvė, kurioje iškabinti milžiniški gobelenai.

Rūmų sodai

O iš gobelenų menės jau ranka paduoti iki vešlių karališkojo Alcázar’o sodų. Formalus sodas su tvenkiniais bei fontanais driekiasi prie pat rūmų. Vienas iš jų, Šokio sodas (Jardín de la Danza), kanalu susisiekia su fotogeniškomis María de Padilla voniomis (Baños de Doña María de Padilla).

María de Padilla vonios (Baños de Doña María de Padilla)

Įdomiausias statinys sode yra Galeria de Grutesco, portikais puošta dviaukštė galerija, 16 a. perstatyta iš senos musulmoniškos eros sienos. Likusi sodų dalis buvo sukurta jau 20 a., tačiau stilistiškai ji puikiai dera prie senovę menančių rūmų komplekso.

Karališkieji kambariai

Sevilijos Alcázar rūmų kompleksas iki šiol yra naudojamas kaip karališki rūmai. 1995 m. Čia vyko Infantos Elenos, karaliaus Chuano Carloso I dukros vestuvių pokylis, jai susituokus šalimais esančioje Sevilijos katedroje. Ir beje, kambarius, kuriais naudojasi karališkoji šeima, galima aplanyti ekskursijos metu. Puikus šansas pamatyti 14 a. Salón de Audiencias, iki šiol naudojamą monarcho priėmimų kambarį, bei karaliaus Pedro I miegąmąjį, išdekoruotą nuostabiomis mudecharų plytelėmis bei lipdiniais.

O pabaigai – dar viena intriguojanti detalė – šiuose rūmuose visai neseniai buvo filmuota ne viena populiariaus serialo ‚Sostų karai‘ serija  Kaip suprantu, šiais laikais  tik venetai yra nemačiusių šio serialo – aš viena iš jų 🙂

Ir dar keletas nuotraukų:

 

 

Dar viena mane silpnybė jau daugelį metų – akmenukais grįsti takai. Jau kokį dešimtmetį svajoju, kaip tokius savo sode darysiu (ir net akmenukų iš pajūrio kelios dėžės mėtosi garaže). O Andalūzijoje jie visur – left, right and centre. Labai įkvėpė grįžti prie primitštų idėjų.

O štai čia – mano tobulas meditacinis kampelis 🙂 norėčiau tokio pas save, ir absoliučiia nieko nekeisčiau, man viskas čia tobula. Ir taip, kaip bebūtų keista, nei vieno augalo…