Šitą rašinį nusprendžiau persikelti iš ankstesnio blogo, kadangi jis buvo labai populiarus. Parašiau aš jį prieš keletą metų… Per tą laiką įgijau tam tikros patirties (liečiančios mišrius rožynus), pastebėjau kai kuriuos dalykus, kurie yra svarbūs, norint auginti štai tokį rožyną lietuviškomis sąlygomis. Tad šis rašinys yra kaip ir atnaujinta versija.
Rosa ‘Golden Celebration’, Slavia nemorosa ‘Ostfriesland’, Heuchera ‘Vesuvius’
Pagrindinis dalykas, ką noriu pabrėžti – norint auginti rožes mišriuose rožynuose, reikia joms duoti laiko įsivažiuoti. Lietuva – šalta šalis rožėms, žiema vis pakandžioja šakas, tad daugumai veislių prireikia 2-3 metų, kad jos gerai įsiaugtų ir išsišakotų. Dauguma daugiamečių žolinių augalų yra tikri spartuoliai, lyginant su rožėmis, tad sodinant jas daugmaž vienu metu, rožės iš karto gauna ir stiprų konkurentą į kaimynus. Taigi, jei rožės sodiname rudenį, plikomis šaknimis, apie daugiamečius žolinius augalus reiktų mąstyti tik po pusantrų metų (ne sekantį pavasarį, bet dar po metų). Išimtį galima daryti lėtai augantiems daugiamečiams, kurie tikrai niekaip neužgoš rožių: astrancijoms, blakėžudėms, lėtesniems snapučiams (‘Rozanne’).
Ir svarbiausia – atstumas, atstumas, ir dar kartą atstumas 🙂 (nuo rožės). Net pats didžiausias milžinas mažame vazonėlyje atrodo toks nekaltutis ir liaunutis. Neapsigaukite, pasidomėkite, kaip jis ilgainiui atrodys, kad nepatupdyti kokio baltažiedžio katilėlio (Campanula lactiflora) šalia rožės šaknų – tokios konkurencijos jokia rožė neatlaikytų.
Tad kodėl mišrus rožynas?
Ekologiškumas. Dauguma rožių augintojų, ko gero, sutiktų, kad be pesticidų ir fungicidų sėkmingai rožių neužauginsi. Ne todėl, kad taip patinka, o todėl, kad tai yra beveik neišvengiama. Turint nedidelį kiekį rožių, tikrai galima susidoroti ekologiškomis priemonėmis. Kaip ir su visais augalais, kai rožės auginamos kaip monokultūra, (t.y. didelis kiekis vienos genties augalų vienoje vietoje), ligų bei kenkėjų tikimybė išauga keleriopai. Tokioje aplinkoje jie plinta ugnis sausame miške. Mišriuose rožynuose didesnė augalų įvairovė sudaro fizinį, o kartais ir cheminį barjerą, pritraukia vabzdžius plėšrūnus.
Praktiškumas. Kokie bebūtų gražūs rožių žiedai, reta rožė žydi iš tikro nuolat; pertraukos būna, kad ir trumpos. Kai kurių rožių veislių krūmai yra negražūs iš prigimties – mažai šakų, išstypusi ir išdrikusi kero forma, plikos ‚kojos‘, ar pan. Mišriuose rožynuose situaciją pataiso augalai – kaimynai: jie pridengia negražias vietas, žydi tuomet, kai rožės ilsisi, o kiti atvirkščiais, žydi kartu su rožėms, išryškindami jų grožį. Žemesni augalai maskuoja nuplikusias stiebų apačias.
Toks stilius dažnai populiariai įvardinamas kaip ‚angliškas stilius‘ – augalų pilni, tankiai užsodinti gėlynai visiems kažkaip siejasi su Anglija, kur iš tiesų, panašus stilius seniai jau madingas.
Melsvų katžolių kilimas pridengias nepatrauklius rožių stiebus
Kas svarbu, renkantis augalus. Augalų deriniai turi vizualiai derėti spalva, forma ir faktūra; augalai turi mėgti panašiais augimo sąlygas kaip ir rožės (gerą drenažą, trąšią dirvą, mažiausiai 6 val. saulės per dieną). Daugiamečiai augalai neturėtų būti pernelyg agresyvūs, ar greitai besiplečiantys, kad neužgožtų rožių. Jei nenorite kasmet persodinti augalų, rinkitės tokius daugiamečius, kurių nereikėtų itin dažnai dalinti.
Vietos paruošimas. Kiekviena minutė, įdėta į dirvos ruošimą (piktžolių, ypač daugiamečių, naikinimas, komposto/perpuvusio mėšlo įterpimas, kultivavimas) duos jums savaitę laiko grožėtis vėlesniu savo gėlynu. Geriau kantriai palaukti bent pusmetį, ruošiant dirvą, ir gerai padaryti darbą, nei vėliau keiksnoti savo skubotumą, bandant ravėti tankiai sužėlusiuose gėlynuose. Jei iš rudens (o vėliausiai sekantį pavasarį) pradėsite ruošti rožynui paskirtą vietą, rudenį jau drąsiai galėsite sodinti rožės.
Kaip sodinti? Kaip jau minėjau, svarbu išlaikyti atstumą tarp rožių ir kitų augalų. Rožei reikės vietos plėstis, be to, svarbu laisva oro cirkuliacija. Persodinant daugiamečius, kurie yra trumpaamžiškesni nei rožės, nereiktų pernelyg kapstyti rožių šaknų. Atstumas nuo rožių ir tarp augalų turėtų būti ne mažiau nei 50cm. Nors iš pradžių gėlynas atrodys retokas, atsispirkite norui sodinti tankiau – tiek rožės, tiek daugiamečiai su laiku suvešės ir paplatės. Jei labai erzina plika žemė ar mulčas, sodinkite vienmečius ar dvimečius augalus.
Renkamės spalvą ir formą.
Koncepcija. Pirmiausiai reikėtų užduoti sau klausimą – o kokio efekto siekiate? Ką norite sukurti? Ramybės oazę – gal tuomet labiau prie širdies pasteliniai, pernelyg neblaškantys tonai? O gal patinka ryškūs, prabangūs atspalviai ir kvapai – tuomet rožės aksominiais žiedais ir Damasko kvapais būtent jums. Žadinančiam efektui – saulės, geltoni oranžiniai tonai. Baltas sodas – ramybė, net askezė, toks sodas ypač ilgai matysis vasaros prieblandoje.
Spalvų ratas. Visi yra jį matę – tai įrankis, sukurtas prie 150 metų, ir iš pirmo žvilgsnio tai gana paprasta. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Apie spalvų derinimo teorijas yra parašytos ištisos knygos, ir tai nėra taip jau primityvu. Tačiau paprastam augintojui, kuris nesiekia želdynų dizainerio ateities, gal net ir neverta pernelyg gilintis į šias subtilybes. Kaip ten bebūtų, spalvų ratas yra naudinga priemonė, kuri leidžia, nedarant esminių klaidų, kurti harmoningus ar kontrastiškus augalų derinius. Tačiau tai kartu ir tam tikri rėmai. Tačiau kaip paslaptį pasakysiu 😉 – iš tikrųjų gamtoje visos spalvos tinka. Kokių spalvų žiedai bebūtų, žalia ar pilkšva lapija tas spalvas sujungia, vienas prigesina, kitas paryškina. Pagalvokime apie savaime pasisėjančius augalus – jie kažkodėl visuomet spalviškai tinka. Natūrali gamta spalvų nekoordinuoja – tačiau niekam neužkliūna, kad pieva, pilna įvairiaspalvių augalų, yra per marga. Taigi, spalvų ratas yra naudinga taisyklė, kurią reikia išmokti tam, kad vėliau galima būtų ją laužyti.
Tačiau visgi, kuriant mišrų rožyną, būtų saugiau nenaudoti pernelyg daug spalvų. Jei jau esate rožių ‚maniakas‘ ir norisi visų veislių po vieną, tai tuomet ‚prigesinkite‘ šį margumyną daugiamečiais augalais, naudodami ribotą spalvinę paletę ir ribotą rūšių/veislių kiekį. Pvz., švelnios melsvos katžolės (Nepeta) ir vos gelsvi bobramuniai (Anthemis) padės apvienyti tarpusavyje spalviškai ne itin derančias rožes. Tą patį efektą galima pasiekti, naudojant daug žalios ar pilkos lapijos.
Vienspalvis gėlynas. Keletas žodžių apie vienspalvius gėlynus. Tai tokie gėlynai, kur visi augalai
žydi tos pačios spalvos, tik skirtingų tonų žiedais. Gali pasirodyti nuobodu iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip nėra. Prieš 100 metų Anglijoje, dvaruose, tokie gėlynai buvo gana madingi. Sėkmingai sukurtas toks gėlynas parodo augintojo kompetenciją – tai yra iššūkis meistriškumui, kadangi spalvotus gėlynus kurti yra žymiai lengviau. Ir palaikyt juos yra sunkiau – kasmet reikia nemažai vienmečių, dvimečių, svogūninių augalų.
Dažniausiai kultivuojama vienspalvio sodo forma yra baltasis sodas. Žinomiausias – Sissinghursto pilies Anglijoje Baltasis sodas. Tačiau vėlgi, tai nėra 100 procentų baltas sodas. Balti žiedai gali būti ne tik sniego baltumo, bet ir gelsvi, žalsvi. O lapija – žalia, pilkšva, pilka, margalapė. Teorija taip pat teigia, kad tokiam sodui pagyvinti reikia nedidelio akcento kontrastingos spalvos, nes akis, žiūrėdama į vieną spalvą, pavargsta ir darosi nebeimli. Pavyzdžiui, tą patį baltą sodą labai pagyvins nedideli ploteliai ryškiai mėlynų augalų, tokių kaip lobelijos ar pentiniais.
Augalų formos. Rožės žiedai yra apvalūs, o dažnai ir gana masyvūs. Kad gėlynas gerai žiūrėtųsi, lysvėje turi būti atsvara papildančių formų (apvalainų) ir kontrastuojančių (vertikalių, horizontalių, ‚debesėlių‘). Tai gali būti ir augalų žiedai, ir paties augalo forma.
Harmoningos, rožes papildančios formos – augalai, augantys kupsteliais (rasakilos (Alchemilla), žemesni astrai (Aster)). Kontrastingos rožėms formos – vertikalūs augalai (veronikūnai (Veronicastrum), veronikos (Veronica), rusmenės (Digitalis)); horizontalūs (žemesni snapučiai (Geranium), kraujažolės (Achillea)); ‚debesėliai‘ (guboja (Gypsophilla), vingiriai (Thalictrum)
Kaip sodinti? Kad maišyta lysvė gerai žiūrėtųsi, ji turi turėti gylį. Taigi netaupykite vietos. Optimalus lysvės plotis – 3 metrai (tradicinė taisykle: lysvės plotis turėtų būti lygus dviems aukščiausio jūsų naudojamo augalo aukščiams). Tai yra, jei aukščiausias sodinamas augalas yra 1m, tai lysvės plotis turėtų būti bent 2 m. Yra visokių išimčių, tačiau su rožėmis, kai norisi vešlaus, prašmatnaus vaizdo, tie 3 metrai nėra perdaug.
Augalus sodinkite grupėmis, po 3-5. Kuo didesnis gėlyno plotas, tuo grupės turėtų būti didesnės, po 5-9. Tai taikoma vidutinio dydžio augalams, stambius augalus kaip kemeras (Eupatorium) ar arunkas (Aruncus) galima sodinti ir po vieną. Išimtis – jei sąmoningai siekiate cottage stiliaus gėlyno, kuris būdavo sodinamas po gabaliuką ar daigelį, iš kažkur parsineštų augalų. Tačiau rožės tokiame fone šiek tiek gali pasimesti.
Pagal tradicinius sodininkystės kanonus, mintyse lysvę dalinkime į tris dalis: pirma – žemiausia, iki kelių; vidurinė (dažnai didžiausia) iki juosmens ar krūtinės; ir galinė – iki viršugalvio ir aukščiau.
Rasakilos dažnai naudojamos rožyno apvadams
Pirmame trečdalyje – neaukšti augalai iki kelių, dažnai bordiūras – gali būti formalus (buksmedis (Buxus) ar levanda (Lavandula)), mažiau formalus (katžolės (Nepeta), šalavijai (Salvia). Vienalytis bordiūras, iš vienos rūšies augalo, apvienija gėlyną, gali apjungti netgi tarpusavyje nelabai tinkančias spalvas. Neformalesniam efektui galima naudoti kelių rūšių augalus, bet stenkitės sodinti grupelėmis po kelis. Tradiciškai šiam tikslui dažnai yra naudojamos levandos, kurios Lietuvoje nėra ilgaamžės, ir kartais šaltomis žiemomis gali iššalti. Tačiau atrodo jos tikrai puikiai, ir jei jūsų rožyne žemė nėra itin užmirkstanti, jos gali labai sėkmingai augti eilę metų. Alternatyva – katžolės (Nepeta) pilkšvais lapais ir melsvai violetiniais žiedais: šalavijai (Salvia) žydrais, tamsiai mėlynais, rožiniais žiedais. Visi dera prie bet kokios spalvos rožių. Labai dažna ir populiari yra rasakila (Alchemilla).
Antras trečdalis – augalai aukščiu iki juosmens/krūtines. Jame įvairaus aukščio katilėliai (Campanula), flioksai (Phlox), bobramuniai (Anthemis), kraujažolės (Achillea), aukštesnės, stačiau augančios katžolės (Nepeta)
Trečias trečdalis – patys aukščiausi augalai: rusmenės (Digitalis), tūbės (Verbascum), veronikūnai (Veronicastrum), vingiriai (Thalictrum), eremūrai (Eremurus). Juos taip pat galima naudoti ir kaip besikartojančius akcentus, išmėtytus per visą gėlyno ilgį
Vegetatyviškai ar sėklomis? Apsodinant mišrų rožyną, augalų – kaimynų pasirinkimas yra didžiulis. Kokius augalus pasirinkti – spęsti jums pagal tai, koks biudžetas, ir kokio tobulumo siekiate. Galima nusipirkti 10 pakelių sėklų, ir apsodinti labai neblogai; o galima išleisti kelis šimtus litų, ir sodinti kažkuo išskirtinius veislinius augalus. Teisingas atsakymas, ko gero, slypi kažkur viduryje. Triukas yra žinoti, kuriuos augalus galima kokybiškai išsiauginti iš sėklų, ir jie nedaug skirsis nuo veislių; o kurius galima turėti tik dauginant vegetatyviniu būdu, t.y. dalinant. Pavyzdžiui, jei jums reikia didesnio kiekio rasakilų, jas gana sėkmingai galima užsiauginti iš sėklų. Taip, veislės yra pranašesnės, augalai vienodesni, tačiau didžiulio skirtumo augaluose nepastebėsite. Tačiau, jei norite snapučio ‘Patricia’ ar ‘Rozanne’, spėju, kad iš sėklų tokio neužsiauginsite. Jei sėsite levandas ‚Hidcote‘ iš pakelio, jos sudygs, užaugs, tačiau matysis kad ir nedideli skirtumai tarp augalų. O jei pirksite daugintą auginiais, jūsų bordiūras bus kaip pagal liniuotę, visi augalai identiški.
Svogūniniai ir vienmečiai augalai. Tai augalai, galintys gražiai papildyti mišrius rožynus. Tik
Rasakilos ir snapučiai itin dažnai auginami kartu su rožėmisi
vertėtų rinktis veisles su vidutinio dydžio ar mažais žiedais, kad neatitrauktų dėmesio nuo rožių. Tačiau tų smulkiažiedžių žydėjimas dažnai būna netgi gausesnis.
Dekoratyviniai česnakai (Allium) – puikus priedas. Kaip ir tikri česnakai, jie turi kenkėjus atbaidančių medžiagų. Didelė įvairių aukščių veislių įvairovė. Dauguma žydi gana anksti, tačiau yra keletas vasaros antroje pusėje žydinčių. A.christophii – kokių 40 cm aukščio, gražiai atrodo ir nužydėjęs, A.spherocephalum – tamsiai bordo bumbuliukai į vasaros pabaigą.
Jurginai (Dahlia) – lietuviai mėgsta didžiažiedžius jurginus, bet šie sunkiai įsipaišo į mišrius gėlynus. Tačiau yra daug veislių nedideliais žiedais, kurie žymiai geriau dera prie rožių, suteikdami papildomų spalvų, tačiau pernelyg neatitraukdami dėmesio. Įdomius derinius galima išgauti, naudojant juodalapius jurginus.
Lelijos (Lilium) – geriausiai tinka azijinės, ypač nedideliais žiedais, arba žemyn nukreiptais žiedais. Rūšinės lelijos – taip pat geras pasirinkimas
Tuštiems tarpams užpildyti galima sodinti vienmetes gėles. Jų šaknys paprastai seklios, jos
Snaputis ‘Brookside’ gražiai dera prie geltonų rožių
rožėms ne konkurentės. Pasirinkimas didelis, priklausomai nuo jūsų vizijos – bet kokioje spalvinėje dermėje tiktų miltuotieji šalavijai, verbenos, smulkiažiedės petunijos. Be to, tai puikus būdas šiek tiek atnaujinti rožyną kasmet, jeigu jums tas įdomu.
Rožės prieskonių soduose. Jei domitės rožių istorija, galimas daiktas, jums patiktų sukurti viduramžišką rožių sodą. Iki šiol egzistuoja tos senos veislės – prancūzinė rožė (Rosa gallica) ‚Officinalis‘ ar ‚Versicolor‘, galbūt baltažiedės rožės (Rosa alba). Istoriškai, daugelis prieskoninių augdavo kartu su rožėmis – taigi toks sodelis būtų labai naudingas. Apkraštuoti galima būtų levandomis, šalavijais ar rūtomis; į kaimynus puikiai tiktų katžolė, melisa, mėtos, čiobreliai. Įdomus dalykas, bet teigiama, kad pomidorai apsaugo rožes nuo dėmėtligės. Tačiau, aišku, čia jau toks neįprastas derinys – nors kodėl gi ne, yra vyšninių pomidorų veislių, sudarančių gražų kerą.
Modernūs želdiniai. Dauguma išdėstytų dalykų daugiausia tinka tradiciniam, angliško tipo rožynams. Tačiau rožės turi savo vietą ir moderniose želdinimo schemose. Pavyzdžiui, prie modernios architektūros namo labai tiktų rožynas tik iš rožės ‚Iceberg‘ ir kininio miskanto (Miscanthus sinensis) ‚Variegatus‘, susodintų šachmatine tvarka – labai minimalistiška, tačiau elegantiška.
Tad galbūt parinkti kompanionai ne tik kad neatitrauktų dėmesio nuo gėlių karalaitės, bet atvirkščiai, papildytų jos ir taip akinantį grožį. Juk augalų pasaulyje taip pat, kaip ir žmonių: visi mes ieškome draugų ir partnerių, kurie iškeltų mumyse mūsų geriausias savybes, ir toleruotų ar pridengtų ne tokias vertingas savybes 🙂
Toks ir šįkart aprašomas rožių derinukas – angliška gražuolė ‘Eglantyne’ ir poliantinė rožė ‘Perle Angevine’. Pirmoji pasižymi stambiais, labai kvapiais, perlamutriniai rausvais žiedais, išsisikiriančiais senovine, apvalaina žiedo forma. O antroji veislė žydi stambiomis kekėmis mažučių žiedukų, kurie savo spalva bei forma primena miniatiūrinias ‘Eglantyne’ kopijas. Rezultate galime džiaugtis labai harmoninga kompozicija, kuri neišgąsdins netgi labai spalvų atžvilgiu atsargių augintojų.
KITOKIE AUGALAI 