Tradicinė sodininkystė visuomet buvo gana konservatyvi. Pagalvokime, kokie postūmiai per paskutinį šimtą metų įvyko mados ar mokslo pasaulyje? Apie sodininkystę to pasakyti tikrai negalėtume. Taip, tradiciniai bijūnai, rožės ar pentiniai tikrai atrodo puikiai, kol žydi, tačiau vasarai persiritus į antrą pusę, jie jau būna gerokai pavargę. Ir tai tęsiasi iki tol, kol neprasideda rudeninių astrų žydėjimas. Tad natūralu, kad atsirado apželdinimo srovė, kuri ir užpildė tą tarpą tarp vasaros žiedų ir rudens spalvų. Šiandien ji įvardijama kaip ‘olandiškoji banga’. Kodėl ‘banga’? Galbūt todėl, kad tai ganėtinai nauja kryptis kraštovaizdžio dizaine. O gal todėl, kad šio stiliaus išskirtinis atributas- ilgais šuorais, dideliais kiekiais susodinti daugiamečiai žoliniai augalai, kuriems sužėlus, sukuriamas banguojančios augalų jūros vaizdas.
‘Olandiškoji banga’ , Trentham, Anglija
Iš kur gi ta banga atplaukė?
Šis stilius skaičiuoja jau antrą dešimtį metų. Jis dažnai įvardijamas kaip ‘naujųjų daugiamečių augalų’ stilius, kadangi pagrindiniai augalai naudojami yra dekoratyvinės žolės ir neformalūs vasaros pabaigos daugiamečiai, kurie išlieka dekoratyvūs dažnai iki pat žiemos. Prieš dvidešimtmetį dauguma šių augalų buvo niekam neįdomūs ar visiškai nepažįstami. Dažnai toks stilius dar įvardijamas kaip ‘prerijų stiliaus’, kas nėra visiškai tikslus apibūdinimas. Nors jis leidžia mums įsivaizduoti bekraštes Amerikos prerijas, iš tikro daugelis tokių augalų turi sudėtingus vokiškus pavadinimus.
Juos gal ir sunku teisingai ištarti, tačiau jie rodo, koks indėlis šioje srityje tenka vokiečių augalų selekcininkams – Karlui Foersteriui (1874-1970), Ernstui Pagels (1913-2007) and Georgui Arendsui (1862-1952).
K.Foersteris, įtakingiausias iš trijų vokiečių selekcininkų, karjerą pradėjo vadovaujamas įžymaus vokiečių botaniko ir kraštovaizdžio dizainerio L.Vinterio. Šis daugiausiai dirbo Italijos Rivjeroje, ir išskirtinis jo sukurtų kraštovaizdžių bruožas buvo jų organiškas įsiliejimas į natūralią aplinką.
Tai paliko K.Foersteriui gilų įspūdį, ir , grįžęs į Vokietiją, jis ėmėsi vystyti savo stilių, naudodamas didelius šuorus dekoratyvinių žolių bei šalčiui atsparių daugiamečių žolinių augalų, tinkamų šiauriniams klimatui. Jo sukurti gėlynai tarsi susiliedavo su Vokietijos kraštovaizdžiu. Lemiamas vaidmuo šiuose gėlynuose tekdavo ‘Motinos Gamtos plaukams’ – taip romantiškai Foersteris vadino dekoratyvines žoles. Daugelis jo išvestų žolių bei daugiamečių augalų yra sėkmingai auginami iki šių dienų. Smailiažiedis lendrūnas ‘Karl Foerster’ – vienas iš puikiausių jo atradimų, ir iki šiol išlieka pačia populiariausia pasaulyje dekoratyvine žole.
E. Pagels perėmė estafetę, ir jam galime dėkoti už kelias dešimtis vertingų kininio miskanto (Miscanthus sinensis) kultivarų. Jo dėka atsirado nemažai vertingų, šalčiui atsparių bei anksti žydinčių miskantų veislių, tinkamų auginti šiauriniuose kraštuose.
Taip jau susiklostė, kad šių vokiečių selekcininkų idėjas ir augalų veisles perėmė šiuolaikiška kraštovaizdžio dizainerių karta, tokių kaip olandas Piet Oudolf. Beje, P.Oudolfą ir E.Pagelsą siejo ir artima draugystė iki pastarojo mirties.
Ir nors E.Pagelsas išvedė daug puikių augalų, būtent P.Oudolfas pastebėjo jų tikrąjį potencialą ir davė pradžią ‘olandiškajai bangai’ kuri nuvilnijo per visą pasaulį per pastarąjį dvidešimtmetį, ir šis apželdinimo stilius tapo sinonimiškas su jo vardu. Jis sukūrė eilę visuomeninių bei asmeninių sodų Olandijoje, kitose Europos šalyse, JAV, parašė eilę knygų natūralistinio apželdinimo tema. Jau išauga ir nauja karta šio sodo dizaino genijaus mokinių bei pasekėjų. Tai, ką jie daro, šiuo metu vadinama ‚olandiškos bangos‘ pavadinimu.
Kuo ypatingas šis stilius
Trumpai apibendrinti šį stilių galima taip – kuriamas natūralistinis, mažai priežiūros reikalaujantis kraštovaizdis, kuriame dirvožemio tipas bei parinkta vieta apsprendžia augalų parinkimą. Šiuo stiliumi kuriantys kraštovaizdžio dizaineriai supina lengvas ažūrines dekoratyvines žoles su skulptūriškais daugiamečiais augalais. Populiariausi daugiamečiai augalai – ežiuolės (Echinacea), beje, senesni, natūraliau atrodantys kultivarai, kraujalakės (Sanguisorba), bandreniai (Echinops), mėlitai (Perovskia), astrancijos (Astrantia), kemerai (Eupatorium), rūgtys (Persicaria), ir daugelis kitų.
‘Olandiskoji banga’, Scampston Hall, Anglija
Renkantis augalus šiam stiliui, spalvai tenka antraeilis vaidmuo. Svarbiausia – augalo forma ir struktūra. “Jeigu struktūra yra gerai išmąstyta, ir sodas gerai atrodo – net nelabai svarbu, kokias spalvas naudojate“, pabrėžia P. Oudolfas. Didesnis dėmesys kreipiamas ne į trumpalaikius, nors ir prabangius vidurvasario žiedus, bet į visą augalo gyvenimo procesą, pradedant ryškia pavasario žaluma, baigiant dekoratyviomis žolių šluotomis ir architektūriškais nužydėjusiais augalų žiedynais. Nors paprastai sodininkai, atėjus rudeniui, puola skinti nužydėjusius stiebus, čia skatinama kaip tik palikti nužydėjusių augalų stiebus tiek dėl architektūriškų formų, tiek dėl naudos paukščiams žiemą. Rekomenduojama rinkti augalus, kurie ne tik ‘gražiai gyvena, bet ir miršta gražiai’
Kaip taisyklė, tokios laisvo stiliau, neformalios augalų kompozicijos būna ‘uždarytos’ griežtuose rėmuose – karpytose, taisyklingose gyvatvorėse, akmeniniuose apvaduose, griežtuose pjaunamų vejų rėmuose. Naudojama daug formuotų sumedėjusių augalų. Ši formalaus ir neformalaus pusiausvyra bei įtampa ir suteikia šiam stiliui būdingą žavesį. Ir nors bendras vaizdas yra kūrybiškos betvarkės, tačiau negali paneigti ir senųjų Europos sodų formalumo įtakos – sena forma, tačiau užpildas naujoviškas.
Tam tikru prasme, tai giliai filosofiškas stilius. Tradiciniu požiūriu žiedu spalva yra svarbiausias faktorius, taigi augalai vertingi tol, kol jie gražiai žydi, vėliau jie tampa nebeįdomūs – iki sekančių metų žiedų atsiradimo. Tačiau juk gyvenimas nestovi vietoje, ir vienintelis pastovus dalykas yra jo nepastovumas, nuolatinis judėjimas bei pokyčiai. Vienas dalykas, kuris nesikeičia – tai gyvenimo ciklas, turintis pradžią ir pabaigą. Taip ir šio stiliaus želdynuose, vertinama ne tik augalo jauna žaluma ar gausus žydėjimas, bet ir jo pabaiga. Kaip kad P.Oudolfas tai apibendrina, “jei augalas neatrodo gerai miręs, vadinasi, jo neverta net auginti’
Nužydėjusios monardų galvos išsiskiria purių šluotsmilgių fone
Taip apsodinti gėlynai gali būti nepaprastai gražūs ir efemeriški, nors ir neperkrauti spalvingais, ryškiais augalais. Patys gražiausi šio stiliaus sodai sukurti stengiantis ne kopijuoti gamtą, o perteikti geriausias natūralaus kraštovaizdžio savybes: formą, tekstūrą ir spontanišką augalų harmoniją. Ir nors toks kraštovaizdis atrodo lyg savaime atsiradęs, geriausių jo pavyzdžių pagrindas yra gerai pagalvotas planas bei gilios botaninės kūrėjo žinios, leidžiančios atsirasti labiausiai vykusiems augalų bei žolių deriniams.
Pasaulinis populiarumas
Šiandien šio stiliaus pavyzdžių galima rasti įvairiausiose vietose. Gražių P.Oudolf darbų rasime Niujorko ir Čikagos dangoraižių papėdėje – griežtos stiklo ir betono formos sudaro taip reikalingą atsvarą puriam daugiamečių augalų šėlsmui. Įdomius rezultatus šis stilius duoda Vokietijoje, tvarkant apleistų gamyklų bei geležinkelių teritorijas. O Anglijoje atsirado ne viena senovinė pilis, tarp kurios šimtamečių kukmedžių gyvatvorių vietoj rožių ar pentinių kuriasi šluotsmilgės, monardos ir lendrūnai.
Ką gi, nors pasaulyje šis stilius itin populiarus, Lietuvoje šio apželdinimo pavyzdžių neteko matyti. O gaila… Tai stilius, puikiai tinkantis viešiesiems želdiniams, kadangi dauguma naudojamų augalų yra nereiklūs, šalčiui atsparūs. Puikiai jis tiktų ir kaimo sodyboms, kadangi natūraliai atrodančios žolės bei daugiamečiai leistų organiškai ‘įterpti’ statinius į kraštovaizdį. Be abejo, reikia turėti galvoje, kad šio stiliaus želdiniai tikrai efektingai atrodys tik tuomet, jei juo želdinamas didesnis plotas. Be to, prieš sodinant, reiktų realistiškai įvertinti ir esamą dirvožemį – kažin ar sausame smėlyje gerai jausis ir atrodys monardos bei kemerai. Tačiau jei pati idėja yra miela širdžiai, visuomet įmanoma rasti augalų, kurie padėtų sukurti tinkamą atmosferą. Taigi belieka tikėtis ir laukti, kol ‘olandiška banga’ visa galia plūstelės į lietuvišką kraštovaizdį.
Dekoratyvinės žolės – ‘Motinos Gamtos plaukai’
Kartu su natūralistinio stiliaus atsiradimu pagaliau ‘išmušė’ ir dekoratyvinių žolių žvaigždžių valanda, kas visai nenuostabu, kadangi apie 60-80 procentų tokių kraštovaizdžių jos paprastai ir užima. Dekoratyvinių žolių grožis yra kitoks, nei daugumos žydinčių žolinių augalų. Jų žiedynai nestebina ryškiomis spalvomis, būdingomis kitiems žydintiems augalams, tačiau traukia akį lengvumu, permatomumu, formomis, ir netgi šiurenimu vėjyje.
Dekoratyvinės žolės nuolat kinta kraštovaizdyje – pavasarį jos atželia kartu su atgimstančia gamta, vasarą sužydi subtiliai sąžalynais, o rudenį pasitinka geltonais, oranžiniais bei raudonais atspalviais. Net žiemą daugelis jų išlieka, ir žavi savo šerkšnotomis formomis.
Achnatherum calamagrostis
Sodinant dekoratyvines žoles, reiktų prisiminti, kad jų grožis yra šviesos žaisme, taigi skirtingus efektus galima išgauti, priklausomai nuo to, kur sodiname žoles: vienaip jos atrodys tamsios sienos ar spygliuočio fone, visai kitaip atrodys, saulei šviečiant iš nugaros.
Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha).
Keletas dekoratyvinių žolių yra ypač populiarios šio stiliaus gėlynuose. Lengviausiai atpažįstamas yra smailiažiedis lendrūnas (Calamagrostis x acutiflora) ‚Karl Foerster‘, pasižymintis itin tiesiu siluetu. Panaši į ją, tačiau baltai margintais lapais, yra veislė ‚Overdam‘. Gerokai mažiau sodininkų žinomas, tačiau sparčiai populiarėjantis yra korėjinis lendrūnas, C.brachytricha – iš Korėjos kilęs lendrūnas, labai atsparus šalčiui, vasaros pabaigoje išsiskleidžiantis puriomis uodegėlėmis. Žvelgiant į purias varpas, nusėtas smulkiais rūko lašeliais, supranti, kodėl ši žolė dažnai vadinama ‚deimantine‘.
Nepamainomas foninis augalas, dažniausiai sodinamas itin didelėmis grupėmis, yra šluotsmilgės (Deschampsia). Net nužydėjus, jos purūs žiedynai sukuria puikų foną masyvesniems daugiamečiams.
Dėl įspūdingo silueto ir auksinės rudens spalvos tokiuose želdiniuose visuomet rasime keletą nendrinės melvenės (Molinia arundinacea) kultivarų. Tai įspūdingos aukštos žolės elegantiškais ažūriniais žiedynais, geromis sąlygomis galinčios išaugti iki 2,5 m. Nežiūrint galingo stoto, jos puikiai atlaiko vėjus bei lietų. Keletas dekoratyvesnių veislių, kurias galima paminėti – ‘Skyracer’ (viena iš aukščiausių melvenių, vertikalaus silueto), ‘Transparent’ (gracingai svyrančiai stiebais), ‚Cordoba‘ (fantastiškas vazos formos siluetu, puikus akcentinis augalas).
Miskantai ir kemerai šios stiliaus želdynams suteikia aukščio ir struktūros
Rykštėtoji sora (Panicum virgatum) – viena iš įspūdingiausių dekoratyvinių žolių, pradedanti žydėti vasaros antroje pusėje, ir išliekanti dekoratyvi per visą žiemą. Keletas gražiausių veislių: ‘Heavy Metal’ – neaukštaūgis, labai stačias ryškiai melsvas augalas; ‘Rotstrahlbusch’– nuo vasaros vidurio lapai pradeda dažytis raudonai; ‘Shenandoah’ – lapai taip pat raudonuoja, artėjant rudeniui, pati geriausia raudonlapė veislė.
Na ir, be abejo, daugelio auginami ir gerai pažįstami miskantai (Miscanthus), žydintys vyno spalvos (‚Ferne Osten‘),sidabriniais (’Silberfeder’) ir rausvais žiedynais (’Flamingo’). Yra dryžuotais lapais – ir išilginiais dryžiais (‘Morning Light‘), ir skersai išmargintais lapais (‘Zebrinus’). Ne visi jie vienodai atsparūs šalčiui, ne visi pražysta lietuviškos vasaros sąlygomis, tačiau pasiūla milžiniška, ir kiekvienas sodininkas gali rasti miskantą savo skoniui.
Populiariausi daugiamečiai augalai ‘olandiškos bangos’ stiliaus želdynams
Olandiją visuomet žinojome kaip Rembrandto, malūnų ir klumpių šalį (beje, kurias jie iki šiol avi). Tačiau šiuo metu jų didžiausias pasididžiavimas ir eksportas yra nauji ir labai įdomūs augalai. Jei giliau panagrinėsime ‘olandiškos bangos’ stiliaus gėlyną, pamatysime besikartojant vis tuo pačius augalus. Peržvelkime pagrindinius iš jų.
Astrancijos (Astrantia)
Astrancija ‘Ruby Wedding’
Tai bene elegantiškiausi iš šiam stiliui būdingų augalų. Net sunku patikėti, kad astrancijos giminingos krapams ar pastarnokams. Jos pasižymi itin ilgu žydėjimu – šalinant nužydėjusius žiedus, geriausios veislės žydi nuo vasaros pradžios iki šalnų. Pradžioje joms reikia šiek tiek laiko įsitvirtinti, tačiau vėliau nereikia dažnai persodinti ir dalinti. Atvirkščiai, sulyg kiekvienais metais astrancijos vis gražėja. Yra veislių baltais (‚White Giant‘), rožiniais (‚Pink Pride‘) ir tamsiai bordo žiedais (‚Claret‘, ‚Ruby Wedding‘). Ir nors paprastai literatūroje rekomenduojama astrancijas sodinti pusiau pavėsyje, jos gali augti ir saulėkaitoje, jei tik pakanka drėgmės. Nepaprastai puikiai atrodo, auginamos ne po vieną.
Monardos (Monarda)
Monarda ‘Gewitterwolke’
Šie augalai itin mėgstami ‘olandiškosios bangos’ mėgėjų. Monardų spalvų paletė labai įvairi – nuo baltos (‚Schneewitchen‘) iki sodriai rožinių (‚Talud‘) ar tamsiai violetinių (‚Prairienacht‘) tonų. Tamsesnės monardos labai gerai dera prie rusvų, rudeniškų atspalvių saulainių (Helenium). Geriausiai auga trąšioje, vandenį sulaikančioje dirvoje saulėtoje vietoje. Prastose augimo sąlygose yra linkusi sirgti miltlige, tačiau šiais laikais selekcininkai yra išvedę nemažai veislių, kurios atsparesnės šiai ‚rykštei‘. Jei jūsų monardos neserga, neskubėkite šalinti nužydėjusių žiedynų, jie gana dekoratyvūs, ypač ažūrinių žolių, tokių kaip šluotsmilgės (Deschampsia) fone.
Saulainės (Helenium)
Saulainė ‘Rauchtopas’
Šie augalai, žydintys linksmomis saulutės formos žiedais, nepamainomi rudenėjančiame gėlyne. Jau nuo vasaros vidurio jos ima skleisti savo žiedus, o jų spalvingą šou nutraukia tik šalnos. Spalvinė gama nėra labai plati – žiedai būna nuo ryškiai geltonų iki rausvai rudų, tačiau galima rasti skirtingų dydžių kultivarų. Rinkdamiesi saulaines, atkreipkite dėmesį į jų žydėjimo laiką – Lietuvos sąlygomis kai kurios veislės pražysta vėlai, jau rudenį. Vienos iš ankstyviausių – ‘Wyndley’ (geltona), ‘Moerheim Beauty’ (rusvai oranžinė), ‘Waltraut’ (dideli gelsvi, rudai dryžuoti žiedai). Mėgsta gerą, trąšią dirvą saulėkaitoje.
Kraujalakės (Sanguisorba)
Kraujalakė ‘Scapino’
Tai augalų gentis, kurios beveik niekas nežinojo iki ‘olandiškos bangos’. O šio stiliaus želdynuose kraujalakės – bene pagrindinės žvaigždės. Tai dailūs, ažūriniai augalai, mėgstantys drėgnoką, trąšią žemę. Jų ūgis gali labai skirtis – nuo 40cm (‘Tanna’) iki 2 m (‘Arnhem’, ‘Sangria’). Visų jų gražūs, dekoratyvūs lapai, ir permatomi, lengvi žiedynai, kurie puikiai dera prie dekoratyvinių žolių bei masyvesnių daugiamečių. Kai kurios veislės žydi nedideliais bordo spalvos burbuliukais (‘Red Thunder’), kitų žiedynai panašūs į žirginus (‘Scapino’), o pačios puošniausios puošiasi pūkuotais, svyrančiais žiedynais (‘Lilac Squirell’, ‘Pink Brushes’).
Geriausiai auga drėgnose vietose, tačiau daugelis prisitaiko prie sausesnių augimo sąlygų. Tai augalai, tikrai pateisinantys ažiotažą, kurio susilaukė pastaraisiais metais. Žvelgiant į jų įvairovę ir pritaikymo galimybes, nejučiom kyla mintis – ir kaip gi mes išgyvenome be šių augalų iki šiol?
Rūgtys (Persicaria)
- Persicaria amplexicaulis ‘Orangefield’
Dar vienas madingas augalas, itin gausiai naudojamas ‘olandiškos bangos’ želdynuose. Dažniausiai pamatysime įvairių atspalvių rūgties P.amplexicaulis veisles – rožinę ‘Rosea’, skaisčiai raudoną ‘Firetail’, ryškios koralo spalvos ‘Orangefield’. Labai tinka gėlynų priekiui, kadangi gražiais lapais visiškai uždengia žemę, o virš jų supasi nesukaičiuojama galybė žiedynų, lyg spalvotų žvakučių.
Visiškai kitaip atrodo bene didžiausia rūgčių atstovė P.polymorpha – savo dydžiu ji nenusileidžia kemerams bei daugiametėms saulėgražoms. Išvaizda ji primena vasaros pradžioje žydinti dvinamį arunką, tačiau šis težydi keletą savaičių, kai tuo tarpu rūgtis žydi beveik ištisą vasarą. Impozantiškas augalas, itin mėgstantis trąšią, drėgną žemę, kuomet ir atskleidžia visą savo didingą grožį.
Kemerai (Eupatorium)
- Eupatorium fistulosum
Natūralistinio sodo milžinai – paprastai būtent jie yra aukščiausi augalai tokiuose želdynuose. Daugumos jų žiedynai būna ne itin išraiškingos bordo spalvos, tačiau geriausios veislės pasižymi ypač sodrios spalvos žiedais. ‘Riesenschirm’, ‚Gateway‘ – aukštos, iki 2 m, veislės, žydinčios stambiais, tamsokais žiedynais. Itin gera, labiau pritaikyta mažesniam gėlynui yra ‘Purple Bush’, užauganti iki 1,5 metro. Pasitaiko ir baltų formų – pavyzdžiui, ‘Bartered Bride’.
Kadangi augalai labai stambūs, jiems ir žemė reikalinga derlinga, sulaikanti vandenį. Su laiku palankiomis sąlygomis išauga į milžiniškus kerus, puiki atsvara ne ką menkesniai Persicaria polymorpha.
Na, o pabaigai – nedidelis post scriptum… Praktiškai skaitytojas greičiausiai pagalvos – palauk, čia viskas skamba kaip iš reklaminio katalogo. Gi turi būti ir kažkokių trūkumų ar paslėptų ‘kabliukų’? Taip, teisingai, jų yra. Ko gero, pagrindinis dalykas, kurį reikia turėti galvoje – šis stilius nesižiūri mažuose ploteliuose. Tas akivaizdu visose nuotraukose, ir taip yra iš tikrųjų. Tad jei jau imsitės šio stiliaus eksperimento, patarimas yra vienas – skirkite tam maksimaliai vietos, kiek tik įmanoma. Taip, ir mažame gėlyne galima sodinti šiam stiliui charakteringus augalus, sukurti tam tikrą nuotaiką. Tačiau norint sukurti tą vilnijančios pievos iliuzija, svarbu ir užimamas plotas, ir augalų kiekis. Vienas iš tų atvejų, kai svarbu ne tik kokybė, bet ir kiekybė 🙂
KITOKIE AUGALAI 