Ir štai, dream come true…
Teko garbė sudalyvauti sodinant Piet Oudolf želdyną naujame Delavaro botanikos sode.
Žvaigždės prstatinėti nereikia, o štai kitas žmogus nuotraukoje – Roy Diblik, ne mažiau įtakinga asmenybė, autorius štai šios puikios knygos, apie kurią kalbu kiekvienuose kursuose.
Jei kas nematėte, daug labai gražių mano sodo kadrų galima pamatyti štai čia.
Na, ir išgirsti, ką gero turiu pasakyti apie natūralistinį želdinimo stilių, P.Oudolf’ą ir t.t., ir t.t. 🙂
Tiems kas neseka manęs Facebook’e, ir neskaito ‘Rasų’ žurnalo…
Vieniems Olandija – ‘olandiškos bangos’ namai; kitiems – skintų bei vazoninių gėlių šalis. Dar yra tulpės, klumpės ir malūnai.
O iš tikro augalų bei sodų mylėtojams yra labai daug visko įdomaus. Man asmeniškai teko laimė tai pamatyti kartu su Carex Tours ir nedidele sodų mylėtojų grupe iš įvairiausių šalių. Carolyn Mullet organizuojamas keliones galiu rekomenduoti iš visos širdies – ji pati yra kraštovaizdžio dizainerė ir šiaip faina, smarki moteriškė su 1,5 mln gerbėjų Facebook’e. Kelionių tvarkaraštis labai intensyvus, pamatėme gerokai daugiau nei išvardinta šiame rašinyje. Pasakysiu tiek – net man, maniakei augaliniuose dalykuose, po savaitės jau norėjosi namo, per ausis ir akis jau varvėjo įspūdžiai ir vaizdai.
Bet, be abejo, galima ir patiems organizuotis panašias keliones. Aš pati ne kitaip pirmą kartą apžiūrėjau Olandiją, na, dalį jos. Aišku, yra sodų, kurie yra privatūs, ir pavieniai asmenys ten nepatenka. Net jei jūs labiausiai domitės natūralistiniu želdinimu, siūlyčiau neaplenkti tokių vietų kaip Palais Het Loo – tai padeda geriau suprasti kai kuriuos natūralistinio stiliaus niuansus, pavyzdžiui, olandų silpnybę griežtai karpytoms gyvatvorėms 🙂
Šia parkas Enšiopingo komunoje ganėtinai svarbus kiekvienam P.Oudolf kūrybos gerbėjui. Būtent nuo jo prasidėjo P.Oudolf’o, kaip tarptautinės žvaigždės, kelias.
Šis želdynas užsodintas 1996 metais. 2002-2003 metais plotas padidintas. Reikia pripažinti, iki šiol parkelis atrodo puikiai, želdynai vešlūs, augalai gerai prižiūrėti. O tai yra labai svarbus dalykas šioje srityje – net garsiausių kraštovaizdžio dizainerių sukurti želdynai labai greitai gali pavirsti į nieką, jei jie nebus atidžiai prižiūrimi ir nuolat redaguojami.
Ne pats geriausias laikas lankyti ar vertinti daugiamečių žolinių augalų želdynus… bet negali juk visur apsilankyti tinkamiausiu tam momentu 🙂 tad pasinaudojau proga, ir lankydamasi Londone, nulėkiau apžiūrėti dar vieno Piet Oudolf projektuoto želdyno, Potters Fields parkelio.
Aš manau, kad vasarą, ypač antroje pusėje ten turėtų būti tikrai gražu. Daugiamečiais žoliniais apželdinta tik centrinė dalis, skvero kraštai apsodinti daugiakamieniais himalajiniais beržais.
Įėjimas į parką iš Tooley Street
Labai patiko dekoratyvinės grotelės, tokios dailios, nemasyvios. Dar daugiau – tokiu pat motyvu (ir tokia pat melsva spalva) išpaišytos ir akmeninės atraminės sienelės.
Medžių pavėsyje želia heleborai (Heleborus) ir karpažolės (Euphorbia amygdaloides var. robbiae)
Dešinėje matosi Tower Bridge bokštas
Kiek nustebino dar nenukarpyti praeitų metų augalų stiebai… bet nauji augalai jau želia sparčiai
Šis drakonas nėra nuolatinė ekspozicija 🙂 – tiesiog vyko Meksikos dienos. Nors… jei ir paliktų, tai vaizdo gal labai nepagadintų 🙂
Vaizdas iš Potters Fields link Tower Bridge
Vaizdas kitąpus upės… The City – finansų centras, kur dangoraižiai turi vardus 🙂 Kairysis – The Walkie Talkie (liet. racija), neseniai pagarsėjęs tuo, kad dėl lenktos formos taip sukoncentruodavo saulės spindulius, kad apačioje stovinčių mašinų plastiko detalės tiesiog išsilydydavo. Centre – The Cheesegrater (liet. sūrio tarka), dešiniausias – The Gherkin (liet. marinuotas agurkėlis). Tarp jų yra keletas mažesnių, pvz. postmodernizmo šedevras steam-punk stiliuje, The Lloyd’s pastatas, kuriame ir ekskursijoje sudalyvavau (apie tai – vėlesniuose postuose)
Iš kitos pusės, nuo Tooley Street – kitas architektūrinis stebuklas, The Shard (liet.šukė), kurio viršuje yra stebėjimo aikšelė, esanti bene dukart aukščiau už visas kitas stebėjimo aikšteles Londone.
Dar viena dozė olandiškų želdynų, šį kartą miesto viduryje 🙂 Iš tikro, šitas želdynas suprojektuotas Piet Oudolf 2006m. Ir kas keisčiausia, apie tai informacijos beveik nėra – nei muziejaus, nei Oudolf tinklapyje, nei šiaip kur internete, kas man labai labai keista. Jaučiu, kažkokia čia intriga įvyko 🙂 Aš pati sužinojau apie šią vietą iš vienos žinutės Facebook’e, ir atkreipiau dėmesį tik todėl, kad kažkaip vis per Eindhoveno oro uostą tenka skraidyti.
Bet pamatyti tikrai buvo verta – puikus pavyzdys to, kaip šiuolaikiškai gali būti tvarkomos miesto erdvės. Net rudenį viskas atrodo labai neblogai, įsivaizduoju, rugpjūtį/rugsėjo pradžioje vaizdas turėtų būti išvis didingas. Pats muziejus toks keistokas, iš dviejų gabalų – priekis statytas 1936 m. iš raudonų plytų, o kita dalis – ultramodernios formos. O želdynas puikiausiai dera prie abiejų pusių.
O čia apsauga išėjo paspoksoti, kokie čia berazumiai malasi aplink muziejų su fotoaparatais 🙂 Turbūt galvoja – ir ką čia jie fotografuoja, pilni patvoriai tokių augalų… Nežino gi, jog pas mus ant Lietuvos tuo klausimu visiškas pasninkas 😉
Tai tiek tam kartui… olandiškų vaizdelių ir neparodytų sodų dar yra, bet gal kada ateičiai paliksiu 😉
Vlinderhof – dar labai ‘šviežias’ želdynas Utrechto Maximaparke, užsodintas tik šių metų pavasarį. Ir jau atrodo visai neblogai, nežiūrint vėloko rudens. KItą rudenį ar dar po metų bus pats gražumas, jei būsit kur netoliese rugpjūtį ar rugsėjį, tikrai verta pamatyti, kaip gali būti tvarkomi viešieji želdynai.
Įdomiausia ir tikrai verta pagarbos tai, kad želdynas sodintas ir tvarkomas savanorių. Savaitę prieš mums lankantis kaip tik buvo talka, tai gėlynai iščiustyti, išravėti iki blizgesio. Aišku, tokiuose užmanymuose visuomet yra žmogus-varikliukas, šiuo atveju Marc Kikkert, na ir aišku, dosnūs rėmėjai.
Projekto autorius – Piet Oudolf, kas yra labai didelis magnetas lankytojams iš toliau (mes juk irgi ten nebūtume kitaip nuvažiavę 🙂 )
Aster LITTLE CARLOW, Lythrum virgatum
Eurybia spectabilis, Sporobolus heterolepis
Eryngium yucifolium, Sporobolus heterolepis
Nepaprastai gražūs suolai, kaip skulptūros – ir gražu, ir praktiška
Labai įdomus transporto būdas, kol kas neteko su tokiu susidurti anksčiau. Sutiktas olandas, bandęs padėti rasti mums Vlinderhof (kas labai nelengva tame parke), nežinojo net kaip angliškai paaiškinti, kokiu būdu mums teks tą kanalą kirsti. Aš irgi nežinau. Bet čia toks keltas, kur sukant rankeną, pats save perkeli į kitą krantą. Priminė senesnio tipo mėsmales, panašios ir jėgos reikia. Sakyčiau, labai gudru – ir pasportuoji, ir persikeli į kitą pusę.
Jei jau audžiate mintį, kaip ten nuvažiuoti – gerai paruoškite namų darbus. Rasti buvo labai sunku – parkas didžiulis, jokių nuorodų, gerai kad turėjau planelį atsispausdinusi iš interneto, kuris irgi nebuvo labai tikslus. Bet šiaip ar taip, paieškoti buvo verta 🙂
Neišvengiamai artėjant Kalėdoms 🙂 kažkaip vieną vakarą sugalvojau, kad reikia šiemet sezoną uždaryti su trenksmu. O kokia pabaiga gali būti įsimintinesnė už gerą ‘augalinę’ kelionę? Tad pasirinkta buvo Olandija (vėl), ir kadangi bent prie keleto lankytinų objektų nagus prikišęs buvo pats maestro, tai viena iš bendrakeleivių Auksė kelionę pakrikštijo ‘Piet Oudolf pėdomis’ 🙂 Na, matėme daugiau nei kad Oudolf kūrybos, bet kadangi kompanija susirinko linksmų plaučių, tai turiu prisipažinti, juokelių maestro sąskaita būta daug. Niekaip negaliu iš atminties ištrinti, kaip vieno gerbėjo (beje, toli gražu ne paaugliško amžiaus) tinklaraštyje jis buvo įvardintas kaip ‘sidabrakartis olandų sodininkystės liūtas’ 🙂 Ką čia ir sakyti, žodis ‘sidabrakartis’ kelionės metu nuskambėjo ne vieną, ir ne dešimt kartų 🙂
Anyway, per dvi dienas spėjome pamatyti labai daug, po truputį pasidalinsiu ir nuotraukomis. Šiandien gi – reportažas iš Oudolf asmeninio sodo
Blakėžudė QUEEN OF SHEBA – nepaprastai gracinga ir kvapni
Peucedanum verticillare skeletas
Peucedanum verticillare
Laukite tęsinio 🙂
Šitas augalas mane pamokė (eilinį kartą 🙂 ) apie tai, kad nėra tokio dalyko, kaip blogas augalas. Būna tik netinkamai pasodinti ar prižiūrimi augalai, ir ne augalo tai kaltė, ar ne? Augalo ir žmogaus priešpriešoje aš visuomet palaikau augalo pusę…
Aš čia apie tą mažą, spygliuočiu apsimetančią karpažolę – Euphorbia cyparissias. Maža, bet iš tikro agresorius iš didžiosios raidės. Kažkada seniai seniai užsiveisiau ją, laimei, ne gėlynuose, o betonu apribotame plote, savo dykumos zonoje tujų gyvatvorės papėdėje (uf, dar vienas augalas, ant kurio tiek varoma… bet apie jas kitą kartą išsiliesiu 🙂 ).
Ko tik nedariau, pamačiusi jos charakterį, visuomet nusiteikusį uždominuoti pasaulį – ir roviau, ir purškiau herbicidais. Vienodai jai… pašalinus viršūninius ūglius, matyt, dar smagiau šakojosi.
Bet tada pernai pamačiau, kaip ji paleista siautėja Piet Oudolf sode… ir vaizdas man patiko (nuotraukoje apačioje nesimato jos, bet būtent tokioje aplinkoje ji buvo paleista). 
Grįžusi atsiprašiau jos 🙂 ir palikau ramybėje. Nes tinkamai pasodintas (skurdžioje dirvoje, apribotame plote ir su tinkamais konkurentais), tai puikus augalas. Kilimas nuolat sveikas, žalias, vasaros pradžioje žydi malonios žalsvos spalvos žiedais (pernai atrodė fantastiškai aplink mažiukus barzdotuosius vilkdagliukus), o veislė ‘Fens Ruby’ dar išsiskiria ir jaunais bordo spalvos ūgliais).
Tad augalas visai geras, jei protingai naudojamas. NEPALEISKITE jos siautėti laisvai po gėlynus, tikrai gailėsitės. Bet jei yra skurdus, saulės kepinamas, betono trinkelėmis ar borteliais apribotas plotas, jai visai patiks, o nepalankios sąlygos kiek sušvelnins agresyvią augalo natūrą. Nesodinkite gležnučių augaliukų šalimais; bet augalai stambiais keras ir stipriomis šaknimis nesunkiai atlaikys konkurenciją. Pirmoje nuotraukoje – Melianthus major, pas mus per lepus augti grunte. Bet labai nebloga alternatyva (dekoratyvių lapų prasme) pasirodė kraujalakė (Sanguisorba) ‘Lilac Squirrel’
Bet turėkite galvoje – vieną kartą įsileidę ją, turėsite amžinai 🙂 Kas yra gerai – arba blogai, priklausmai nuo požiūrio taško 🙂
KITOKIE AUGALAI 