Rožinio gaivalo dozė

Prieš kelias dienas lankiausi rožyne, kurį prieš gerus trejus metus ėmėmės kurti – rožyno šeimininkė Daiva ir aš. Visos rožės iš Sibirkos rožyno, na iš kur dar galėtų būti 🙂

Na ką galiu pasakyti – džiaugiuosi, kad ne man teks skabyti peržydėjusius žiedus 🙂

Iš visos šios rožyno istorijos norėčiau pažymėti keletą dalykų, kurie gal būt pasirodys kam nors naudingi:

– jei norite vešlaus rožyno, apsišarvuokite kantrybe. Lietuvoje rožės yra lėti augalai, ir rezultatas pradės matytis tik po kelių metų. Kaip pati Daiva sako, pirmą pavasarį po visko susodinimo, jos pačios pirma mintis buvo – ‘kažkokia nesąmonė’ 🙂

– norint tokio dydžio rožių, jas reikia rimtai dengti. Jokių ‘…tai gal aš čia biški durpėmis užpilsiu’ ar ‘… tai gal nebus šalta ateinanti žiema’. Daiva kiekvieną rudenį atsivaro mašiną eglišakių, rūpestingai dengia rožes, tai štai ir matosi rezultatas.– pasirodo, tokia pilka spalva – puikus fonas daugeliui augalų 🙂

Ir dar – fotografuoti augalus, tame tarpe ir rožes, geriau anksti ryte arba jau vakare. Arba apsiniaukusią dieną. Šios nuotraukos darytos saulėtą popietę, tad ir rezultatas kiek pablukęs.

Besidomintiems rožėmis: watch the space

Mažai kas dar žino. bet aš pašnibždėsiu 😉 Kauno botanikos sode neseniai prasidėjo ‘rožinis’ renesansas. Po metų kitų KBS rožių kolekcija, manau, bus pasaulinio lygio.O sekti naujienas galėsite štai čia.

Tikiu, atnaujintose kolekcijose bus daug ir gerų modernių krūminių, arbatinių hibridinių, angliškų rožių veislių. Bet svarbiausia – kolekcija pasipildys daug vertingų senovinių rožių bi erškėčių. Va čia ir bus tikroji kolekcijos vertė ir nauda. Nes šios grupės rožės dažnai nėra  tinkamos bet kuriam kiemui ar augintojui – jos dažnai užauga milžiniškos ir plačios, joms reikia kelių metų įsibėgėjimui, reikia žinių kaip tinkamai genėti. Tad neužilgo turėsime, kur jomis pasidžiaugti . O kad viskas bus puiku, tai aš įsitikinusi 🙂 nes darbo ėmėsi Dovilė bei Mindaugas Rylos iš SIBIRKOS ROŽYNO. Ir tikrai nėra ant Lietuvos kietesnių specialistų, nei šio rožyno šeimininkai 😉

Nuotrauka: Mindaugo Rylos, Sibirkos rožynas

Aš pati KBS rožyne lankausi gal prieš 15 metų – pamenu masinį sergamumą miltlige ir veislę ‘Komsomolka Tania’ :))) Labai jau ji man tada panaši į ‘Europeana’ pasirodė – gal ji ir buvo, nes anais senais sovietiniais laikais nebuvo spjaunama į supuvusiame kapitalizme užgimusių veislių perkrikštijimą į ką nors artimesnio pagal ideologiją. Įdomu, kuo baigėsi ‘Komsomolkai Taniai“? 😀

Nauji planai

Jau tiek kartų sakiau sau – daugiau rožių nesodinsiu 🙂 bet vis kokia mintis dzingteli į galvą … ir štai jau dar viena rožė įsitaiso gėlyne 🙂

Rosa sericea subsp. omeiensis f. pteracantha

O atėjo į galvą išbandyti štai tokią kombinaciją – ritininė imperata (Imperata cylindrica) RED BARON ir erškėtis kukliu pavadinimu Rosa sericea subsp. omeiensis f. pteracantha . Žiūrėsim kaip jos draugaus. Svarbiausias dalykas, renkant vietą abiems augalams – jie turi augti taip, kad vakarinė saulė matytųsi per juos, tik tuomet išryškės sodri raudona spalva.

Imperata cylindrica RED BARON

Dabar dar reiktų ko nors tiesiog žalio šalia, kad to raudonumo nebūtų per daug

Deriname augalus: oranžinių rožių derinys

Man visuomet patikdavo oranžinės rožės, net nežinau kodėl. Gal todėl, kad tokių veislių nėra daug? Ir ta oranžinė spalva rožėse dažniausiai tokia maloni, su persikiniu atspalviu, o ne klykianti apelsininė. Tad ir šiandienos derinys būtent iš tokių rožių.

Aišku, būtų labai smagu leisti visiems galvoti, kokia aš ‘kieta’ , kad net ir apie rožes viską išmanau 🙂 bet tiek to, būkim ‘biedni, bet teisingi’. Tai ir prisipažinsiu – rožes rinko ir derino Dovilė iš Sibirkos rožyno  🙂 Kokios dar geresnės rekomendacijos gali reikėti? vadinasi, jos tikrai dera pagal spalvą, žiedų forma bei kero aukštį. Visos trys gražuolės iš augalotųjų: ‘Lady of Shalott’ – angliška D.Austino rožė, puiki ir visomis prasmėmis pranašesnė už ankstesnę oranžinę versiją, ‘Summer Song’ , užauganti iki 1,2m (jei kam įdomu, Šaloto dama yra personažas iš karaliaus Artūro legendų, įamžintas anglų poeto A.Tenisono ir keleto pre-Rafaelitų dailininkų); ‘Ghislaine de Féligonde’ – senas rambleris (laipiojanti rožė), mūsų klimate auganti kaip stambus krūmas iki 1,5m (individualūs žiedeliai skleidžiasi gana ryškios spalvos, vėliau išblunka iki beveik baltumo, tad vienu metu augalas žydi įvairiausių atspalvių žiedais); ir moderni krūminė rožė ‘Arabia’, Tantau kūrinys, žiedo forma ir spalva labai primenanti Letuvoje nuo seno populiarią ‘Westerland’ (tačiau ryškesnė). Ši irgi gali užaugti į stambų, riebų kerą iki 1,5m. Visos rožės gana stambios ir proporcingos, bet kadangi ‘Lady of Shalott’ kiek mažesnė, jų tokioje kompozicijoje galima sodinti ir 2-3 vnt., juolab kad ji šioje draugijoje pati prašmatniausia.

O prie tokių oranžinių rožių man labai tinka oranžinės, vyšninės bei violetinės spalvų daugiamečiai žoliniai augalai. Kadangi man patinka ta maloni, nerėkianti oranžinė rožių spalva, tai ir oranžiniais žiedais žydinčius daugiamečius bandau rinkti ne apelsino ryškumo. Na. gal tik viena – sidabražolė ‘William Rollinson’ (Nr.2 apatinėje nuotraukoje) – praverstų kaip akcentas. O ir žydi ji gerokai žemiau, nei rožių žiedai, be to, jos žiedai savo vainiklapių banguotumu kiek primena ‘Arabia’ žiedus.  Taigi, apie visus žolinius kandidatus į kaimynus:

1. Gojinis šalavijas (Salvia nemorosa) ‘Schwellenburg’ – šalavijų pasaulio mutantas. Šios veislės žiedai labiau primena astilbes nei šalavijus. Unikali, gojiniams šalavijams nebūdinga spalva ir labai ilgas žydėjimas.  Užauga iki 50-60cm aukščio. Ir netgi lapai kiek skiriasi nuo kitų veislių, truputį banguotais pakraščiais. Kita alternatyva – ‘Plumosa’ (‘Pusztaflamme’), beveik identiška senesnė veislė.

2. Sidabražolė (Potentilla) ‘William Rollinson’ – myliu šią sidabražolę už prašmatnius, kad ir labai ryškius žiedus. Šie pusiau pilnaviduriai, ryškiai oranžiniai su geltonais atšvaitais, banguotais vainiklapiais. Lapai atrodo kaip braškių, todėl dažnas klausia – ‘o tai ji ir vaisius veda’? ne, neveda 🙂 bet užtai gražiai žydi.

3. Viendienė (Hemerocallis) ‘Ed Murray’ – kad neatitrauktų dėmesio nuo rožių, viendienes geriau rinktis tokias, kurios žydi nedideliais žiedais. ‘Ed Murray’ – sena, tačiau labai neprasta veislė itin sodrais, tamsiai žiedais. Tiktų ir ‘American Revolution’, ar kuri kita smulkiažiedė vyšnių spalvos viendienė

4. Monarda (Monarda) ‘Prairienacht’ – monardų genties klasika, atrinkta P.Oudolf. Palyginti atspari miltligei, nors labai sausomis sąlygomis kažkiek gali sirgti. Bet juk rožių nesodinsite labai sausoje vietoje, teisingai? Tiktų ir kitos violetinės veislės, pvz. ‘Scorpio’, o gal net ir ‘Gewitterwolke’, kurios žiedai daugiau fuksijos spalvos.

5. Didysis skudutis (Angelica gigas) – labai įdomus, impozantiškas augalas, spalviškai puikiai tinkantis oranžinių žiedų kaimynystėje. Tačiau keletą dalykų reiktų turėti omenyje. Pirmiausiai, tai monokarpinis augalas, t.y. po žydėjimo miršta. Tai reiškia, kad dažniausiai auga kaip dvimetis ar trimetis augalas. Norint jo neprarasti, reikia leisti išsisėti, ir taip atsinaujinti. Tad svarbu sėjinukų neišravėti. Viską dar labiau apsunkina tai, kad sėjinukai labai primena elementarią garšvą.Aišku, galima pačiam susirinkti sėklas ir pasisėti ten, kur bus aišku, kad auga ne garšvos, vėliau paaugusius sėjinukus persodinant į galutinę vietą. Kaip žinia, jei yra noras, atsiras ir būdas 🙂

6. Rusmenė (Digitalis) ‘Polkadot Pippa’ – naujos kartos rusmenių tarprūšinis hibridas. ‘Polkadot’ serijos rusmenių aprašymas skamba tiesiog puikiai: ‘Nauja, tikrų daugiamečių, ilgaamžių ir itin ilgai žydinčių rusmenių serija, ‘Polkadot’ serijos rusmenės žydi itin stambiais, sodrių spalvų žiedais, tolygiai išsidėsčiusiais ant metro aukščio žiedstiebio. Kadangi augalai sterilūs, atskiri žiedai išsilaiko labai ilgai, o žydėjimo sezonas itin ištęstas’. Skamba puikiai, belieka pažiūrėti, ką parodys realybė 🙂 ‘Pippa’ pasižymi šviesiais koralo spalvos žiedais (Jei ką doina, rašykite, keletas atliekamų augalų dar yra)

7. Sidabražolė, Potentilla x hopwoodiana – šio hibrido žiedai blyškiai oranžiniai, ir pernai jis mane labai maloniai nustebino itin ilgu žydėjimu. Arčiau rudens žiedų spalva darosi intesyvesnė.

8. Azijinė lelija (Lilium) ‘Dimention’ – lelijos tamsiais žiedais labai tiktų šioje kompozicijoje. Kaip ir su visomis rožėmis, labiau derėtų veislės nedideliais žiedais, daugiausiai tokių rasime azijinių lelijų grupėje.  Veislės stambiais žiedais pernelyg atitrauktų dėmesį nuo rožių. Tiktų ir ‘Landini’, ‘Ebony’ ar panašios.

9. Alūnė (Heuchera) ‘Regina’ – alūnes paprastai renkamės dėl dekoratyvių lapų, tačiau yra ir veislių gražiais žiedais. Su oranžinėmis rožėmis laba gerai dera alūnės, žydinčios šviesios koralo spalvos žiedais.

10. Aukštoji piliarožė (Alcea rosea) ‘Jet Black’ – na, nėra jau tokia juoda ši piliarožė, greičiau tamsiai vyšninės spalvos. Kaip ir visos piliarožės, sezono eigoje gali pasirgti rūdimis, bet jei jau rožes purkšite bent kartą fungicidu nuo grybinių ligų, tai ir piliarožei bus neprošal.

11. Rusmenė (Digitalis) ‘Polkadot Polly’ – apie šią rusmenių seriją jau rašiau aukščiau, ‘Polly’ pasižymi tamsesniais žiedais nei ‘Pippa’

12. Žiognagė (Geum) ‘Totally Tangerine’ – ši žiognagė man vienas iš geriausių atradimų per pastaruosius metus. Tiesą sakant, kai tik ją pamačiau pirmą kartą Chelsea gėlių parodoje, taip ir įsimylėjau. Po kelių metų dūsavimų pagaliau pavyko man ją nugriebti – ir aš ją toliau sėkmingai myliu 🙂 Jau ta spalva, tokia maloniai oranžiškai persikinė… Ir, kaip ir visų žiognagių, gražūs lapai. Viena iš priežasčių, kodėl man labai patinka žiognagės, tai jų lapai – žali ir vsuomet gražūs kokius 9 mėnesius per metus. Tikrai nėra blogai 🙂

Štai, prašau, gaminkite dabar savo persikinį kokteilį 🙂

Deriname augalus: rožių derinys

Kartas nuo karto praeityje vis pabandydavau įdėti idėjų augalų derinukams. Tik kažkaip neišeidavo to daryti sistemingai. Tai gal, mąstau, šiemet pavyks, jei pradėsiu nuo sausio? Bandysim ir matysim…

Ankstyvas pavasaris yra puikus laikas sodinti rožes plikomis šaknimis, kol jos dar nesprogsta. Planuodami rožynus, devyni iš dešimties augintojų bando tarpusavyje derinti veislių spalvas. Tačiau patys subtiliausi deriniai gaunami, derinant to paties ar labai panašaus atspalvio rožes su skirtingų dydžių žiedais. Stambiažiedžių veislių grupių yra nemažai, o štai veisles nedidelių žiedų kekėmis rasime tik keliose grupėse, o ypatingai čia svarbi yra poliantinių rožių grupė.

Toks ir šįkart aprašomas rožių derinukas – angliška gražuolė ‘Eglantyne’ ir poliantinė rožė ‘Perle Angevine’. Pirmoji pasižymi stambiais, labai kvapiais, perlamutriniai rausvais žiedais, išsisikiriančiais senovine, apvalaina žiedo forma. O antroji veislė žydi stambiomis kekėmis mažučių žiedukų, kurie savo spalva bei forma primena miniatiūrinias ‘Eglantyne’ kopijas. Rezultate galime džiaugtis labai harmoninga kompozicija, kuri neišgąsdins netgi labai spalvų atžvilgiu atsargių augintojų.

Didelis poliantinių veislių rožių privalumas – gausus vėlyvas žydėjimas vasaros pabaigoje, kai daug kitų rožių veislių jau būna išsikvėpę. Taip pat jos pasižymi gera sveikata bei neblogu atsparumu šalčiui. Gaila, bet šios grupės rožės nėra labai madingos, nors daugelis jų yra netgi labai senos. Tačiau tai tikra užmiršta klasika, kurią vertėtų sugražinti į gėlynus.

‚Eglantyne‘ užauga gerokai aukštesnė, iki 120 cm, ypač jei žiemai bus kruopščiai dengiama. ‚Perle Angevine‘ paprastai būna iki 80 cm aukščio. Tad norint, kad rožynėlyje išlaikyti proporcijas, vienai ‚Eglantyne‘ į draugiją reiktų 2-3 ‚Perle Angevine‘, nelygu rožynui skirto ploto dydis.

Rožės rožėmis, bet norint, kad gėlynėlis žydėtų kiaurą vasarą, reikės ir augalų – kaimynų. Paprasčiausiai, ir visgi labai elegantiškas sprendinmas yra derinti tokios šviesios spalvos rožes su melsvais bei mėlynais daugiamečiais žoliniais augalais. Vienas svarbus dalykas – lietuviškomis sąlygomis gerai būtų rožėms duoti metus paaugti išvis be kaimynų. Dėl mūsų šaltų žiemų rožės auga gerokai lėčiau nei žoliniai daugiamečiai, tad reikia joms duoti daugiau laiko įsivešėti.

Tad žiūrim, kokie daugiamečiai čia tiktų:

1. Faseno katžolė (Nepeta faassenii) ‘Walker’s Low’ – puikioji darbininkė, net apsiputojusi kiaurą vasarą žydinti ir žydinti. Kadangi augalas nemenkas, nesodinkite labai arti rožių, sakyčiau, ne mažiau 40-50 cm atstumu. Jei vietos mažokai, tiks mažesnė alternatyva, katžolė (N.racemosa) ‘Grog’, kurios lapai stipriai kvepia citrusais.

2. Rosa ‘Perle Angevine’ – poliantinė rožė.

3. Rosa ‘Eglantyne’ – angliška rožė, viena iš senesnių veislių.

4. Rosa ‘Perle Angevine’/Rosa ‘Eglantyne’

5. Mentūrinis šalavijas (Salvia verticillata) ‘Purple Rain’ – nuo labiau pažįstamų gojinių šalavijų (Salvia nemorosa) šie skiriasi kiek vėlesniu žydėjimu. Tiktų čia ir gojiniai šalavijai, tačiau daugelis jų pradeda žydėti anksčiau nei rožės.

6. Ilgalapė veronika (Veronica longifolia) ‘Blauriesin’ – veronikos pradeda žydėti vėliau nei šalavijai, tad jos pratęstų mėlynų žvakių šou gėlynėlyje. ‘Blauriesin’ – bene aukščiausia mėlyna veronikų veislė, tad ją tiktų sodinti giliau tarp rožių (be to, taip nesimatytų nelabai gražių veronikų kerų apačių). Arčiau priekio tiktų mažesnės mėlynai žydinčios veronikų veislės, pvz. ‘Blue Indigo’.

Na, o jei gėlynas nėra mažas, galima dar į kompaniją pasisodinti rasakilų. Jos labai naudingi augalai – lapai gražūs viso sezono eigoje (jei tik dirva nėra labai sausa; o jei ji labai sausa, tai ką rožėms veikti tokioje vietoje? 🙂 ), Tačiau vietoje įprastinės švelniosios rasakilos (Alchemilla mollis), kuri auga be proto sparčiai, siūlyčiau mažesnę Alchemila epipsila – atrodo labai panašiai, tik ne tokia greita plėstis.

Apie poliantines rožes

Ko gero, nepameluosiu, sakydama, kad poliantinės rožės nėra populiarios Lietuvoje. Tokia čia ir naujiena – ta pati tendencija matoma visose žydinčių augalų gentyse. Žmonės labai greitai susigundo milžiniškais žiedais, nors dažniausiai būtent mažažiedės veislės auga geriau, žydi gausiau, žiedų gausa greitai kompensuodamos pavienio žiedo dydį.

Rosa ‘Perle Angevine’, Nepeta faassenii ‘Walker’s Low’, Salvia verticillata ‘Purple Rain’

Taigi, kas tos poliantinės rožės? Sibirkos rožynas rašo taip:

Pirmosios veislės pasirodė 1872 m. Šiai grupei davė pradžią gausiažiedis erškėtis Rosa multiflora ‘Polyantha’. Poliantinių rožių smulkūs žiedeliai susitelkę į tankius ir gausius žiedynus, jos žydi visą sezoną beveik be pertraukos. Šiai grupei priklauso įvairių spalvų rožės. Visos poliantinės rožės beveik bekvapės, tačiau dėl nuolatinio žydėjimo ir žemo (iki 1m) kompaktiško krūmo tapo populiarios. Šios rožės tinka įvairiaspalviams gėlynams, bordiūrams. Buvo labai populiarios pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Vėliau, apie 1930–40 metus jų populiarumą nustelbė įpėdinės su didesniais žiedais – Floribundinės rožės.

Atėjus rudeniui, labiausiai išryškėja šios grupės vertė – jos vis dar gausiai žydi, prikrovusios gausybę pumpurų, kurie dar skleisis ir skleisis, jei jų nepakąs šalnos. Ir jos labai naudingos kompanjonės rožių veislėms stambiais žiedais.

Rosa ‘Eglantyne’, Rosa Perle Angevine’

Vienas iš tokių puikių derinių yra poliantinė veislė ‘Perle Angevine’ bei angliška rožė ‘Eglantyne’. Abiejų veislių žiedo forma gana panaši, skiriasi tik dydis. Gerai dera ir rožių aukščiai – ‘Eglantyne’ auga aukšta ir galinga, kai tuo tarpu ‘Perle Angevine’ auga daugiau į plotį, ir puikiai tinka pridengti išstypusias angliškosios giminaitės kojas. Nors šių dviejų rožių duetas yra beveik tobulas, ‘Perle Angevine’ puikiai tiks į porą ir kitoms rausvų atspalvių rožėms.

 

Dar viena puiki porelė – angliška ‘William Shakespeare 2000’ ir labai mažai kam žinoma (ir labai be reikalo) poliantinė rožytė ‘President Duhem’. Turiu prisipažinti, nors pati rinkau rožes šiam deriniui, vakar buvau lengvai priblokšta žiedų gausos bei lapų sveikumo, visgi rugsėjis beveik įpusėjęs. Tikrai vertinga veislė… na o ‘William Shakespeare 2000’ reklamos ir taip nereikia 🙂

Deja, nuotraukos neperteikia tikros šios rožės spalvos (raudoną spalvą augaluose yra itin sunku ‘pagauti’). Šios veislės nuotraukos Sibirkos rožyne  geriau atspindi realybę. Bet prižadu 🙂 – suporuokite šias dvi rožes, ir tikrai džiaugsitės. Mano akimis, jų žiedai yra identiški forma bei spalva, skiriasi tik žiedo dydis.

Rosa ‘President Duhem’, Geranium ‘Rozanne’, Nepeta faassenii ‘Walker’s Low’, Persicaria amplexicaulis ‘Taurus’

Rosa President Duhem’

Daugiau naudingų idėjų rasite čia

Nepaprasta rožių oazė paprastame lietuviškame kaime

‘Dainty Bess’

Pirmiausia – gera naujiena. Šiame sode mieguistame Siesikų kaime veši viena iš didžiausių Lietuvoje rožių kolekcijų. Kai kurie egzemplioriai yra tokio dydžio ir aukščio, kad sunku patikėti, kad rožės auga Lietuvoje. Net įdomu būtų sužinoti, ar kas turi aukštesnę ‚Alchymist‘ rožę – jos žiedų grožiui retas gali atsispirti.

‘Alchymist’

O dabar – ir bloga naujiena. Šis rožynas yra uždaras, ir lankomas tik šeimininkės, Loretos Androsovienės, pakvietimu. Tad, atsiradus galimybei apsilankyti rožių žydėjimo metu, antrą kartą mąstyti nereikėjo.

Užėjus į kiemą, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana įprastai – keliolika vešlių rožių krūmų, tvarkingi daugiamečių augalų gėlynai, autentiškas medinis ūkinis pastatas. Tačiau, kaip ir moko kraštovaizdžio dizaino vadovėliai, ir nereikia atskleisti viso grožio kaip ant delno. Vos aplenkus ūkinį, supranti, koks teisingas šis profesionalų patarimas. Nes čia vaizdas smogia visa jėga – kiek akys užmato, vien rožės rožės rožės…

Vaikštant po sodą, ir matant drūto medelio storumo rožių stiebus, sunku patikėti, kad rožynas gyvuoja tik šeštus metus.

„Pirmosios rožės mano sode atsirado 2007 metų rudenį visiškai atsitiktinai, – pasakoja Loreta. -Beieškodama, kur nusipirkti augalų sodui, netyčia radau “Sibirkos rožyno” puslapį. Tuo metu Lietuvoje “Sibirkos rožynas“ prekiavo rožėmis internete. Man tai pasirodė labai patraukliai – nereikia stumdytis mugėje, po to vilkti pilnus krepšius iki automobilio“.

Taip atsirado keletas pirmųjų erškėčių. Ilgai žiemos vakarais truputį daugiau pasidomėjus

‘Bourbon Queen’

rožėmis, prieš pavasarinį sodinimą iš to paties rožyno atkeliavo dar keletas augalų.

„2008 metų vasarą gavau pakvietimą į “Rožių dienas” “Sibirkos rožyne”. Štai nuo tos vasaros viskas ir prasidėjo …“, – paprastai apiue nepaprasto sodo pradžią pasakoja Loreta. Kiek iš viso rožių šiuo metu sode, ji jau senai pametusi skaičių. Kasmet kai kurios rožės numiršta, kitos pasidaugina atžalomis. Tad bendras skaičius turėtų siekti virš 300 rožių kerų maždaug 250 pavadinimų.

Loretos rožių kolekcija labai vertinga tuo, kad čia pirmenybė teikiama senovinėms rožėms. Didelė dauguma šios grupės rožių žydi tik vieną kartą, ir todėl nėra itin vertinamos rožių augintojų. Tačiau daugelis jų yra atsparesnės šalčiui – tai ypač svarbu, turint galvoje atšiaurias lietuviškas žiemas. Ir daugelis jų labai stipriai kvepia.

‘Mme.Isaac Pereire’ svarina sunkias galvas virš vilnotosios notros

Šiame sode veši dešimtys baltažiedžių (Alba), burboninių (Bourbon), Provanso (Centifolia), damaskinių (Damask), kininių hibridinių (Hybrid China), remontantinių (Hybrid Perpetual), Moss, prancūzinių (Gallica) rožių. Nepaprastai gražios yra arbatinės (Tea) rožės, bet mūsų klimato sąlygomis, deja, jų grožis arba neatsiskeidžia, arba jos atrodo netgi visai nepatraukliai.

Tačiau nepamirštos čia ir modernios rožių veislės, nemažai populiariųjų angliškų David Austin rožių. Man lankantis sode, lyg koks degantis krūmas bene ryškiausiai švietė ‘Tess d’Urbervilles’. Loretos nuomone, tai ypač tinkama veislė pradedančiam augintojui.

‘Tess d’Urbervilles’

„Pastaraisiais metais vis labiau pradeda patikti erškėčiai, kurie nereikalauja jokios priežiūros – nei dengimo žiemai, nei peržydėjusių žiedynų iškarpimo – net minimaliai prižiūrimi atrodo puikiai’, – neslepia priežiūros tikrai nestokojančio rožyno šeimininkė.

Nors sode dominuoja rožės, atsiranda vietos ir kitiems augalams: vaismedžiams, vaiskrūmiams, dekoratyviems krūmams bei medžiams.

‘Queen of Sweden’

‚Kadangi rožių auginu nemažai, sodas įgavo krūmyno vaizdą ir norėdama ji kiek pakeisti, įsigijau keletą vertikalių siaurai augančių kadagių ir pušelių, taip pat ir visai nemenkų medžių, pavyzdžiui, himalajinį beržą ar katalpą (Catalpa ovata)‘, – apie savo sukurtą reginį dalijasi mintimis Loreta.

Žvelgiant į vešlius rožių kerus, galima imti galvoti, kad gal čia dirvožemis koks ypač derlingas, arba šeimininkė sugeba tas rožes paveikti kokiais nors stebuklingais apžavais, kad jos tokios augtų.

Dėl dirvožemio gal ir tiesa, tačiau paprastai tokios įspūdingos kolekcijos slepia ir sunkų nuolatinį darbą. Dengimas žiemai čia prilygsta karinei operacijai, kuriai prireikia šimtų metalinių lankų ir kablių bei šimtus metrų agroplėvelės. Pavasarį nugenėti tokį kiekį rožių tenka per vieną ar dvi dienas, pamirštant visus kitus darbus. Net iš šono romantiškai atrodantis vasaros darbas – nužydėjusių žiedų skabymas – ir tas surija keletą ir taip trumpos mūsų vasaros dienų, kadangi tų žiedų prisirenka ne vienas ir ne du šiukšlių maišai.

Ir kaip mamai, kuriai iš savo vaikų sunku išrinkti gražiausią, Loretai sunku išskirti tik vieną rožę – jos tokios skirtingos ir visos labai gražios. Daug metų mėgstamiausių sąraše – damaskinės rožės ‚Pink Leda‘ ir ‚Leda‘. R.Kordes‘o ‚Alchymist‘ neatsispiria beveik niekas. Labai mielos prancūzinės hibridinės (Gallica) ‚Complicata‘ bei ‚Alain Blanchard‘, burboninės (Bourbon) ‚Louise Odier‘ ir ‚Coupe d’Hebe‘, na ir, be abejo, raudonlapis erškėtis, Rosa glauca.

Senovinė rožė ‘Reine des Violettes’ raudonlapio erškėčio draugijoje

Šis gražuolis melsvai violetine lapija puikuojasi tarp melsvaspyglės dygiosios eglės ir violetiniais žiedais žydinčios ‚Reine des Violettes‘. Ši trijulė yra pirmas ir paskutinis vaizdas, kuris pasitinka ir išlydi visus, kuriems tenka privilegija apsilankyti šiame stebuklingame sode.

‘Cornelia’

‘Ophelia’

‘Golden Wings’

 

Kuriame mišrų rožyną: atnaujinta versija

Šitą rašinį nusprendžiau persikelti iš ankstesnio blogo, kadangi jis buvo labai populiarus. Parašiau aš jį prieš keletą metų… Per tą laiką įgijau tam tikros patirties (liečiančios mišrius rožynus), pastebėjau kai kuriuos dalykus, kurie yra svarbūs, norint auginti štai tokį rožyną lietuviškomis sąlygomis. Tad šis rašinys yra kaip ir atnaujinta versija.

Rosa ‘Golden Celebration’, Slavia nemorosa ‘Ostfriesland’, Heuchera ‘Vesuvius’

Pagrindinis dalykas, ką noriu pabrėžti – norint auginti rožes mišriuose rožynuose, reikia joms duoti laiko įsivažiuoti. Lietuva – šalta šalis rožėms, žiema vis pakandžioja šakas, tad daugumai veislių prireikia 2-3 metų, kad jos gerai įsiaugtų ir išsišakotų. Dauguma daugiamečių žolinių augalų yra tikri spartuoliai, lyginant su rožėmis, tad sodinant jas daugmaž vienu metu, rožės iš karto gauna ir stiprų konkurentą į kaimynus. Taigi, jei rožės sodiname  rudenį, plikomis šaknimis, apie daugiamečius žolinius augalus reiktų mąstyti tik po pusantrų metų (ne sekantį pavasarį, bet dar po metų). Išimtį galima daryti lėtai augantiems daugiamečiams, kurie tikrai niekaip neužgoš rožių: astrancijoms, blakėžudėms, lėtesniems snapučiams (‘Rozanne’).

Ir svarbiausia – atstumas, atstumas, ir dar kartą atstumas 🙂 (nuo rožės). Net pats didžiausias milžinas mažame vazonėlyje atrodo toks nekaltutis ir liaunutis. Neapsigaukite, pasidomėkite, kaip jis ilgainiui atrodys, kad nepatupdyti kokio baltažiedžio katilėlio (Campanula lactiflora) šalia rožės šaknų –  tokios konkurencijos jokia rožė neatlaikytų.

Tad kodėl mišrus rožynas?

Ekologiškumas. Dauguma rožių augintojų, ko gero, sutiktų, kad be pesticidų ir fungicidų sėkmingai rožių neužauginsi. Ne todėl, kad taip patinka, o todėl, kad tai yra beveik neišvengiama. Turint nedidelį kiekį rožių, tikrai galima susidoroti ekologiškomis priemonėmis. Kaip ir su visais augalais, kai rožės auginamos kaip monokultūra, (t.y. didelis kiekis vienos genties augalų vienoje vietoje), ligų bei kenkėjų tikimybė išauga keleriopai. Tokioje aplinkoje jie plinta  ugnis sausame miške. Mišriuose rožynuose didesnė augalų įvairovė sudaro fizinį, o kartais ir cheminį barjerą, pritraukia vabzdžius plėšrūnus.

Šaltinis: http://www.davidaustinroses.co.uk

Praktiškumas. Kokie bebūtų gražūs rožių žiedai, reta rožė žydi iš tikro nuolat; pertraukos būna, kad ir trumpos. Kai kurių rožių veislių krūmai yra negražūs iš prigimties – mažai šakų, išstypusi ir išdrikusi kero forma, plikos ‚kojos‘, ar pan. Mišriuose rožynuose situaciją pataiso  augalai – kaimynai: jie pridengia negražias vietas, žydi tuomet, kai rožės ilsisi, o kiti atvirkščiais, žydi kartu su rožėms, išryškindami jų grožį. Žemesni augalai maskuoja nuplikusias stiebų apačias.

Toks stilius dažnai populiariai įvardinamas kaip ‚angliškas stilius‘ – augalų pilni, tankiai užsodinti gėlynai visiems kažkaip siejasi su Anglija, kur iš tiesų, panašus stilius seniai jau madingas.

Melsvų katžolių kilimas pridengias nepatrauklius rožių stiebus

Kas svarbu,  renkantis augalus. Augalų deriniai turi vizualiai derėti spalva, forma ir faktūra; augalai turi mėgti panašiais augimo sąlygas kaip ir rožės (gerą drenažą, trąšią dirvą, mažiausiai 6 val. saulės per dieną). Daugiamečiai augalai neturėtų būti pernelyg agresyvūs, ar greitai besiplečiantys, kad neužgožtų rožių. Jei nenorite kasmet persodinti augalų, rinkitės tokius daugiamečius, kurių nereikėtų itin dažnai dalinti.

Vietos paruošimas. Kiekviena minutė, įdėta į dirvos ruošimą (piktžolių, ypač daugiamečių, naikinimas, komposto/perpuvusio mėšlo įterpimas, kultivavimas) duos jums savaitę laiko grožėtis vėlesniu savo gėlynu. Geriau kantriai palaukti bent pusmetį, ruošiant dirvą, ir gerai padaryti darbą, nei vėliau keiksnoti savo skubotumą, bandant ravėti tankiai sužėlusiuose gėlynuose. Jei iš rudens (o vėliausiai sekantį pavasarį) pradėsite ruošti rožynui paskirtą vietą, rudenį jau drąsiai galėsite sodinti rožės.

Kaip sodinti? Kaip jau minėjau, svarbu išlaikyti atstumą tarp rožių ir kitų augalų. Rožei reikės vietos plėstis, be to, svarbu laisva oro cirkuliacija. Persodinant daugiamečius, kurie yra trumpaamžiškesni nei rožės, nereiktų pernelyg kapstyti rožių šaknų. Atstumas nuo rožių ir tarp augalų turėtų būti ne mažiau nei 50cm. Nors iš pradžių gėlynas atrodys retokas, atsispirkite norui sodinti tankiau – tiek rožės, tiek daugiamečiai su laiku suvešės ir paplatės. Jei labai erzina plika žemė ar mulčas, sodinkite vienmečius ar dvimečius augalus.

Renkamės spalvą ir formą. 

Koncepcija. Pirmiausiai reikėtų užduoti sau klausimą – o kokio efekto siekiate? Ką norite sukurti? Ramybės oazę – gal tuomet labiau prie širdies pasteliniai, pernelyg neblaškantys tonai? O gal patinka ryškūs, prabangūs atspalviai ir kvapai – tuomet rožės aksominiais žiedais ir Damasko kvapais būtent jums. Žadinančiam efektui – saulės, geltoni oranžiniai tonai. Baltas sodas – ramybė, net askezė, toks sodas ypač ilgai matysis vasaros prieblandoje.

Spalvų ratas. Visi yra jį matę – tai įrankis, sukurtas prie 150 metų, ir iš pirmo žvilgsnio tai gana paprasta. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Apie spalvų derinimo teorijas yra parašytos ištisos knygos, ir tai nėra taip jau primityvu. Tačiau paprastam augintojui, kuris nesiekia želdynų dizainerio ateities, gal net ir neverta pernelyg gilintis į šias subtilybes. Kaip ten bebūtų, spalvų ratas yra naudinga priemonė, kuri leidžia, nedarant esminių klaidų, kurti harmoningus ar kontrastiškus augalų derinius. Tačiau tai kartu ir tam tikri rėmai. Tačiau  kaip paslaptį pasakysiu 😉 – iš tikrųjų gamtoje visos spalvos tinka. Kokių spalvų žiedai bebūtų, žalia ar pilkšva lapija tas spalvas sujungia, vienas prigesina, kitas paryškina. Pagalvokime apie savaime pasisėjančius augalus – jie kažkodėl visuomet spalviškai tinka. Natūrali gamta spalvų nekoordinuoja – tačiau niekam neužkliūna, kad pieva, pilna įvairiaspalvių augalų, yra per marga. Taigi, spalvų ratas yra naudinga taisyklė, kurią reikia išmokti tam, kad vėliau galima būtų ją laužyti.

Tačiau visgi, kuriant mišrų rožyną, būtų saugiau nenaudoti pernelyg daug spalvų. Jei jau esate  rožių ‚maniakas‘ ir norisi visų veislių po vieną, tai tuomet ‚prigesinkite‘ šį margumyną daugiamečiais augalais, naudodami ribotą spalvinę paletę ir ribotą rūšių/veislių kiekį. Pvz., švelnios melsvos katžolės (Nepeta) ir vos gelsvi bobramuniai (Anthemis) padės apvienyti tarpusavyje spalviškai ne itin derančias rožes. Tą patį efektą galima pasiekti, naudojant daug žalios ar pilkos lapijos.

Vienspalvis gėlynas. Keletas žodžių apie vienspalvius gėlynus. Tai tokie gėlynai, kur visi augalai žydi tos pačios spalvos,  tik skirtingų tonų žiedais. Gali pasirodyti nuobodu iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip nėra. Prieš 100 metų Anglijoje, dvaruose, tokie gėlynai buvo gana madingi. Sėkmingai sukurtas toks gėlynas parodo augintojo kompetenciją – tai yra iššūkis meistriškumui, kadangi spalvotus gėlynus kurti yra žymiai lengviau. Ir palaikyt juos yra sunkiau – kasmet reikia nemažai vienmečių, dvimečių, svogūninių augalų.

Dažniausiai kultivuojama vienspalvio sodo forma yra baltasis sodas. Žinomiausias – Sissinghursto pilies Anglijoje Baltasis sodas. Tačiau vėlgi, tai nėra 100 procentų baltas sodas. Balti žiedai gali būti ne tik sniego baltumo, bet ir gelsvi, žalsvi. O lapija – žalia, pilkšva, pilka, margalapė. Teorija taip pat teigia, kad tokiam sodui pagyvinti reikia nedidelio akcento kontrastingos spalvos, nes akis, žiūrėdama į vieną spalvą, pavargsta ir darosi nebeimli. Pavyzdžiui, tą patį baltą sodą labai pagyvins nedideli ploteliai ryškiai mėlynų augalų, tokių kaip lobelijos ar pentiniais.

Augalų formos. Rožės žiedai yra apvalūs, o dažnai ir gana masyvūs. Kad gėlynas gerai žiūrėtųsi, lysvėje turi būti atsvara papildančių formų (apvalainų) ir kontrastuojančių (vertikalių, horizontalių, ‚debesėlių‘). Tai gali būti ir augalų žiedai, ir paties augalo forma.

Harmoningos, rožes papildančios formos – augalai, augantys kupsteliais (rasakilos (Alchemilla), žemesni astrai (Aster)). Kontrastingos rožėms formos – vertikalūs augalai (veronikūnai (Veronicastrum), veronikos (Veronica), rusmenės (Digitalis)); horizontalūs (žemesni snapučiai (Geranium), kraujažolės (Achillea)); ‚debesėliai‘ (guboja (Gypsophilla), vingiriai (Thalictrum)

Kaip sodinti? Kad maišyta lysvė gerai žiūrėtųsi, ji turi turėti gylį. Taigi netaupykite vietos. Optimalus lysvės plotis – 3 metrai (tradicinė taisykle: lysvės plotis turėtų būti lygus dviems aukščiausio jūsų naudojamo augalo aukščiams). Tai yra, jei aukščiausias sodinamas augalas yra 1m, tai lysvės plotis turėtų būti bent 2 m. Yra visokių išimčių, tačiau su rožėmis, kai norisi vešlaus, prašmatnaus vaizdo, tie 3 metrai nėra perdaug.

Augalus sodinkite grupėmis, po 3-5. Kuo didesnis gėlyno plotas, tuo grupės turėtų būti didesnės, po 5-9. Tai taikoma vidutinio dydžio augalams, stambius augalus kaip kemeras (Eupatorium) ar arunkas (Aruncus) galima sodinti ir po vieną. Išimtis – jei sąmoningai siekiate cottage stiliaus gėlyno, kuris būdavo sodinamas po gabaliuką ar daigelį, iš kažkur parsineštų augalų. Tačiau rožės tokiame fone šiek tiek gali pasimesti.

Pagal tradicinius sodininkystės kanonus, mintyse lysvę dalinkime į tris dalis: pirma – žemiausia, iki kelių; vidurinė (dažnai didžiausia) iki juosmens ar krūtinės; ir galinė – iki viršugalvio ir aukščiau.

Rasakilos dažnai naudojamos rožyno apvadams

Pirmame trečdalyje – neaukšti augalai iki kelių, dažnai bordiūras – gali būti formalus (buksmedis (Buxus) ar levanda (Lavandula)), mažiau formalus (katžolės (Nepeta), šalavijai (Salvia). Vienalytis bordiūras, iš vienos rūšies augalo, apvienija gėlyną, gali apjungti netgi tarpusavyje nelabai tinkančias spalvas. Neformalesniam efektui galima naudoti kelių rūšių augalus, bet stenkitės sodinti grupelėmis po kelis. Tradiciškai  šiam tikslui dažnai yra naudojamos levandos, kurios Lietuvoje nėra ilgaamžės, ir kartais šaltomis žiemomis gali iššalti. Tačiau atrodo jos tikrai puikiai, ir jei jūsų rožyne žemė nėra itin užmirkstanti, jos gali labai sėkmingai augti eilę metų. Alternatyva – katžolės (Nepeta) pilkšvais lapais ir melsvai violetiniais žiedais: šalavijai (Salvia) žydrais, tamsiai mėlynais, rožiniais žiedais. Visi dera prie bet kokios spalvos rožių. Labai dažna ir populiari yra rasakila (Alchemilla).

Antras trečdalis – augalai aukščiu iki juosmens/krūtines. Jame įvairaus aukščio katilėliai (Campanula), flioksai (Phlox), bobramuniai (Anthemis), kraujažolės (Achillea), aukštesnės, stačiau augančios katžolės (Nepeta)

Trečias trečdalis – patys aukščiausi augalai: rusmenės (Digitalis), tūbės (Verbascum), veronikūnai (Veronicastrum), vingiriai (Thalictrum), eremūrai (Eremurus). Juos taip pat galima naudoti ir kaip besikartojančius akcentus, išmėtytus per visą gėlyno ilgį

Senovinės rožės ir snaputis ‘Patricia’. Šaltinis: http://www.clausdalby.dk

Vegetatyviškai ar sėklomis? Apsodinant mišrų rožyną, augalų – kaimynų pasirinkimas yra didžiulis. Kokius augalus pasirinkti – spęsti jums pagal tai, koks biudžetas, ir kokio tobulumo siekiate. Galima nusipirkti 10 pakelių sėklų, ir apsodinti labai neblogai; o galima išleisti kelis šimtus litų, ir sodinti kažkuo išskirtinius veislinius augalus. Teisingas atsakymas, ko gero, slypi kažkur viduryje. Triukas yra žinoti, kuriuos augalus galima kokybiškai išsiauginti iš sėklų, ir jie nedaug skirsis nuo veislių; o kurius galima turėti tik dauginant vegetatyviniu būdu, t.y. dalinant. Pavyzdžiui, jei jums reikia didesnio kiekio rasakilų, jas gana sėkmingai galima užsiauginti iš sėklų. Taip, veislės yra pranašesnės, augalai vienodesni, tačiau didžiulio skirtumo augaluose nepastebėsite. Tačiau, jei norite snapučio ‘Patricia’ ar ‘Rozanne’, spėju, kad iš sėklų tokio neužsiauginsite. Jei sėsite levandas ‚Hidcote‘ iš pakelio, jos sudygs, užaugs, tačiau matysis kad ir nedideli skirtumai tarp augalų. O jei pirksite daugintą auginiais, jūsų bordiūras bus kaip pagal liniuotę, visi augalai identiški.

Svogūniniai ir vienmečiai augalai. Tai augalai, galintys gražiai papildyti mišrius rožynus. Tik

Rasakilos ir snapučiai itin dažnai auginami kartu su rožėmisi

vertėtų rinktis veisles su vidutinio dydžio ar mažais žiedais, kad neatitrauktų dėmesio nuo rožių. Tačiau tų smulkiažiedžių žydėjimas dažnai būna netgi gausesnis.

Dekoratyviniai česnakai (Allium) – puikus priedas. Kaip ir tikri česnakai, jie turi kenkėjus atbaidančių medžiagų. Didelė įvairių aukščių veislių įvairovė. Dauguma žydi gana anksti, tačiau yra keletas vasaros antroje pusėje žydinčių.  A.christophii – kokių 40 cm aukščio, gražiai atrodo ir nužydėjęs, A.spherocephalum – tamsiai bordo bumbuliukai į vasaros pabaigą.

Jurginai (Dahlia) – lietuviai mėgsta didžiažiedžius jurginus, bet šie sunkiai įsipaišo į mišrius gėlynus. Tačiau  yra daug veislių nedideliais žiedais, kurie žymiai geriau dera prie rožių, suteikdami papildomų spalvų, tačiau pernelyg neatitraukdami dėmesio. Įdomius derinius galima išgauti, naudojant juodalapius jurginus.

Lelijos (Lilium) – geriausiai tinka azijinės, ypač nedideliais žiedais, arba žemyn nukreiptais žiedais. Rūšinės lelijos – taip pat geras pasirinkimas

Tuštiems tarpams užpildyti galima sodinti vienmetes gėles. Jų šaknys paprastai seklios, jos

Snaputis ‘Brookside’ gražiai dera prie geltonų rožių

rožėms ne konkurentės. Pasirinkimas didelis, priklausomai nuo jūsų vizijos – bet kokioje spalvinėje dermėje tiktų miltuotieji šalavijai, verbenos, smulkiažiedės petunijos. Be to, tai puikus būdas šiek tiek atnaujinti rožyną kasmet, jeigu jums tas įdomu.

Rožės prieskonių soduose. Jei domitės rožių istorija, galimas daiktas, jums patiktų sukurti viduramžišką rožių sodą. Iki šiol egzistuoja tos senos veislės – prancūzinė rožė (Rosa gallica) ‚Officinalis‘ ar ‚Versicolor‘, galbūt baltažiedės rožės (Rosa alba). Istoriškai, daugelis prieskoninių augdavo kartu su rožėmis – taigi toks sodelis būtų labai naudingas. Apkraštuoti galima būtų levandomis, šalavijais ar rūtomis; į kaimynus puikiai tiktų katžolė, melisa, mėtos, čiobreliai. Įdomus dalykas, bet teigiama, kad pomidorai apsaugo rožes nuo dėmėtligės. Tačiau, aišku, čia jau toks neįprastas derinys – nors kodėl gi ne, yra vyšninių pomidorų veislių, sudarančių gražų kerą.

Modernūs želdiniai. Dauguma išdėstytų dalykų daugiausia tinka tradiciniam, angliško tipo rožynams. Tačiau rožės turi savo vietą ir moderniose želdinimo schemose. Pavyzdžiui, prie modernios architektūros namo labai tiktų rožynas tik iš rožės ‚Iceberg‘ ir kininio miskanto (Miscanthus sinensis) ‚Variegatus‘, susodintų šachmatine tvarka – labai minimalistiška, tačiau elegantiška.

Tad galbūt parinkti kompanionai ne tik kad neatitrauktų dėmesio nuo gėlių karalaitės, bet atvirkščiai, papildytų jos ir taip akinantį grožį. Juk augalų pasaulyje taip pat, kaip ir  žmonių: visi mes ieškome draugų ir partnerių, kurie iškeltų mumyse mūsų geriausias savybes, ir toleruotų ar  pridengtų ne tokias vertingas savybes 🙂

Prancūzinės rožės: kodėl vertėtų jas prisiminti?

Šiandien ‘pasiskolinau’ (su leidimu, be abejo) senovinių rožių mylėtojos, kolekcininkės bei fotografės Nijolės rašinį apie gerai primirštą, tačiau vertingą senovinių rožių grupę – prancūzines Gallica rožes.

Nijolės Karpavičienės tekstas bei nuotraukos

Nepaisant to,  kad didžiulė dalis rožių istorijos likę paslaptyje, galima tvirtai teigti, kad prancūzinės rožės yra seniausios sodo rožės. Daug seniau, nei gavo šį pavadinimą, jos jau buvo žinomos senovės persams,  jas augino graikai ir romėnai. Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo, o šis regionas neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu. Šios rožės labai anksti įsikūrė didžiojoje Europos dalyje ir buvo ilgai naudojamos parfumerijai bei vaistiniams preparatams gaminti.

‘Tuscany’

Kur ieškoti pirmųjų šios grupės rožių atstovių? Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo. Šis regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu, ir šioje geografinėje teritorijoje gal būt žmonija pirmą kartą davė pavadinimą šiam augalui – Rosa.

Tiesioginių įrodymų apie natūralias R.gallica augimvietes iki šiol nėra. Archeologai  yra aptikę suakmenėjusių liekanų, tačiau šio erškėčio pasiskirstymo modelis visvien lieka neaiškus. Kai kuri botanikai teigia, kad natūraliai augančių laukinių prancūzinių rožių dar galima aptikti Pietinėje Europos dalyje ir į rytus iki Kaukazo.

‘Conditorum’

Tiesiogiai arba per savo hibridus R.gallica yra laikoma damaskinių (Damask), Provanso (Centifolia), samaninių (Moss) ir baltažiedžių (Alba) rožių protėviu. Taip kad galima drąsiai teigti, kad Rosa gallica yra praktiškai visų šiuolaikinių rožių protėvis. Dvi seniausios Gallica grupės rožės, išlikusios iki mūsų dienų, yra R.gallica  ‘Officinalis’ ir ‚Tuscany‘.

Mitai bei legendos

Nuo neatmenamų laikų rožė yra susižavėjimo ir garbinimo objektas. Rožės atsiradimas apipintas legendomis, mitais bei pasakomis. Kas žino, kiek tame yra tiesios, tačiau nuo to rožių istorije tik daugiau intrigos ir žavesio.

‘Duchesse de Montebello’

1940 m. Egipte buvo rastas kapas, išlikęs iš trečio amžiaus prieš mūsų erą. Jame buvo atrasta moters žynės mumija, palaidota kartu su rožių žiedlapių, pumpurų vainiku ir girliandomis, o jos apeigų skraistė buvo siuvinėta šviesiai purpuriniais penkialapiais rožių žiedais. Visgi, nustatyti, ar tai R. gallica vien iš džiovintų žiedlapių yra sudėtinga.

VII a. pr.Kr.Egipte, Ptolemėjaus laikais, rožėmis garsėjo miestas Arsinojė, kur iš rožių gamindavo rožių vandenį. Taip pat yra žinoma kad Kleopatra, priimdama Marką Antonijų,  rožių žiedlapiais išbarstydavo menės grindis.

Graikijoje – senųjų laikų intelektualaus gyvenimo centre – rožė buvo laikoma dievų dovana. Pagal Anakreoną, ji gimė iš baltų putų, kuriomis buvo padengtas Afroditės kūnas. Matydami nuostabias žiedus ant Afroditės kūno, Dievai apšlakstė jas nektarais, taip suteikdami šiai nuostabiai gėlei aromatą.

Yra daug legendų apie tai kaip balta rožė tampa raudona. Pasak dar vienos legendos baltą rožę nudažė Afroditės kraujo lašai, kai ji bėgo nejausdama aštrių spyglių iškodama  mirtinai sužeisto savo mylimojo Adonio. O štai arabiška legenda  apie raudoną rožę byloja kitaip: …’Maištas tarp gėlių prasidėjo, kai gėlės pavargo nuo savo karalienės. Mieguistas Lotosas atsisakė mėgautis mėnesiena ir  vidurnaktį neišskleidė savo žiedlapių. Dievai išklausė gėlių prašymo ir sukūrė naują karalienę – baltą Rožę. Lakštingala, apsvaigusi nuo tokio grožio, atskrido ir norėjo apglėbti karalienę, bet naujos karalienės spygliai subadė paukštį, kurio kraujas išsiliejo ant rožės žiedlapių. Taip ir atsirado raudonos rožės…’

‘La Belle Sultane’

Tačiau, pasak Talmudo, raudona rožė išaugo iš nekaltai pralieto Abelio kraujo, ir todėl turi tarnauti kaip papuošalas žydų nuotakai vestuvių dieną – nekaltumo simbolis.

Raudonos rožės minimos daugelyje senųjų metraščių, Plinijus Vyresnysis, romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas knygoje  „Gamtos istorija“ (Naturalis Historia), išsamiai aprašė apie 12 rožių rūšių. Rožę kaip vaistą labai plačiai naudojo graikai ir romėnai, buvo manoma kad padeda nuo jūros drakonų įkandimo ir nuo tokios paprasto negalavimo kaip galvos skausmo.

Daug nuorodų apie raudonas rožes randama ankstyvuosiuose religiniuose ir vaistininkų raštuose. 1629 m. vaistininkų užrašuose yra minimos 12 Gallica rožių veislių, tad galime spręsti, kad tuo metu rožių veislių skaičius buvo labai ribotas.

Imperatorienės Žozefinos nuopelnas rožių istorijai

Ryškiausias personažas šiuolaikinėje prancūzinių rožių istorijoje yra Žozefina, Napoleono Bonapartės žmona. Labai gaila, kad prisimenant šią spalvingą bei talentingą moterį, paprastai yra koncentruojamasi į jos egzotišką kilmę ar prieštaringai vertinamą moralę iki jai tampant imperatoriene. Tačiau šiai moteriai turėtų būti dėkingi visi šių dienų rožių mylėtojai.

Imperatorienė Žozefina

Jos didžiausias turtas buvo jos dvaro Malmaison sodas, kuriame vešėjo tų laikų įspūdingiausia pasaulio rožių kolekcija. Jos agentai keliavo po visą Europą ir už jos ribų, ieškodami naujų rožių veislių. Nei karas, nei skyrybos su Napoleonu nenumalšinio šios Žozefinos aistros.

Žozefinos rožynas buvo pradėtas 1804 m., o po dešimtes metų jame buvo jau apie 250 rožių veislių. Tarp jų buvo 167 prancūzinės (Gallica) rožės, 27 Provanso (Centifolia), 3 samaninės (Moss), 9 damaskinės, 22 kininės (China), 4 škotiškos (Pimpinellifolia), 8 baltažiedės (Alba), 3 Foetida, ir eilė rūšinių erškėčių (Rosa moschata, R. alpina, R.banksiae, R.laevigata, R.rubrifolia, R.rugosa, R.sempervirens, R.setigera). Tuo metu tai buvo įspūdingi skaičiai.

1791 m. prekyboje buvo rožių aistruoliai galėjo rinktis tik iš 25 rožių veislių. O po Žozefinos duoto impulso, 1829 m. kataloguose jau buvo siūlomos 2562 rožių veislės! Ir po Žozefinos mirties prancūzų selekcininkai tęsė savo eksperimentus su naujais kryžminimais.

Žozefina globojo ir skatino vietinius rožių selekcininkus kurti naujas veisles. Jei 18 a. dauguma auginamų rožių buvo kilę iš Olandijos, tai 19 a. imperatorienės Žozefinos pastangų dėka rožė tapo Prancūzijos gėle ir ja išliko iki 20 a., kuomet selekcininkų varžytinės persikėlė į Vokietiją ir Šiuarės Ameriką.

Šiuolaikinė prancūzinių rožių istorija

XIX a. antroje pusėje kaip ir kitos vieną kartą žydinčios rožės, prancūzinės rožės buvo užmirštos. J. Cranston (1877): “Iki atsirandant pakartotinai žydinčioms veislėms, prancūzinės rožės buvo mėgstamiausios Anglijos sodų rožės. Buvo auginama daugiau nei 1000 vien tik šios grupės veislių. Tačiau per paskutinius 20 metų (1857–1877) taip padaugėjo pakartotinai žydinčių rožių, kad prancūzinės ir kitos vieną kartą žydinčios rožės (išskyrus geriausias rinktines veisles) buvo išstumtos iš sodų.” B. C. Dickerson (1999) cituoja 1863 m. “Revue Horticole”: “Prancūzinės rožės, labai ilgą laiką stovėję rožių būrio priešakyje, greičiausiai nukrito į tolimiausias gretas dėl tikrų ar įsivaizduojamų trūkumų. Vis dėlto jos neprarado savo vertės, nes tai vienos iš atspariausių, mažiausiai reikalaujančių dėmesio, gausiausiai apsipilančios žiedais ir kvapniausios rožės.” (ir praėjus pusantro šimto metų, šis vertinimas vis dar šimtu procentų aktualus).

‘Belle sans Flaterie’ ir ‘Orpheline de Juliet’

Didžioji dalis tų laikų prancūzinių rožių veislių yra negrįžtamai prarastos, bet šių dienų selekcininkai vis atsigręžia į šių vertingų rožių genofondą. Pavyzdžiui, 1906m. amerikiečių selekcininkas N.E. Hansenas siuntėsi iš Sankt Peterburgo rožę ‚Alika‘ (R. gallica grandiflora).  1952 m. žinomas vokiečių rožininkas R.Kordes sukūrė prancūzinės rožįs hibridą hibridą ‚Scharlachglut‘. P.Beales Anglijoje pristatė puikų šiuolaikinį hibridą ‚James Mason‘, o kitas garsus anglų selekcininkas D.Austin panaudojo šias rožes išvedant tamsią ir aksominę ‚Prince‘. Prancūzinių rožių hibridai naudojami šiuolaikinėje selekcijoje siekiant išvesti atsparias ligoms ir ištvermingas šalčiams atsparias rožes.

Senosios Gallica rožės auginamos ir šiandien. Savo išskirtinumu, žiedų grožio, spalvų spektro įvairove, ištvermingumu, atsparumu ligoms jos vilioja ir dabartinius selekcininkus. Tad, laimei, prancūzinės rožės  nėra pamirštos. “Mada gali pasikeisti, bet grožis, niekada.“

Tad kokios tos prancūzinės rožės?

Dauguma prancūzinių rožių pasižymi tankia, stačiais, kompaktiškais krūmais. Stiebai padengti smulkiais spygliais, lapai pilkšvai žali, giliai vagoti. Žiedo forma gali būti labai įvairi. Vienų prancūzinių rožių žiedai tuščiaviduriai ar pusiau pilnaviduriai, kitų – labai pilnaviduriai, žiedlapiai tarsi susisukę į verpetą ar sudėtingai pasidalinę į keturias dalis. Taip pat šių rožių žiedai nevienodai kvapūs: vienų veislių žiedai labai kvapūs, o kitų – beveik nekvepia. Daugumos prancūzinių rožių žiedai purpuriniai ar violetiniai. Veislės dryžuotais ir margais žiedais daug dažnesnės nei kitose rožių grupėse. Prancūzinės rožės žydi labai gausiai vieną kartą vidurvasarį. Tai labai ištvermingos, atsparios ligoms ir šalčiams rožės. Neskiepytos jos dažniausiai labai plinta atžalomis.

‘Oeillet Parfait’

Rosa gallica ‘Officinalis’ (sin. ‚Apothecary’s Rose’, ‚Rose of Provins‘, ‚Red Rose of Lancaster’). Kilmė nežinoma. Tai greičiausiai seniausia Europos veislė. Nuo seno buvo auginama dėl vaistinių ir parfumerinių savybių (naudojami žiedlapiai). Apie 1 – 1,5m aukščio vešlus krūmas. Žiedai purpuriniai, stambūs, tuščiaviduriai su geltonais kuokeliais centre. Labai kvapnūs. Gausiai žydi vieną kartą sezono metu – vasaros pradžioje. Vaisiai labai maži. Veislė labai atspari ligoms bei šalčiams. Nereikli. Rytinėje Lietuvos dalyje šaltomis žiemomis gali apšąlti.

‘Versicolor’ (sin. ‚Rosa Mundi’, ‚Garnet Striped Rose’, ‚La Panachée’, ‚La Villageoise’, ‚Panaché’, ‚Provins Oeillet’, ‚Rosemonde’). Kilmė nežinoma, iki 1581 m. Neaukštas, apie 1 m aukščio krūmas. Žiedai tuščiaviduriai, stambūs, margi. Žiedlapiai šviesiai rausvi, išmarginti tamsiai rausvais dryžiais. Žydi labai gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Šakos tiesiog linksta nuo žiedų gausybės. G.S.Thomas rašė (1994): “Aukščiausios klasės sodo rožė […] tai vienas iš atspariausių žydinčių krūmų, duodančių puikų efektą.”

‘Versicolor’

‘Tuscany’ – kilmė nežinoma, iki 1820 m. Krūmas apie 1,5 m aukščio. Žiedai pusiau pilnaviduriai, tamsios kaštoninės spalvos, su skaisčiai geltonais kuokeliais centre. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Labai atspari ligoms veislė: beveik niekad neserga raudonjuodžiu dėmėtumu ir labai retai miltlige. Atspari žiemos šalčiams ir jei auga savašaknė, ji gali išgyventi dešimtmečius be jokios priežiūros.

‘Superb Tuscan’ (sin. ‘Tuscany Superb’) – Anglija(?), iki 1838 m.(?) Krūmas apie 1,5 m aukščio. Žiedai pilnaviduriai, tamsios raudono vyno spalvos, šiek tiek kvepiantys, aksominės tekstūros žiedlapiais. Žydi gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Kartais pražysta keli žiedai antroje vasaros pusėje. Atspari raudonjuodžiui dėmėtumui, bet peržydėjus dažnai suserga miltlige.

‘Tuscany Superb’

‘Cardinal de Richelieu’, Via Sian/Laffay, 1840 m. Krūmas apie 1,2–1,5 m aukščio. Stiebai blizgantys, žali su keliais spygliais, lapai tamsiai žali. Žiedpumpuriai stori ir plokšti. Tik ką išsiskleidę žiedai būna rausvi, pusiau prasiskleidę – rausvai alyvinės spalvos, visai išsiskleidę – tamsiai violetinės spalvos. Žiedlapiai tarsi asominiai. Žiedai nedideli (apie 6 cm skersmens ar dar mažesni), susitelkę žiedynuose dažniausiai po tris. Kvepia silpnai. Žydi vieną kartą. Reikia keleto sezonų, kad augalas gerai įsitvirtintų. G.S.Thomas (1994): “Viena žinomiausių veislių […] verta geriausios priežiūros.” G.Cheers et al. (1998): “Viena iš gausiausiai žydinčių prancūzinių rožių.”

‘Charles de Mills’. Kilmė nežinoma, iki 1885 m. Viena iš aukščiausių prancūzinių rožių, svyrančios šakos užauga iki 1,8 m. Lapai tamsiai žali. Žiedai labai pilnaviduriai, stambūs (apie 8 cm skersmens), tamsiai purpurinės spalvos. Žiedlapiai tarsi aksominiai, išsidėstę tvarkingomis simetriškomis spiralėmis. Žiedpumpuris atrodo panašus į suglamžytą masę, tačiau išsiskleidžia į idealiai suformuotą žiedą. Žiedai kvepia silpnai. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. G.S.Thomas (1994): “Jokia kita rožė neturi tokių sudėtingų simetriškų žiedų.”

‘Duchesse de Montebello’

‘Duchesse de Montebello’, Laffay, Prancūzija, iki 1826 m. Tai kita iš retų šviesiai rausvų prancūzinių rožių. Krūmas kompaktiškas, status, ūgliai užauga iki 1,5 m. Lapai matiškai žali. Žiedai pilnaviduriai, vidutinio dydžio, rausvų koralų ar kriauklių spalvos. Žiedų spalva nuo saulės išblykšta. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje.

‘Duchesse d’Angoulême’ (sin. ‘Wax Rose’), Miellez (?) 1818m.(?). Užauga iki 1 m aukščio, stiebai lankstūs, svyrantys ir linkstantys žemyn. Žiedai stambūs (apie 9 cm skersmens), negausiuose žiedynuose, pilnaviduriai, šviesiai rausvi, gracingai svyrantys ant plonų šakelių. Žiedlapiai ploni, beveik permatomi. Tai viena iš nedaugelio šviesių prancūzinių rožių. Žiedai labai kvapūs. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. G.Cheers et al. (1998): “Tik keletas senovinių rožių yra tokio rafinuoto grožio.”. B.C.Dickerson (1999) cituoja W. R. Prince (1846): “Sena, bet užtarnautai mėgiama veislė. Jos spalva tokia delikati, o forma tokia tobula, kad neįmanoma ja nesižavėti.”

‘Belle Isis’, Parmentier, Belgija, apie 1845 m. Tai viena iš žemiausių prancūzinių rožių, užauga apie 1 m aukščio ir tiek pat pločio. Lapai šviesiai žali. Tai nėra tipiška šios grupės atstovė dėl šviesios spalvos žiedų. Žiedai pilnaviduriai, puodelio formos, su “žalia akute” centre, šviesiai rausvi, vėliau spalva blunka. Stori plokšti žiedpumpuriai.

‘L’Impératrice Joséphine’

‘L’Impératrice Joséphine’ – kilmė nežinoma. Šiais laikais labai populiari senovinė rožė, tačiau senojoj literatūroj labai mažai aprašoma. Greičiausiai daugelį metų buvo žinoma kitais vardais, o buvo pavadinta imperatorienės Žozefinos garbei po jos mirties (G.Cheers et al., 1998). Krūmas tvirtas, platus, apie 2 m aukščio ir 1 m pločio. Lapai giliai gyslų išvagoti, pilkšvai žali. Žiedai dideli, pusiau pilnaviduriai, laisvos formos, rausvi. Žiedlapiai tarsi permatomi. Žydi labai gausiai vieną kartą. Kvepia silpnai. Dideli vaisiai. Atspari ligoms bei nereikli dirvožemiui veislė.

‘Oeillet Parfait’ , Foulard, Prancūzija, 1841 m. Krūmas kompaktiškas, status, apie 1–1,2 m aukščio, geresniuose dirvožemiuose gali būti nežymiai aukštesnis. Lapai šviesiai žali. Žiedai margi, labai pilnaviduriai, apie 4–5 cm skersmens, susitelkę negausiuose stačiuose žiedynuose (po 2 ar 3). Žiedlapiai balti, gražiai išmarginti tamsiai rausvais dryžiais, kurie su amžiumi šviesėja. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. B. C. Dickerson (1999) cituoja 1863 m. “Revue Horticole”: “žiedai nėra iš didžiausių, tačiau jų forma ir spalva tobula ir – įtikinamai – tai viena geriausių tarp margų rožių.” bei R. Buist (1844): “Ši rožė sukėlė tikrą sensaciją Anglijoje ir dabar reklamuojama už apvalią vienos gvinėjos sumą. Ji gražiai išmarginta, kaip gvazdikas, su rausvais, raudonais ir baltais atspalviais, puiki rutuliška forma. Manoma, kad viena geriausių šioje grupėje.”

‘Pompon de Bourgogne’ (sin. ‚Burgundiaca’, ‚Burgundica’, ‚Button’, ‚Cramoisi’, ‚Dwarft Burgundy’, ‚Dwarft Red Rose’, ‚Gilloflower Rose’, ‚Parvifolia’, ‚Petite Chalons’, ‚Petite St. François’, ‚Pompon Cramoisi’, ‚Pompon St. François’, ‚Pompone’, ‚Remensis’, ‚Shell’). Kilmė nežinoma, iki 1629 m. Krūmas labai stačias, apie 1 m aukščio, stiebai gausiai lapuoti. Lapai tamsūs, pilkšvai žali. Žiedai maži, pilnaviduriai, tamsiai rausvi.

‘La Belle Sultane’ ir ‘La Reine Victoria’

‘La Belle Sultane’ (sin. ‚Violacea‘) Apie 2 m aukščio ir 1,2 m pločio vešlus krūmas. Žiedai tamsios bordo vyno spalvos, su daugybe skaisčiai geltonų kuokelių centre, vidutinio dydžio, tuščiaviduriai. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Geriau sodinti daliniame pavėsyje, nes nuo kaitrios saulės tamsūs žiedai apdžiūsta. Kvapni. Gausiai žydi vieną kartą pirmoje vasaros pusėje. Lapai tamsiai žali, matiniai. Ilgiems stiebams reikia atramos, todėl labai tinka sodinti prie tvorų, namo sienų… Atspari šalčiams bei ligoms, nereikli dirvožemiui veislė. Žiemoja nedengiama, tačiau ilgi stiebai dažnai nukenčia nuo pavasarinės karštos saulės ir vėjų, ypač augantys atvirose vietose krūmai, todėl tokiose vietose žiemai geriau ilgasias šakas prilenkti prie žemės.

D.Austino rožės: modernios veislės, senovinė išvaizda

O šalčiai vis spaudžia, ir spaudžia… ir dar paspaus 😦 na, žiemos sporto mylėtojai, matyt, džiaugiasi, bet aš tai tikrai ne. Mirtinai reikia spalvų ir įsivaizduojamų aromatų.

Tad šiandien truputėlis ‘eye candy’, taip sakant, saldainių akims… Šiandien apie bene pačią populiariausią rožių grupę Lietuvoje – angliškas D.Austino rožes (na, argi nepasisekė mūsų rožininkams, kad turime Lietuvoje ir D.Austino rožių platintoją, Sibirkos rožyną)

Angliškų rožių istorija

Angliška rožė ‘Gertrude Jekyll’

 Angliškų rožių atsiradimo istorija romantiška ir įkvepianti. Prieš gerą pusšimtįmetų jaunas anglų ūkininkas D.Austinas susižavėjo nostalgiškomis senovinėmis rožėmis. O jos jau po truputį traukėsi užmarštin, nes tuo metu rožynuose viešpatavo spalvingos arbatinės hibridinės ir daugiažiedės rožės. Senoviniųrožių veislių vis mažėjo, kadangi selekcininkai orientavosi į vis stambesnius neįprastų spalvų arbatinių hibridinių veislių žiedus, kurie gražiai atrodytųparodose ar puokštėse. Kad rožės pražystų tokiais elitiniais žiedais, buvo reikalingas ypatingas kero genėjimas, dėl ko jos ne itin gerai žiūrėdavosi gėlyne.Įkvėptas knygų apie senovines rožes, D.Austinas nusprendė pabandyti išvesti rožę, kuri savyje suderintų geriausias senųjų ir moderniųjų veislių savybes., kurios būtų  ypatingai gražios, tačiau lengvai auginamos, ir vienodai gerai atrodytų tiek puokštėse, tiek gėlyne. Šios rožės savo žiedo forma turėjo atrodyti kaip senovinės, tačiau pasižymėtišiuolaikiškomis spalvomis bei pakartotinu žydėjimu.

Augalų selekcijoje daug nulemia atsitiktinumas ir sėkmė, ir D.Austinui gana greitai pavyko aptikti vertingą sėjinuką – ‘Constance Spry’. Ir nors šiemet šiai veislei sukanka 50 metų, ir ji žydi tik kartą vasaros pradžioje, ji iki šiol plačiai auginama. Taip radosi vis daugiau įdomių veislių, ir apie 1969 metus D. Austinas tvirtai įtikėjo, kad jis yra teisingo kelio pradžioje, ir kad jo rožės yra vertingos

‘Malvern Hills’

Tuo metu mažai kas tikėjo, kad tokios rožės išpopuliarės, ir rožių augintojai visiškai jomis nesidomėjo. Taigi D.Austinas nusprendė paversti savo ūkį rožynu, kad galėtų auginti ir pardavinėti naująsias angliškas rožes. Praėjus 40 metų,šios rožės išplito po visą pasaulį, ir yra bene mylimiausia rožių grupė tarp rožininkų.

Kuo ypatingos angliškos rožės?

D.Austino angliškos rožės – palyginti nauja šiuolaikinių rožių grupė,išpopuliarėjusi apie 1970-uosius metus. Jos atsirado, kryžminant senovines rožes su moderniomis arbatinėmis hibridinėmis bei daugiažiedėmis rožėmis. Išvienų jos paveldėjo subtilų žavesį bei nuostabius kvapus, iš kitų  – spalvų įvairovę ir pakartotiną žydėjimą.

‘Teasing Georgia’

Angliškų rožių žiedai savo forma labai primena senąsias veisles – rozetės ar puodelio formos, su daugybe smulkių vainiklapių, kurios gaubia stambūs išoriniai vainiklapiai. Pagrindinis vertinimo kriterijus, išvedant naujas angliškų rožių veisles – ne tiek spalvų ryškumas ar žydėjimo gausumas, kiek subtilus individualaus žiedo grožis bei kvapas. Tiek gėlynams, tiek puokštėms jos priduoda sunkiai nusakomo nostalgiško žavesio, primenančio senųjų Olandijos tapybos meistrų paveikslus.

‘Princess Alexandra of Kent’

Dauguma angliškų rožių auga kompaktišku, apvaliu krūmu, kuris gražiai dera gėlynuose. Paprastai jos siekia apie metrą aukščio, tačiau ūgis dažnai priklauso ir nuo genėjimo pobūdžio.

Angliškos rožės – viena iš kvapiausių rožių grupių. Kai kurios veislės pasižymi būdingu senovinių rožių dvelksmu, tačiau galima aptikti ir arbatiniųrožių, muskuso, miros bei įvairių vaisių aromatų. Jokia kita augalų grupėnepasižymi tokia aromatų įvairove.

Svečiuose angliškų rožių rojuje Olbraitone

Nedideliame mieguistame Anglijos kaimelyje Olbraitone, esančiame netoli Birmingemo, plyti vienas iš gražiausių pasaulio rožių sodų. Virš 700 įvairiųrūšių bei veislių rožių auga 80 arų rožyne. Sodas suskirstytas į mažesnius rožynus, kurių kiekvienas pasižymi savita atmosfera.

Angliškos rožės mišriame rožyne

Ilgasis Sodas sudaro pagrindinęsodo alėją, nes nuo jo atsišakoja kiti, mažesni rožynai. Jame sutelkta senovinių rožių kolekcija, kurių dauguma žydi tik kartą vasaros pradžioje. Kad pratęsti žydėjimą, Ilgajame sode auga ir nemažai šiuolaikinių krūminių bei angliškų rožių. Per visą sodo ilgį driekiasi pergolės, prie kurių auga laipiojančio bei vijoklinės rožės. Nužydėjus šioms rožėms, ant jų pakimba mažučių erškėtuogių girliandos.

D.Austino rožynai

Viktorijos laikų sode veši angliškos bei kitos pakartotinai žydinčios rožės. 2006 metai šis sodas bvo apjuostas aukšta (beveik 3m ) ir 100 metrų ilgio tvora, šalia kurios susodintos angliškos rožės puikiai iliustruoja, kad jos tinkamos auginti ir kaip vijokliai. Kitos laipiojančios bei vijoklinės rožės svyra nuo arkų ir pergolių.

Tačiau Renesanso sodas, ko gero, pats gražiausiais. Jo centre esantis siauras vandens tvenkinys primena itališkus sodus. Jis paskirtas tik angliškoms rožėms, kurios pradeda žydėti gegužės pabaigoje ir žydi iki šalnų. Šiame sode iš tikro atsiskleidžia angliškųrožių pasaulio spalvų bei kvapų įvairovė.

Liūto sode centrinė figūra –liūto skulptūra. Ją supa taisyklingos arbatinių hibridinių, daugiažiedžių bei angliškų rožių lysvės, o pačią skulptūrą juosia miniatiūrinių rožių bordiūras. Išilgai Liūto sodo driekiasi dvi ilgos, tradicinės mišrios lysvės, kur prabangūs angliškų rožių žiedai supasi tarp daugiamečių žolių augalų.

Yra ir laukinis rožynas, kuriame natūralioje aplinkoje auginami erškėčiai bei jiems artimos rožių veislės. Šis sodas gražiausiai atrodo pavasarį – būtent tuo metu žydi dauguma erškėčių.

Kaip atsiranda angliškos rožės?

D.Austinas Čelsio gėlių parodoje

Angliškos rožės taip pat yra vienas iš brangesnių rožių grupių. Jei jums tai atrodo neteisinga, tereikia atidžiau pasigilinti, kiek laiko ir preciziško rankų darbo įdedami į veislės atsiradimą.

Kasmet D.Austino rožyne daroma apie 150,000 tikslinių kryžminimų. Tamžiedadulkės yra rankomis surenkamos, sužymimos ir apdžiovinamos. Kadangi daugelis pilnavidurių rožių turi labai mažai kuokelių, surinkti pakankamą kiekį žiedadulkių nėra lengva. Apdulkinamų augalų kuokeliai yra pašalinami, kad jųpiestelės apsidulkintų tik numatytomis žiedadulkėmis. Visi kryžminimai yra kruopščiai registruojami. Sunokus erškėtuogėms, surenkama apie 400,000 sėklų. Išjų sudygsta apie 250,000 sėjinukų. Kadangi visi sėjinukai skirtingi, jie atidžiai stebimi kelerius metus – svarbu per anksti neišmesti gero augalo, nes kartais sėjinukai savo tikrą veidą parodo tik po kelerių metų stebėjimo. Ir taip tęsiasi 8 metus. Paskutiniais metais atrinkti perspektyviausi augalai padauginami iki 200 vienetų, ir vertinami toliau. Nuskambės žiauriai, tačiau išjų bus atrinkti tik 5-6 augalai, kurie bus naudojami tolimesniam dauginimui. Likusieji keliaus į komposto krūvą. Ir taip kasmet…

Angliškos rožės Čelsio gėlių parodoje

Viso šio titaniško darbo rezultatas – 5 ar 6 naujos veislės, kurios kasmet pristatomos Čelsio gėlių parodoje Londone, vykstančioje gegužės pabaigoje.

D.Austino ekspozicija Čelsio parodoje

2011m. Čelsio gėlių paroda D.Austino rožynui atnešė jau 16-tą aukso medalį. Kaip taisyklė, angliškų rožių ekspozicija būna labai paprasta. Šį kartą ją juosė neaukšta tinkuoto mūro tvora ir mažutės karpyto buksmedžio gyvatvorės, o ekspozicijos viduryje – nedidelis tvenkinukas su tradicine skulptūra. Tai dar viena graži tradicija, kad kiekvienoje Čelsio parodoje rožių ekspoziciją puošia D.Austino žmonos sukurta skulptūra (beje, šių skulptūrų gausu D.Austino rožyne Olbraitone). O šiose paprastučiuose rėmuose kunkuliuoja ir per kraštus verčiasi rožių žiedų gausa.