Vėlyvas ruduo irgi gali būti gražus, ypač tokį šiltą lapkritį…
Miscanthus sinensis FERNER OSTEN
Vernonia crinita BETTY BLINDEMAN
Sanguisorba BLACKTHORN
Astilbe chinensis PURPURLANZE
Eryngium BIG BLUE – nerealus grožis bet kuriame stovyje
Sanguisorba sėjinukas
Miscanthus sinensis GOLIATH
Verbena hastata šluotos
Achillea CORONATION GOLD
Anthemis burbuliukai
Agastache BLACKADDER
Panicum virgatum SHENANDOAH šydas
Vaiduokliškas Perovskia siluetas
Dar viena dozė olandiškų želdynų, šį kartą miesto viduryje 🙂 Iš tikro, šitas želdynas suprojektuotas Piet Oudolf 2006m. Ir kas keisčiausia, apie tai informacijos beveik nėra – nei muziejaus, nei Oudolf tinklapyje, nei šiaip kur internete, kas man labai labai keista. Jaučiu, kažkokia čia intriga įvyko 🙂 Aš pati sužinojau apie šią vietą iš vienos žinutės Facebook’e, ir atkreipiau dėmesį tik todėl, kad kažkaip vis per Eindhoveno oro uostą tenka skraidyti.
Bet pamatyti tikrai buvo verta – puikus pavyzdys to, kaip šiuolaikiškai gali būti tvarkomos miesto erdvės. Net rudenį viskas atrodo labai neblogai, įsivaizduoju, rugpjūtį/rugsėjo pradžioje vaizdas turėtų būti išvis didingas. Pats muziejus toks keistokas, iš dviejų gabalų – priekis statytas 1936 m. iš raudonų plytų, o kita dalis – ultramodernios formos. O želdynas puikiausiai dera prie abiejų pusių.
O čia apsauga išėjo paspoksoti, kokie čia berazumiai malasi aplink muziejų su fotoaparatais 🙂 Turbūt galvoja – ir ką čia jie fotografuoja, pilni patvoriai tokių augalų… Nežino gi, jog pas mus ant Lietuvos tuo klausimu visiškas pasninkas 😉
Tai tiek tam kartui… olandiškų vaizdelių ir neparodytų sodų dar yra, bet gal kada ateičiai paliksiu 😉
Jau nuo liepos man lyg akmuo po kaklu 🙂 – pažadas parašyti apie Piet Oudolf ir Noel Kingsbury seminarą ‘Planting Design Workshop’. Na negaliu gi likti kažkokia pažaduke, ar ne? O tai ir užuominų jau sulaukiu, atseit, gal taupau įspūdžius kokiam tai reikšmingam straipsniui spaudoje; ir, tiesą pasakius, jau kaip ir pradeda po truputį užsimiršti, atmintis jau ne ta, metai visgi 🙂 Tad, kadangi orai stojo bjaurūs (ne tai, kad darbų lauke trūktų), geriau jau tarškinsiu sau klaviatūra, ir imituosiu, kad esu baisiai užsiėmusi….
Didelių paslapčių, be abejo, neatskleisiu, pasitaupysiu 😉 patys suprantate, know-how, ir visa kita… Bet apie bendrus įspūdžius papletkinsiu, negi gaila 🙂
Astrantia ‘Washfield’, Deschampsia cespitosa
Taigi, o buvo taip… Iškart po Naujų, naršydama įprastuose interneto puslapiuose, užmačiau tokį mažą skelbimėlį apie Piet Oudolf bei Noel Kingsbury organizuojamą seminarą ‘Planting Design Workshop’. Veiksmas – Hummelo, Piet Oudolf namuose. Aišku, susidomėjau 🙂
Abejonių, ar važiuoti, buvo: seminaras nepigus, o gegužės mėnesį tose apylinkėse jau kelionė suplanuota buvo (aišku, augaliniais tikslais, kokiais gi dar, pas mane kitų tikslų nebūna 🙂 ) Bet visgi ryžausi – pagalvojau, P.Oudolf seminarai reti, o ir žmogus jau nejaunas, apie 70 metelių, kas žino, kiek dar tų progų bus. Iš tikro, vėliau, pamačiusi dalyvių sąrašą (apie 20), net susigėdau kažkaip. Žmonės važiavo iš JAV, Kanados, N.Zelandijos, Australijos, buvo visas moteriškių desantas iš Argentinos bei Urugvajaus. O man čia, matot, kaimynystėje tingu pavažiuoti. Žmonėms iš tolimų kraštų atrodo, kad čia tas pats kaip mums iš Vilniaus į Kauną nulėkti, juokų darbs…
Na ir nuvažiavau… Tad keletas nuotraukų su komentarais. Čia, apačioje, P.Oudolf biuras.
Nors vaizdas lyg laukinės pievos, iš tikro čia žmogaus rankų darbas. Galima sakyti, kad tai ir yra viena pagrindinių šiuolaikinio kraštovaizdžio formavimo krypčių šių dienų pasaulyje. Jam apibūdinti vartojami įvairūs terminai – intermingling, matrix planting.
Kita a la laukinė pieva, gerokai pagražinta kultūriniai augalais. Įdomu, ko gero, tai, kad P.Oudolf kieme taip ir nepamačiau nei lopinėlio tos ‘olandiškosios bangos’ ,kurį jį taip išgarsino pasaulyje, kai augalai sodinami didesniais ar mažesniais blokais. Jo asmeninis sodas – arba stilizuotos pievos, arba bandomieji gėlynai, kur jis stebi naujus augalus. Sako, kad tokia yra apželdinimo ateitis (na, jei ir taip, Lietuvoje tai labai labai labai tolima ateitis, kokių keletas šviesmečių 🙂 )
Atkreipkite dėmesį kiek nedaug reikia, kad iš pažiūros laukinė pieva atrodytų tvarkingai – tiesiog trumpai nupjautos vejos ar tako šalimais.
Tie raudoni, gausūs burbuliukai – ilgagalvis dobilas (Trifolium rubens)
Vat ko pavydžiu olandams, tai tų aukštų karpytų gyvatvorių.
Šiam stotingam augalui, Peucedanum verticillare, P.Oudolf gėlynuose leidžiama sėtis nevaržomai. Galima suprasti kodėl 🙂 tikrai įspūdingas. Kaip jam gyventųsi Lietuvoje? kas žino, nepabandęs nesužinosi.
Peucedanum verticillare
Sporobolus heterolepis jau kuris laikas yra mano mėgstamiausia iš nedidelių dekoratyvinių žolių. Nepaprastai vertingas, kai žydi, tačiau ir lapai puikūs, siauri, želiantys dailiu kupstu. Labai gerai konkuruoja su piktžolėmis
Sporobolus heterolepis
Veronicastrum sibiricum ‘Red Arrows’
Gillenia trifoliata, Campanula lactiflora
Šitą astranciją ‘Washfield’ jau kelinti metai ‘medžioju’, tačiau kol kas nesėkmingai 😦 Išskirtinė spalva- tamsesnė, sodresnė nei ‘Roma’. Baisiai man jos reikia
Astrantia ‘Washflied’
Kelias į P.Oudolf sodybą.
Gliuosnialapė saulėgrąža (Helianthus salicifolius) auginama ne dėl žiedų, bet dėl lapų – akivaizdu, kodėl, ar ne? Antrame plane – virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) ‘Adoration’
Helianthus salicifolius
Bandomasis ‘poligonas’ – čia augalai tiesiog auga, susodinti į įvairių genčių bei rūšių dekoratyvinių žolių matriksą (užtai ir matrix planting).
Gražus būdas sodinti aukštesnėms veronikoms ar panašiems vertikaliems augalams, kai jie kyšo virš priekiniame plane pasodintų ažūrinių augalų – čia kiškio ašarėlės, Briza media
Veronica longifolia ‘Blauriesin’, Briza media
Makedoninė buožainė (Knautia macedonica) patapusi labai populiariu augalu. Tačiau elementari lietuviška dirvinė buožainė (K.arvensis) – ne ką prastesnė.
Knautia arvensis
Knautia macedonica
Šis augalas, Lychnis chalcedonica var.carnea, man pačiai naujiena, ir jau tupi norimų augalų sąrašo viršuje (taip tas mano sąrašas niekuomet ir nesibaigia 🙂 )
Lychnis calcedonica carnea
Vaizdas nuo biuro pastato. Dekoratyvinės žolės – Spodiopogon sibiricus ir nendrinės melvenės, Molinia arundinacea. Ir elementarūs žagreniai. Sako, pavasarį tenka pavargti su atžalų naikinimu, bet užtai rudeninė spalva kokia. Ar man tik atrodo taip, bet pas mus žagreniai tokie raudoni nebūna?
Labai gražus Pyrus salicifolia egzempliorius. Ir man dar labai patiko tos ašuotės tarp plytelių, nors taip ir nepaklausiau, ar čia planuota taip, ar netyčia įvyko.
Čia P.Oudolf aiškina smalsučiams, kaip vyksta darbo procesas. Sako, man negaila jums viską parodyti, visvien taip pat nepadarysite 🙂 Ir tikrai, čia kaip su virėjais ir jų receptais. Gali nurašyti tuos kiekius, gramus ir procesą, bet visvien meistras žino tam tikrų smulkmenėlių, be kurių vis vien gaunasi ne visai taip.
Jei kam įdomu… ši pieva buvo sėjama iš tipinių tų apylinkių pievų augalų, o vėliau į ją prikaišiojama visokių įspūdingesnių augalų: melvenių (Molinia arundinacea), veronikūnų (Veronicastrum), Monarda bradburiana, ir t.t.
Biuro pastatas…
Vaizdas nuo biuro pusės…
Biuro pastatas visame gražume.
Pievos fragmentas, priekyje – sibirinis veronikūnas (V.sibiricum) ‘Red Arrows’, gera, kompaktiška veislė, žydinti anksčiau nei virgininiai veronikūnai (V.virginicum)
Pieva, pagražinta kraujažolėmis (Achillea) ‘Coronation Gold’, snapučiais (Geranium) ‘Patricia’, veronikūnais (Veronicastrum sibiricum) ‘Red Arrows’, nendrinėmis melvenėmis (Molinia arundinacea) ir kt.
Stilizuota pieva
Graži detalė iš lauko akmenų (bet man vis galvoje sukasi, kad sunku visgi turėtų būti tą žolę aplink avis karpyti, matyt, rankomis tenka)
Vaizdas palei gyvenamąjį namą
Nagrinėjusiems P.Oudolf kūrybą, manau, vaizdai pažįstami. Jei ką domina, kas auga tame antrame cilindre kairėje – viduryje miskantai (Miscanthus) ‘Malepartus’, aplinkui palminė viksva (Carex muskigumensis)
Štai ten, tolumoje, ir buvo tos ikoninėmis patapę karpytų gyvatvorių bangos. ‘Buvo’ – nes taip jau būna gamtoje, kad ne viską žmogus kontroliuoja. Prieš keletą metų buvo dideli potvyniai, ilgą laiką gyvatvorės stovėjo gerokai apsemtos. O kukmedžiai labai nemėgsta užmirkimo, tad štai ir rezultatas – jie mirė. Bet pačiam P.Oudolf tai gana vienodai. Buvo, nebėra, baisiai čia… Aš manau, per tiek laiko ir darbo su augalais patampi filosofiškas. Ir gal netgi truputį pradedi jaustis įkaitu to savo sukurto ir išgarsėjusio kūrinio (panašiai kaip M.Mikutavičius su savo trim milijonais 🙂 )
Beje, ir tų gyvatvorių atsiradimo istorija gana juokinga ir ironiška. Kažkada seniai seniai, kai jis su žmona persikėlė gyventi į Hummelo, sugalvojo gale lauko prisikaišioti kukmedžių auginių, atseit, paaugs ir bus papildomas pajamų šaltinis. Po kelių metų kažkiek praretino tuos kukmedžius, ir kadangi nesugalvojo, ką daugiau su jais galima padaryti, nusprendė pradėti karpyti. Ir karpė tol, kol tos gyvatvorės tapo vienu iš labiausiai atpažįstamu vaizdu šiuolaikinėje sodininkystėje. Tai štai kaip kartais gimsta pasaulio stebuklai 🙂
Nassella tenuissima ir Knautia macedonica – paprasta ir gražu
Knautia macedonica, Nassella tenuissima
Astrantia ‘Abbey Road’, Geranium oxonianum
Tai tiek tų nuotraukų bei įspūdžių 🙂
Kartas nuo karto sulaukiu kritikos (tiesa, švelnios :)), kad per mažai talpinu bendrų nuotraukų. Bandau pasitaisyti…
Gana įkyriai į kadrą lenda LA lelija ‘Kentucky’. Čia ji su kaimynų Macleaya cordata (kam sodinti savo, jei galima ‘pasiskolinti’ vaizdą?) …
Lilium ‘Kentucky’ (LA)
… o čia ji su maniškiu veronikūnu Veronicastrum virginicum ‘Fascination’ bei gumbene Phlomis tuberosa ‘Amazone’
Šiemet ryžausi įsileisti keletą modernių ežiuolių. Nelabai man prie širdies daugelio naujų veislių neoninės spalvos ir bumbuliniai žiedai, bet, tariau, pabandysiu keletą nepilnavidurių veislių. Gal ir nieko, stebėsime toliau, o tuo tarpu lieku ištikima savo senai meilei, ‘Fatal Attraction’. TIesa, viena iš naujųjų, ‘Summer Clouds’, gana panaši į ją
Echinacea ‘Summer Clouds’
Echinacea ‘Leilani’, Nepeta grandiflora ‘Bramdean’
OT (Oriental Trumpet) lelijos labai naudingos. Jos pradeda žydėti jau po azijinių bei LA lelijų benefiso . Kai kurios žydi visu pajėgumu, kitos dar tik ruošiasi. Kai kurios veislės pasižymi toookiu kvapu (pvz. mano numylėta ‘Holland’s Beauty’), kad jų tikrai nerekomenduočiau žmonėms, kuriems nuo lelijų kvapo įsiskauda galva. Bent jau ‘Holland’s Beauty’ kvapas yra gerokai stipresnis nei rytinių lelijų, kurios ir taip gana stipriai kvepia. Kadangi aš tokiems žmonėms nepriklausau, audžiu mintį, kad reikia arti namų prisodinti dar daugiau tokių lelijų 🙂
Lilium ‘Nymph’ (OT)
Čia į kadrą pateko mano dukra Kamilė. Kartais, ir tik labai kartais, pavyksta ją prikalbėti paravėti (aišku, ne be finansinių svertų). O štai centre, visu gražumu, gumbenė Phlomis tuberosa ‘Amazone’. Gal ir ne tokie išraiškingi bumbuliukai, lyginant su P.russeliana, bet kelerių metų augalai atrodo gana architektūriškai.
Na, ir pabaigai negaliu atsispirti pagundai ir neįkelti vieno close-up 🙂. Viendienė ‘Janet Benz’ , viena iš plastmasinių veislių. Aišku, sakau tai gerąja prasme – jos žiedlapiai tokio storumo, kad atrodo lyg nulipdyti ar išlieti iš plastmasės.
Hemerocallis ‘Janet Benz’
Šitą rašinį nusprendžiau persikelti iš ankstesnio blogo, kadangi jis buvo labai populiarus. Parašiau aš jį prieš keletą metų… Per tą laiką įgijau tam tikros patirties (liečiančios mišrius rožynus), pastebėjau kai kuriuos dalykus, kurie yra svarbūs, norint auginti štai tokį rožyną lietuviškomis sąlygomis. Tad šis rašinys yra kaip ir atnaujinta versija.
Rosa ‘Golden Celebration’, Slavia nemorosa ‘Ostfriesland’, Heuchera ‘Vesuvius’
Pagrindinis dalykas, ką noriu pabrėžti – norint auginti rožes mišriuose rožynuose, reikia joms duoti laiko įsivažiuoti. Lietuva – šalta šalis rožėms, žiema vis pakandžioja šakas, tad daugumai veislių prireikia 2-3 metų, kad jos gerai įsiaugtų ir išsišakotų. Dauguma daugiamečių žolinių augalų yra tikri spartuoliai, lyginant su rožėmis, tad sodinant jas daugmaž vienu metu, rožės iš karto gauna ir stiprų konkurentą į kaimynus. Taigi, jei rožės sodiname rudenį, plikomis šaknimis, apie daugiamečius žolinius augalus reiktų mąstyti tik po pusantrų metų (ne sekantį pavasarį, bet dar po metų). Išimtį galima daryti lėtai augantiems daugiamečiams, kurie tikrai niekaip neužgoš rožių: astrancijoms, blakėžudėms, lėtesniems snapučiams (‘Rozanne’).
Ir svarbiausia – atstumas, atstumas, ir dar kartą atstumas 🙂 (nuo rožės). Net pats didžiausias milžinas mažame vazonėlyje atrodo toks nekaltutis ir liaunutis. Neapsigaukite, pasidomėkite, kaip jis ilgainiui atrodys, kad nepatupdyti kokio baltažiedžio katilėlio (Campanula lactiflora) šalia rožės šaknų – tokios konkurencijos jokia rožė neatlaikytų.
Tad kodėl mišrus rožynas?
Ekologiškumas. Dauguma rožių augintojų, ko gero, sutiktų, kad be pesticidų ir fungicidų sėkmingai rožių neužauginsi. Ne todėl, kad taip patinka, o todėl, kad tai yra beveik neišvengiama. Turint nedidelį kiekį rožių, tikrai galima susidoroti ekologiškomis priemonėmis. Kaip ir su visais augalais, kai rožės auginamos kaip monokultūra, (t.y. didelis kiekis vienos genties augalų vienoje vietoje), ligų bei kenkėjų tikimybė išauga keleriopai. Tokioje aplinkoje jie plinta ugnis sausame miške. Mišriuose rožynuose didesnė augalų įvairovė sudaro fizinį, o kartais ir cheminį barjerą, pritraukia vabzdžius plėšrūnus.
Šaltinis: http://www.davidaustinroses.co.uk
Praktiškumas. Kokie bebūtų gražūs rožių žiedai, reta rožė žydi iš tikro nuolat; pertraukos būna, kad ir trumpos. Kai kurių rožių veislių krūmai yra negražūs iš prigimties – mažai šakų, išstypusi ir išdrikusi kero forma, plikos ‚kojos‘, ar pan. Mišriuose rožynuose situaciją pataiso augalai – kaimynai: jie pridengia negražias vietas, žydi tuomet, kai rožės ilsisi, o kiti atvirkščiais, žydi kartu su rožėms, išryškindami jų grožį. Žemesni augalai maskuoja nuplikusias stiebų apačias.
Toks stilius dažnai populiariai įvardinamas kaip ‚angliškas stilius‘ – augalų pilni, tankiai užsodinti gėlynai visiems kažkaip siejasi su Anglija, kur iš tiesų, panašus stilius seniai jau madingas.
Melsvų katžolių kilimas pridengias nepatrauklius rožių stiebus
Kas svarbu, renkantis augalus. Augalų deriniai turi vizualiai derėti spalva, forma ir faktūra; augalai turi mėgti panašiais augimo sąlygas kaip ir rožės (gerą drenažą, trąšią dirvą, mažiausiai 6 val. saulės per dieną). Daugiamečiai augalai neturėtų būti pernelyg agresyvūs, ar greitai besiplečiantys, kad neužgožtų rožių. Jei nenorite kasmet persodinti augalų, rinkitės tokius daugiamečius, kurių nereikėtų itin dažnai dalinti.
Vietos paruošimas. Kiekviena minutė, įdėta į dirvos ruošimą (piktžolių, ypač daugiamečių, naikinimas, komposto/perpuvusio mėšlo įterpimas, kultivavimas) duos jums savaitę laiko grožėtis vėlesniu savo gėlynu. Geriau kantriai palaukti bent pusmetį, ruošiant dirvą, ir gerai padaryti darbą, nei vėliau keiksnoti savo skubotumą, bandant ravėti tankiai sužėlusiuose gėlynuose. Jei iš rudens (o vėliausiai sekantį pavasarį) pradėsite ruošti rožynui paskirtą vietą, rudenį jau drąsiai galėsite sodinti rožės.
Kaip sodinti? Kaip jau minėjau, svarbu išlaikyti atstumą tarp rožių ir kitų augalų. Rožei reikės vietos plėstis, be to, svarbu laisva oro cirkuliacija. Persodinant daugiamečius, kurie yra trumpaamžiškesni nei rožės, nereiktų pernelyg kapstyti rožių šaknų. Atstumas nuo rožių ir tarp augalų turėtų būti ne mažiau nei 50cm. Nors iš pradžių gėlynas atrodys retokas, atsispirkite norui sodinti tankiau – tiek rožės, tiek daugiamečiai su laiku suvešės ir paplatės. Jei labai erzina plika žemė ar mulčas, sodinkite vienmečius ar dvimečius augalus.
Renkamės spalvą ir formą.
Koncepcija. Pirmiausiai reikėtų užduoti sau klausimą – o kokio efekto siekiate? Ką norite sukurti? Ramybės oazę – gal tuomet labiau prie širdies pasteliniai, pernelyg neblaškantys tonai? O gal patinka ryškūs, prabangūs atspalviai ir kvapai – tuomet rožės aksominiais žiedais ir Damasko kvapais būtent jums. Žadinančiam efektui – saulės, geltoni oranžiniai tonai. Baltas sodas – ramybė, net askezė, toks sodas ypač ilgai matysis vasaros prieblandoje.
Spalvų ratas. Visi yra jį matę – tai įrankis, sukurtas prie 150 metų, ir iš pirmo žvilgsnio tai gana paprasta. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Apie spalvų derinimo teorijas yra parašytos ištisos knygos, ir tai nėra taip jau primityvu. Tačiau paprastam augintojui, kuris nesiekia želdynų dizainerio ateities, gal net ir neverta pernelyg gilintis į šias subtilybes. Kaip ten bebūtų, spalvų ratas yra naudinga priemonė, kuri leidžia, nedarant esminių klaidų, kurti harmoningus ar kontrastiškus augalų derinius. Tačiau tai kartu ir tam tikri rėmai. Tačiau kaip paslaptį pasakysiu 😉 – iš tikrųjų gamtoje visos spalvos tinka. Kokių spalvų žiedai bebūtų, žalia ar pilkšva lapija tas spalvas sujungia, vienas prigesina, kitas paryškina. Pagalvokime apie savaime pasisėjančius augalus – jie kažkodėl visuomet spalviškai tinka. Natūrali gamta spalvų nekoordinuoja – tačiau niekam neužkliūna, kad pieva, pilna įvairiaspalvių augalų, yra per marga. Taigi, spalvų ratas yra naudinga taisyklė, kurią reikia išmokti tam, kad vėliau galima būtų ją laužyti.
Tačiau visgi, kuriant mišrų rožyną, būtų saugiau nenaudoti pernelyg daug spalvų. Jei jau esate rožių ‚maniakas‘ ir norisi visų veislių po vieną, tai tuomet ‚prigesinkite‘ šį margumyną daugiamečiais augalais, naudodami ribotą spalvinę paletę ir ribotą rūšių/veislių kiekį. Pvz., švelnios melsvos katžolės (Nepeta) ir vos gelsvi bobramuniai (Anthemis) padės apvienyti tarpusavyje spalviškai ne itin derančias rožes. Tą patį efektą galima pasiekti, naudojant daug žalios ar pilkos lapijos.
Vienspalvis gėlynas. Keletas žodžių apie vienspalvius gėlynus. Tai tokie gėlynai, kur visi augalai
žydi tos pačios spalvos, tik skirtingų tonų žiedais. Gali pasirodyti nuobodu iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip nėra. Prieš 100 metų Anglijoje, dvaruose, tokie gėlynai buvo gana madingi. Sėkmingai sukurtas toks gėlynas parodo augintojo kompetenciją – tai yra iššūkis meistriškumui, kadangi spalvotus gėlynus kurti yra žymiai lengviau. Ir palaikyt juos yra sunkiau – kasmet reikia nemažai vienmečių, dvimečių, svogūninių augalų.
Dažniausiai kultivuojama vienspalvio sodo forma yra baltasis sodas. Žinomiausias – Sissinghursto pilies Anglijoje Baltasis sodas. Tačiau vėlgi, tai nėra 100 procentų baltas sodas. Balti žiedai gali būti ne tik sniego baltumo, bet ir gelsvi, žalsvi. O lapija – žalia, pilkšva, pilka, margalapė. Teorija taip pat teigia, kad tokiam sodui pagyvinti reikia nedidelio akcento kontrastingos spalvos, nes akis, žiūrėdama į vieną spalvą, pavargsta ir darosi nebeimli. Pavyzdžiui, tą patį baltą sodą labai pagyvins nedideli ploteliai ryškiai mėlynų augalų, tokių kaip lobelijos ar pentiniais.
Augalų formos. Rožės žiedai yra apvalūs, o dažnai ir gana masyvūs. Kad gėlynas gerai žiūrėtųsi, lysvėje turi būti atsvara papildančių formų (apvalainų) ir kontrastuojančių (vertikalių, horizontalių, ‚debesėlių‘). Tai gali būti ir augalų žiedai, ir paties augalo forma.
Harmoningos, rožes papildančios formos – augalai, augantys kupsteliais (rasakilos (Alchemilla), žemesni astrai (Aster)). Kontrastingos rožėms formos – vertikalūs augalai (veronikūnai (Veronicastrum), veronikos (Veronica), rusmenės (Digitalis)); horizontalūs (žemesni snapučiai (Geranium), kraujažolės (Achillea)); ‚debesėliai‘ (guboja (Gypsophilla), vingiriai (Thalictrum)
Kaip sodinti? Kad maišyta lysvė gerai žiūrėtųsi, ji turi turėti gylį. Taigi netaupykite vietos. Optimalus lysvės plotis – 3 metrai (tradicinė taisykle: lysvės plotis turėtų būti lygus dviems aukščiausio jūsų naudojamo augalo aukščiams). Tai yra, jei aukščiausias sodinamas augalas yra 1m, tai lysvės plotis turėtų būti bent 2 m. Yra visokių išimčių, tačiau su rožėmis, kai norisi vešlaus, prašmatnaus vaizdo, tie 3 metrai nėra perdaug.
Augalus sodinkite grupėmis, po 3-5. Kuo didesnis gėlyno plotas, tuo grupės turėtų būti didesnės, po 5-9. Tai taikoma vidutinio dydžio augalams, stambius augalus kaip kemeras (Eupatorium) ar arunkas (Aruncus) galima sodinti ir po vieną. Išimtis – jei sąmoningai siekiate cottage stiliaus gėlyno, kuris būdavo sodinamas po gabaliuką ar daigelį, iš kažkur parsineštų augalų. Tačiau rožės tokiame fone šiek tiek gali pasimesti.
Pagal tradicinius sodininkystės kanonus, mintyse lysvę dalinkime į tris dalis: pirma – žemiausia, iki kelių; vidurinė (dažnai didžiausia) iki juosmens ar krūtinės; ir galinė – iki viršugalvio ir aukščiau.
Rasakilos dažnai naudojamos rožyno apvadams
Pirmame trečdalyje – neaukšti augalai iki kelių, dažnai bordiūras – gali būti formalus (buksmedis (Buxus) ar levanda (Lavandula)), mažiau formalus (katžolės (Nepeta), šalavijai (Salvia). Vienalytis bordiūras, iš vienos rūšies augalo, apvienija gėlyną, gali apjungti netgi tarpusavyje nelabai tinkančias spalvas. Neformalesniam efektui galima naudoti kelių rūšių augalus, bet stenkitės sodinti grupelėmis po kelis. Tradiciškai šiam tikslui dažnai yra naudojamos levandos, kurios Lietuvoje nėra ilgaamžės, ir kartais šaltomis žiemomis gali iššalti. Tačiau atrodo jos tikrai puikiai, ir jei jūsų rožyne žemė nėra itin užmirkstanti, jos gali labai sėkmingai augti eilę metų. Alternatyva – katžolės (Nepeta) pilkšvais lapais ir melsvai violetiniais žiedais: šalavijai (Salvia) žydrais, tamsiai mėlynais, rožiniais žiedais. Visi dera prie bet kokios spalvos rožių. Labai dažna ir populiari yra rasakila (Alchemilla).
Antras trečdalis – augalai aukščiu iki juosmens/krūtines. Jame įvairaus aukščio katilėliai (Campanula), flioksai (Phlox), bobramuniai (Anthemis), kraujažolės (Achillea), aukštesnės, stačiau augančios katžolės (Nepeta)
Trečias trečdalis – patys aukščiausi augalai: rusmenės (Digitalis), tūbės (Verbascum), veronikūnai (Veronicastrum), vingiriai (Thalictrum), eremūrai (Eremurus). Juos taip pat galima naudoti ir kaip besikartojančius akcentus, išmėtytus per visą gėlyno ilgį
Senovinės rožės ir snaputis ‘Patricia’. Šaltinis: http://www.clausdalby.dk
Vegetatyviškai ar sėklomis? Apsodinant mišrų rožyną, augalų – kaimynų pasirinkimas yra didžiulis. Kokius augalus pasirinkti – spęsti jums pagal tai, koks biudžetas, ir kokio tobulumo siekiate. Galima nusipirkti 10 pakelių sėklų, ir apsodinti labai neblogai; o galima išleisti kelis šimtus litų, ir sodinti kažkuo išskirtinius veislinius augalus. Teisingas atsakymas, ko gero, slypi kažkur viduryje. Triukas yra žinoti, kuriuos augalus galima kokybiškai išsiauginti iš sėklų, ir jie nedaug skirsis nuo veislių; o kurius galima turėti tik dauginant vegetatyviniu būdu, t.y. dalinant. Pavyzdžiui, jei jums reikia didesnio kiekio rasakilų, jas gana sėkmingai galima užsiauginti iš sėklų. Taip, veislės yra pranašesnės, augalai vienodesni, tačiau didžiulio skirtumo augaluose nepastebėsite. Tačiau, jei norite snapučio ‘Patricia’ ar ‘Rozanne’, spėju, kad iš sėklų tokio neužsiauginsite. Jei sėsite levandas ‚Hidcote‘ iš pakelio, jos sudygs, užaugs, tačiau matysis kad ir nedideli skirtumai tarp augalų. O jei pirksite daugintą auginiais, jūsų bordiūras bus kaip pagal liniuotę, visi augalai identiški.
Svogūniniai ir vienmečiai augalai. Tai augalai, galintys gražiai papildyti mišrius rožynus. Tik
Rasakilos ir snapučiai itin dažnai auginami kartu su rožėmisi
vertėtų rinktis veisles su vidutinio dydžio ar mažais žiedais, kad neatitrauktų dėmesio nuo rožių. Tačiau tų smulkiažiedžių žydėjimas dažnai būna netgi gausesnis.
Dekoratyviniai česnakai (Allium) – puikus priedas. Kaip ir tikri česnakai, jie turi kenkėjus atbaidančių medžiagų. Didelė įvairių aukščių veislių įvairovė. Dauguma žydi gana anksti, tačiau yra keletas vasaros antroje pusėje žydinčių. A.christophii – kokių 40 cm aukščio, gražiai atrodo ir nužydėjęs, A.spherocephalum – tamsiai bordo bumbuliukai į vasaros pabaigą.
Jurginai (Dahlia) – lietuviai mėgsta didžiažiedžius jurginus, bet šie sunkiai įsipaišo į mišrius gėlynus. Tačiau yra daug veislių nedideliais žiedais, kurie žymiai geriau dera prie rožių, suteikdami papildomų spalvų, tačiau pernelyg neatitraukdami dėmesio. Įdomius derinius galima išgauti, naudojant juodalapius jurginus.
Lelijos (Lilium) – geriausiai tinka azijinės, ypač nedideliais žiedais, arba žemyn nukreiptais žiedais. Rūšinės lelijos – taip pat geras pasirinkimas
Tuštiems tarpams užpildyti galima sodinti vienmetes gėles. Jų šaknys paprastai seklios, jos
Snaputis ‘Brookside’ gražiai dera prie geltonų rožių
rožėms ne konkurentės. Pasirinkimas didelis, priklausomai nuo jūsų vizijos – bet kokioje spalvinėje dermėje tiktų miltuotieji šalavijai, verbenos, smulkiažiedės petunijos. Be to, tai puikus būdas šiek tiek atnaujinti rožyną kasmet, jeigu jums tas įdomu.
Rožės prieskonių soduose. Jei domitės rožių istorija, galimas daiktas, jums patiktų sukurti viduramžišką rožių sodą. Iki šiol egzistuoja tos senos veislės – prancūzinė rožė (Rosa gallica) ‚Officinalis‘ ar ‚Versicolor‘, galbūt baltažiedės rožės (Rosa alba). Istoriškai, daugelis prieskoninių augdavo kartu su rožėmis – taigi toks sodelis būtų labai naudingas. Apkraštuoti galima būtų levandomis, šalavijais ar rūtomis; į kaimynus puikiai tiktų katžolė, melisa, mėtos, čiobreliai. Įdomus dalykas, bet teigiama, kad pomidorai apsaugo rožes nuo dėmėtligės. Tačiau, aišku, čia jau toks neįprastas derinys – nors kodėl gi ne, yra vyšninių pomidorų veislių, sudarančių gražų kerą.
Modernūs želdiniai. Dauguma išdėstytų dalykų daugiausia tinka tradiciniam, angliško tipo rožynams. Tačiau rožės turi savo vietą ir moderniose želdinimo schemose. Pavyzdžiui, prie modernios architektūros namo labai tiktų rožynas tik iš rožės ‚Iceberg‘ ir kininio miskanto (Miscanthus sinensis) ‚Variegatus‘, susodintų šachmatine tvarka – labai minimalistiška, tačiau elegantiška.
Tad galbūt parinkti kompanionai ne tik kad neatitrauktų dėmesio nuo gėlių karalaitės, bet atvirkščiai, papildytų jos ir taip akinantį grožį. Juk augalų pasaulyje taip pat, kaip ir žmonių: visi mes ieškome draugų ir partnerių, kurie iškeltų mumyse mūsų geriausias savybes, ir toleruotų ar pridengtų ne tokias vertingas savybes 🙂
Taip, tokiu metu reikėtų valgyti blynus ir kelti daug meniškų nuotraukų, kaip gražiai atrodo apsnigti augalų skeletai žiemą. Nu bet kiek galima spoksoti į tą sniegą, nuo baltumo jau akys skauda. Tad aš padarysiu kitaip, žiemą varysiu spalvingomis vasaros nuotraukomis – gal greičiau ateis?
Nepeta faassenii ‘Walker’s Low’, Campanula glomerata ‘Joan Elliott’
Priekyje – snaputis ‘Orion’, toliau pievinis šalavijas ‘Rose Rhapsody’, katžolė ‘Walker’s Low’
Eryngium ‘Jos Eijking, Centaurea hypoleuca ‘John Coutts’, Artemisia ‘Lambrook Silver’
Priekyje – himalajinis snaputis ‘Baby Blue’, milžiniška Geranium psilostemon lapija ir linksmuolis bijūnas ‘Paula Fay“
Nepeta ‘Walker’s Low’, Tanacetum niveum ‘Jackpot’, Dianthus carthusianorum
Mano ‘mini-dykumos’ gyventojai, iš eilės – Artemisia argentea ‘Artemis’, Oenothera fremontii. Stachys lanata ‘Cotton Boll’, Festuca glauca ‘Select’, Penstemon barbatus, Achillea ‘Moonshine’ , Nepeta faassenii ‘Walker’s Low’
Veronica ‘Blue Indigo’, Salvia sclarea
Achnatherum calamagrostis, Oenothera ‘Sonnenwende’, Geranium oxonianum ‘Beholder’s Eye’
Knautia macedonica
Echinacea purpurea ‘Magnus’, Nepeta grandiflora ‘Pool Bank’
Sanguisorba ‘Sangria’, Veronicastrum virginicum ‘Erica’, Panicum virgatum ‘Shenandoah’
Persicaria amplexicaulis ‘Taurus’, Monarda ‘Gewitterwolke’, Heliopsis ‘Prairie Nights’
Thalictrum ‘Ankum’, Sanguisorba ‘Cangshan Cranberry’
Sanguisorba ‘Red Thunder’, Helenium ‘Rubinzwerg’
Amsonia hubrechtii
Aster amellus ‘Brilliant’, A.pyrenaeus ‘Lutetia’, Sanguisorba ‘Red Thunder’
Verbena hastata ‘Alba’, Sporobolus heterolepis ‘Cloud’
Priekyje – miskantas ‘Ferner Osten’, už jo – ‘Goliath’
Molinia arundinacea ‘Cordoba’
Aster novae-angliae ‘Violetta’, Miscanthus sinensis ‘Ferner Osten’
Aster amellus ‘Mira’, Chrysanthemum ‘Clara Curtis’
Rhus typhina ‘Tiger Eyes’, Aster ‘Little Carlow’
Na ką, net geriau pasidarė :)))
Kadangi aplinkui ‘balta balta, kur dairais…’ – tad pasikartosiu apie baltą spalvą sode… Šį įrašą buvau įdėjusi ankstesniame bloge, jis buvo labai populiarus, kas leidžia manyti, kad ‘baltojo sodo’ idėja netgi labai gyva, ir daug ką domina. Tiesą sakant, aš netgi žinau vieną realų sodą, kuriame vyrauja balta spalva – jame dar nebuvau, bet vien nuotraukos verčia svaigti 🙂 Labai puikus pavyzdys, kaip ‘mažiau yra daugiau’, t.y. spalvų nedaug, bet stiliaus ir elegancijos vežimu vežk…
Garsusis Sissinghursto pilies baltasis sodas, Anglija
Gyvenime viskas cikliška, ir kai kurios naujos idėjos yra tk gerai pamirštos senos… Kažkada seniai, kai buvau dar visiškai ‘žalia’ sodininkė, mane labai sužavėjo ‘baltojo sodo’ idėja. Po to kažkaip ji nutolo – kai tiek pasaulyje spalvų ir augalų, nėjau skirsi tokį plotą tik vienos spalvos (ir dar tokios nespalvotos) augalams? Na ką gi, praėjus nemažai metų, prisieksperimentavus su tūkstančiais augalų, vėl sugrįžau į tašką A – baltąjį sodą. Ir taip, šį kartą man jau negaila paskirti gerą gabalą sodo ploto šiai idėjai – jau išplėšti patys pirmi mano padaryti gėlynai ir krūmai (visvien jau morališkai ir fiziškai pasenę ir apsipiktžolėję). Metams paliksiu žemę susigulėti, susimaišyti… o tada sodinsiu, sodinsiu…
Sissinghursto baltojo sodo fragmentas
Be abejo, baltasis sodas – ne mano išradimas. Ta idėja klaidžioja po sodus jau arti šimtmečio. Pats žinomiausias pasaulio baltasis sodas yra Anglijoje. Tai Sissinghursto dvaro sodas Kente, prieš 80 metų sukurtas anglų rašytojos Vitos Sackville-West, ir iki šiolei sulaukiantis gausybės lankytojų. Nuo jo prasidėjusi baltųjų sodų mada netrukus paplitusi visame pasaulyje.
Iš pirmo žvilgsnio sodas, kuriame vyrauja tik viena spalva, gali pasirodyti nuobodokas. Tačiau tai, ko gero, pats santūriausias ir elegantiškiausias sodo tipas, traukiantis minimalizmu ir ramybe. Neretai būtent balti žiedai yra patys aromatingiausi, kadangi šviesiems augalams dažnai tai yra vienintelis būdas patraukti apdulkinančius vabzdžius. Toks sodas turi dar vieną ypatumą – pradėjus leistis prieblandai, balti žiedai dar ilgai švyti tamsoje, kai tuo tarpu ryškios gėlės greitai prapuola iš akių. Dažnai toks sodas netgi vadinamas‚mėnesienos‘ sodu
Apsodinti tokį sodą sunku nebus – augalų, tinkančių baltajam sodui, galima rasti tarp vienmečių, dvimečių ir daugiamečių žolinių augalų, svogūninių ir šakniastiebinių augalų. Kadangi žiedai yra trumpaamžiai, į tarpus tarp žydinčių augalų gražu prisodinti augalų sidabriniais ar melsvais lapais, baltai margintųaugalų. Jei vieta leidžia, sodo pakraščius apsodinkite aukštesniais baltaisžydinčiais ar margalapiais krūmais, jie suteiks sodui vertikalumo.
Baltos rožės
Kiekvienam sodui reikia bent vienos rožės, ir baltas sodas – ne išimtis. Norėdami tinkamai pasirinkti rožę, vasarą nepatingėkite aplankyti rožių augintojų, kad pamatytumėte pasirinktas rožes gyvai. Tuomet rudenį jau galėsite sodinti pasirinktas veisles. O rinktis tikrai yra iš ko.
Nemažai baltų veislių yra tarp senovinių rožių. Lietuvoje nuo seno labai populiari baltažiedė rožė (Rosa alba)‚Maxima‘ – labai atspari šalčiui ir ligoms rožė, iki šiol auginama daugelyje kaimų. Labai populiari senovinė veislė yra ‚Mme Hardy‘ – damaskinė balta rožė žalia akute, lengvai dvelkianti citrusais.
Pasibaigus senovinių rožių erai, selekcininkai nepamiršo baltų rožių. Pati populiariausia pasaulio balta rožė (ir pelnytai) yra Kordeso išvesta floribundinėveislė ‚Iceberg‘ (dažnai sutinkama ‚Schneewitchen‘ pavadinimu). Nors išvesta prieš 50 metų, ji iki šiol yra nepralenkiama žiedo švariu baltumu – paprastai baltos rožės turi nežymų žalsvą, rausvą ar gelsvą atspalvį. Jos populiarumas nestebina – tai šalčiui ir ligoms atspari, gausiai žydinti veislė, puikiai tinkanti aplinkai puošti.
Nuostabių baltų veislių rasime ir tarp angliškų D.Austino rožių. Tai ‚Winchester Cathedral‘ – pakartotinai žydinti rožė, lengvai kvepianti migdolais ir medumi, savo žiedo forma labai artima senovinėms; ‚Fair Bianca‘ žiedas truputėlį primena ‚Mme Hardy‘ ir pasižymi stipriu senovinių rožių kvapu; ‚Glamis Castle‘ – senovinės formos žiedais, įvasaros pabaigą įgaunančiais rausvą atspalvį.
Rožė ‘Iceberg’ – pasaulio populiariausia balta rožė
Kaip žinia, Lietuvoje, ypač rytinėje jos dalyje, sėkmingai auginti laipiojančias rožes yra sudėtinga. Tačiau vieną kartą žydinti veislė ‚Lykkefund‘uždengta žiemoja gana neblogai, vasaros pradžioje žydi baltomis žiedų kekėmis, o į vasaros pabaigą užmezga gausų spalvingų uogyčių derlių.
Gerų, baltai žydinčių veislių rasime ir tarp šalčiui atsparių veislių.Raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) hibridas “Alba“ žydi stambiais kvapiais žiedais vasaros pradžioje, o rudenį užmezga ryškias raudonas erškėtuoges. “Blanc Double de Coubert“ – dar vienas puikus erškėčio hibridas baltais, pilnaviduriaisžiedais.
Rožės pasirinkimas – labai asmeniškas dalykas, taigi jei norite išsirinkti jums labiausiai artimą širdžiai, pasistenkite jas pamatyti žydinčias gyvai.
Krūmai baltajam sodui
Jei jums nereikia taupyti vietos, kodėl gi neįtraukus į savo baltąjį sodąkrūmų. Kadangi jie auga pakankamai greitai, jie suteiks jūsų sodui brandumo įspūdį, o kai kuriem augalams ir pavėsį vasaros karštyje. Baltai žydinčių krūmųyra nemažai, tačiau pirmiausiai pasidomėkite kokio aukščio ir pločio jis ilgainiui išauga, kaip atrodo nežydėdamas. Daugelis krūmų žydi ribotą laiko tarpsnį, todėl svarbu, kad jie būtų pakankamai dekoratyvūs ir be žiedų.
Lietuviai nuo seno augina nemažai žydinčių krūmų, o tarp jų yra nemažai baltažiedžių. Vienos iš anksčiausių pasirodymą pradeda smailialapės lanksvos (Spiraea), kurių šakos taip gausiai apsipila baltais žiedais, kad anglai taikliai jas vadina ‚nuotakos vainikais‘. Lietuviškądarželį sunku įsivaizduoti be darželinių jazminų (Philadelphus coronarius). Rinkitės kompaktiškas veisles, kurios neišauga didesnės nei 2 metrai, tokias kaip ‚Avalanche‘ ar ‚Belle Etoile‘. Nepamirškite ir baltai žydinčių paprastosios alyvos veislių, kaip sena, laiko patikrinta ‚Madame Lemoine‘. Tinka ir deucijos, nuo seno Lietuvoje vadinamos ‚radastų‘ vardu. Gražiai tiktų ir paprastasis sidabrakrūmis (Potentilla fruticosa) “Abbotswood“ stambiais, baltais žiedais, užaugantis iki 1m. Antroje vasaros pusėje ypač puošniai atrodo hortenzijos (Hydrangea). Lietuvoje dažniausiai auginami šviesiosios (H.arborescens) ir šluotelinės (H.paniculata) hortenzijų veislės. Jos nereiklios, ilgai žydi, gerai prisitaiko augti netgi nepalankiose auginimo sąlygose. Jų žiedynai puikiai tinka džiovinimui.
Vasaros ‘žvaigždė’ – darželinis jazminas
Taip pat nepamirškite krūmų baltai ir žaliai margintais lapais. Jie suteikia netgi daugiau dekoratyvumo gėlynui nei žiedai, kadangi išlieka puošnūs viso sezono bėgyje. Puikus pavyzdys – baltoji sedula (Cornus alba) ‚Ellegantissima‘.Tai labai nereiklus augalas, o žiemą dar jus džiugins ir spalvingais stiebais.
Gražiai tokiame sode derės ir sumedėję augalai sidabriniais lapais. Tinkamų veislių rastume tarp karklų (Salix). Labai dailus, svyrantis augalas baltajam sodui – gluosnialapė kriaušė (Prunus salicifolius) ‚Pendula‘.
Daugiamečiai žoliniai augalai baltajam sodui
Baltai žydinčių daugiamečių augalų pasirinkimas milžiniškas – beveik visose gentyse rasime baltai žydinčių formų.
Bijūnas (Paeonia lactiflora) ‘Lotus Queen’
Vasaros pradžioje džiugins balti sinavadai (Aquilegia), rytinės aguonos (Papaver orientale) ‚Checkers‘ ir bijūnai (Paeonia).Šių puikių gėlių veislių yra daug ir įvairiems skoniams – ir pilnavidurių senoviškų (‚Gardenia‘, ‚Duchesse de Nemours‘), ir modernesnių japoninių ar tuščiavidurių veislių (‚Lotus Queen‘, ‚Carrara‘). Atsvarą jų stambiems, masyviems žiedams galėtų sudaryti vertikalios baltai žydinčių lubinų žvakės.
Astrancija (Astrantia) ‘White Giant’
Širdžialapė balža (Crabe cordifolia)
Gausialapis lubinas (Lupinus polyphylus)
Prie jų derės balti vilkdalgiai (Iris) –barzdotieji stambiais žiedais ar lengvesni, elegantiškesni sibiriniai. Vėliau baltų augalų choras tik didės – rusmenės (Digitalis), bobramuniai (Anthemis), baltagalvės (Leucanthemum), gvazdikai (Dianthus), vienadienės (Hemerocallis).
Baltagalvė (Leucanthemum superbum) ‘Fina Coghill’
Vasarai persiritus įantrą pusę, prisijungs šluoteliniai flioksai (Phlox paniculata) ‚David‘ ar ‚Rembrandt‘, veronikos (Veronica) ir veronikūnai (Veronicastrum). Artėjant rudeniui, estafetę perima japoninės plukės (Anemone japonica) ‘Honorine Jobert’
Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) ‘Album’
Tinkamų augalų rasite ir tarp dekoratyvinių žolių. Patys puošniausi, be abejo, yra miskantai (Miscanthus)‚Variegatus‘, plačiais baltai dryžuotais lapais, ir ‚Morning Light‘,siauručiais lapeliais. Abi veislės pas mus nežydi, tačiau vien tik lapai sudaro grakštų vertikalų akcentą gėlynui.
Siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium) ‘Album’
Nepamirškite ir daugiamečių augalų dekoratyviais lapais, kurie baltam gėlynui sudarys puikų foną ar apvadą. Tokiam sodui tinkamiausi augalai tamsiai žaliais, sidabriniais ar margais lapais. Tai rūtos (Ruta), levandos (Lavandula), gauruotoji glažutė (Cerastium tomentosum), baltieji kiečiai (Artemisia ludoviciana) ‘Valerie Finnis’. Gėlynui aprėminti labai tinka vilnotoji notra (Stachys lanata), ypatingai veislė ‚Helen von Stein‘, pasižyminti stambiais, pilkšvais lapais, ir sparčiai formuojanti tankų kilimą.
Vilnotoji notra ‘Helen von Stein’
Jei norėtumėte pavėsingo baltojo sodo, rinkitės arunkus (Aruncus), baltas astilbes (Astilbe), pavyzdžiui, ‚Brautschleier‘ ar‚Diamant‘, baltai žydinčias melsves (Hosta). Nemažai melsvių veislių lapai puošiasi plačiu baltu apvadu (‚Patriot‘, ‚Wide Brim‘), kas dar labiau paryškins gėlyno baltumą.
Orlaya grandiflora
Tarpus tarp didesnių augalų užpildykite baltai žydinčiais vienmečiais augalais. Jų pasirinkimas yra tikrai nemažai, ir juos be vargo galite užsiauginti iš sėklų. Baltai žydinčios juodgrūdėlės (Nigella), kosmėjos (Cosmos), kleomės (Cleome). Nepamirškite ir kvapiojo tabako (Nicotiana) – jis užpildys jūsų baltąjį sodą ne tik žiedais, bet ir svaigiu kvapu. Darželinės blizgės (Lunaria annua) baltažiedė forma puošia baltąjį sodą ne tik baltais žiedais, bet ir nužydėjusiais sidabriniais diskais. Joms į kompaniją pasėkite margalapės karpažolės (Euphorbia marginata) labai dekoratyvias, baltai margintais lapais.
Didžioji zunda (Eryngium giganteum) ‘Miss Wilmott’s Ghost’
Svogūniniai ir šakniagumbiniai augalai
Šie augalai leis jums džiaugtis baltais žiedais nuo pat ankstyvo pavasario. Anksčiausiai pradės žydėti snieguolės ir krokai, vėliau prisijungs narcizai ir hiacintai. Sunku įsivaizduoti gėlyną be tulpių (Tulipa): baltam gėlynui puikiai tiktų – ankstyvosios ‚Purissima‘ arba gracingos lelijažiedės‚White Triumphator‘. Vasarą gėlyną padabintų lelijos. Vasaros pabaigai gėlynąpuoštų jurginai (Dahlia) – tačiau vertėtų turėti galvoje, kad gėlynuose gražiau įsikomponuoja veislės smulkesniais žiedais – tuščiaviduriai, pomponiniai, kaktusiniai, chrizanteminiai jurginai. Į kompaniją tiks ir balti kardeliai- tik juos geriau auginti nedidelėmis grupelėmis, po 3-5.
Keletas dalykų, kuriuos vertėtų žinoti, prieš imantis kurti baltą sodą:
– Baltasis sodas geriausiai atrodo, jei kuriamas ribotoje erdvėje, t.y. aprėmintas gyvatvorių ar vidiniame namo kiemelyje. Gražiai atrodys, jei toks sodas bus juosiamas baltos tvoros – tačiau tokiame gėlyne reikėtų daug tamsiai žalios lapijos, kad sudarytų atsvarą baltai spalvai.
– Tamsus fonas ypač išryškina baltą žiedų spalvą bei sidabrinius ar melsvaižalius lapus. Gražiai atrodo tamsžalės ligustrų (Ligustrum) ar buksmedžių (Buxus) gyvatvorės. Panašią funkciją atliktų ir tamsi namo siena. Jei darote baltągėlyną viduryje vejos, palikite bent jau platų žolės apvadą aplink savo baltąjįsodą. Kaip fonas baltam sodui puikia dera ir žalios ar sidabrinės spalvos visžaliai augalai. Tam tiktų karpomos dygiosios eglės (Picea pungens) ar tujų (Thuja occidentalis) gyvatvorė, kai kurie puskiparisių (Chamaecyparis), kadagių (Juniper) kultivarai.
– Šiais laikais nedažnai pamatysi, kad želdiniai privačiose valdose būtųformuojami taisyklingais gėlynais, kaip kad matome senoviškų dvarų parkuose. Tačiau kodėl gi ne? Nedideliam taisyklingam sodeliui nereikia daug ploto. Ir nebūtinas įmantrus, sunkiai prižiūrimas dizainas – pakaktų, kad gėlynas būt padalintas į kelias simetriškas dalis, ir kad jį aprėmintų karpoma neaukšta gyvatvorė.
– Renkantis augalus, svarbu ne tik žiedų spalva ir forma, bet ir žydėjimo laikas, kad sezono metu visuomet būtų žydinčių augalų. Idealu, jei bet kuriuo vasaros momentu būtų bent keletas žydinčių augalų skirtingų formų žiedynais, pavyzdžiui, apvalios šluotelinių flioksų galvos bei vertikalūs veronikūnų žiedynai. Jei sodinate baltąjį gėlyną prie sienos ar gyvatvorės, tuomet aukščiausius augalus sodinkite toliausiai. Jei jūsų gėlynas bus viduryje vejos, aukščiausi augalai turėtų būti sodinami viduryje lysvės, kad gerai matytųsi išvisų pusių.
Daugiamečių žolinių augalų pasirinkimas šiais laikais milžiniškas. Kaip išsirinkti tinkamą rūšį ar veislę? Kaip žinoti, kad vienas ar kitas brangus augalas yra tikrai vertinga investicija, o gal tik rinkodaros triukas?
Tad štai mano geriausių daugiamečių žolinių augalų dešimtukas. Pavadinčiau jį ‘negyvenamos salos dešimtuku’ – na, žinote, jei iš tūkstančių augalų rūšių be veislių reikėtų pasirinkti tik dešimt, mano sąrašas atrodytų būtent taip. Visi jie žydi gausiai ir ilgai, ganėtinai nereiklūs auginimo sąlygoms, atsparūs kenkėjams, ligoms bei šalčiui. Pavasarį palepinti kompostu bei sauja kompleksinių trąšų, jie atsidėkos gausiu žydėjimu bei dailia lapija.
Snaputis (Geranium) ‘Rozanne’
Jei jau auginti tik vieną vienintelį snaputį, tai turėtų būti ‚Rozanne‘. Prašmatnus, platus hibridinis snaputis stambiais mėlynais žiedais balta akute ir dekoratyviais, minkštais lapais, ir vienintelis snaputis, kuris tikrai žydi ištisą vasarą. Užauga apie 50cm aukščio, ir šiek tiek daugiau pločio. O kad tie žiedai vis skleistųsi, kartkartėmis palepinkite vandeniu bei kompostu. Geriausiai auga ir žydi saulėje, tačiau jei dirva sausoka, geriau būtų pusiau pavėsis, kad saulė neišdegintų lapų.
Bobramunis (Anthemis) ‘E.C Buxton’
Paprastas, bet neprastas augals. Nors daugeliui primena kuklias laukų ramunėles, tačiau ši veislė – tikra ‘žiedų mašina’. Stambūs, švelnios gelsvos spalvos žiedai tiesiog plūsta vienas po kito beveik ištisą vasarą. ‘E.C.Buxton’ oficialiai pripažįstama kaip vienas iš ilgiausiai žydinčių daugiamečių žolinių augalų. Dailūs karpyti lapai džiugina nuo ankstyvo pavasario iki kol juos paslepia sniegas. Augalas itin nereiklus auginimo sąlygoms – svarbu, kad augtų saulėje ir neužmirktų. Užauga apie 60cm aukščio ir panašaus pločio.
PS Praktika parodė, kad visgi ši veislė gana trumpaamžė 😦 ir mano simpatijose ją pakeitė bobramunis ‘Lemon Maid’ – delikati būtybė dar labiau karpytais lapais, kompaktiškesnio stoto ir gerokai ilgaamžiškesnė (kovas, 2015)
Faseno katžolė (Nepeta x faassenii) ‘Walker’s Low’
Tie, kas yra bandęs auginti paprastą Faseno katžolę, truputį nusivilia ja – ji sėjasi nevaldomai ir gali atrodyti netvarkingai. ‘Walker’s Low’ – visai kas kita. Nors priskiriama Faseno katžolių grupei, tai yra sodo kilmės hibridas, kuriam atsiradus, viso kitos katžolė tapo kaip ir nereikalingos. Nepaprastai ‘darštus’ augalas – dailūs pilki lapaisprogsta labai anksti pavasarį, žydi jau gegužės mėnesį, o nukirpus nužydėjusius žiedus, žydi pakartotinai iki pat šalnų. Švelni violetiškai melsva spalva puikiai dera prie visų kitų spalva, tad šį augalą galima derinti su bet kuo. Puikus augalas karštoms, sausoms ir saulėtoms vietoms, nemėgsta tik užmirkimo. Užauga apie 60cm aukščio ir panašaus pločio.
Ežiuolė (Echinacea) ‘Fatal Attraction’
Šiais laikais ežiuolėmis nieko nenustebinsi – naujos, vis ryškesnės ir puošnesnės veislės pilasi dešimtimis kasmet, ir toli gražu ne visos jos geros. ‘Fatal Atraction’ yra viena iš seniausių, ir iki šiol viena iš puikiausių, tikr ežiuolių genties klasika.
Gausiai žydi ryškiai rožiniais žiedai, o žiedkočiai beveik juodi, kas augalui suteikia dar daugiau spalvos intensyvumo. Žydi labai ilgai, net nužydėję žiedai išlieka gana dekoratyvūs. Kaip ir visos ežiuolės, geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo žemėje. Užauga apie 70-80cm aukščio.
Astrancijos (Astrantia)
Visos astrancijos yra nuostabūs augalai – ilgaamžės, ne itin reiklios sąlygoms (kad tik nebūtų per sausa), o žydėjimo trukme galėtų konkuruoti ir su vienmečiais. Kaip taisyklė, nepigios, tačiau vieną kartą pasodinus, kasmet galima grožėtis vis prabangesniu jų žydėjimu. Jų veislių nėra labai daug, tad pasirinkimas priklauso nuo to, kokia spalva reikalinga gėlyne. Geriausios veislės – ‘Roma’ (dulsvai rožinė), ‘White Giant’ (milžiniškais baltais žiedais), ‘Ruby Star’ (stambiais vyšnių spalvos žiedais bei juosvais žiedkočiais). Nors paprastai rekomenduojamos auginti pavėsyje, gali augti ir saulėkaitoje, tik reikia stebėti, kad nepritrūktų drėgmės. Užauga 70-100cm aukščio, priklausomai nuo veislės.
Gojinių šalavijų ‘upė’ Lurie sode Čikagoje
Gojiniai šalavijai (Salvia nemorosa)
Gojinio šalavijo veislių yra nemažai, ir visos jos geros. Tai itin nereiklūs augalai saulėtai vietai, o nukirpus vasaros pradžioje nužydėjusius žiedynus, jie vėl žydės pakartotinai. Tad pasirinkimas priklauso nuo to, kokio atspalvio ar aukščio šalavijo reikia gėlyne. Populiariomis išlieka klasikinės, augalotos, tamsiai mėlynos ‘Mainacht’ ar ‘Viola Klose’; ‘Caradonna’ pasižymi labai siauru, vertikaliu keru bei tamsiai stiebais; ‘Schwellenburg’ ypatinga violetiniais, mutavusiais žiedynais, kurie visiška nepanašūs į šalavijus; o ‘Marcus’ išskirtinis labai kompaktišku ūgiu (25cm). Geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo dirvoje. Itin nereiklūs augalai, kurie, užsodinti didesniais masyvais, gali atrodyti nepaprastai.
Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) ‘Diane’
Kažkada tebuvę kukliais prerijų galais, šiandien veronikūnai tapo gėlininkų numylėtiniais. Jie itin dera populiariuose natūralistinio stiliaus želdynuose, savo vertikaliomis linijomis atkartodami dekoratyvinių žolių siluetus.
Toks populiarumas sąlygojo keliolikos veislių atsiradimą, tačiau ‘Diane’ išlieka klasika – sniego baltumo, itin vertikalaus silueto, ji papuoš tiek rožyną, tiek ir dekoratyvinių žolių želdyną.
Geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo dirvoje. Užauga apie 1,2 m aukščio.
Kraujalakė (Sanguisorba) ‘Red Thunder’
Dar viena augalų gentis, kurią išpopuliarino natūralistinio stiliaus banga.
Ši kraulalakės veislė yra itin universali – puikiai auga tiek saulėje, tiek pavėsyje. Ji gražiai dera tiek įmantriuose rožynuose, tiek narūralistinio stiliaus želdynuose. Jos blizgantys žali lapai dailiai atrodo nuo pat pavasario, o antroje vasaros pusėje virš jų pasirodo šimtai mažų, tamsiai vyšninių burbuliukų.
Auginimo sąlygoms visiškai nereikli. Užauga apie 1m aukščio.
Mentūrinis gludas (Coreopsis verticillata) ‘Moonbeam’
Šio augalo bėda – jis nefotogeniškas, ir retai kada patraukia dėmesį nuotraukose. Tačiau gyvai mažai kas atsipiria šviesiai gelsvų žiedelių debesiui ir gracingai išsidraikiusiam kerui. Šviesiai gelsvai žydinčius augalus žymiai lengviau priderinti gėlyne nei ryškiai geltonus, tad ‘Moonbeam’ labai universalus. Tamsūs stiebai ir adatiški lapeliai dar labiau išryškina šviesius žiedelius. Geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo dirvoje. Užauga apie 40 cm aukščio ir panašiai pločio.
Korėjinis lendrūnas (Calamagrostis brachytricha)
Tarp dekoratyvinių žolių yra tiek daug vertingų ir nereiklių augalų, kad rinktis ypač sunku. Artėjant rudeniui, prasideda tikros varpinių augalų grožio varžybos. Tačiau korėjinis lendrūnas lyg specialiai sukurtas rudens migloms. Apkibęs rasos ląšeliais ankstyvą rudens rytą, tai akivaizdus ir neginčijamas dekoratyvinių žolių karalius. Tačiau net ir nežydint, plačių pilkšvai žalių lapų keras atrodo tvarkingai ir dekoratyviai. Nepaprastai fotogeniškas augalas. Geriausiai auga saulėje, vidutinio derlingumo dirvoje, tačiau gali augti ir pusiau pavėsyje. Užauga apie 1,2 m aukščio.
KITOKIE AUGALAI 