Prancūzinės rožės: kodėl vertėtų jas prisiminti?

Šiandien ‘pasiskolinau’ (su leidimu, be abejo) senovinių rožių mylėtojos, kolekcininkės bei fotografės Nijolės rašinį apie gerai primirštą, tačiau vertingą senovinių rožių grupę – prancūzines Gallica rožes.

Nijolės Karpavičienės tekstas bei nuotraukos

Nepaisant to,  kad didžiulė dalis rožių istorijos likę paslaptyje, galima tvirtai teigti, kad prancūzinės rožės yra seniausios sodo rožės. Daug seniau, nei gavo šį pavadinimą, jos jau buvo žinomos senovės persams,  jas augino graikai ir romėnai. Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo, o šis regionas neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu. Šios rožės labai anksti įsikūrė didžiojoje Europos dalyje ir buvo ilgai naudojamos parfumerijai bei vaistiniams preparatams gaminti.

'Tuscany'

‘Tuscany’

Kur ieškoti pirmųjų šios grupės rožių atstovių? Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo. Šis regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu, ir šioje geografinėje teritorijoje gal būt žmonija pirmą kartą davė pavadinimą šiam augalui – Rosa.

Tiesioginių įrodymų apie natūralias R.gallica augimvietes iki šiol nėra. Archeologai  yra aptikę suakmenėjusių liekanų, tačiau šio erškėčio pasiskirstymo modelis visvien lieka neaiškus. Kai kuri botanikai teigia, kad natūraliai augančių laukinių prancūzinių rožių dar galima aptikti Pietinėje Europos dalyje ir į rytus iki Kaukazo.

'Conditorum'

‘Conditorum’

Tiesiogiai arba per savo hibridus R.gallica yra laikoma damaskinių (Damask), Provanso (Centifolia), samaninių (Moss) ir baltažiedžių (Alba) rožių protėviu. Taip kad galima drąsiai teigti, kad Rosa gallica yra praktiškai visų šiuolaikinių rožių protėvis. Dvi seniausios Gallica grupės rožės, išlikusios iki mūsų dienų, yra R.gallica  ‘Officinalis’ ir ‚Tuscany‘.

Mitai bei legendos

Nuo neatmenamų laikų rožė yra susižavėjimo ir garbinimo objektas. Rožės atsiradimas apipintas legendomis, mitais bei pasakomis. Kas žino, kiek tame yra tiesios, tačiau nuo to rožių istorije tik daugiau intrigos ir žavesio.

'Duchesse de Montebello'

‘Duchesse de Montebello’

1940 m. Egipte buvo rastas kapas, išlikęs iš trečio amžiaus prieš mūsų erą. Jame buvo atrasta moters žynės mumija, palaidota kartu su rožių žiedlapių, pumpurų vainiku ir girliandomis, o jos apeigų skraistė buvo siuvinėta šviesiai purpuriniais penkialapiais rožių žiedais. Visgi, nustatyti, ar tai R. gallica vien iš džiovintų žiedlapių yra sudėtinga.

VII a. pr.Kr.Egipte, Ptolemėjaus laikais, rožėmis garsėjo miestas Arsinojė, kur iš rožių gamindavo rožių vandenį. Taip pat yra žinoma kad Kleopatra, priimdama Marką Antonijų,  rožių žiedlapiais išbarstydavo menės grindis.

Graikijoje – senųjų laikų intelektualaus gyvenimo centre – rožė buvo laikoma dievų dovana. Pagal Anakreoną, ji gimė iš baltų putų, kuriomis buvo padengtas Afroditės kūnas. Matydami nuostabias žiedus ant Afroditės kūno, Dievai apšlakstė jas nektarais, taip suteikdami šiai nuostabiai gėlei aromatą.

Yra daug legendų apie tai kaip balta rožė tampa raudona. Pasak dar vienos legendos baltą rožę nudažė Afroditės kraujo lašai, kai ji bėgo nejausdama aštrių spyglių iškodama  mirtinai sužeisto savo mylimojo Adonio. O štai arabiška legenda  apie raudoną rožę byloja kitaip: …’Maištas tarp gėlių prasidėjo, kai gėlės pavargo nuo savo karalienės. Mieguistas Lotosas atsisakė mėgautis mėnesiena ir  vidurnaktį neišskleidė savo žiedlapių. Dievai išklausė gėlių prašymo ir sukūrė naują karalienę – baltą Rožę. Lakštingala, apsvaigusi nuo tokio grožio, atskrido ir norėjo apglėbti karalienę, bet naujos karalienės spygliai subadė paukštį, kurio kraujas išsiliejo ant rožės žiedlapių. Taip ir atsirado raudonos rožės…’

'La Belle Sultane'

‘La Belle Sultane’

Tačiau, pasak Talmudo, raudona rožė išaugo iš nekaltai pralieto Abelio kraujo, ir todėl turi tarnauti kaip papuošalas žydų nuotakai vestuvių dieną – nekaltumo simbolis.

Raudonos rožės minimos daugelyje senųjų metraščių, Plinijus Vyresnysis, romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas knygoje  „Gamtos istorija“ (Naturalis Historia), išsamiai aprašė apie 12 rožių rūšių. Rožę kaip vaistą labai plačiai naudojo graikai ir romėnai, buvo manoma kad padeda nuo jūros drakonų įkandimo ir nuo tokios paprasto negalavimo kaip galvos skausmo.

Daug nuorodų apie raudonas rožes randama ankstyvuosiuose religiniuose ir vaistininkų raštuose. 1629 m. vaistininkų užrašuose yra minimos 12 Gallica rožių veislių, tad galime spręsti, kad tuo metu rožių veislių skaičius buvo labai ribotas.

Imperatorienės Žozefinos nuopelnas rožių istorijai

Ryškiausias personažas šiuolaikinėje prancūzinių rožių istorijoje yra Žozefina, Napoleono Bonapartės žmona. Labai gaila, kad prisimenant šią spalvingą bei talentingą moterį, paprastai yra koncentruojamasi į jos egzotišką kilmę ar prieštaringai vertinamą moralę iki jai tampant imperatoriene. Tačiau šiai moteriai turėtų būti dėkingi visi šių dienų rožių mylėtojai.

Imperatorienė Žozefina

Imperatorienė Žozefina

Jos didžiausias turtas buvo jos dvaro Malmaison sodas, kuriame vešėjo tų laikų įspūdingiausia pasaulio rožių kolekcija. Jos agentai keliavo po visą Europą ir už jos ribų, ieškodami naujų rožių veislių. Nei karas, nei skyrybos su Napoleonu nenumalšinio šios Žozefinos aistros.

Žozefinos rožynas buvo pradėtas 1804 m., o po dešimtes metų jame buvo jau apie 250 rožių veislių. Tarp jų buvo 167 prancūzinės (Gallica) rožės, 27 Provanso (Centifolia), 3 samaninės (Moss), 9 damaskinės, 22 kininės (China), 4 škotiškos (Pimpinellifolia), 8 baltažiedės (Alba), 3 Foetida, ir eilė rūšinių erškėčių (Rosa moschata, R. alpina, R.banksiae, R.laevigata, R.rubrifolia, R.rugosa, R.sempervirens, R.setigera). Tuo metu tai buvo įspūdingi skaičiai.

1791 m. prekyboje buvo rožių aistruoliai galėjo rinktis tik iš 25 rožių veislių. O po Žozefinos duoto impulso, 1829 m. kataloguose jau buvo siūlomos 2562 rožių veislės! Ir po Žozefinos mirties prancūzų selekcininkai tęsė savo eksperimentus su naujais kryžminimais.

Žozefina globojo ir skatino vietinius rožių selekcininkus kurti naujas veisles. Jei 18 a. dauguma auginamų rožių buvo kilę iš Olandijos, tai 19 a. imperatorienės Žozefinos pastangų dėka rožė tapo Prancūzijos gėle ir ja išliko iki 20 a., kuomet selekcininkų varžytinės persikėlė į Vokietiją ir Šiuarės Ameriką.

Šiuolaikinė prancūzinių rožių istorija

XIX a. antroje pusėje kaip ir kitos vieną kartą žydinčios rožės, prancūzinės rožės buvo užmirštos. J. Cranston (1877): “Iki atsirandant pakartotinai žydinčioms veislėms, prancūzinės rožės buvo mėgstamiausios Anglijos sodų rožės. Buvo auginama daugiau nei 1000 vien tik šios grupės veislių. Tačiau per paskutinius 20 metų (1857–1877) taip padaugėjo pakartotinai žydinčių rožių, kad prancūzinės ir kitos vieną kartą žydinčios rožės (išskyrus geriausias rinktines veisles) buvo išstumtos iš sodų.” B. C. Dickerson (1999) cituoja 1863 m. “Revue Horticole”: “Prancūzinės rožės, labai ilgą laiką stovėję rožių būrio priešakyje, greičiausiai nukrito į tolimiausias gretas dėl tikrų ar įsivaizduojamų trūkumų. Vis dėlto jos neprarado savo vertės, nes tai vienos iš atspariausių, mažiausiai reikalaujančių dėmesio, gausiausiai apsipilančios žiedais ir kvapniausios rožės.” (ir praėjus pusantro šimto metų, šis vertinimas vis dar šimtu procentų aktualus).

'Belle sans Flaterie' ir 'Orpheline de Juliet'

‘Belle sans Flaterie’ ir ‘Orpheline de Juliet’

Didžioji dalis tų laikų prancūzinių rožių veislių yra negrįžtamai prarastos, bet šių dienų selekcininkai vis atsigręžia į šių vertingų rožių genofondą. Pavyzdžiui, 1906m. amerikiečių selekcininkas N.E. Hansenas siuntėsi iš Sankt Peterburgo rožę ‚Alika‘ (R. gallica grandiflora).  1952 m. žinomas vokiečių rožininkas R.Kordes sukūrė prancūzinės rožįs hibridą hibridą ‚Scharlachglut‘. P.Beales Anglijoje pristatė puikų šiuolaikinį hibridą ‚James Mason‘, o kitas garsus anglų selekcininkas D.Austin panaudojo šias rožes išvedant tamsią ir aksominę ‚Prince‘. Prancūzinių rožių hibridai naudojami šiuolaikinėje selekcijoje siekiant išvesti atsparias ligoms ir ištvermingas šalčiams atsparias rožes.

Senosios Gallica rožės auginamos ir šiandien. Savo išskirtinumu, žiedų grožio, spalvų spektro įvairove, ištvermingumu, atsparumu ligoms jos vilioja ir dabartinius selekcininkus. Tad, laimei, prancūzinės rožės  nėra pamirštos. “Mada gali pasikeisti, bet grožis, niekada.”

Tad kokios tos prancūzinės rožės?

Dauguma prancūzinių rožių pasižymi tankia, stačiais, kompaktiškais krūmais. Stiebai padengti smulkiais spygliais, lapai pilkšvai žali, giliai vagoti. Žiedo forma gali būti labai įvairi. Vienų prancūzinių rožių žiedai tuščiaviduriai ar pusiau pilnaviduriai, kitų – labai pilnaviduriai, žiedlapiai tarsi susisukę į verpetą ar sudėtingai pasidalinę į keturias dalis. Taip pat šių rožių žiedai nevienodai kvapūs: vienų veislių žiedai labai kvapūs, o kitų – beveik nekvepia. Daugumos prancūzinių rožių žiedai purpuriniai ar violetiniai. Veislės dryžuotais ir margais žiedais daug dažnesnės nei kitose rožių grupėse. Prancūzinės rožės žydi labai gausiai vieną kartą vidurvasarį. Tai labai ištvermingos, atsparios ligoms ir šalčiams rožės. Neskiepytos jos dažniausiai labai plinta atžalomis.

'Oeillet Parfait'

‘Oeillet Parfait’

Rosa gallica ‘Officinalis’ (sin. ‚Apothecary’s Rose’, ‚Rose of Provins‘, ‚Red Rose of Lancaster’). Kilmė nežinoma. Tai greičiausiai seniausia Europos veislė. Nuo seno buvo auginama dėl vaistinių ir parfumerinių savybių (naudojami žiedlapiai). Apie 1 – 1,5m aukščio vešlus krūmas. Žiedai purpuriniai, stambūs, tuščiaviduriai su geltonais kuokeliais centre. Labai kvapnūs. Gausiai žydi vieną kartą sezono metu – vasaros pradžioje. Vaisiai labai maži. Veislė labai atspari ligoms bei šalčiams. Nereikli. Rytinėje Lietuvos dalyje šaltomis žiemomis gali apšąlti.

‘Versicolor’ (sin. ‚Rosa Mundi’, ‚Garnet Striped Rose’, ‚La Panachée’, ‚La Villageoise’, ‚Panaché’, ‚Provins Oeillet’, ‚Rosemonde’). Kilmė nežinoma, iki 1581 m. Neaukštas, apie 1 m aukščio krūmas. Žiedai tuščiaviduriai, stambūs, margi. Žiedlapiai šviesiai rausvi, išmarginti tamsiai rausvais dryžiais. Žydi labai gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Šakos tiesiog linksta nuo žiedų gausybės. G.S.Thomas rašė (1994): “Aukščiausios klasės sodo rožė […] tai vienas iš atspariausių žydinčių krūmų, duodančių puikų efektą.”

'Versicolor'

‘Versicolor’

‘Tuscany’ – kilmė nežinoma, iki 1820 m. Krūmas apie 1,5 m aukščio. Žiedai pusiau pilnaviduriai, tamsios kaštoninės spalvos, su skaisčiai geltonais kuokeliais centre. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Labai atspari ligoms veislė: beveik niekad neserga raudonjuodžiu dėmėtumu ir labai retai miltlige. Atspari žiemos šalčiams ir jei auga savašaknė, ji gali išgyventi dešimtmečius be jokios priežiūros.

‘Superb Tuscan’ (sin. ‘Tuscany Superb’) – Anglija(?), iki 1838 m.(?) Krūmas apie 1,5 m aukščio. Žiedai pilnaviduriai, tamsios raudono vyno spalvos, šiek tiek kvepiantys, aksominės tekstūros žiedlapiais. Žydi gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Kartais pražysta keli žiedai antroje vasaros pusėje. Atspari raudonjuodžiui dėmėtumui, bet peržydėjus dažnai suserga miltlige.

'Tuscany Superb'

‘Tuscany Superb’

‘Cardinal de Richelieu’, Via Sian/Laffay, 1840 m. Krūmas apie 1,2–1,5 m aukščio. Stiebai blizgantys, žali su keliais spygliais, lapai tamsiai žali. Žiedpumpuriai stori ir plokšti. Tik ką išsiskleidę žiedai būna rausvi, pusiau prasiskleidę – rausvai alyvinės spalvos, visai išsiskleidę – tamsiai violetinės spalvos. Žiedlapiai tarsi asominiai. Žiedai nedideli (apie 6 cm skersmens ar dar mažesni), susitelkę žiedynuose dažniausiai po tris. Kvepia silpnai. Žydi vieną kartą. Reikia keleto sezonų, kad augalas gerai įsitvirtintų. G.S.Thomas (1994): “Viena žinomiausių veislių […] verta geriausios priežiūros.” G.Cheers et al. (1998): “Viena iš gausiausiai žydinčių prancūzinių rožių.”

‘Charles de Mills’. Kilmė nežinoma, iki 1885 m. Viena iš aukščiausių prancūzinių rožių, svyrančios šakos užauga iki 1,8 m. Lapai tamsiai žali. Žiedai labai pilnaviduriai, stambūs (apie 8 cm skersmens), tamsiai purpurinės spalvos. Žiedlapiai tarsi aksominiai, išsidėstę tvarkingomis simetriškomis spiralėmis. Žiedpumpuris atrodo panašus į suglamžytą masę, tačiau išsiskleidžia į idealiai suformuotą žiedą. Žiedai kvepia silpnai. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. G.S.Thomas (1994): “Jokia kita rožė neturi tokių sudėtingų simetriškų žiedų.”

'Duchesse de Montebello'

‘Duchesse de Montebello’

‘Duchesse de Montebello’, Laffay, Prancūzija, iki 1826 m. Tai kita iš retų šviesiai rausvų prancūzinių rožių. Krūmas kompaktiškas, status, ūgliai užauga iki 1,5 m. Lapai matiškai žali. Žiedai pilnaviduriai, vidutinio dydžio, rausvų koralų ar kriauklių spalvos. Žiedų spalva nuo saulės išblykšta. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje.

‘Duchesse d’Angoulême’ (sin. ‘Wax Rose’), Miellez (?) 1818m.(?). Užauga iki 1 m aukščio, stiebai lankstūs, svyrantys ir linkstantys žemyn. Žiedai stambūs (apie 9 cm skersmens), negausiuose žiedynuose, pilnaviduriai, šviesiai rausvi, gracingai svyrantys ant plonų šakelių. Žiedlapiai ploni, beveik permatomi. Tai viena iš nedaugelio šviesių prancūzinių rožių. Žiedai labai kvapūs. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. G.Cheers et al. (1998): “Tik keletas senovinių rožių yra tokio rafinuoto grožio.”. B.C.Dickerson (1999) cituoja W. R. Prince (1846): “Sena, bet užtarnautai mėgiama veislė. Jos spalva tokia delikati, o forma tokia tobula, kad neįmanoma ja nesižavėti.”

‘Belle Isis’, Parmentier, Belgija, apie 1845 m. Tai viena iš žemiausių prancūzinių rožių, užauga apie 1 m aukščio ir tiek pat pločio. Lapai šviesiai žali. Tai nėra tipiška šios grupės atstovė dėl šviesios spalvos žiedų. Žiedai pilnaviduriai, puodelio formos, su “žalia akute” centre, šviesiai rausvi, vėliau spalva blunka. Stori plokšti žiedpumpuriai.

‘L’Impératrice Joséphine’

‘L’Impératrice Joséphine’

‘L’Impératrice Joséphine’ – kilmė nežinoma. Šiais laikais labai populiari senovinė rožė, tačiau senojoj literatūroj labai mažai aprašoma. Greičiausiai daugelį metų buvo žinoma kitais vardais, o buvo pavadinta imperatorienės Žozefinos garbei po jos mirties (G.Cheers et al., 1998). Krūmas tvirtas, platus, apie 2 m aukščio ir 1 m pločio. Lapai giliai gyslų išvagoti, pilkšvai žali. Žiedai dideli, pusiau pilnaviduriai, laisvos formos, rausvi. Žiedlapiai tarsi permatomi. Žydi labai gausiai vieną kartą. Kvepia silpnai. Dideli vaisiai. Atspari ligoms bei nereikli dirvožemiui veislė.

‘Oeillet Parfait’ , Foulard, Prancūzija, 1841 m. Krūmas kompaktiškas, status, apie 1–1,2 m aukščio, geresniuose dirvožemiuose gali būti nežymiai aukštesnis. Lapai šviesiai žali. Žiedai margi, labai pilnaviduriai, apie 4–5 cm skersmens, susitelkę negausiuose stačiuose žiedynuose (po 2 ar 3). Žiedlapiai balti, gražiai išmarginti tamsiai rausvais dryžiais, kurie su amžiumi šviesėja. Žydi vieną kartą vasaros pradžioje. B. C. Dickerson (1999) cituoja 1863 m. “Revue Horticole”: “žiedai nėra iš didžiausių, tačiau jų forma ir spalva tobula ir – įtikinamai – tai viena geriausių tarp margų rožių.” bei R. Buist (1844): “Ši rožė sukėlė tikrą sensaciją Anglijoje ir dabar reklamuojama už apvalią vienos gvinėjos sumą. Ji gražiai išmarginta, kaip gvazdikas, su rausvais, raudonais ir baltais atspalviais, puiki rutuliška forma. Manoma, kad viena geriausių šioje grupėje.”

‘Pompon de Bourgogne’ (sin. ‚Burgundiaca’, ‚Burgundica’, ‚Button’, ‚Cramoisi’, ‚Dwarft Burgundy’, ‚Dwarft Red Rose’, ‚Gilloflower Rose’, ‚Parvifolia’, ‚Petite Chalons’, ‚Petite St. François’, ‚Pompon Cramoisi’, ‚Pompon St. François’, ‚Pompone’, ‚Remensis’, ‚Shell’). Kilmė nežinoma, iki 1629 m. Krūmas labai stačias, apie 1 m aukščio, stiebai gausiai lapuoti. Lapai tamsūs, pilkšvai žali. Žiedai maži, pilnaviduriai, tamsiai rausvi.

'La Belle Sultane' ir 'La Reine Victoria'

‘La Belle Sultane’ ir ‘La Reine Victoria’

‘La Belle Sultane’ (sin. ‚Violacea‘) Apie 2 m aukščio ir 1,2 m pločio vešlus krūmas. Žiedai tamsios bordo vyno spalvos, su daugybe skaisčiai geltonų kuokelių centre, vidutinio dydžio, tuščiaviduriai. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Geriau sodinti daliniame pavėsyje, nes nuo kaitrios saulės tamsūs žiedai apdžiūsta. Kvapni. Gausiai žydi vieną kartą pirmoje vasaros pusėje. Lapai tamsiai žali, matiniai. Ilgiems stiebams reikia atramos, todėl labai tinka sodinti prie tvorų, namo sienų… Atspari šalčiams bei ligoms, nereikli dirvožemiui veislė. Žiemoja nedengiama, tačiau ilgi stiebai dažnai nukenčia nuo pavasarinės karštos saulės ir vėjų, ypač augantys atvirose vietose krūmai, todėl tokiose vietose žiemai geriau ilgasias šakas prilenkti prie žemės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s